M. Kundrotas. Dviguba pilietybė? O kas toliau?

Teologijoje yra tokia sąvoka: dvivietumas. Tikima, jog žmogus, turintis šią savybę, gali būti dviejose ar net keliose vietose tuo pat metu. Panašu, jog „didesnės Lietuvos“ patriotai tiki, jog šią savybę galima suteikti politinėmis ar teisinėmis priemonėmis. Jie mano, kad Lietuva padidės, kai po pasaulį pasklidę lietuviai ir kitų tautybių Lietuvos išeiviai, esantys kitų šalių piliečiai, gaus Lietuvos pasus.

Tokia politinė ir teisinė pozicija – suteikti dvigubą ar daugybinę pilietybę, kitaip tariant – po kelias pilietybes tam pačiam žmogui – suteikia pagrindo svarstyti ištisą eilę reformų. Jei tas pats žmogus gali būti kelių valstybių pilietis, tą pačią normą galima nustatyti visoms vienarūšėms žmonių bendruomenėms bei organizacijoms.

Dabartiniai Lietuvos įstatymai draudžia tam pačiam asmeniui tuo pat metu priklausyti dviems arba kelioms politinėms partijoms. Visuomeninėse organizacijose daugybinė narystė leidžiama, politinėse partijose – draudžiama. Suteikus daugybinę valstybinę pilietybę tai reiktų pakeisti.

Neabejotinai atsirastų daugybine partine naryste suinteresuotų asmenų. Vieniems tai būtų pragmatinis interesas. Jei vienoje partijoje gali būti tik eilinis narys, gal kitoje tapsi net vadovu.

Kitus vestų idėjiniai motyvai: įvesti ar sustiprinti tam tikrą – tautinę ar konservatyvią, liberalią ar socialinę – liniją kitoje partijoje, tuo pat metu išsaugant narystę idėjiškai artimesnėje partijoje.

Drauge reiktų suteikti aktyvią ir pasyvią rinkimų teisę keliuose rinkimų sąrašuose, o taip pat – keliose ar net visose vienmandatėse apygardose. Būtų smagu balsuoti už patinkančius kandidatus iš skirtingų sąrašų, iš skirtingų apygardų, o taip pat – pačiam tapti daugybiniu kandidatu.

Neišrinks vienur – gal išrinks kitur. Tai taptų tikru tautos pasitikėjimo votumu, nes parlamento daugumą lemtų visos tautos daugumos balsai, o dabar lemia kelios skirtingos grupės. Tikėtina, jog daugumos išrinkti deputatai būtų vieningesni, daugiau dirbtų tautai, mažiau – savo partijoms.

Daugybinę rinkimų teisę reiktų suteikti ir vienasmeniuose – prezidento – rinkimuose. Gaila, kad šiuo atveju galima suteikti tiktai aktyviąją daugybinę rinkimų teisę. Nesibalotiruos juk Saulius Skvernelis Visvaldo Matijošaičio vardu ar atvirkščiai. Nors dvivietumo teorija tai leistų.

Gal kada nors Lietuvoje bus leista klonuoti žmones, tada išvysime tikrą dvivietumo triumfą. O kol kas užtektų leisti vienam rinkėjui balsuoti už visus patinkančius kandidatus. Tai gerokai pakoreguotų rinkimų rezultatus ir tikėtina, kad laimėtų simpatiškiausias daugumai kandidatas.

Šią loginę grandinę baigtų daugybinė rinkimų teisė skirtingose savivaldybėse. Juk tas pats žmogus gali turėti interesų skirtingose Lietuvos vietovėse.

Tarkime, savaitę gyventi Vilniuje, savaitę – Rokiškyje, arba vienur gyventi, kitur plėtoti verslą. Iš principo net įmanoma, kad žmogus, didžiumą laiko praleidžiantis Vilniuje, geriau žinos, ko reikia Rokiškiui, nei nuolatinis Rokiškio gyventojas.

Tai gali sąlygoti ir išsilavinimas, ir išsamesnė vietos gyvenimo studija, ir gausesnės pažintys su vietos žmonėmis.

Tradicinės politikos šalininkas pasipiktins: juk bet kurio šių siūlymų įgyvendinimas sugriaus visą įprastą politinę sistemą. Daugybinė partinė narystė pakirstų pačią partijų prasmę.

Partinė sistema tam ir veikia, kad žmonės su tam tikrais idealais ir interesais siektų juos įgyvendinti per vieną konkrečią politinę grupę.

