A. Lapinskas. Jaunieji Lietuvos lenkai vis dar pyksta ant Lietuvos

Dažnai manoma, kad pastovios Lietuvos lenkų pretenzijos Lietuvos valdžiai ir patiems lietuviams yra tarpukario lenkų nacionalistinio raugo paveldas. Laikui bėgant jis lyg ir turėtų išnykti ir jokių etninių konfliktų Lietuvoje nelikti. Deja, jaunoji Lietuvos lenkų karta, net neaišku iš kur pritvinkusi amžino pykčio lietuviams, irgi pradeda reikštis.

Naujausias jauno Vilniaus tarptautinių santykių instituto dėstytojo Marijušo Antonovičiaus straipsnis „Lietuvos aide“ – „Tautinės mažumos ar tautinės bendrijos“, iš rodos nekalto terminologijos problemų nagrinėjimo, pavirto kaltinimų puokšte lietuviams.

Pirmiausia, autorius, remdamasis Vlado Sirutavičiaus studija „Lietuviai ir Lietuvos lenkai. Lietuva ir Lenkija 1988–1994“ primena tais metais skelbtą lenkų tautinį naratyvą: „Lietuvos lenkai yra tautinė bendrija, turinti teisę į apsisprendimą ir dėl to Vilniaus krašte privalo turėti teritorinę autonomiją“. Lietuvos, beje ir Lenkijos pastangomis ši staiga apsireiškusi „Rytų Lenkijos tarybų socialistinė respublika“, kaip žinome, greitai dingo istorijos šiukšlyne.      

Iš tos pačios studijos autorius pasiskolina ir to meto oponuojantį lietuviškąjį naratyvą, kad „lietuviai yra „titulinė“ Lietuvos tauta, o lenkai tegali būti tautinė mažuma“. Reikėtų pabrėžti, kad ryžtingų Lietuvos veiksmų dėka, taip pat ir Lenkijos pritarimo, Lietuvos lenkai atsisakė antivalstybinių autonomijos siekių ir sutiko pri(si)pažinti, kad save laiko Lietuvos tautine mažuma.

Problema išspręsta? Deja, gana greitai maišatį dėl šio sutarimo, M. Antonovičiaus nuomone, sukėlė… Lietuvos Konstitucija. Joje nėra „tautinių mažumų“ termino, tik – tautinės bendrijos (45 str.). Anot straipsnio autoriaus, mūsų Konstitucijos kūrėjai (gal apsidraudimui?) sakė, kad taip buvo padaryta pamanius, kad terminas „mažuma“ menkina tautinių mažumų orumą“… Galbūt tokia priežastis ir buvo, nors mano klausti tie kūrėjai to nepatvirtina, sako neprisimena.

Deja, tolesnėje straipsnio eigoje jau prasideda tikro melo ir pykčio žaidimai. M. Antonovičius aiškina, kad ilgą laiką ši ne iki galo apibrėžta situacija „bendrijos ar mažumos“ nekėlė ypatingų problemų. Viskas esą pasikeitė, kai Lietuva, stodama į Europos Sąjungą, privalėjo pasirašyti ir ratifikuoti Tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvenciją.

Tai grubi klaida. Lietuva ratifikavo konvenciją 2000 02 17, t.y. gerokai anksčiau nei įstojo į Europos Sąjungą – 2004 05 01. Ir be jokių papildomų sąlygų. Lenkija ratifikavo konvenciją 2001 04 01, tačiau su „interpretacine deklaracja“, kurioje surišo jos mažumų apsaugą su lenkų mažumos apsauga kitose šalyse. Pagal ją, jei Lenkijai pasirodytų, kad Lietuvoje lenkai skriaudžiami, skriausmą parūpintų ir Lenkijos lietuviams. Į ES Lenkija įstojo irgi 2004 05 01.

Pasak  M.Antonovičiaus, Lietuva, ratifikavusi konvenciją įsipareigojo saugoti tautinių mažumų teises – „viešai vartoti lenkų kalbą, įskaitant (ten, kur tai atitinka poreikį ir galimybes) dvikalbius gatvių bei vietovardžių pavadinimus“.

Čia vėlgi keistas pasažas. Konvencijoje iš tikro sakoma, kad mažumoms priklausantys asmenys turi teisę viešai vartoti savo kalbą ir dar patikslinama, kad sąvoka „viešai“ reiškia, pvz., viešojoje vietoje, lauke arba kitų asmenų akivaizdoje. Lietuvoje nebuvo ir nėra atvejų, kad ši Konvencijos norma būtų pažeista.

Konvencija sako, kad „vietovėse, kur tradiciškai gyvena tautinė mažuma, santykiuose tarp mažumoms priklausančių asmenų ir administracinės valdžios, jeigu šie asmenys prašo ir toks prašymas atitinka realų poreikį, Šalys imsis priemonių kiek įmanoma sudaryti sąlygas vartoti mažumos kalbą. „Realaus poreikio“ buvimą valstybe turi įvertinti remdamasi objektyviais kriterijais“. Lietuvoje šios srities problemų irgi nėra ir nebuvo.   

Dėl dvikalbių pavadinimų. Konvencijoje sakoma: „Šalys teritorijose, kuriose tradiciškai gausiai gyvena tautinei mažumai priklausantys asmenys, remdamosi teisinės sistemos reikalavimais,  visuomenei skirtus tradicinius vietovių, gatvių pavadinimus, kitus topografinius įrašus stengiasi daryti taip pat ir mažumos kalba, jeigu yra pakankamas tokio žymėjimo poreikis“.

