M. Kundrotas. Sistema keičiasi. Kas toliau?

Nuo pat 1990 m. Lietuvoje atkakliai stengiamasi sukurti dvipartinę sistemą. Iš pradžių vienoje pusėje veikė margaspalvis Sąjūdis, kitoje – užsilikusi Komunistų partija, vėliau persivadinusi Demokratine darbo partija. Sąjūdžiui išsiskirsčius po įvairias partijas, iš jų labiausiai išsiskyrė Tėvynės sąjunga, pretenduojanti suvirškinti visas dešiniojo sparno sroves ir grupes. Demokratinė darbo partija prisijungė Socialdemokratų partiją, perimdama jos vardą ir vėliavą.

Palaipsniui daugelis partijų, įskaitant gana įtakingas, įtraukta į vieną arba kitą orbitą (nuo socialdemokratų iki krikščionių demokratų), arba išstumta iš politinės arenos (nuo valstiečių iki centristų). Iš visų šių partijų įdomiausia socialdemokratų istorija. Iš pradžių tai buvo istorinės partijos perėmimas, užpildant ją sparčiai liberalėjančių komunistų turiniu, bet ilgainiui valdžią jungtinėje partijoje perėmė socialdemokratinis sparnas, taip pat pasukęs liberalia kryptimi. Šiuo metu svarstomas Darbo kodeksas, stumiamas socialdemokratų, geriausia šio fakto iliustracija.

Iki 2000-ųjų metų praktiškai viskas buvo paruošta Tėvynės sąjungos ir besiformuojančio socialdemokratų-darbiečių junginio dvivaldystei. Bet štai pasirodė Rolandas Paksas. Pasitraukęs iš Tėvynės sąjungos, buvęs vienas jos lyderių, šis politikas įsijungė į ligtol gana marginalią partiją – Liberalų sąjungą, ištempdamas ją į aukščiausią politinį lygmenį. Lietuvos politikoje atsirado trečia jėga. Su R. Paksu ir liberalais į didžiąją politiką išsiveržė Artūro Paulausko Naujoji sąjunga, bet ši grupė jokių rimtesnių pokyčių sistemai neatnešė. Iš pradžių ji šliejosi prie R. Pakso liberalų, po to – prie Algirdo Brazausko socialdemokratų.

Liberalai greitai atsikratė R. Pakso ir jo komandos, tapdami ištikimais Tėvynės sąjungos partneriais. Iš esmės R. Pakso ir liberalų šuolis buvo pirmas ir paskutinis rimtas pokytis sistemos lygiu. Nuo tol beveik kiekvienuose Seimo rinkimuose pasirodydavo kokia nors nauja politinė jėga. 2004 m. – Viktoro Uspaskicho Darbo partija ir R. Pakso vedama nauja partija – liberalai demokratai, vėliau persivadinę „Tvarka ir teisingumu“, 2008 m. – Tautos prisikėlimo partija, 2012 m. – „Drąsos kelias“. Dauguma šių partijų susiliejo su vienu arba kitu pagrindiniu galios centru, o „Drąsos kelias“ greitai po rinkimų pabiro ir praktiškai išnyko iš realaus politinio gyvenimo.

Dvi didžiosios partijos – Tėvynės sąjunga ir socialdemokratai – praktiškai pasidalijo visą Lietuvos politinę sistemą. Nuo 2001 m. įvairiose koalicijose būtent šios partijos formavo praktinę politikos struktūrą, vadovavo vyriausybėms, koalicijos partneriams palikdamos formalų Seimo pirmininko postą, vieną kitą komitetą ar ministeriją. Ilgalaikė įtaka ir lyderių pozicijos viešosios nuomonės skiltyse leido šioms partijoms sutelkti savo rankose didžiausius galios svertus, įskaitant teisės, jėgos ir saugumo struktūras.

Artėjant 2016 m. Seimo rinkimams pasirodė drastiškų pokyčių. Liberalai reitinguose smarkiai aplenkė Tėvynės sąjungą. Sankcijos buvo greitos ir efektyvios. Liberalų vadui pareikšti įtarimai korupcija, o jo įpėdinis dėl sunkiai kontroliuojamų pozicijų išstumtas, dar labiau pakertant šios srovės autoritetą. Kam tai buvo naudinga, atsakymas gana aiškus: sparčiai liberalėjančiai Tėvynės sąjungai, besivaržančiai su liberalais dėl liberalaus elektorato.

