T. Verkelis. Knygnešio Pranciškaus Verkelio genealogija

Nors knygnešys Pranciškus arba Pranas Verkelis yra straipsniuose arba literatūroje ganėtinai dažnokai paminimas, tačiau apie jo šeimą ir kitus artimuosius dažnai pasitaiko faktinių klaidų: sumaišomi vardai, datos, įvykiai, o tam tikros datos, kaip gimimo arba santuokos metai yra nežinomos.

Todėl, remdamasis literatūra, žmonių atsiminimais ir mano surinkta genealogine medžiaga šiuo straipsniu patikslinsiu tam tikrus Verkelio ir jo artimųjų gyvenimo faktus: gimimo, mirimo bei santuokos datas. Taipogi platesnis artimųjų ir giminaičių aprašymas ir naujos prielaidos padės geriau suprasti XIX a. pb. ir XX a. pr. šios Verkelių giminės iškilimą.

Taigi pradėsiu, kaip prasidėjo šis tyrimas – daugiau nei prieš dešimtmetį pradėjau tyrinėti savo šaknis. Prieš mane pradžia buvo padaręs mano dėdė, pasižymėjęs fizikas, Jonas Verkelis.

Nors dėdė ir bandė sudaryti giminės medį, bet apie senesnių laikų giminystes žinios buvo miglotos, ypač knygnešio Pranciškaus Verkelio šaka. Man palaipsniui įgijus patirties nagrinėjant bažnytines metrikas pavyko surinkti genealogines žinias iki pat 1751 m.

Šios Verkelių giminės pradžia būtų galima laikyti 1751 m. sausio 10 dieną, kai giminės pradininkas Antanas Verkelis (Antonius Warkalunas) iš Zastaučių (Biržų r.) kaimo veda Svilių kaimo (Biržų r.) gyventoją Ievą Bernotaitę (Eva Bernotaycia), taip pradėdami Svilių Verkelių giminę (Vabalninko Romos katalikų bažnyčios santuokos, 1742–1788, p. 22).

Nors Verkelių pavardė nėra dažna, bet XVIII a. vid. be Svilių atsiranda Svirplėnų, Mikeliškių ir Zastaučių Verkelių giminės. Labai tikėtina, kad šios giminės yra tarpusavyje susijusios, tačiau tai patvirtinančių giminystės ryšius įrodančių dokumentų kol kas nepavyko rasti. Todėl šias gimines vertinu atskiromis ir negiminingomis, nors geografinis paplitimas indikuotų bendrą kilmę.

Nuosekliai dėstant reikėtų pradėti ko gero nuo vadinamų tyrimo metu atsiradusių „mitų“, kurie turėjo būti svarbus įvykiai giminėje arba bent turėti tam tikrus atgarsius.

Knygnešio prosenelis Jonas Verkelis (Joannes Werkielis)

Antano sūnus, būdamas vos 32 metų ir nepilnus dvejus metus vedęs netikėtai miršta 1794 m. liepos 18 dieną Martišiūnuose, palikdamas viena žmoną Kristiną Indriušaitę-Verkelienę-Valatkevičienę su vieninteliu mažamečiu sūnumi Kazimieru (Vabalninko RKB santuokos, 1789-1827, p. 13, 26; gimimo, 1787 – 1797, p. 91; mirties ,1739-1796, p. 248 ).

Nėra labai dažnas atvejis, kai po santuokos, jaunas vyras staigiai mirtų, todėl iškila natūralus klausimas – kas atsitiko? Patikrinus žinias kas vyko 1794 m. Vabalninko apylinkėse, paaiškėjo, kad šiais metais vyko kariniai susirėmimai sukilėlių su carinės Rusijos kariuomenę: „Sukilėlių kariuomenės skaičius Vabalninke ir jo apylinkėje siekė 2000.

Jai vadovavo generolai Prozoras ir Vavreckis. Ir visi gyventojai, neišskiriant net žydų, buvo įpareigoti, ištikus reikalui, eiti į kovą, apsiginklavę kirviais“ (Šakenis, 1935, p. 78-79).

Galima įtarti, kad vykstančių neramumų metu, nežinomomis aplinkybėmis Jonas Verkelis ir žuvo. Tokia staigi Jono Verkelio mirtis ir didelis vaikų mirtingumas jo sūnaus Kazimiero Verkelio šeimoje beveik šimtmečiui Svilių Verkelių giminę buvo priartinę prie išmirimo ribos.

Kazimieras Verkelis (1793–1852) taip pat gausios šeimos nesukūrė, nors ir turėjo dvi santuokas. Būtent iš jo pirmosios santuokos su Kadarų kaimo gyventoja Ona Likaite (Obelių dekanato santuokos, 1821, p. 100) 1822 m. kovo 6 d. Kadaruose (Biržų raj.) gimė Jonas Verkelis (Obelių dekanato gimimo, 1822, p. 96), knygnešių Pranciškaus ir Motiejaus tėvas, apie kurį duomenų yra ne tik iš bažnytinių metrikų, bet ir iš išlikusių užrašytų žmonių prisiminimų.

1851 m. vedęs Eleną Didžionytę (Panevėžio dekanato, 1851, p. 166) užaugina keturis vaikus: Magdaleną, Jurgį, Praną ir Motiejų (Panevėžio dekanato bažnyčių gimimo, 1852, p. 138; 1855, p. 138; 1859, p. 231; Vabalninko RKB gimimo, 1861–1866, p. 43). Mykolas Paliulis užsimena, kad Jonas buvo apimeistris ir pirmasis Sviliuose turėjęs vorstotą (Paliulis, 1924–1925, p. 19).

Amato turėjimas greičiausiai lėmė geresnę gyvenimo kokybę ir didesnį vaikų išgyvenamumą. Nes nors turėjo gerokai mažiau vaikų, bet visi sulaukė pilnametystės ir iš esmės sukūrė šeimas.

Deja po 1863 m. sukilimo kitokių duomenų apie Joną Verkelį aptikti nebepavyksta, tačiau Paliulis savo užrašuose užsimena apie vieną įvykį, kurį galima ne tik datuoti, bet susieti su tam tikrais Svilių kaimo gyventojais.

