Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro, signatarų klubo atstovo Algimanto Norvilo kalba Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dienos minėjime:
Gerbiamas Prezidente, gerbiama Ministre Pirmininke, gerbiami kolegos signatarai, garbūs svečiai, gerbiami Seimo nariai,
lenkiu galvą prieš jus, dėkodamas už vieningą sprendimą 2030 metus skelbti Vytauto Didžiojo metais. Tokia vienybė ir Vytauto vardas mūsų tėvynei reikalingi kaip niekada. Teisus Seimo narys ir karo istorikas Valdas Rakutis teigdamas, kad Vytautas Didysis yra pats žymiausias visų laikų lietuvis. Dabar, kai aplink tiek daug tamsių debesų, reikalinga iškili, telkianti ir įkvepianti Vytauto Didžiojo dvasia, tai mūsų stiprybė ir galia.
Artimi ir geografiškai, ir laike pavyzdžiai rodo, kad dvasia visada nugali net galingiausią priešą. 1940-ieji, Suomija, mažytė armija, mažai ginklų, bet labai stipri dvasia ir ką, parklupdė monstrą. Tie patys 1940-ieji, Prancūzija. Daug karių, daug ginklų, supergalinga net šiems laikams Mažino linija, o dvasios nebuvo ir krito Paryžius.
Tas pats Ukrainoje 2022-aisiais ir dar aibė tolesnių ir artimesnių pavyzdžių. Net aštriausias kalavijas be dvasios ir susitelkimo virsta paprasčiausia pliauska. Stipri dvasia – valstybės ir tautos išlikimo garantas.
Lietuvoje tai ypač ryšku. Minint 500-ąsias Vytauto Didžiojo mirties metines, 1930 metais, Lietuva buvo sutelkta ir pakylėta. Žmonės didžiavosi savo valstybe. Šios pakylėtos dvasios užteko atlaikyti ir karus ir pokario represijas, užteko ir 1990 m. kovo 11 d.
Retoje partizanų žeminėje nebuvo Vytauto Didžiojo portreto, o miesteliuose, vyrai naktimis su šakėmis saugojo paminklus Vytautui. Todėl drąsiai galiu sakyti – Vytauto Didžiojo dvasia gelbsti ir saugo Lietuvą. 1930-aisiais Lietuvos geopolitinės realijos buvo tokios, kad buvo akcentuojama Vytauto kario, Vytauto karvedžio nuopelnai.
Taip, Vytautas neabejotinai didžiausias savo laikmečio karys. Bet šių dienų realijos kviečia prisiminti Vytautą Didįjį kaip didžiausią savo laikmečio diplomatą.
Vien 1429 metų Slucko suvažiavimas (prieš kurį nublanksta šiuolaikiniai davosai) parodo Vytauto svarbą, galią ir vietą to laikmečio pasaulyje. Vytautas taikdarys, Vytautas vienytojas, telkiantis tautas ir vienijantis Rytus ir Vakarus.
Čia, va čia tinka šios dienos, nūdienos akcentai. Kvapą gniaužiantys mastai, stulbinantys pasiekimai. Visa tai verta Homero ir Šekspyro plunksnų. Šios asmenybės gylis negali neįkvėpti, jo darbai negali nesuvienyti, tai negali nekelti pasididžiavimo. Tai vytautinė dvasia, tai labai apčiuopiama ir vertinga, tai dešimtys poligonų ir šimtai tankų. Reikia taip nedaug, o kartu labai daug – išminties ir susitelkimo.
Du pusbroliai – Vytautas ir Jogaila puikiai tvarkėsi to meto pasaulyje, telkdami ir vienydami, kur reikia grūmodami – prisiminkime Žalgirį. Puikiai tvarkėsi. Nuostabus, puikus pavyzdys ir mums. 2029 metais bus 600 metų nuo Lucko suvažiavimo.
Tai labai rimta ir reta galimybė sukviesti į Vilnių pasaulio galinguosius ir kaimynus. Labai svarbu, kaip tinkamai pažymėsime šią datą. Vytauto Didžiojo asmenybė tiesiog kviečia perkrauti mūsų valstybės dabartinę užsienio politikos paradigmą.