Lietuvos teisinė sistema leidžia tik vienkalbius gatvių pavadinimus (Latvijoje taip pat). Be to, žodžiai „tradiciniai“ reiškia, kad mažumos kalba jie galimi tik turint tvirtus buvusių pavadinimų  įrodymus. Vilnijos miesteliuose ir kaimuose tarpukariu tokių pavadinimų praktiškai nebuvo. O Vilniuje Gedimino prospektas istorijos eigoje turėjo Lenino, Stalino, A. Mickevičiaus, Laisvės, A .Mickiewicza, Sw. Jerska, Кончевский, Георгиевский prospektų, taip pat Кафедральная gatvių vardus… Kurį rinktis?

M. Antonovičius nevengia ir gana keistų pasažų: „Visiems žinoma, kad tiek palankumas, tiek pasipriešinimas Lietuvos lenkų problemų sprendimui Lietuvoje yra toks pat senas kaip ir Sąjūdis(!). Tačiau valstybei teisiškai įsipareigojus išspręsti bent dalį Lietuvos lenkų klausimų, oponentai turėjo sugalvoti naują būdą tam pasipriešinti (!!). Kadangi Lietuvos lenkai – tautinė bendrija, jiems negalioja Tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvencija“(!!!). Nėra reikalo net komentuoti šių naivių samprotavimų. 

Straipsnio autorius primena, kad šiemet Lietuvoje lankėsi Europos tautinių mažumų konvencijos patariamojo komiteto delegacija ir vertino, kaip mūsų šalyje ji įgyvendinama. Net nesulaukęs delegacijos ataskaitos autorius improvizuoja, kad „parengtoje ataskaitoje greičiausiai nieko naujo neperskaitysime“. Esą komitetas vėl primins „Lietuvos politikų nenorą įteisinti platesnį lenkų kalbos vartojimą viešojoje erdvėje, originalių asmenvardžių rašybą, tautinių mažumų švietimo problemas“.

Tačiau užtektų M.Antonovičiui atidžiau perskaityti tą konvenciją ir paaiškėtų, kad Lietuva nenusipelnė jokių priekaištų dėl savo tautinių mažumų politikos. Lietuvos lenkai turi viską ir net daugiau nei pažymėta Konvencijoje, o lenkų skundai arba nesusiję su konvencijos nuostatomis, arba tiesiog su europinio gyvenimo praktika.    

Patariamajam komitetui buvo pristatyta „Europos žmogaus teisių fondo“ alternatyvi ataskaita dėl konvencijos įgyvendinimo Lietuvoje. Pagal ją viskas lenkams čia blogai: policijos intervencijos(!) prieš lenkų mažumą, suvaržytos tikėjimo laisvės(!), mažumų mokyklų mokinių mažėjimas, lyg jų nemažėtų lietuviškose mokyklose ir t.t. Taigi, beveik kaip Lenkijos URM ataskaitose apie Polonijos padėtį užsienio šalyse (2009, 2012), kur melagingai aprašyta siaubinga Lietuvos lenkų padėtis sukėlė skandalą net ir Lenkijoje.   

Šalčininkuose Europos delegacijai lenkai skundėsi, kad viena opiausių lenkų problemų – suvienodintas lietuvių kalbos egzaminas, kokybiškų mokymo priemonių bei mokyklų finansavimo trūkumas. Kokį konvencijos straipsnį tai pažeidžia, šalčininkiečiai nepatikslino.

Delegacija Trakuose domėjosi ir karaimų padėtimi. Šie kalbėjo, kad „nesame diskriminuojami, esame gerbiami ir lygiateisiai Lietuvos piliečiai, stengiamės dirbti ne tik savo bendruomenės, bet ir savo valstybės labui“. Dvi mažumos, skirtingi gyvenimo vertinimai…

Straipsnio pabaigoje dar vienas M. Antonovičiaus akmuo į lietuvių ir lenkų sugyvenimo darželį. Pasirodo, Lietuvoje nėra pagarbos lenkų kultūrinei autonomijai ir „Lietuvos nacionalistų bandymai išsisukinėti nuo to įsipareigojimo įgyvendinimo yra nepagrįsti, o nuolatinis priešinimasis Lietuvos lenkų bėdų nesprendžia“. Kas čia per minčių kakofonija?

„Gal dabar, praėjus 30 metų, pagaliau vertėtų rasti kitokių būdų, kaip spręsti Lietuvos lenkų problemas?“ M. Antonovičius neįvardija tų būdų, bet pagal jį, matyt, reikėtų  sutramdyti tuos keliskart paminėtus „Lietuvos nacionalistus“.  Tik tada Lietuvos lenkai jaustųsi laimingais.

Bet kas juos tramdys? Gal Lietuvos lenkų mitinguose šmirinėjanti „Służba Bezpieczeństwa“? O jei mitingai būtų kartu su lenkų pakviestais rusais, tai galbūt pasirodytų ir vyrukai su rusiškais užrašais: „Služba bezopasnosti„ (neduok Dieve „gosbezopasnosti“, tuomet jau šiupuliukai per nugarą nubėgtų)? Negi tokia yra lietuvių ir lenkų sugyvenimo perspektyva?