– Tiesos neužčiaupsi, štai Lenkijoj išleido Vanagaitės knygą „Mūsiškiai“, kur parašyta „Autorzy, Efraim Zuroff i Ruta Vanagait, opisuja swoja podroz po Litwie w poszukiwaniu zyjacych swiadkow masowych egzekucji na ludnosci zydowskiej w latach 1941–1944.“ – triumfavo psichiatras K. Masiulis.
– Kam tą Lenkiją gąsdint? – susidomėjo Štirlicas.
– Nežinau. Tik nesuprantu, kodėl ant viršelio dvi pavardės Efraimas Zurofas ir Vanagaitė.
– Spėju, kad ji banali buitinė antisemitė, taip sakant, nagais nuobliavo Zurofo pavardę nuo lietuviško leidimo viršelio.
– Vadinas, „Alma litera“ teisingai išima iš prekybos?
– Aišku, kam leidyklai tie teismai? Zurofas pamatys, kad jis opisuje opisuje, o jo pavardės ant knygos niema , ir – į teismą ginti savo autorinių teisių. – dėstė Štirlicas.
– Ir aš galvoju, kad XXI amžiuj autoriaus nenurodymas ant knygos – demokratijos pabaiga, Stalino ir Hitlerio metodai. Tai mūsų šaliai netinka. – sutiko daktaras.
– Kaip žvalgas, pasakysiu – tokie žmonės labai naudingi. Kas nenurodo autoriaus ant knygos, tas mielai parodys, kur partizanai slepiasi, – nusižiovavo Štirlicas.
Susiję straipsniai:
- Štirlicas. Nežinomos bylos. Misija – Lietuva. METODAI
- Štirlicas. Nežinomos bylos. Misija – Lietuva. BOBŲ KLAUSIMAS
- Štirlicas. Nežinomos bylos. Misija – Lietuva. PAMALDOS
- Štirlicas. Nežinomos bylos. Misija – Lietuva. PARTINIS TEISMAS
- Štirlicas. Nežinomos bylos. Misija – Lietuva. GYNYBOS INVESTICIJOS
- Štirlicas. Nežinomos bylos. Misija – Lietuva. KAIP PASAKOJE
- Štirlicas. Nežinomos bylos. Misija – Lietuva. KAUNO KRIMINALAS
- Štirlicas. Nežinomos bylos. Misija – Lietuva. PASIAUKOJIMAS
- Štirlicas. Nežinomos bylos. Misija – Lietuva. RINKA
- Štirlicas. Nežinomos bylos. Misija – Lietuva. DYZELINAS
- Štirlicas. Nežinomos bylos. Misija – Lietuva. PASIŪLYMAS
- Štirlicas. Nežinomos bylos. Misija – Lietuva. ŠVIETIMO MILIJARDAS
- Štirlicas. Nežinomos bylos. Misija – Lietuva. EMIGRACIJOS PRIEŽASTYS
- R. Navickas. Kovoje prieš Lietuvą Kremlius pasitelkė R. Vanagaitę ir „viešuosius intelektualus“ (video)
būtų tiesiog nesuprantama, jei “strateginis partneris” neišleistų rašliavos, kur “surašyta visa tiesa apie lietuvius”
Štirlicas tobulai perėmė čia priėjusio Kindziulio stilių! Šaunu.
O jei kitu kampu klausimą pastačius?
Ilgus metus lietuviai buvo fašistai, nes okupantų nemylėjo ir išvadavimo bei valdymo faktus viešino.
Tarptautinei atmosferai Kremliaus atžvilgiu subjurus, skubiai reikėjo griebtis ko nors skandalingo, kad pasaulio dėmesys būtų nuo juodų Kremliaus darbų nukreiptas ir sutelktas ties kuo nors kitu. Kas tas kitas, ant ko srutas pilti būtų lengviausia ir pigiausia? – ogi nusmuktkelnių valdžių valdoma, kaip baudžiauninkai kantri šalis. O kieno rankomis tai būtų galima daryti? Ogi štai – pionieriško „vsegda gotov” ryžto kupina, pinigų ir dėmesio ištroškusi moteriškė ir amžinasis medžiotojas, kuriam būtinai reikia medžioklės objekto. Kad ir dirbtinio. Taigi, Kremlius „ne prie ko”, o mąstyti nepratusi moteriškė nesupranta(?) ir nesivargins gilintis, kieno naudai darbuojasi. Svarbu, kad knyga bus išversta į daug kalbų, todėl „principinga, teisinga ir dora” moteris negali praleisti tokio šanso…
https://www.youtube.com/watch?v=vyNCHNNkapw
Kaltina Lietuvą.
Jei perskaitėte žiūrovų replikas, tai siūlo net filmą apie mus, žudikus, statyti… O jai – vieni komplimentai.
Beje, nespėjusi čia eilinį sykį atsiprašyti Delfyje, jau kitą dieną Ukrainoje priešingai kalbėjo… Stebėjosi, iš kur čia taip puikiai trenuoti tie mūsų partizanai. Kažin, į ką taikosi, katra šalis bus kita, viskuo apkaltinta, ką Kremlius darė…
Dievulėliau, o su kokiu pasimėgavimu pasakoja, kaip lietuviai vaikščiojo su auksiniais dantimis burnose, pagamintais iš tų, kur išplėšė iš nužudytų žydų burnų. Ir dabar jie kapuose guli su tais dantimis
Tikiuosi, jog galiausi ji sulauks sąžiningo, drąsaus teismo, ir jis, be kitko, jai priteis visą šitą sunaikinti, o jo vietoje įdėti jos atsiprašymą – tokį, kokį Lietuvoje čia sumeluoja prieš eilinį kartą vykdama į užsienį vėl apvemti Lietuvos.
Tik šešiasdešmtmečiai supras tą jūsų ‘štirlicą’…
Vanagaitei atrodo, kad prieš okupantą ir išdavikus kovojantys šalies gyventojai turėjo elgtis panašiai, kaip atitinkamomis psichotechnikomis elgsenai ir veiksmams priešo teritorijoje trenuoti ekranų štirlicai – visada šaltai viską apskaičiuoti, elgtis tobulai kaip robotai, nieko nejausti, kai prieš tave yra tas, kas nuteriojo tavo šalį, nukankino ar ištrėmė tavo artimuosius ir t.t.
Kažkas panašaus į mūsų teismus, kai nuteisia ne plėšiką, įsiveržusį į senuko trobą, bet tą senuką, kam šovė į užpuoliką, mosavusį jam prieš nosį „daiktu, panašiu į šaunamąjį ginklą” – turėjo palaukti, pažiūrėti, ar tas tikrai jį užmuš…