Būkime stiprūs, bet taikūs, kaimyniški ir geranoriški, o svarbiausia pagarbūs ir garbingi. Lietuvai labai pasisekė turėti tokį dvasinį globėją kaip Vytautas Didysis. Būkime verti jo.
Gerbiama Ministre Pirmininke, kreipiuosi tiesiogiai į jus. Prie Vyriausybės būtina kuo greičiau sudaryti nedidelę, darbingą, turinčią plačius įgaliojimus darbo grupę ir pavesti jai atlikti šiuos paruošiamuosius darbus, kurie būtų kuruojami tiesiogiai jūsų. Paruošti ir skelbti konkursus paminklams Vytautui Didžiajam Vilniuje ir Trakuose.
Numatyti paminklų vietas. Atlikti paruošiamuosius darbus ir skelbti konkursams Aukštutinės – vytautinės – pilies restauracijai ir atstatymui, numatyti realius glaustus atstatymo terminus ir etapus, paruošti projektą 2029 metų Lucko suvažiavimui minėti, atlikti tyrimus Arkikatedroje ieškant Vytauto Didžiojo ir Onos Vytautienės palaikų, suderinti su dvasininkija dėl tinkamos Vytauto Didžiojo palaidojimo vietos Arkikatedroje atžymėjimo, paruošti priemonių planą 2030-ųjų metų iškilmėms ir Dainų šventei, užtikrinti darbų finansavimą iš valstybės biudžeto.
Gerbiama Ministre Pirmininke, tik nesakykite, kad trūksta pinigų. Niekas tuo nepatikės, niekas to nesupras, visų pirma kariškiai. Jei taupysime Vytauto Didžiojo atminčiai, tai gynybai ir saugumui išmesti pinigai visiškai veltui. Istorinė atmintis yra mūsų tautos šaudmenys ir amunicija, mūsų poligonai ir tankai.
Jei būsiu išgirstas, kuo aš neabejoju, turėsime ne tik jėgą, bet ir galią – pakylėtą, telkiančią ir įkvepiančią.
Vytautas Didysis globoja Lietuvą.
O dabar pabaigai šaukštas deguto, kaip be jo. Po to kai buvo visokeriopai suderintas projektas, rytoj galima pradėti rekonstrukcijos darbus, Sąjūdžio gimtieji namai ir Sausio 13-osios memorialinė vieta, Vilniaus sporto rūmai, perduoti žydų bendruomenei, kuri to neprašė ir kuri to net kratosi. „Vilmorus“ apklausos duomenimis, tam pritaria mažiau 5 proc. Lietuvos žmonių. Ką čia bepridėsi, girto, visiškai girto Šveiko sprendimas arba įžūli afera.
Esu tikras, kad partijai ar partijoms, prekiaujantiems visiems šventais simboliais, Vilniaus sporto rūmai gali tapti laidojimo namais. Ačiū.
Autorius yra Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos akto dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo signataras, aktorius, režisierius
Ačiū, reikalinga kalba. Bet minėjime dalyvavo ir kita Prezidentė, viešnia iš Moldovos, kurios pirmosios Parlamentas priiažino Lietuvos Nepriklausomybę. Tad kreipimasis (jos paminėjimasj taip pat buvo reikalingas.
Moldaviją, matyt, painiojate su Islandija…
Gerb. Vytautai. Jeigu neprisimenate, o ir nežinote, kad būtent Moldavija
pirmojii pasaulyje pripažinusi Lietuvos nepriklausomybę pasaulyje. Tokiu atveju reikėjo stebėti Seimo posėdį, kuriane atvykusi Moldovos Prezidentė savo kalboje oarvirtino, kad tai oadarė 1990 metų gegužės 31 dieną būtent Moldova, o Islandija tai padarė tik po metų.
Vėlgi, tokiems nežinantiems iš tribūnios dar ir pademonstravo iškėlusi Moldivos Parlamento priimtą dokumentą. Išmokite rai visiem laikams, kaip ir kai kurie kiti.
Ar ne klaida švęst, aukštint, skelbt Vytauto Didžiojo MIRTIES metus. Lietuva gniuždoma mirtimi, jos faktu . Kodėl? Turėtų būt šioje vietoje GIMIMO metai. Deja, ir savo tėvų mirties metines mes švenčiame.
Senovėj valdovų gimimo diena, manau, nebuvo skelbiama.
