D. Paukštė. Pirmasis žvilgsnis į Demografijos, migracijos ir integracijos politikos 2018–2030 m. strategiją

Priešais Islandijos parlamentą Altingą stovi didelis perskeltas akmuo. Kaip sako islandai, tai „Monumentas pilietiniam nepaklusnumui“. Ant akmens įtvirtintoje lentelėje parašyta: „Jeigu vyriausybė pažeidžia žmonių teises, tai sukilimas yra jų šventa teisė ir pareiga“.

Seniausią pasaulyje parlamentą įkūrusi tauta žino ką sako: lagaminais ir balsavimu kojomis Tėvynėje esamų problemų neišspręsi – tik jas dar labiau pagilinsi. Priminsiu, jog šis paminklas į dabartinę vietą stojo po kelių neeilinių įvykių: 2008 metų ekonominės krizės, kuomet valstybei grėsė visapusiškas bankrotas ir gelbstint valstybę, tautos sukilimo, pasipriešinusio vyriausybės ir tarptautinio kapitalo ketinimams, užkrauti eiliniams islandams pareigą atlyginti bankų patirtus nuostolius. Tuomet nedidelė savo plotu, bet didelę širdį turinti Islandija priminė bičių avilį. Po to buvo nauji rinkimai į Altingą (įdomu – ankstesnių kadencijų parlamento nariai, nepriklausomai nuo nuopelnų, dalyvauti rinkimuose neturėjo teisės, nes prarado tautos pasitikėjimą), o praėjus dar kuriam laikui buvo priimta ir nauja Islandijos Konstitucija. Tuomet iš Islandijos bėgo ne jos piliečiai, o pinigų maišai ir jiems tarnavę politikai bei bankininkai.

Kiek prasmingi lentelėje iškalti žodžiai, įsitikinu prisiminęs paskutinius du mūsų valdžios bandymus kreiptis į žmones. Omenyje turiu, vienu atveju, Vilniaus savivaldybės organizuotą apklausą dėl paminklo Lukiškių aikštėje, o antruoju – Vyriausybės apklausą dėl „Idėjos Lietuvai“. Galiausiai abi apklausos baigėsi vienodai: tauta liko su „šnipštu“, nes politikai galop savo sprendimais įteisino ne tautos, o savo pasirinkimą. Žinoma, tai valdžiai populiarumo tikrai nepridėjo.

Teigiamai vertindamas paskutinį premjero kreipimąsi į piliečius ir visuomenines organizacijas labai tikiuosi, kad vyriausybė nepasielgs kaip kad pastarąjį kartą. Nes tai bus jau trečias kartas. O jis, kaip žinia, nemeluoja. Ir islandų pavyzdys imponuoja…

Taigi, pastabos apie Demografijos, migracijos ir integracijos politikos 2018–2030 m. strategiją (toliau Strategiją) bei pasiūlymai, kuriuos aš pavadinčiau taip: „Išdrįskime į situaciją pažvelgti naujai“:

1. Strategiją bandoma priderinti prie LVŽS Programos (blokų ar stulpų principas), paruoštas dokumentas iš esmės niekuo nesiskiria nuo ankstesniųjų, jau dešimtmetį dulkančių vyriausybės ir ministerijų stalčiuose.
2. Nors Strategijos trukmė siekia 2030 metus, nėra jokios garantijos, kad jau po kitų Seimo rinkimų, jeigu jų nelaimės LVŽS, ji galėtų turėti tęsinį;
3. Silpnoji Strategijos vieta: esama situacija įvertinta tik migracijos pasekmių fiksavimu, kurį teikia Statistikos departamentas arba EUROSTSAT;

Visuomenės dialogo verti aštresni klausimai, įtakojantys emigracijos procesus, yra arba nutylimi (pavyzdžiui, šeimos apibrėžimas ir tolesnė jos raida), arba juos iš vis stengiamasi apeiti (pavyzdžiui, SODROS reikalai, senatvės pensijų ir privačių pensijų fondų priešprieša ir jos išsprendimo būdai);