Taigi aprašyme apie Žukauskus užsimenama, kad „Motiejus buvo apistipris. Jį ėmė Augustus Valeckas ir Verkelis (šitų Verkelių tėvas, priemenėj per veselijas Elzbietos Galvanauskaitės, bet neįveikė)“(Paliulis, 1924–1925, p. 7). Šios vestuvės įvyko 1853 rugsėjo 27 d. kai minima Galvanauskaitė išteka už Velecko (Panevėžio dekanato, 1853, p. 156).

Kitas šio krašto žmogus agronomas Alfonsas Žukauskas savo užrašytuose prisiminimuose aprašo plačiau, kad jo senelis Motiejus Žukauskas buvo sukilimo metu dalgininkų vadas (Žukauskas, 1996, p. 9–14).

Taip pat atsižvelgiant į tai, kad minimi Žukauskai ir Galvanauskai buvo Lietuvos visuomenės veikėjai, galima kelti prielaidą, kad knygnešių tėvas būdamas šių šeimų aplinkos žmogus galėjo įsitraukti į 1863 m. sukilimą, kuriame galėjo žūti arba dingimą be žinios.

Lentelė Nr. 1. Jono Verkelio (1822–?) vaikų lentelė

Knygenšys Pranciškus Verkelis

Jis 1859 m. lapkričio 5 d. gimė Svilių kaime (Biržų raj.). Pakrikštytas Vabalninko filijos Dilių (Diliavos) koplyčioje (Panevėžio dekanato gimimo, 1859, p. 231).

Pasak reformatų kunigo Povilo Jakubėno liudijimą, Pranas 1880–1885 m. tarnavo carinėje kariuomenėje ir sudėvėjo turėtą lietuvišką maldaknygę, o Vilniuje lietuviškos neradęs įsigyti (Ruseckas, 1928, p. 87). Nukreiptas Tomo Paliulio, atvyko į Tauragę, kur iš Aukštikalnio gavo leidimą vykti į Mažąją Lietuvą.

Būdamas Tauragėje įsidarbino staliumi, dirbdamas įvairius kaimo darbus susipažino su knygų gabenimo keliais (Ruseckas, 1928, p. 87–88). Grįžęs į Svilius, pradėjo platinti draudžiamą spaudą Biržų, Panevėžio bei Šiaulių apylinkėse.

Palaikė ryšius su T. Paliuliu, J. Bieliniu, kun. P. Jakubėnu ir kitais Biržų apylinkių knygnešiais (Rinkevičius, 2017, p. 12; Kaluškevičius, Misius, 2004, T. I p. 517; T. II, p 70; Biržys, 1932, p. 134). Minima, kad kartais knygas veždavo iš Mažosios Lietuvos kartu su žmona Ona (Kaluškevičius, Misius, 2004, T. I p. 517).

O tam tikrais atvejais padėdavo ir norintiems pereiti sieną bei pasiekti Vokietiją, kaip, pvz., padėjo kirsti sieną Valerijonui Atkočiūnui ir Gasparui Indriliūnui, perveždavo ir didesnes žmonių grupes, padėdamas lietuviams emigruoti į Ameriką (Biržys, 1932, p. 568–569; Žukauskas, 1996, p. 15).

Taip pat verta paminėti, kad Mykolas Paliulis atsiminimuose negailėjo komplimentų Pranciškui, pavadindamas jį „Labai gudrus vyras“ (Paliulis, 1924–1925, p. 19).

Toliau apie šeimą, 1888 birželio 22 d. Pranciškus vedė Ona Muralytę (Panevėžio dekanato santuokos, 1888, p. 58), gimusią 1863 kovo 11 d. Zizonių kaime (Vabalninko RKB gimimo, 1861–1866, p. 88), kuri buvo žinomo Biržų siuvėjo Povilo Muralio sesuo.

Kartu su žmona apsigyveno Zizonių kaime ir susilaukė 11 vaikų (lentelė Nr. 2) (Panevėžio dekanato gimimo, 1887, p. 87; 1890, p. 119; 1891, p. 121; 1895, p. 89; 1897, p. 97; 1898, p. 105; 1901, p. 128; 1902, p. 104; 1903, p. 102; 1905, p. 78; 1906, p. 100; Panevėžio dekanato mirties, 1892, p. 40; 1897, p. 58; 1898, p. 54; 1901, p. 63; 1902, p. 57; 1903, p. 59; 1905, p. 56; 1906, p. 64), tačiau iš gausaus vaikų pulko išgyveno tik Pranciška, Pranas jaunesnysis ir Konstantinas (Panevėžio dekanato gimimo, 1887, p. 87; 1891, p. 121; 1898, p. 105).

Iš surinktų bažnytinių metrikų galima pastebėti keletą įdomių dalykų. Vienas jų – net tris kartus buvo bandyta suteikti vaikui Julijonas vardą (Panevėžio dekanato gimimo, 1890, p. 119; 1895, p. 89; 1905, p. 78), tačiau visais trimis atvejais vaikai neišgyveno (Panevėžio dekanato mirties, 1892, p. 40; 1898, p. 54; 1905, p. 56).

Taip pat įdomu, kad pagal vaikų gimimo ir mirimo metrikas galime įžvelgti tam tikrus periodus: nuo 1895 m. iki 1897 m. ir nuo 1903 m. iki 1906 m. vaikai užrašomi gimę ir mirę ne Zizonyse, o Sviliuose (lentelė Nr. 2), o vienas vaikas yra krikštijamas ne Vabalninko bažnyčioje, kas būtų įprasta, o Salamiesčio (Panevėžio dekanato gimimo, 1901, p. 128).

Greičiausiai šie nedideli neatitikimai yra slapstymosi nuo žandarų pasekmė. Paskutinįjį, 1903–1906 m., laikotarpį būtų galima sieti su anūkės Birutės ir kun. Povilo Jakubėno Rusecko knygoje aprašytu įvykiu, kai Šiaulių apylinkėse Pranciškų buvo sučiupęs žandaras, tačiau jam pavyko ištrūkti ir pabėgti traukinio vagonu, kuriuo pasiekė Švenčionėlius, kur jis ir apsigyveno (Fedaravičienė, 2006, p.1; Ruseckas, 1928, p. 89).