Jei Vytautas būtų buvęs iš tikrųjų didis, nebūtų kelis sykius iš eilės atidavinėjęs žemaičių kryžiuočiams, vietoj lakstymo po stepes ir Juodosios jūros pakrantėmis jis privalėjo turėjo pasirūpinti visų Baltų genčių saugumu ir neužleisti vietos įsigalėti Livonijai, ko pasėkoje buvo visiškai sunaikinta prūsų gentis. Žemaitijoje tarp tikrų žemaičių Vytautas tikrai nėra laikomas didžiu, nors jo motina ir buvo žemaitė Birutė Vydmantaitė…. Atsiprašau už nesušukuotas mintis.
Absurdiškos mintys. Vytautas Didysis tapo didžiuoju dėl savo didžiausių nuopelnų Lietuvai ir jis toks pripažintas garbingų Europos žmonių. Tik vienas valdovas valstybės istorijoje nusipelno tokio vardo ir Lietuvoje toks yra Vytautas Didysis.
Visų pirma Vytautas negalėjo valdyti Lietuvos valstybę, nes jos po Krėvos unijos (1385 m) gyvuojančios nebeliko. Jis LDK gavo valdyti kaip Lenkijos karalystės (valstybės) kunigaikštystę (karalystės provinciją), ir tai kaip Jogailai priklausančią, bet karalystiškai (valstybiškai) prijungtą prie Lenkijos kaip karalystės teritorijos. Tai istorijos žinių esmė. Iš komentaro matyti, kad šių esminių istorijos dalykų LRT visuomenei nėra tinkamai nušvietusi, nors tai jai daryti priklauso, bet, nežiūrint to, save drįsta viešai vadinti ‘laisvažode’ žiniasklaidos priemone. Paradoksalu…
Vytauto išskirtinumas ir buvo tame, kad, teisiškai būdamas pavaldus Lenkijos karaliui, išsaugojo ir sustiprino, kiek buvo įmanoma, Lietuvos savarankiškumą. Tai įkvepiantis pavyzdys visiems Lietuvos valdovams, kai Lietuvos nepriklausomybė apribota. Pavyzdžiui, dabar.
Lietuvos (LDK) ilgalaikį savarankiškumą lėmė ne koks nors Vytauto asmens išskirtinumas, o josios teisinė padėtis, t.y. tai, kad Lietuva pagal unijas buvo Jogailos Lenkijon atsinešta ir turima karalystėje kaip Lenkijos karaliaus Jogailos nuosava žemė (ta teisė jogailaičių paveldima buvo).
Tą patį galima taikyti ir LDK pavadinimui. Bet viduramžių valdovai buvo valstybininkai, tautų likimas jiems, manau, buvo antrinis.
Istorija sako, kad Vytauto veiksmai kaip ir Jogailos buvo prolenkiški. Jogaila Vytautui buvo pavedęs iki mirties lenkiškos karalystės dvasioje valdyti LDK kaip jogailišką Lenkijos karalystės dalį. Istorija bylotų, kad tą jogailišką Lietuvos bajorijos lenkinimą, lietuvybės prapuldymą – jis ištikimai vykdė iki mirties. Smetonai, toks Vytauto kaip lenkiško lietuvio gyvenimas, turbūt, buvo prie širdies. Todėl tarpukario valdymo laikais (1930 metai) – diktatoriška valia laiminant ar geidžiant, Vytautas tapo nepelnytai viešai aukštinamas kaip didis lietuvis, kai iš tikrųjų, savo gyvenimu buvo lenkiškas lietuvis. Taigi nedera lietuviams jį vadinti Vytautu Didžiuoju. Juolab skelbti, 1930 metus Vytauto Didžiojo metais. Nederėtų ir nivesitetams vadintis Vytauto Didžiojo vaerdu. Nekartokime tarpukario klaidų – nešlovinkime netiesiogiai – per Vytautą lietuvybei priešišiko istorinio lenkizmo, nesitapatinkme su juo šiandien. Paimkime, kad ir Žalgirį. Tai – pergalė LDK kariuomenės pajėgomis Lenkijos stiprėjimo naudai, kas reiškė ir Lietuvos prijungtos prie Lenkijos tolesnio išlaikymo jėga užtikrinimą. Tai gal nebūkime šiandienos lietuviais Vytautų ir Jogailų prasme.