Vargu, ar verta abejoti liberalų korupcija, bet tai tinka daugumai sisteminių partijų. Įdomus reiškinys: jei korupcija ar prekyba poveikiu įtariama Darbo partija, „Tvarka ir teisingumas“ ar kuri kita antrojo ešelono partija, tai jos nuteisiamos jau be teismo, o sistemai pavaldi žiniasklaida apie tai skalambija per visą parlamentinę kadenciją. Kai įtariami liberalai, ta pati sisteminė žiniasklaida pasidalina į dvi daugmaž lygias puses. Kai įtariama Tėvynės sąjunga ar socialdemokratai, apie tai kas nors vampteli, pasigirsta koks balsas tyruose, ir viskas nutyla.

Dar du žymūs pokyčiai sistemoje – dviejų valdančiosios koalicijos partnerių posūkis eurokritine kryptimi. Iš pradžių tai buvo „Tvarkos ir teisingumo“ partija, pasisakiusi už Lietuvos valstybės suverenumą ir Europos Sąjungą kaip tautinių valstybių draugiją. Siekiantiems ją paversti supervalstybe Lietuvos valstybingumo sąskaita ši pozicija virto ašaka gerklėje. Po to sušurmuliavo Darbo partija, pirmininku išsirinkusi buvusį „tvarkietį“ Valentiną Mazuronį – jam vadovaujant partijos vizitine kortele virto protestas prieš Briuselio primetinėjamą masinę imigraciją.

Be abejo, dvipartinė sistema turėjo į tai reaguoti. Ir ji sureagavo. Iš pradžių į „Tvarką ir teisingumą“ – pasipylė kaltinimai prekyba politiniu poveikiu. Tiesa tai ar melas – teoriškai turėtų išsiaiškinti teismas, bet ši byla keistai koreliuoja su liberalų byla. Jei liberalai trukdo Tėvynės sąjungai, tai „Tvarka ir teisingumas“ aiškiai įsiėdė tiek atviriems oponentams – Tėvynės sąjungai, tiek partneriams – socialdemokratams. Aiškiai nutarta išmesti šį žaidėją iš sistemos, čia pat radus, kuo jį pakeisti.

Pakaitalu tapo Valstiečių ir žaliųjų sąjunga. Ne taip seniai buvusi užribyje, turėdama vos vieną Seimo nario mandatą Mišrioje grupėje, ši partija prisitraukė populiarų eksministrą Saulių Skvernelį, o po to nauji sąjungininkai pasipylė, kaip iš gausybės rago. Žalieji valstiečiai išsimušė į populiariausių partijų trejetuką, virsdami geidžiamais partneriais tiek Tėvynės sąjungai, tiek socialdemokratams. Atsitiktinumas? O gal sistema pati nusprendė atsinaujinti, išmesdama „tvarkiečius“ ir jų vietą užpildydama žaliaisiais valstiečiais?

Pažiūrėkime, ką žalieji valstiečiai atsiveda. Ogi pusę „Naujosios kairės“ aktyvo. Dovilę Šakalienę, Tomą Tomiliną, Liną Kranauską, pasisakiusį už homoseksualistų teises įsivaikinti – praktiškai ištisą žydraspalviams ir imigrantams draugišką plejadą. Čia pat kalbėdami apie tautiškumą ir šeimos vertybes. Iš tiesų gaila nuosekliai tautiškumą ir šeimą ginančių šios partijos narių, pirmiausiai – dabartinio Seimo narės Rimos Baškienės. Kaip jie išsiteks tokioje komandoje? Partijos vadovui Ramūnui Karbauskiui tuo tarpu bet kokios vertybės, atrodo, tėra instrumentai.

Susirinkusi alternatyvos pasiilgusių, taip pat – vertybiškai mąstančių žmonių balsus, ši partija vienodai tiks tiek suliberalėjusiai Tėvynės sąjungai, tiek socialdemokratams. Ji taps standartine sistemos partija. Vietoje pernelyg drąsiai alternatyvias pozicijas reiškiančių „tvarkiečių“. Na, o „darbiečiams“ kol kas dar paliktas pasirinkimas – dirbti sistemai ar sulaukti savo eilės šalinimui.

Geriausias būdas sistemai manipuliuoti žmonėmis – tai sudaryti regimybę, kad jie renkasi patys. Prieš įtikėdami šiuo mitu pagalvokime – kas užsako žinias sisteminėje žiniasklaidoje, kas ir kaip vykdo joje cenzūrą, blokuodami alternatyvių srovių informaciją, kas valdo teisės, jėgos ir saugumo struktūras. O tada atmeskime visa, ką siūlo sistema, ir rinkimės patys. Tiktai kritiškas mąstymas ir valingas sprendimas gali pakeisti žaidimo taisykles. Užuot žaidę sistemos viduje pakeiskime pačią sistemą. Juk prieš 26-erius metus tai jau padarėme. Reiškia – įmanoma?