Jei šie atsiminimai yra teisingi, išvykimas turėjo įvykti tarp 1902–1903 m. arba gerokai vėliau – apie 1907–1909 m. Tačiau, remiantis bažnytinėmis metrikomis, būtų galima daryti prielaidą, kad knygnešys dažnai grįždavo į Biržų kraštą. Todėl šis įvykis Pranciškaus biografijoje vis dar išlieka ganėtinai kontraversiškas, nes sunkiai dera su bažnytinių metrikų duomenimis.

Kitas svarbus dalykas – iš bažnytinių knygų galima nustatyti, ar asmuo mokėjo rašyti. 1888 m. Pranciškus savo priešsantuokinėje apklausoje dar nemokėjo rašyti ir pasirašė kryžiukais (Vabalninko RKB priešsantuokinių, 1886–1890, p. 287), tačiau po 1907 m. dalyvaudamas savo vyresniojo brolio Jurgio vestuvėse liudininkų skiltyje jau pasirašė įrašydamas savo pilną vardą ir pavardę (Kupreliškio RKB priešsantuokinių, 1900–1921, p. 171).

Atkūrus nepriklausomybę, grįžo į Lietuvą. Greičiausiai gyveno Zizonyse arba pas dukrą Prancišką Sviliuose. Apie 1927–1928 m., skirstant žemės sklypus tarp Šlepščių ir Kirkilų, gavo apie 10 ha žemės sklypą Ežerėliuose (Kaluškevičius, Misius, 2004, T. I p. 517; Fedaravičienė, 2004).

Ežerėlių kaime 1934 m. birželio 22 d. mirė žmona Ona Muralytė-Verkelienė (Biržų RKB mirties, 1929–1937, p. 78). Tikėtina, kad po jos mirties pas knygnešį atsikraustė dukra Pranciška su sūnumi Leopoldu Dolobausku padėti knygnešiui ūkininkauti.

1937 m. jam paskiriama 20 Lt pensija (Kaluškevičius, Misius, 2004, T. I p. 517). Gyvendamas Ežerėliuose, jis dalyvaudavo bažnyčios apeigose kaip giedorius (Rinkevičius, 2017, p. 13).

Knygnešys Pranciškus Verkelis nuo senatvės mirė 1947 m. sausio 18 d. Ežerėlių kaime (Biržų RKB mirties, 1943–1950, p. 216). Pasak Fedaravičienės, tais metais dalyvavo teismo procese Vilniuje ir, grįždamas namo, peršalo, nuo ko vėliau ir mirė (Fedaravičienė, 2004).

Lentelė Nr. 2. Knygnešio Pranciškaus Verkelio vaikų lentelė

Pranciška (Elžbieta) Verkelytė-Dolobauskienė

Ji gimė 1887 m. birželio 22 d. Zizonyse, dar metams iki teisėtos Pranciškaus ir Onos santuokos. Dėl to, Panevėžio vyskupijos tribunolo nurodymu, 1931 m. buvo taisytos bažnytinės metrikos, pripažįstant jos gimimo teisėtumą (Panevėžio dekanato gimimo, 1887, p. 87; Vabalninko RKB gimimo, 1882–1888, p. 197).

1908 m. birželio 22 d. ištekėjo už Alfonso Dolobausko (Vabalninko RKB santuokos, 1896–1919, p. 216), gimusio 1880 rugpjūčio 2 d. Uoginių bajorkaimyje, bajorų Julijono ir Malvinos Jackevičiūtės Dolobauskų šeimoje (Panevėžio dekanato gimimo, 1880, p. 97).

Dolobauskai į Svilius iš Uoginių atsikėlė apie 1886–1890 m., nusipirkę iš knygnešio Tomo Paliulio mūrinį malūną už 800 rublių (Paliulis, 1924–1925, p. 19, 25, 30; Žukauskas, 1996, p. 11). Pranciška ir Alfonsas susilaukė sūnaus Leopoldo, gimusio 1909 m. rugpjūčio 20 d. Sviliuose (Panevėžio dekanato gimimo, 1909, p. 85).

Kai kuriuose atsiminimuose yra užsimenama ir apie seserį Oną (Fedaravičienė, 2004), tačiau nepavyko rasti jokių bažnytinių metrikų, patvirtinančių jos egzistavimą. Galima kelti prielaidą, kad atsiminimuose per klaidą yra minima Leopoldo Dolobausko dukra. Alfonsas Dolobauskas Lietuvoje ilgai neužsibūna ir kartu su broliu Petru (1884–1926) iškeliauja į Ameriką.

Pranciška su vienturčiu sūnumi Leopoldu lieka Lietuvoje ir valdo Dolobauskų įsigytą malūną Sviliuose (Paliulis, 1924–1925, p. 19; Biržys, 1932, p. 541; Žukauskas, 1996, p. 11). 1926 m. Jungtinėse Amerikos Valstijose miršta Petras Dolobauskas, o po keletos metų, 1931 m., mirštą ir Alfonsas.

Abu broliai Dolobauskai palaidoti Ilinojaus lietuvių tautinėse kapinėse. Pranciška su sūnumi Sviliuose gyveno bent iki 1933 m. Šią datą patvirtina Leopoldo santuoka su Emilija Stukaite 1933 m. metrika, kurioje nurodoma, kad Dolobauskas tuo metu dar gyveno Sviliuose (Vabalninko RKB santuokos, 1923–1935, p. 163).

Vėliau, po motinos mirties, Pranciška su sūnumi persikelia į Ežerėlių kaimą, greičiausiai padėti vienam likusiam tėvui Pranciškui Verkeliui.

Šį faktą patvirtina ir Dolobauskų palikuonių atsiminimai. Leopoldas su žmona Emilija Stukaite užaugino gausią šeimą – septynis vaikus: keturis sūnus: Konstantiną, Alfonsą, Leopoldą ir Sigitą – bei tris dukras – Sigitą, Olgą ir Oną. 1946 m. rugsėjo 25 d. Pranciška Verkelytė-Dolobauskienė mirė Rygos ligoninėje (Biržų RKB mrities, 1943–1950, p. 197).