Skutai, ar nepasimokai, ar negali susiturėti nemenkinęs Lietuvos prezidento Smetonos, Lietuvos karaliaus Vytauto ? Vardan tos Lietuvos vienybė težydi.
Tai, yra kaip matote, ‘pamokytojau’… Lietuvoje vienybė žydėjo ir laimėjo ir toliau žydės ir laimės, kai ji – be jų…
P. Skutui: jei nebūtų pradanginta Vyrauto Didžiojo karūna, mūsų žemė būtų būtent Lietuvos! karalystė.
Apie karūnos gabenimą gal daugiau yra pasakėlė. Vargu, kad galėjo vykti karine jėga neužtikrintas jos atgabenimas. Juk Vytauto karūnavimas buvo Vokietijos imperatoriaus Zigmanto Liuksemburgiečio sumanymas taip atplėšti Lietuvą nuo Lenkijos. Lucko suvažiavime Europos didikams tai susitarti nepavyko, tuo viskas ir baigėsi. Vytautas mirė – karu prieš Lenkija tai pasiekti Lietuvoje neatsirado kam. Be abejonės Lietuvai atgavus karalystės statusą mūsų istorija būtų visai kita.
Ne pasakėlė, o Popiežiaus oficialus sprendimas karūnuoti Vytautą. Tai svarbiausia.
Gaila, kad iki šiol – pamatyti savo akimis šio Popiežiaus sprendimo istorijos šaltiniuose neteko. Būtų įdomu – kokiu šventu vardu Vytautas įvardijamas tame Popiežiaus dokumente. Deja, ir per ‘laisvutėlį’ LRT apie tai nieko išgirsti nepavyko…
Jei mokėtumėte viduriniąją vokiečių žemaičių kalbą, perskaitytumėte viduramžių kroniką ir suprastumėte : ‘…Coning Witaut eder Alexander van Lettowen…’- ‘Lietuvių karalius Vytautas arba Aleksandras’ .archive.org/stream/diechronikonder00unkngoog/diechronikonder00unkngoog_djvu.txt
P. Skutui. Gal Aleksandras. Bet tai esmės nekeičia. Popiežiaus sprendimas buvo. Nepriklausomai nuo to, jį matėte, ar ne.
Gal kartą ir apie Vytauto dukters nuopelnus Lietuvai parašysite?
Lietuvai Vytauto asmenybė veikiau buvo sekli negu gili… Geriau, kad liktų užmirštama senove.
>Mikabalis
Citata: “Lietuvai Vytauto asmenybė veikiau buvo sekli negu gili”. Manykite kaip manote, Mikabali, tačiau rusams tai buvo asmenybė gili. Tą liudija patirtis, kai Vorkutos vidurinėje mokykloje buvau mokomas Rusijos istoriją. Tada mokytoja, kalbėdama apie Tanenbergo (Žalgirio) mūšį pasakė, kad “Eto byla velikaja pobeda russkogo naroda nad nemeckimi zachvatčikami (tai buvo didi rusų liaudies pergalė prieš vokiškuosius grobikus)”. Kadangi tėvas pasakojęs buvo man apie Žalgirį, tai, atsistojęs, pasakiau: “Bitvoj etoi rukovodil velikij kniazj litovskij Vytautas” (šiam mūšiui vadovavo didysis Lietuvos kunigaikštis Vytautas). “Pravilno” (teisingai), – pasakė mokytoja ir pamoką tęsė toliau. Bu ir rusiškas filmas “Krestonoscy” (Kryžiuočiai), kai su jais mūšio metu kovėsi Vytautas, o Jogaila, būdamas palapinėje, meldė dievą pagalbos. O dabartinėj praktikoj, atsivertęs kn. “Istorija pareinant į Lietuvą” (Klaipėdos universiteto leidykla/2023) 75 p., skaitau: “Kultūros istorikas hum. m. dr. A. Bučys (nuotrauka) knygoje “Lietuvių karaliai ir Lietuvos karalystė de fakto ir de jure Viduramžių Europoje” (nuotrauka) pateikia duomenis, kad nors ir be krikšto, daug lietuvių Europoje de fakto ir de jure buvo pripažinti karaliai. Jie pripažino tokią vertybių skalę (Mąstytojas): aš,mano šeima, giminė, gentis, tauta, rasė, mes esame žmones. Kalbant apie tikėjimą, Klaipėdos universiteto prof. hab. dr. Rimantas Balsys (nuotrauka) monografijoje “Apie baltiškas teofanijas” rašo, kad “baltų tikėjimas buvo brandus ir visavertis”. LDK Mindaugas ir LDK Gediminas sakė tą patį – dievas visiems yra Vienas. Baltai, įskaitant etninius prūsus, Dievą, stebėdami dangų, suprato kaip visko Kūrėją, Kūrą, Kūroną, viso to Vienį. Knygos “Istorija pareinant į Lietuvą” 76 p. yra įdėtos 5 – ios Lietuvos Didžiųjų kunigaikščių, taip pat ir 1236 m. Saulės mūšio laimėtojo žemaičių kunigaikščio Vykinto nuotraukos. Lietuvos Vilniuje stovi paminklas Gediminui, Lietuvos Kaune stovi paminklas Vytautui. Taip kad: jeigu jūs esat seklus, Mikabali, tai nemanykit, kad ir kiti tokie patys kaip jūs yra seklūs. Prosit!