Ne per kelias. Įtvirtinus daugybinę narystę didesnės partijos galėtų tiesiog praryti mažesnes, infiltruodamos ten savus žmones. Galiausiai – išnyktų politinė konkurencija, įsivyrautų viena – daugumos – partija, o mažumos liktų užblokuotos.

Atitinkamų procesų galima tikėtis, įvedus daugybinę rinkimų teisę. Gerai organizuota politiškai aktyvių žmonių dauguma iš daugybės sąrašų ir apygardų išsirinktų vien sau palankų parlamentą, visi kiti liktų su keliais atstovais ar išvis be atstovų.

Prezidento rinkimams tokie pakeitimai gal turėtų mažiausiai įtakos, o štai savivaldybėse jie pakirstų pačią savivaldos esmę. Susitelkę Vilniaus, Kauno ar Klaipėdos rinkėjai padengtų didžiumą Lietuvos, o rajonų gyventojai liktų svetur išrinktų municipalinių deputatų politikos vykdytojais.

Visi šie skeptiški argumentai aptartų reformų atžvilgiu – visiškai teisingi. Tik viena bėda. Tiek daugybinė narystė partijose, tiek daugybinė rinkimų teisė aktyviąja ir pasyviąja forma – tai loginiai daugybinės pilietybės principo vediniai.

Jei daugybinė narystė partijose panaikina partijos prasmę, tai daugybinė narystė valstybėse panaikina valstybės prasmę.

Jei daugybinė rinkimų teisė grasina pakirsti demokratinę įvairovę, tai daugybinė pilietybė sunaikina patį demokratijos tikslą – politinę bendriją, vadinamą valstybe.

Valstybės esmė – politinė, kultūrinė ir teritorinė žmonių sąjunga. Jei viena valstybė gali atstovauti kelių tokių sąjungų nariams, o vienas narys – kelioms sąjungoms, išnyksta tokių sąjungų kontūrai, prasmę praranda ir pats pilietybės institutas.

Tiek partijos, tiek rinkimų institutai yra antriniai valstybės atžvilgiu. Jei daugybinę narystę partijose ar daugybinę rinkimų teisę laikome absurdu, kodėl pripažįstame logiška daugybinę pilietybę?

Jei partijų vientisumas ir išskirtinumas viena kitos atžvilgiu saugomi labiau, nei valstybės vientisumas ir išskirtinumas, išeitų, jog partija – svarbesnė už valstybę. Kalbant apie daugybinę rinkimų teisę, daugybinė pilietybė ją savaime įtvirtina, tik tarpvalstybiniu lygiu.

Daugybinis pilietis įgauna teisę rinkti Lietuvos, Lenkijos, Airijos ir Vokietijos politikus ar pats balotiruotis jų rinkimuose. Jei tokia teisė pripažįstama tarpvalstybiniu lygiu, kodėl ji draudžiama valstybės viduje? Nei logiška, nei moralu.

Greta loginių ir moralinių problemų daugybinė pilietybė kelia rimtų praktinių klausimų. Pilietinės teisės atrodo gražiai, bet kaipgi pilietinės pareigos? Ar daugybiniai piliečiai turės mokėti daugybinius mokesčius ir tarnauti visų savo valstybių kariuomenėse?

Daugybinės pilietybės iniciatoriai į antrąjį klausimą atsako teigiamai, į pirmąjį – neigiamai. Mokesčius kiekvienas mokės ten, kur dirbs. Šia prasme pilietybė mažai, ką keičia.

Dėl kariuomenės – lieka klausimas, kurios šalies kariuomenėje teks tarnauti dviejų valstybių konflikto atveju?

Žinoma, atviro karo problemą praktiniu lygiu iš dalies išsprendžia daugybinei pilietybei taikomi euroatlantiniai kriterijai. Daugybinę pilietybę siūloma teikti tik Europos Sąjungos ir NATO valstybių piliečiams.

Pripažintina, kad karo tikimybė tarp šių blokų narių – labai menka, nors įmanoma, ką rodo istorinis Graikijos ir Turkijos konflikto atvejis. Vis dėlto tarp valstybių gali būti ir kitokio pobūdžio konfliktų, nei atviras tarpusavio karas.

Įsivaizduokime prorusiškų jėgų pergalę kurioje nors Europos Sąjungos valstybėje. Kol kas atskirų valstybių prorusiškumas apsiriboja dujotekiais, karo pramone ir prekyba, šokiais vestuvėse.

O kas, jei reikalai pakryps taip, kad kuri nors Europos Sąjungos valstybė ims siųsti savo karius-„taikdarius“ kovai į Donbasą Rusijos pusėje? Kaip tai derės su Lietuvos politika?