4. Nėra migracijos ir ją sukėlusių priežasčių politinio įvertinimo, aplinkybių (priimtų politinių sprendimų), lėmusių migracijos srautų augimą, nuostolių , kuriuos patyrė valstybė skaičiavimų. Politikams nepripažįstant padarytų klaidų arba jas nutylint Strategijos vertė ir jos sėkmingas įvykdymas tampa labai abejotini;
5. Kad Strategija taptų priimtina ir sava visuomenei (emigrantams) būtinas politikų kreipimasis į Tautą pripažįstant padarytas klaidas, esamos situacijos įvertinimas ir savo dabartinės pozicijos emigracijos klausimu suformulavimas (laikinas, o ne nuolatinis emigracijos pobūdis, šeimos narių palikimas namie, vaikų palikimas Lietuvoje, ryšių su namiškiais ir Lietuva stiprinimas, įstatyminės bazės emigrantų klausimu tobulinimas bei kūrimas ir pan.);
6. Politikams susivokus, kad dabartinė emigracijos situacija yra problema, kelianti grėsmę tautos bei valstybės ateičiai, privalo atsirasti bendras politinių partijų susitarimas emigracijos tema – tai užtikrins vykdomos politikos tęstinumą keičiantis valdžiai ir Strategija galėtų sulaukti įgyvendinimo. Strategija turėtų prasidėti būtent šiuo politiniu dokumentu;
7. Strategijos vertę mažina teiginių (uždavinių) vykdymo neapibrėžtumas – kas, kokia institucija yra atsakinga už vieno ar kito uždavinio įvykdymą. Strategijoje turėtų atsispindėti sritys, už kurias yra tiesiogiai atsakingi politikai (Seimas, Vyriausybė, Prezidentūra) bei vykdomoji valdžia (ministerijos ir savivaldybės). Koks yra visuomenės vaidmuo realizuojant Strategijos nuostatas. Kokios yra jų atsakomybės ribos ir terminai;
8. Strategijoje nėra įsipareigojimo sukurti vieningą migracijos procesus reguliuojančią instituciją, nors Seime tokie veiksmai jau yra daromi.
9. Strategijoje nėra įsipareigojimo keisti Seimo Migracijos komisijos statusą, suteikiant jai nuolatinio komiteto teises ir didesnius įgaliojimus.
10. Iki šiol neatliktos (ir neplanuojama) būtiniausios apklausos ir tyrimai, todėl nei politikams, nei visuomenei nėra aišku, kaip emigracijos srautų kitimą įtakojo jau priimti politikų sprendimai:

• socialinio draudimo srityje;
• reformuojant aukštąjį mokslą;
• reformuojant sveikatos apsaugą;
• priėmus Darbo kodeksą;
• didėjant pajamų skirtumui;
• vykdant Valstybės tarnybos reformą.

Tikrosios padėties nežinojimas, išankstinis nusistatymas bei socialinis nejautrumas ir dėmesio stoka bei vykstančių emigracijos procesų nesupratimas sudaro politikams sąlygas eilinį kartą priimti neteisingus sprendimus.

11. Atskira dalimi Strategijoje turėtų būti išskirtas valdančiųjų ir kai kurių politikų, sieksiančių prezidento posto, „stumiamas“ klausimas dėl referendumo organizavimo antros (arba daugybinės) pilietybės klausimu. Šio klausimo nutylėjimas ir ignoravimas Strategiją iš viso paverčia NIEKINE. Klausimų, kurie turėtų atsispindėti Strategijoje – begalė: kaip turi vykti šis procesas, kas jame dalyvauja, kokios bus vykdomos diskusijos, kaip bus balsuojama, kaip bus užtikrinamas demokratinis šio proceso vyksmas, kokie finansai tam bus skiriami ir kokia proporcija, palaikantiems referendumą ir jo priešininkams?
12. Strategijoje neatsakyta į klausimą: ar laisvas asmenų judėjimas įtakojo migracijos srautus Lietuvoje? Iš Strategijoje pateiktos medžiagos matyti, kad esamos emigracijos priežastys yra būdingos ekonominei migracijai, o ne laisvam asmenų judėjimui. Tai reiškia viena: dėti lygybės ženklą tarp laisvo asmenų judėjimo ir ekonominės migracijos negalima. Laisvas asmenų judėjimas yra įmanomas tik tarp vienodo ekonominio pajėgumo valstybių. Todėl valstybės nuostolius, kuriuos dėl ekonominės migracijos patiria Lietuva, reikia kelti ES lygiu.
13. Naujiena Strategijoje turėtų tapti kompensacijų už emigrantus tema. Atsižvelgiant, kad ES rengiasi kardinaliai pertvarkai, yra palankus metas pradėti ES lygiu diskusiją dėl kompensacijų ES šalims donorėms (valstybei už kvalifikuotos darbo jėgos parengimą), kurias mokėtų ES šalys, naudojančios ekonominių emigrantų darbą. Turime laikytis pozicijos: šiuolaikiniame globaliame pasaulyje viskas įvertinta ir turi savo kainą, taip pat ir darbo jėga, kuri kaip ir kiekviena prekė, turi materialinę kainą. Pradėti tokią diskusiją turėtų Europos Parlamente esantys Lietuvos atstovai. Kad būtų realus poveikis, būtina suburti šalis ES nares iš kurių emigruoja daugiausiai žmonių. Tuomet tai bus ne Lietuvos, o bent trečdalio ar daugiau ES narių pozicija.
14. Tarpusavio atsiskaitymai dėl emigrantų tarp ES narių turėtų tapti normalia tarptautinių ekonominių santykių praktika. Atsiskaitymai tarp valstybių vyktų pagal tokį pat principą, kaip dabar atsiskaitoma už suteiktas socialinio draudimo bei sveikatos paslaugas. Išsprendus šį klausimą ES mastu, diskusija turėtų persikelti į Jungtines Tautas, kad nauja praktika išplistų visame pasaulyje: nauja pasaulio tvarka – naujas požiūris į migraciją.