Pranas Verkelis (jaunesnysis)

Jis 1891 m. gruodžio 3 d. gimė Zizonyse (Panevėžio dekanato gimimo, 1891, p. 121). Baigė šešias gimnazijos klases, tačiau už kalbų sakymą ir švietėjišką veiklą buvo pašalinamas iš mokyklos (Rinkevičius, 2016, p. 8; Fedaravičienė, 2004).

Daraktoriavo Žasliuose, vieną žiemą (1909–1910) Eiriogalos kaime, 1912 m. – Trečiūnų kaime (Rinkevičius, 2016, p. 8; Gudelis, 4–5 deš, p. 333-334; Mačiulis, 2015).

Rengė slaptus vakarėlius jaunimui, skaitė paskaitas tėvams ir mokė lietuviškų dainų. Vedė Palūšės bajoraitę Antaniną Kisielytę (1895–1977), kuri taip pat pasižymėjo švietėjiška veikla ir lietuvybės puoselėjimu. Jiems gimė dukra Birutė Verkelytė (Švenčionių dekanato gimimo, 1915, p. 55), kuri užaugusi taip pat tapo aktyvia lietuvybės puoselėtoja.

Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui paimamas į carinę kariuomenę. Tarnavo Gardine, Ašmenoje, Petrograde, štabo raštininku. Apie 1918 m. bolševikų buvo sušaudytas už lietuvių karių grįžimo į Lietuva rengimą ir bandymą atgabenti nežinomo turinio slaptus dokumentus (Rinkevičius, 2016, p. 8–9).

Trumpai reikėtu aptarti ir Antaniną Kisielytę-Verkelienę-Matulionienę. Ji gimė 1895 m. Birželio 3 d. Palūšėje (Palūšės RKB gimimo, 1885–1897, p. 180), Aleksandro ir Marijonos Bilaitės Kisielių šeimoje.

Jos senelis Aleksandras Kisielius dalyvavo 1863 m. sukilime, todėl buvo ištremtas. Antanina mokėsi Švenčionių mokykloje, organizavo jaunimo sambūrius ir vaidinimus.

Nuo 1923 m. apsigyveno Vilniuje, kur vadovavo mergaičių amatų mokyklai. 1930 m. antra karta išteka už Vilniaus lietuvių labdaros draugijos raštininko Antano Matulionio, vyskupo Teofilio Matulionio brolio. Dalyvavo lietuvių katalikų amatininkų draugijos veikloje (Rinkevičius, 2016, p. 10–12). Mirė 1977 m. gruodžio 26 d., Kaune (Fedaravičienė, 2004).

Marija Birutė Verkelytė-Fedaravičienė

Ji gimė 1915 kovo 4 d. Švenčionyse (Švenčionių dekanato gimimo, 1915, p. 55). Tarp 1918–1924 m. gyveno pas senelius Palūšėje, kur 1921–1924 m. lankė „Ryto“ švietimo draugijos įkurtą Palūšės lietuvių mokykla. 1924 m. išvyko į Vilnių pas mamą ir čia mokėsi „Žiburėlio“ mokykloje. Po to įstoja į Vytauto Didžiojo gimnaziją.

Dalyvavo įvairiose kultūrinėse veiklose – buvo „Folkloro“ ir „Atžalos“ draugijų narė, lankė dramos būrelį, „Mildos“ meno kuopą, įstojo į Lietuvos skautų organizaciją. 1933–1935 m. studijavo agronomija Stepono Batoro universitete, o nuo 1935–1939 m. – aukštuosius politikos mokslus. Studijų metais dainavo chore „Varpas“ (Rinkevičisu, 2016, p. 14–22).

1939 m., trumpam susikūrus Lietuvos generaliniam konsulatui Vilniuje, buvo pakviesta dirbti diplomatinį darbą. Konsulate atliko įvairias pareigas. Konsulato išduotos vizos pagelbėjo daliai žydų ir lenkų išvengti gresiančių represijų (Rinkevičius, 2016, p. 37–40).

1940 m. persikėlė gyventi į Kauną ir ištekėjo už gydytojo Petro Fedaravičiaus. Karo metais savo namuose slėpė žydus. Gyvendama Kaune dirbo Raudonojo Kryžiaus draugijoje, o nuo 1948 m. – bibliotekininke Kauno universiteto bibliotekoje, vėliau Kauno politechnikos institute.

1958 m. organizuoja bibliotekos steigimą Lietuvos Mokslų akademijos Statybos ir architektūros institute. 1960–1971 m. Kauno kultūros instituto vedėja, o 1973–1996 m. dirbo M. K. Čiurlionio dailės muziejuje (Rinkevičius, 2016, p. 46–69).

Taip pat svarbu paminėti, kad Birutė Verkelytė Fedaravičienė, greta gausios visuomeninės veiklos, rėmė Baltarusijos teritorijoje esančias lietuviškas salas – Gervėčius, Palėsą ir kitas. Rūpinosi, kad lietuviškos knygos ir kiti leidiniai pasiektų šiuos kraštus, padėjo iš šių kraštų kilusiems vaikams patekti į lietuviškas mokyklas (Rinkevičius, 2016, p. 57–67).

Birutė Verkelytė Fedaravičienė 1995 m. apdovanota I laipsnio Gedimino ordino medaliu už nuopelnus Lietuvai. 2003 m. kartu su vyru apdovanota „Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi“.

2010 m. suteiktas medaliais „Už nuopelnus Lietuvos diplomatinėje tarnyboje“ ir „Už nuopelnus Vilniui ir Tautai“. 2014 m. pripažinta Neginkluoto pasipriešinimo dalyve ir išduotas laisvės kovų dalyvio pažymėjimas. O 2015 m. suteiktas „Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino karininko kryžius“ (Rinkevičius, 2016, p. 101–102, 189–205).

