Kovo 17-ąją, 15 val., Vilniaus įgulos Karininkų ramovėje (Pamėnkalnio g. 13) bus pristatyta politologo Mariaus Kundroto knyga „Tautinis idealas politikoje: keturių šalių atvejai“. Tai – antroji šio autoriaus knyga. Pirmoji buvo „Tauta amžių kelyje: tautinės pasaulėžiūros gairės ir tautinis judėjimas Lietuvoje“, išleista 2009-aisiais. Pateikiamos pagrindinės pristatymo mintys.
Jei kas tikisi politinės agitacijos ar apologetikos, nusivils. Tai nėra ideologinis kūrinys – toks iš dalies buvo „Tauta amžių kelyje“, kur filosofiniais, moraliniais, politologiniais, pagaliau – istoriniais argumentais buvo siekiama grįsti, kuo svarbi tauta žmogiškojoje būtyje.„Tautinį idealą politikoje“ įkvėpė tokie autoriai kaip Pjeras Ignacis, Herbertas Kitšeltas, Janas Rovnis ir kiti politologai, dažniausiai atstovaujantys liberaliajai arba kairiajai pasaulėžiūrai. Įkvėpė ne tuo, kad jiems pritariama, o kad siekiama išsiaiškinti, kiek jų teiginiuose tiesos. Niekas taip neįkvepia, kaip stiprus oponentas.
Šie autoriai teigia du diskutuotinu dalyku. Pirma – jie priskiria tautines politines jėgas dešinei, ir ne bet kokiai, o kraštutinei dešinei. Tokiu būdu politinis tautiškumas arba – kaip tai vadinama politologijoje – nacionalizmas sumetamas į vieną krūvą su komunistais, fašistais, anarchistais ir kitais kraštutiniais elementais. Kita – šie autoriai dažnai priskiria tautinėms jėgoms autoritarizmą, netgi kovą su demokratija.
Iškalbingiausi iš jų – Pjero Ignacio argumentai, kur demokratijai priskiriamos tokios viešos gėrybės, kaip narkotikai, homoseksualizmas, masinė imigracija, o visi, kurie tam oponuoja, išsyk priskiriami demokratijos priešams. Atliktas tyrimas parodė, jog tautinės politinės jėgos veikiau antiliberalios, nei antidemokratinės. Liberalizmo ir demokratijos santykius gana šauniai apibūdino profesoriai Alvydas Jokubaitis ir Vytautas Radžvilas, todėl čia plėstis nėra prasmės. Apsiribokime konstanta, jog tai – švelniai tariant – nėra tas pats.
Demokratija šioje knygoje apibrėžiama per piliečių vaidmenį valstybės valdyme, o taip pat – per bendro pobūdžio žmogaus teises, kaip teisė į gyvybę, orumą, nuosavybę, nuomonės laisvę įstatymų ir tvarkos rėmuose. Atlikus tyrimą paaiškėjo, jog daugelis nagrinėjamų partijų ne tik palaiko demokratiją, bet ir siekia ją išplėsti, nuo pilietinės valdžios per referendumus iki korporatyvinių Seimo rūmų, atstovaujančių įvairiems socialiniams sluoksniams.
Nė viena šių partijų neneigia ir fundamentaliųjų žmogaus teisių, tačiau dauguma pasisako prieš jų sąrašo plėtrą iki homoseksualizmo propagandos ar masinės migracijos. Taip pat daugelis jų pasisako už griežtesnę įstatymo ranką nusikaltėliams, pavyzdžiui – žmogžudžiams ar pedofilams. Aišku, naujajai kairei ir naujiesiems liberalams tai – visiška antidemokratija.
Kitas aspektas, išryškėjęs tyrimo metu, kad šių partijų priskyrimas dešinei, juo labiau – kraštutinei, yra labai sąlyginis, kaip ir patys dešinės bei kairės apibrėžimai. Dešinei priskiriami ir liberalai, ir konservatoriai, ir tautininkai, o kairei – socialistai, komunistai bei anarchistai.
Natūraliai kyla klausimas, kur dėti nacionalsocialistus, socialkonservatorius, liberaliuosius marksistus, kurie vienais aspektais – dešinieji, kitais – kairieji.