O ką, 1236 metais jau buvo fotografija ?
>+++
Paveikslo fotografija, paimta iš interneto. Dėkoju už pastabą.
P. S. Beliko, žinoma, kad Žemaitaitis (Šiauliuose gal) pastatytų paminklą Saulės mūšio laimėtojui žemaičių kunigaikščiui Vykintui taipgi. Dėkoju.
P. P. S.
Kodėl taip sakau? Ogi todėl, kad, jei Žemaitaitis taip padarys, tai visiems prorusiškiems, prolenkiškiems ir t. t. mūsų valstybę griaunantiems elementams durys į Lietuvą bus užtrenktos amžiams.
Vykinto dalyvavimas Saulės mūšyje labai abejotinas faktas. Šaltiniai to nemini, tai istoriografijos abejotinai pritemtas istorinis faktas. Šiuo atveju pagrįstesni būtų Strykovskis, Kojalavičius, manę, kad Saulės mūšiui vadovavo dar Mindaugo tėvas Rimgaudas – kaip lietuvių kariuomenės vadas joje vadintas Litvojumi (Litauskiui). Beje, Lietuvos valstybės Istorijos institutas jokio atlikto Saulės mūšio tyrinėjimų įdirbio per tuos 36 Laisvės metus neskelbia.
Saulės mūšį tyrinėjo istorikas doc.dr. Romas Batūra, kartu su kitais istorikais parašęs knygą ” Šiaulių ( Saulės) mūšis Europos kontekste: mūšio tarptautinė reikšmė, atminties tradicija, įamžinimo epopėja” ( 2018 m.).
>Mikabalis
Na, jeigu ką, tai aš, Rimgaudas, padėsiu R. Žemaitaičiui Šiauliuose paminklą pastatytш žemaičių kunigaikščiui Vykintui. Prosit!
Doc.dr. Romas Batūra dėjo daug pastangų, kad būtų pastatytas paminklas Saulės mūšiui, bet kai kurie dabartiniai garsūs “kultūrininkai”, tuo metu sėdėję valdžioje , į šį sumanymą žiūrėjo abejingai.
Niekas nesako, kad Vytautas savo gyvenimo veiklos turinio ir rango prasme, nebuvo karalius. Šia lietuviška, o ne krikščioniška prasme, jis buvo karalius, tačiau tapo lenkiškos (jogailiškos) krikščionybės, paglemžusios Lietuvos valstybę ir smaugusios lietuvybę, tarnu, todėl į gerbtinas, švlovintinas, lietuvius vienijančias Lietuvos, lietuvybės istorines asmenybes nedera.
Ar tamstą kas nors verčia jėga jį gerbti ir šlovinti ? Daugumai lietuvių Vytautas Didysis yra gerbtinas, šlovintinas, lietuvius vienijanti asmenybė.
Matyt, pats esi verčiamas, tai manai, kad ir kitą kas verčia. Sakau tai todėl, kad Lietuva išliktų savi, kad neitų lenkiškų lietuvių keliu.
Ačiū. Nors pasisakymo pradžia nebuvo labai pagarbi viešnios iš Mioldovos atžvilgiu, bet pranešimas labai geras. Sėkmės jį įgyvendinant!