Kostas (Kostantas, Konstantinas) Verkelis

Jis gimė 1898 rugsėjo 14 d. Zizonyse (Panevėžio dekanato gimimo, 1898, p. 105). Turėjo vidurinį įsilavinimą ir mokėjo rusų, lenkų, gudų bei vokiečių kalbas (Policijos tarnautojų surašymo asmens kortelės, 1936, Nr. 5454). Daraktoriavo Činčikų (Švenčionių raj.) kaime, o vėliau tame pačiame kaime mokytojavo Švenčionių švietimo draugijos „Rytas“ įsteigtoje mokykloje.

Lietuvai paskelbus nepriklausomybę, 1918 m. pašauktas į Lietuvos kariuomenę, kovojo su bolševikais ir lenkais (Rinkevičius, 2016, p. 8–10).

Tarnybą baigė turėdamas viršilos laipsnį (Policijos tarnautojų surašymo asmens kortelės, 1932–1937, Nr. 5453–5454). Po nepriklausomybės kovų dirbo policininku Linkuvoje, Žeimelyje, Šiauliuose ir kituose Šiaurės Lietuvos miesteliuose (Rinkevičius, 2016, p. 8–10; Fedaravičienė, 2004).

Pagal Lietuvos policijos tarnautojų surašymą, 1932 m. buvo Šaukėnų policijos viršininko pavaduotojas, o 1937 m. – Žeimelio nuovados viršininkas, turėjęs 12 metų tarnybos policijoje stažą (Policijos tarnautojų surašymo asmens kortelės, 1931–1936, Nr. 5453–5454). 1934 m. Šiauliuose vedą Julijoną Želnytę.

Vidaus reikalų ministro teikimu 1935 apdovanotas LDK Gedimino ordino III laipsnio medaliu, taip pat buvo apdovanotas ir Lietuvos nepriklausomybės medaliu (Policijos tarnautojų surašymo asmens kortelės, 1936, Nr. 5454). Pirmosios sovietų okupacijos metais ištremtas į Krasnojarsko kraštą, o po metų, 1942 m. sušaudytas (Rinkevičius, 2016, p. 8–10).

Represijų neišvengė ir Konstantino žmona Julijona ir jų mažametis sūnus Rimantas, kurie 1941 m. ištremti į Tomsko sritį. Pagal pateiktus represuotų asmenų duomenis, sūnus Rimantas tremties neišgyveno, o Julijona 1958 m. buvo paleista. Tačiau tolimesnis jos likimas nežinomas.

Knygnešio Pranciškaus Verkelio giminės linija dėl aktyvios lietuvybės puoselėjimo veiklos yra iš esmės gerai žinoma ir kitų autorių aprašyta, tačiau kiti artimieji, paminėti teksto pradžioje (lentelė Nr. 1), iki šiol dar nebuvo nagrinėti. Todėl šia likusią teksto dalį skirsiu jų aprašymui.

Magdalena Verkelytė-Vosylienė-Lekavičienė

Ji gimė 1852 m. spalio 2 d. Svilių kaime (Panevėžio dekanato bažnyčių gimimo, 1852, p. 138), vyriausią Jono Verkelio šeimos vaikas. Deja apie ją šaltiniuose yra išlikę gana mažai žinių – žinoma tik tai, kad turėjo dvi nesėkmingas santuokas.

1882 m. sausio 11 d. ištekėjo už Dominyko Vosylio (Panevėžio dekanato santuokos, 1882, p. 27), kuris po metų mirė (Panevėžio dekanato mirties, 1883, p. 50). Vėliau, 1888 m. birželio 13 d., antrą kartą ištekėjo už našlio Stanislovo Lekavičiaus (Panevėžio dekanato santuokos, 1888, p. 57).

Panašu, kad ir ši santuoka buvo trumpa, nes pagal 1898 m. parapijiečių sąrašą Magdalena vėl gyveno pas brolius Jurgį ir Motiejų, o jos pavardė užrašyta mergautinė (Vabalninko RKB parapijiečių sąrašas, 1898, p. 43).

Tolimesnis jos likimas nėra žinomas. Nors 1908 m. bažnytinėse metrikose yra mirties įrašas (Panevėžio dekanato mirties, 1908, p. 39), kurį būtų galima sieti su Magdalena, tačiau trūksta svarių duomenų, patvirtinančių, kad jame tikrai minima būtent ši Magdalena.

Jurgio-Motiejaus Verkelių šaka

Jurgio-Motiejaus šaką yra sudėtingiau aprašyti, nes, kitaip nei knygnešio Pranciškaus šakos atveju, pirmosios kartos taip nepasižymėjo arba jų reikšminga veikla nebuvo užrašyta ar tiesiog neišliko atmintyje.

Geras to pavyzdys – beveik šimtmečiui ištrintas knygnešio Motiejaus Verkelio atminimas, kurį pavyko atgaivinti 2026 m. vasario 26 d. aptikus šaltinį, menantį jo knygnešystės veiklą.

Iki minėtos datos apie Motiejų viešai buvo žinoma tik trumpa eilutė Lietuvos knygnešių ir daraktorių dvitomyje: „5494. Verkelis Motiejus. Knygnešys. Nuo 1939. III.1 Paskirta 20 Lt pensija“ (Kaluškevičius; Misius, 2004, T. II, p. 517).

Knygnešys Motiejus Verkelis

Jis gimė 1862 m. birželio 3 d. gimė Svilių kaime. Pakrikštytas Vabalninko bažnyčioje (Panevėžio dekanato gimimo knyga, 1862, p. 89). Sviliuose gyveno iki pat 1942 m. Tai patvirtina 1898 m., 1919 ir 1942 m. surašymai (Vabalninko RKB parapijiečių sąrašas, 1898, p. 43; Vabalninko valsčiaus surašymas, 1919, p. 172–173; Visuotinis Lietuvos Generalinės srities gyventojų surašymas, 1942, p. 38).

Pagal Mykolo Paliulio užrašytus prisiminimus buvo mūrininkas (Paliulis, 1924–1925, p. 19). Šį faktą patvirtina ir Jono Verkelio atsiminimai. Vaikų neturėjo, tačiau anksti mirus broliui Jurgiui (1855–1916), rūpinosi jo vaikais.