Šioje knygoje dešinės-kairės sąvokos nagrinėjamos dviem pjūviais: moraliniu-kultūriniu ir socialiniu-ekonominiu. Moraliniais-kultūriniais aspektais dešinė – tai moralinis normatyvizmas, kairė – moralinis reliatyvizmas, dešinė – tautiškumas, kairė – kosmopolitizmas, dešinė – dvasios pirmenybė prieš materiją, kairė – materijos viršenybė dvasiai. Ir šiais aspektais dauguma tautinių partijų yra dešiniosios, nors tikrai ne visos jos – radikalios dešiniosios. Daugelis jų, ypatingai – Šiaurės šalyse, o dabar jau ir Vakaruose, yra nuosaikiai dešiniosios.
Tuo tarpu socialiniu-ekonominiu požiūriu beveik visos nagrinėtos partijos – nuo prancūzų Tautinio fronto iki Lietuvių tautininkų sąjungos – anksčiau ar vėliau apsistojo centro kairėje. Tai yra – jos už aktyvesnį valstybės dalyvavimą ūkyje, didesnį socialinį solidarumą, ekonominių sienų atkūrimą, valstybės apmokamas viešąsias paslaugas. Visa tai tradiciškai apibūdinama kaip kairioji arba centro kairioji politika, priešinga dešiniajam liberalizmui, kuris visą ūkinį gyvenimą siūlo sutelkti į privačias rankas, o kiekvieną žmogų palikti rinkos jėgų valiai.
Knygoje pasirinktos keturios Europos valstybės – Prancūzija, Danija, Lenkija ir Lietuva. Dviejose iš šių valstybių tautininkai buvo valdžioje arba arti valdžios, dviejose – ne. Dvi iš jų – Vakarų pasaulio senbuvės, dvi – posovietinės šalys. Toks pasirinkimas leido ištirti, kiek tautinių partijų nuostatoms įtakos turėjo istorinė, kultūrinė patirtis ir buvimas valdžioje.
Išaiškėjo, kad tokios įtakos esama – ypač turint galvoje vakarietiškų partijų liberalėjimą tokiais klausimais kaip lyties etika ar masinė imigracija. Pavyzdžiui Danų tautos partija ilgainiui pripažino tokias liberalias vertybes kaip homoseksualistų šventės, kurios Vidurio ir Rytų Europos tautinėse partijose laikomos žalinga propaganda, o tiek danų, tiek ir prancūzų tautininkų retorikoje ankstesnius antiimigracinius akcentus vis labiau keičia kova su radikaliu islamu.
Buvimas valdžioje taip pat turi įtakos: dažniausiai tautinės partijos, mėginamos valdžia, nuosaikėja, įsiliedamos į politinę sistemą. Taip Lenkų šeimų lyga nuo tautinio solidarumo kelio ilgainiui nukrypo į ekonominį liberalizmą ir prarado savo ankstesnę nišą, o danų tautininkai nuo griežtai konservatyvios lyties etikos perėjo prie gerokai liberalesnės. Panašiai lenkų „Savigynos“ partija, būdama valdžioje, užmiršo savo siūlytus korporatyvinius parlamento rūmus, kas būtų stipriai sukrėtę visą politinę sistemą.
Nežiūrint to, bendros tendencijos labai panašios visose keturiose šalyse. Visų jų tautininkai lokalizuojasi labiau į dešinę moralės ir kultūros klausimais, o socialiniais ir ekonominiais – į kairę, o tos, kurios pastaraisiais klausimais laikėsi dešiniųjų pozicijų – sunyko arba pakeitė jas.
Dešinė ir kairė priklauso nuo atskaitos taško. Politinėje sistemoje, kuri stipriai pakrypusi į kairę, netgi stovintis centre bus dešinysis, o toliau nuo centro – ir radikalus dešinysis. Ir atvirkščiai. Vakarų tautininkai įvardytais aspektais yra dešinieji, bet Vidurio bei Rytų Europoje, geriausiu atveju, būtų centristai. Dėl įvardytų priežasčių siūloma atsargiai naudoti apibendrinančias sąvokas dešinė ir kairė, o daugiau kalbėti apie konkretesnes politines ideologijas – konservatizmą ir liberalizmą, socializmą ir nacionalizmą.