Pateiktas Strategijos nuostatas apjungiant su siūlomomis, manau, gautųsi kokybiškesnė Strategija. Ji jau suteiktų ateities viltį valstybei ir tautai bei padėtų emigrantams surasti kelią į namus.

Taip jau yra, kad tepraėjo tik trys dešimtmečiai, o vis labiau savo istorinę atmintį ir gyventojų tankį prarandančiai visuomenei Sąjūdis, jo veikla, reikšmė ir tautos atliktas žygdarbis palengva virsta elementariu muziejiniu atributu, istorine relikvija, kuri – kaip rodo dabartis, toli gražu ne pas kiekvieną yra įrašyta į jo asmeninį dvasinių vertybių sąrašą. O juk būtent nuo čia ir prasideda tautos egzistencinės prasmės problemos.

Kad susivoktume kur esame, gal ir mums, kaip islandams, reikėtų Lukiškių aikštėje kažko primenančio, kad stipresni būname tik tuomet, kai veikiame kartu? Islandai nesigėdija pastatytu monumentu įprasminti savo tautos vidinių problemų ir parodo jų įgyvendinimo būdą. Šis paminklas skirtas tikrai ne turistams ir ne prašalaičiams. Jis būtinas patiems islandams: paminklas atlieka lyg ir žadintuvo funkciją – pažadinti tautą „X laiku“, kai to labiausiai reikės Islandų tautai ir valstybei. Čia aiškiai parodoma, kad vyriausybė ir tauta ne visada yra vienoje barikadų pusėje.

Mes gi, save ir kitus apgaudinėdami, afišuojame tik panašių santykių išorę, visiškai ignoruodami pasauliui pristatomo reiškinio esmę (vidų). Todėl Strategija, pirmiausiai ir turėtų tapti tuo dokumentu, kuris atspindėtų vidines emigracijos priežasčių iš Lietuvos bei konkrečių veiksmų nuostatas ir siekį kartu – ir tautai, ir vyriausybei (politikams) įveikti neigiamas pasekmes, nieko nepaliekant nuošalyje. Tokį dokumentą neturėtų savintis nei viena politinė jėga – tai Tautos ateities vizija ir visi, kurie priešinsis tokio dokumento įgyvendinimui, automatiškai turėtų būti šalinami iš Lietuvos ekonominio, socialinio ir politinio gyvenimo kelio.

Jeigu politinės partijos nesugebės susitarti, siūlyčiau (kitaip jų nepažabosi!) tokį dokumentą priimti kad ir Referendumo būdu. Tautos konsolidacijai toks referendumas atneštų žymiai daugiau naudos, nei „genealių globalinių idėjų“ stumiamas referendumas dvigubos (daugybinės) pilietybės klausimu. Tuomet Strategija būtų antras po Lietuvos Konstitucijos dokumentas, užtikrinantis Lietuvos ateities gaires bent jau dešimtmečiui – iki 2030 m. O mūsų sąlygomis tai jau yra labai daug, nes po įstojimo į ES ir NATO, beveik du dešimtmečius klaidžiojome po politines dykumas, nežinodami ko norime ir kur einame. Dalį tautos dėl savo kaltės jau praradome. Susigrąžinkime bent tuos, kuriuos dar galime susigrąžinti.

Autorius yra nepriklausomas migracijos ekspertas