1937 m. sūnėnas Jurgis Verkelis (Jaunesnysis) laikraštyje „Lietuvos ūkininkas“ paskelbė straipsnį apie savo dėdės Motiejaus knygnešystės veiklą: „knygnešys, kuris spaudos draudimo metu, drauge su savo broliu Pranu Verkeliu, gabeno iš Tilžės įvairaus turinio knygas ir laikraščius.

Knygas ir laikraščius daugiausia platino savo apylinkėje ir kas sekmadienį Papilio varpinėje. Knygnešys yra daug pergyvenęs įvairių rusų uriadnikų ir žandarų persekiojimų. Daugelis atneštų knygų buvo dar užsilikę lig šio laiko, kurias dabar senų knygų rinkėjas P. Čepulionis (Daunorių kaimo), išgabeno ir įteikė muziejui“. (Jurgis Verkelis, 1937, p. 52).

Šiame straipsnyje užsimenama ir apie pateiktą prašymą skirti knygnešio pensiją, kuri Lietuvos Respublikos Prezidento aktu buvo paskirta 1939 m. kovo 2 d. (Respublikos prezidento aktas, 1939, p. 20). Sūnėnams persikėlus į Varniūnų kaimą, kartu išsikėlė ir Motiejus.

Deja, pagal išlikusius atsiminimus, sulaukęs garbaus amžiaus jis jau nebepasižymėjo šviesiu protu. Todėl tai gali būti viena iš priežasčių, kodėl apie jį išliko gerokai mažiau žinių nei apie jo brolį Pranciškų.

1950 m. lapkričio 26 d. Motiejus mirė nuo senatvės Varniūnų kaime (Biržų RKB mirties, 1943–1950, p. 394). Giminaičių liudijimu, palaidojamas Biržų Kęstučio gatvės kapinėse, greta savo brolio Pranciškaus.

Jurgis Verkelis (vyresnysis)

Ji gimė 1855 m. gruodžio 1 d. Sviliuose (Panevėžio dekanato bažnyčių gimimo, 1855, p. 138). Pagal Paliulio užrašus buvo „kriaučis“ (siuvėjas?) (Paliulis, 1924–1925, p. 19). Nors šeimoje buvo vyriausias sūnus, tačiau šeimą sukūrė ganėtinai vėlai – 1907 m. vasario 25 d. vedė Elžbietą Valentaitę iš Kupreliškio (Kupreliškio RKB santuokos, 1900–1921, p. 41).

Nors abu, sprendžiant iš priešsantuokinės metrikos, dar nemokėjo rašyti, tačiau iš liudytojų parašų matyti, kad Valentėlių šeimoje buvo nemažai raštingų žmonių, nes metrikoje matome Jono, Antano ir P. Valentėlių parašus (Kupreliškio RKB priešsantuokinių, 1900–1921, p. 171).

Su Elžbieta susilaukė šešių vaikų (lentelė Nr. 3) (Panevėžio dekanato gimimo, 1908, p. 65; 1909, p. 76; Panevėžio dekanato mirties, 1908, p. 47; 1909, p. 55; 1919, p. 102), iš kurių užaugino tris – Jurgį, Antaną ir Eleną (Panevėžio dekanato gimimo, 1910, p. 65; 1912, p. 138; 1914, p. 123).

Deja, pirmo pasaulinio karo metais Jurgis mirė (Panevėžio dekanato mirties, 1916, p. 76), palikdamas Elžbietą vieną su mažamečiais vaikais – Elena, Jurgiu ir Antanu. Rūpintis našle ir vaikais apsiėmė jaunesnysis brolis Motiejus.

Lentelė Nr. 3. Jurgio Verkelio vaikų lentelė

Trumpai apie Jurgio vaikus. Jurgis (jaunesnysis) eina tėvo pėdomis ir tampa siuvėju, o Antanas atliko tarnybą Lietuvos kariuomenėje. Jurgis apie 1933 m. persikėlė gyventi į Šimpeliškius, o po kurio laiko – į Varniūnus. Kartu atsikrausto ir Antanas. Sesuo Elena ištekėjo ir persikėlė gyventi į Kauną.

Tiek Jurgis, tiek Antanas buvo raštingi, aplankydavo gimines Ežerėliuose, o kartais ir knygnešys Pranciškus ateidavo į Varniūnus aplankyti sūnėnų. Tam tikros užuominos ir atsiminimai rodo, kad Jurgis (jaunesnysis) ir, galimai, Antanas palaikė ryšius su Biržų apylinkės partizanais, tačiau šioms žinioms patvirtinti reikalinga papildomi šaltiniai ir tyrimai.

Taip pat verta užsiminti ir apie Jurgio (jaunesniojo) sūnų – fiziką, gamtos mokslų daktarą Joną Verkelį, kuris paskelbė daugiau kaip 149 skelbimų, iš kurių 32 yra technologijų ir prietaisų išradimai. Tyrinėjo puslaidininkių medžiagotyrą, dirbo su optiniais-elektroniniais ir šviesolaidiniais prietaisais bei jutikliais.

Vaikystėje dar regėjo gyvus knygnešius Prančiškų ir Motiejų Verkelius. Taip pat prisimena Varniūnų kaimo apylinkėse veikusius partizanus Januševičius. Jono atsiminimus galima laikyti patikimais, nes jie sutampa su minimų partizanų brolio Povilo Januševičiaus atsiminimais.

Yra ir daugiau Jurgio (Vyresniojo) bei Antano Verkelių palikuonių, kurie įvairiais būdais garsina giminės ir Lietuvos vardą. Todėl viliuosi, kad jų nepamirš ateities amžininkai, o šis straipsnis įkvėps būti gerais Lietuvos piliečiais.

Pagal šiame straipsnyje pateiktą medžiagą, 2026 m. kovo 16 d. konferencijoje Biržuose „Knygnešystė – testamentas Lietuvai“ buvo perskaitytas pranešimas „Knygnešys Pranas Verkelis: faktai, mitai ir tradicija“.