Nežiūrint politinio pragmatizmo, teisingumo požiūriu euroatlantiniai kriterijai daugybinei pilietybei yra diskriminuojantys. Baltarusijos ar net Rusijos lietuviai turi gal netgi daugiau teisių į dvigubą pilietybę, nei Airijos, Jungtinės Karalystės ar Skandinavijos lietuviai.

Pastarieji išvyko savo valia, nors daugelis jų – prispausti sunkių gyvenimo sąlygų Tėvynėje ir abejotinos mūsų valdžios politikos. Baltarusijos lietuviai ir Karaliaučiaus krašto senbuviai atsidūrė svetimose valstybėse svetima valia. Tas pats pasakytina apie Rusijoje gyvenančius tremtinių ainius.

Jei daugybinė pilietybė apskritai svarstoma iš idealistinių perspektyvų, etninių žemių lietuviams ir tremtinių šeimoms ją reiktų suteikti pirmiau, nei savanoriams išeiviams. T

ačiau tada kiltų valstybės saugumo klausimas, nes įkandin etninių lietuvių čia pradėtų registruotis Rusijos ar jos satelitų penktosios kolonos. Etninis ar politinis kriterijus daugybinės pilietybės projekte nėra numatytas, o ir vargu, ar gali būti numatytas pagal tarptautinę teisę.

Rusijai užtektų čia priregistruoti kelis šimtus tūkstančių piliečių, kad pakeistų visą politinę mūsų valstybės liniją. O jei apsiribojame euroatlantiniais kriterijais, lieka teisingumo problema etninių lietuvių atžvilgiu.

Pabandykime rasti pozityvą. Galbūt mūsų piliečiai, tapę Vokietijos ar Prancūzijos piliečiais, galės daryti įtaką šių šalių politikai Lietuvos interesų pagrindu?

Šią tikimybę paneigia statistika. Net gausiausios lietuvių diasporos Vakarų šalyse sudaro tiktai lašą jūroje. Daug didesnė priešinga tikimybė, jog lietuviai, gyvenantys Vokietijoje ir Prancūzijoje, tų visuomenių aplinkoje, skaitydami tenykštę spaudą ir jos apdoroti, keis būtent Lietuvos politiką. Ir kažin, ar į gera.

Nepamirškime, kad šiandien po Europą klaidžioja Kremliaus šmėkla, kartu su liberalaus marksizmo giltine. Kuri nors jų tikrai čia ateis per daugybinę pilietybę, o gal net abi.

Apibendrinant tenka pripažinti, jog daugybinės pilietybės idėja – logiškai ir moraliai prieštaringa, o politinės praktikos požiūriu – tiesiog pavojinga ir be jokios naudos. Kur kas logiškiau, moraliau ir praktiškiau svarstyti Lietuvio paso idėją.

Toks dokumentas užtikrintų išeivių patriotų trokštamą ryšį su Tėvyne, suteiktų daugelį socialinių paslaugų, pradedant švietimu ir mokslu, baigiant sveikatos apsauga, bet apsaugotų Lietuvą nuo abejotinų balsų.

Kas kita, jei asmuo atsisako kitos šalies pilietybės ir priima lietuvišką.

Tai suteikia tikimybę, kad šis žmogus pasirinko mūsų politinę bendruomenę ir atstovaus būtent jos idealams bei interesams.

Belieka apsispręsti dėl taktikos. Referendume dėl daugybinės pilietybės balsuoti prieš ar jį tiesiog boikotuoti?

Net jeigu jis bus surengtas kartu su rinkimais, galima rinkimų biuletenį užpildyti ir įmesti į balsadėžę, o referendumo biuletenio tiesiog neimti ir už jį nepasirašyti. 

Ko gero, boikotas – racionalesnė taktika, žinant didelę tikimybę, kad referendumo galiojimui pritrūks balsų.

Drauge tai būtų moralinis atlygis tiems, kurie sužlugdė Žemės referendumą, atskirdami jį nuo rinkimų, agituodami jį boikotuoti ir taip užsitikrinę, kad jame sudalyvaus per mažai piliečių.

Juk būtent šie politikai – didžiausi daugybinės pilietybės rėmėjai, su retomis išimtimis tų, kurie į didžiąją politiką atėjo vėliau.

Nors formaliai balsuoti prieš atrodytų pilietiškiau, bet tikrasis pilietiškumas yra ginti ir saugoti savo valstybės institutą. Jei tai geriau padės padaryti boikotas – tebūnie boikotas. Laiko apsispręsti dar yra.