Aptartos tautinės partijos – vienos stipriau, kitos silpniau – atstovauja tautinės valstybės, prigimtinės šeimos, tautinės kultūros, dalyvaujamosios demokratijos, socialinio teisingumo idealams, nors kai kuriais atvejais ir su išlygomis. Pavyzdžiui prancūzų tautininkai jau pripažįsta prancūzais integruotus atvykėlius, bet reikalauja perimti prancūzų kultūrą. Danų tautininkai pripažįsta homoseksualistų teisę rengti paradus, bet šeimą palieka vyrui, moteriai ir jų vaikams.
Jei Prancūzijos, Danijos ir Lenkijos atvejais aptartos pagrindinės, įtakingiausios tautinės partijos, tai Lietuvos atveju aptartos visos, aiškiai pretendavusios į tautinę nišą arba nors kiek apeliavusios į tautiškumo sąvoką. Prieita išvados, jog šiuolaikinėje Lietuvoje tautinę nišą užima partijos, kuriose esama tautinių elementų, nors jos pačios nėra tautininkiškos.
Pirmiausiai tai – iš Sąjūdžio gimusi Tėvynės sąjunga, po to – „Tvarka ir teisingumas“, galiausiai bent dalį tautinės nišos perėmė Valstiečių ir žaliųjų sąjunga. Nors šios partijos gana skirtingos ir politikoje viena kitai oponuoja, visos jos daugiau ar mažiau apeliuoja į tautines vertybes arba – mažų mažiausiai – turi savo gretose tautiškų asmenybių.
Atvirai tautininkiškos partijos dėl šios priežasties, o taip pat – dėl ribotų žmogiškųjų bei finansinių išteklių šiuo metu atrodo visiškai be perspektyvos. Maža to. Ilgus metus būdamos užriby jos ima traukti marginalus iš prigimties, kurie savo kuriamu įvaizdžiu išlaiko jas užriby. Apklausos rodo, jog tam tikros tautinės, krikščioniškos, socialiai konservatyvios idėjos yra gana paklausios, bet vien tik nuogas tautiškumas, į kurį bandoma redukuoti visą žmogaus būtį, čia nėra perspektyvus dėl to, kad nėra tokių tautinių iššūkių, kaip daugelyje Europos šalių.
Nuogas tautiškumas gali atgauti paklausą, Lietuvą pasiekus keliems tūkstančiams piktų imigrantų. Faktiškai tai – vienintelė prielaida. Nes kiti iššūkiai gali būti sprendžiami ir be tautiškumo. Pavyzdžiui Rusijos grėsmei galima priešpriešinti ne tik tautinės valstybės idealą, bet ir vakarietišką kosmopolitizmą ar federacinę Europos Sąjungą. Jei būtų įteisintos vienos lyties asmenų šeimos su teise įsivaikinti, tam priešpriešinti galima krikščioniškąją demokratiją ar kiek radikalesnį konservatizmą be tautinės valstybės idealo.
Vienas iš būdų sutelkti žmones tautinio idealo pagrindu, tai kvietimas grąžinti tautai jai priklausančią valdžią, kitaip tariant – plėtoti tiesioginę ir dalyvaujamąją demokratiją, nuo referendumų iki renkamų seniūnų bei visuomenės atstovų teismuose. Ir vis dėlto net ir tai nėra absoliutus tautininkų sėkmės garantas, nes demokratijos plėtra visiškai įmanoma be etninio tautiškumo, tai puikiai įrodo Šveicarijos pavyzdys.
Vis dėlto čia esama didžiulio, menkai išnaudoto potencialo, kurio visiškai atsisakė parlamentinės partijos. Grąžinti valstybę tautai šiuo metu išties siūlo tik trys partijos – Lietuvių tautininkų ir respublikonų sąjunga, „Lietuvos sąrašas“ ir Centro partija. Šiuos akcentus kiek naudojo „Tvarka ir teisingumas“, bet jos pasyvumas Žemės referendumo metu juos paneigė. Bet kuriai iš trijų įvardytų partijų, išsimušus iš užribio, turėtų būti gana paprasta perimti šią nišą. Kol kas populiariausia iš jų – Centro partija, o kam kaip seksis labiau – parodys ateitis.