Literatūra

Biržys Akiras, „Lietuvos miestai ir miesteliai, II tomas. Biržų apskritis“, Kaunas, 1932, p. 134, 540, 568-589.

Jonas Rinkevičius, „Su Lietuva Širdy: Birutės Verkelytės-Fedaravičienės gyvenimas ir veikla“, Vilnius, 2016, p. 8-22, 37-40, 46-69, 101-102, 189-205.

Kun. Jakubėnas Povilas „Iki sveikatos netekimo“. In: Knygnešys, T. II, sud. Petras Ruseckas. Vilnius, 1992, T. II, p. 87-89.

Kaluškevičius Bendjeminas; Misius Kazys, „Lietuvos knygnešiai ir daraktoriai 1864-1904“ T. I, Vilnius, 2004, p. 70, 192.

Kaluškevičius Bendjeminas; Misius Kazys „Lietuvos knygnešiai ir daraktoriai 1864-1904“ T. II, Vilnius, 2004, p. 517.

Konstantinas Šakenis, „Vabalninkas ir jo apylinkė praeityje : iki Lietuvos nepriklausomybės atgavimo“, Kaunas, 1935, p.78-79.

Meilė Matulionytė-Bubelienė, „Skleidusi lietuvybę“, 2003, Vilnius

Mačiulis Jonas, „Gegužės 23 d. sukanka 100 metų nuo Švenčionių klebono ir dekano Jurgio Mačiulio mirties“, Švenčionių ir Visų Šventųjų parapija, 2015. Prieiga per internetą: čia

Petrulytė-Andrianova Audronė; Zubaitė-Venskūnienė Rita, „Gataučių krašto istorija“, Vilnius, 2025, p. 38-39.

Rumbavičienė Laima. „Biržų krašto knygnešiai“. In: Biržų istorijos apybraižos. T. I. Sud. Antanas Seibutis. Vilnius, 2006, p. 180–184.

Šaltiniai

Antrasis Lietuvos policijos tarnautojų surašymas, 1936, LCVA, f. 394, ap. 17, b. 5454.

Biržų RKB mirties metrikų knyga, 1929–1937, LVIA, f. 1336, ap. 1, b. 25, p. 78.

Biržų RKB mirties metrikų knyga, 1943–1950, saugoma Biržų Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje, p. 197, 216, 394.

Biržų RKB mirties metrikų knyga, 1950–1952, saugoma Biržų Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje, p.

Gudelis Juozas, „Atsakymai apie daraktorius Praną Verkelį ir Napoleoną Matuką“, Archyvinė anketa Nr. 14 „Daraktoriai“, XX a. 4–5 deš., Šiaulių „Aušros“ muziejus, ŠAM E–I 198/203, p. 333–334.

Kupreliškio RKB priešsantuokinės apklausos knyga, 1900–1921, LVIA, f. 3003, ap. 15, b. 4, p. 171.

Kupreliškio RKB santuokos, 1900-1921, LVIA, f. 1338, ap. 1, b. 11, p. 41.

Lietuvos generalinės srities gyventojų surašymas, 1942, LCVA, f. R-743, ap. 2, b. 1185, 1. 37, 37 a., p. 38.

Obelių dekanato bažnyčių gimimo, santuokos ir mirties metrikų aktų knyga, 1821, LVIA, f. 669, ap. 1, b. 560, p. 100.

Obelių dekanato bažnyčių gimimo, santuokos ir mirties metrikų aktų knyga, 1822, LVIA, f. 669, ap. 1, b. 500, p. 96.

Panevėžio dekanato bažnyčių gimimo, santuokos ir mirties metrikų aktų knyga, 1851, LVIA, f. 669, ap. 1, b. 1157, p. 166.

Panevėžio dekanato bažnyčių gimimo, santuokos ir mirties metrikų aktų knyga, 1852, LVIA, f. 669, ap. 1, b. 1167, p. 138.

Panevėžio dekanato bažnyčių gimimo, santuokos ir mirties metrikų aktų knyga, 1853, LVIA, f. 669, ap. 1, b. 1179, p. 156.

Panevėžio dekanato bažnyčių gimimo, santuokos ir mirties metrikų aktų knyga, 1855, LVIA, f. 669, ap. 1, b. 1218, p. 138.

Panevėžio dekanato bažnyčių gimimo, santuokos ir mirties metrikų aktų knyga, 1859, LVIA, f. 669, ap. 1, b. 2145, p. 231.

Panevėžio dekanato bažnyčių gimimo metrikų knyga, 1880, LVIA, f. 669, ap. 17, b. 42, p. 97.

Panevėžio dekanato bažnyčių gimimo metrikų knyga, 1887, LVIA, f. 669, ap. 17, b. 63, p. 87.

Panevėžio dekanato bažnyčių gimimo metrikų knyga, 1890, LVIA, f. 669, ap. 17, b. 81, p. 119.

Panevėžio dekanato bažnyčių gimimo metrikų knyga, 1891, LVIA, f. 669, ap. 17, b. 84, p. 121.

Panevėžio dekanato bažnyčių gimimo metrikų knyga, 1895, LVIA, f. 669, ap. 17, b. 97, p. 89.

Panevėžio dekanato bažnyčių gimimo metrikų knyga, 1897, LVIA, f. 669, ap. 17, b. 124, p. 97.

Panevėžio dekanato bažnyčių gimimo metrikų knyga, 1898, LVIA, f. 669, ap. 17, b. 127, p. 105.

Panevėžio dekanato bažnyčių gimimo metrikų knyga, 1901, LVIA, f. 669, ap. 17, b. 136, p. 128.

Panevėžio dekanato bažnyčių gimimo metrikų knyga, 1902, LVIA, f. 669, ap. 17, b. 139, p. 104.

Panevėžio dekanato bažnyčių gimimo metrikų knyga, 1903, LVIA, f. 669, ap. 17, b. 142, p. 102.

Panevėžio dekanato bažnyčių gimimo metrikų knyga, 1905, LVIA, f. 669, ap. 17, b. 148, p. 78.

Panevėžio dekanato bažnyčių gimimo metrikų knyga, 1906, LVIA, f. 669, ap. 17, b. 151, p. 100.

Panevėžio dekanato bažnyčių gimimo metrikų knyga, 1908, LVIA, f. 669, ap. 17, b. 157, p. 65.

Panevėžio dekanato bažnyčių gimimo metrikų knyga, 1909, LVIA, f. 669, ap. 17, b. 160, p. 76, 85.

Panevėžio dekanato bažnyčių gimimo metrikų knyga, 1910, LVIA, f. 669, ap. 17, b. 163, p. 65.

Panevėžio dekanato bažnyčių gimimo metrikų knyga, 1912, LVIA, f. 669, ap. 17, b. 169, p. 138.

Panevėžio dekanato bažnyčių gimimo metrikų knyga, 1914, LVIA, f. 669, ap. 17, b. 175, p. 123.

Panevėžio dekanato bažnyčių santuokos metrikų knyga, 1882, LVIA, f. 669, ap. 17, b. 49, p. 27.

Panevėžio dekanato bažnyčių santuokos metrikų knyga, 1888, LVIA, f. 669, ap. 17, b. 69, p. 57, 58.

Panevėžio dekanato bažnyčių mirties metrikų knyga, 1883, LVIA, f. 669, ap. 17, b. 53, p. 50.

Panevėžio dekanato bažnyčių mirties metrikų knyga, 1892, LVIA, f. 669, ap. 17, b. 89, p. 40.

Panevėžio dekanato bažnyčių mirties metrikų knyga, 1897, LVIA, f. 669, ap. 17, b. 126, p. 58.

Panevėžio dekanato bažnyčių mirties metrikų knyga, 1898, LVIA, f. 669, ap. 17, b. 129, p. 54.

Panevėžio dekanato bažnyčių mirties metrikų knyga, 1901, LVIA, f. 669, ap. 17, b. 138, p. 63.

Panevėžio dekanato bažnyčių mirties metrikų knyga, 1902, LVIA, f. 669, ap. 17, b. 141, p. 57.

Panevėžio dekanato bažnyčių mirties metrikų knyga, 1903, LVIA, f. 669, ap. 17, b. 144, p. 59.

Panevėžio dekanato bažnyčių mirties metrikų knyga, 1905, LVIA, f. 669, ap. 17, b. 150, p. 56.

Panevėžio dekanato bažnyčių mirties metrikų knyga, 1906, LVIA, f. 669, ap. 17, b. 153, p. 64.

Panevėžio dekanato bažnyčių mirties metrikų knyga, 1908, LVIA, f. 669, ap. 17, b. 159, p. 39, 47.

Panevėžio dekanato bažnyčių mirties metrikų knyga, 1909, LVIA, f. 669, ap. 17, b. 162, p. 55.

Panevėžio dekanato bažnyčių mirties metrikų knyga, 1916, LVIA, f. 669, ap. 17, b. 185, p. 76.

Panevėžio dekanato bažnyčių mirties metrikų knyga, 1919, LVIA, f. 669, ap. 17, b. 194, p. 102.

Palūšės RKB gimimo metrikų knyga, 1885-1897, LVIA, f. 1330, ap. 1, b. 18, p. 180.

Prezidento aktų bylos, 1939, LCVA, f. 922, ap. 1, b. 59, I. 20.

Pirmasis Lietuvos policijos tarnautojų surašymas, 1931, LCVA, f. 394, ap. 17, b. 5453.

Paliulis Mykolas; Paliulis Stasys, „Paliulių-Gaidelių giminės ir Sviliai“, 1924–1925, Biržų Krašto „Sėla“ muziejus, BKM GEK 22687/92, p. 7, 19, 25, 30.

Švenčionių dekanato bažnyčių gimimo metrikų knyga, 1915, LVIA, f. 604, ap. 37, b. 165, p. 55.

Vabalninko RKB gimimo metrikų knyga, 1787–1797, Lietuvos valstybės istorijos archyvas, f. 3003, ap. 43, b. 7, p. 91.

Vabalninko RKB santuokos metrikų knyga, 1742–1788, LVIA, f. 3003, ap. 43, b. 19, p. 22.

Vabalninko RKB mirties metrikų knyga, 1739–1796, LVIA, f. 1337, ap. 1, b. 13, p. 248.

Vabalninko RKB santuokos metrikų knyga, 1789–1827, LVIA, f. 3003, ap. 43, b. 20, p. 13, 26,

Vabalninko RKB gimimo metrikų knyga, 1861–1866, LVIA, f. 1337, ap. 1, b. 2, p. 43, 88.

Vabalninko RKB gimimo metrikų knyga, 1882–1888, LVIA, f. 1332, ap. 1, b. 10, p. 197.

Vabalninko RKB priešsantuokinės apklausos knyga, 1886–1890, LVIA, f. 3003, ap. 43, b. 39, p. 287.

Vabalninko RKB parapijiečių sąrašas, 1898, LVIA, f. 3003, ap. 43, b. 45, p. 43.

Vabalninko RKB santuokos metrikų knyga, 1896–1919, LVIA, f. 1337, ap. 1, b. 15, p. 216.

Vabalninko RKB santuokos metrikų knyga, 1923–1935, LVIA, f. 1337, ap. 1, b. 23, p. 163.

Verkelis Jurgis, „Senas knygnešys“, Lietuvos ūkininkas, 1937, Nr. 37, Šiaulių „Aušros“ muziejus, archyvinė byla Nr. 64, ŠAM E–I 192/24. p. 52.

Vabalninko valsčiaus surašymas, 1919, LCVA, f. 400, ap. 1, b. 44, 1. 172, 173 a., p. 172-173.

Verkelytės-Fedaravičienės Birutės atsiminimai, 2004, saugomi Biržų krašto „Sėla“ muziejuje.

Verkelio Jono atsiminimai, 2024, saugoma asmeniniame archyve.

Žukauskas Alfonsas, „Agronomas Alfonsas Žukauskas“, Vilnius, 1996, p. 9-15.

Autorius yra Biržų SVB Jono ir Adolfų Mekų palikimo studijų centro vyresn. bibliotekininkas, VU Archeologijos katedros studentas, Biržų kraštotyros klubo kuratorius