Yra toks pastebėjimas, kurį dažnai išgirsti iš vyresnės kartos žmonių: jų tėvai ir seneliai, dirbę fizinį darbą visą gyvenimą, retai skųsdavosi sąnariais, nugara ar kojomis taip, kaip skundžiasi šiuolaikiniai penkiasdešimtmečiai, praleidžiantys dienas prie kompiuterio.
Žinoma, tai nėra universali tiesa – sunkus kaimo darbas turėjo savų kainų. Tačiau šiame pastebėjime yra kažkas, kas verčia susimąstyti.
Kas iš tikrųjų kito? Ne tik darbo pobūdis. Kito ir tai, ką žmonės valgė, kaip judėjo, kaip ilsėjosi. Ir kai šiuolaikinis mokslas ima tirti šiuos klausimus, kai kuriais atvejais jis atranda, kad tradicinė kasdienybė turėjo dalykų, kurių šiandieniniame gyvenime paprasčiausiai nebėra.
Kaulų sultinys – ne tik skurdmečio patiekalas
Tradicinėje lietuvių virtuvėje kaulų sultinys nebuvo jokia egzotika. Tai buvo kasdienybė – ypač žiemą, ypač kaime. Virta ilgai, keliomis valandomis, kol kaulai atiduodavo viską, ką turėjo. Rezultatas buvo tirštas, želatininis nuoviras, kuriuo buvo verdamos sriubos, gaminami padažai, tiesiog geriamas kaip šildantis gėrimas.
Šis sultinys buvo natūralus kolageno šaltinis – audinio baltymo, kuris sudaro kremzles, sausgysles, raiščius ir odą. Žmonės jo negaudavo iš kapsulių ar miltelių, jie jį gaudavo iš maisto, kuris buvo ruošiamas taip, kad iš gyvūno liktų kaip galima mažiau.
Šiandieninėje mityboje kaulų sultinio beveik nėra. Mes valgome filė, krūtinėlę, faršą — raumeninę mėsą, kurioje kolageno yra mažai. Subproduktai, kojos, uodegos, kremzlės – tai, kas kadaise buvo virtuvės norma – virto egzotika arba išnyko iš meniu visai.
Judėjimas, kuris nebuvo vadinamas sportu
Kaimo darbas buvo specifinis judėjimas – ne intensyvus, bet nuolatinis. Rytas iki vakaro, ne sprintas, o ilga ištvermė. Lankstymasis, nešimas, ėjimas, rankų darbas. Tokia veikla natūraliai stimuliavo jungiamąjį audinį – sausgysles, kremzles, raiščius – kuris, kaip žinome šiandien, atsinaujina lėtai ir reikalauja reguliaraus, ne ekstremalaus krūvio.
Šiuolaikinis žmogus dažniausiai elgiasi priešingai: sėdi aštuonias valandas, tada eina į sporto salę ir intensyviai treniruojasi valandą. Tokia schema raumenis ugdo, tačiau jungiamajam audiniui nėra optimali – jam reikia kitokio ritmo.
Tradicinis kaimo gyvenimo ritmas – nuolatinis, vidutinio intensyvumo judėjimas – fiziologiškai buvo artimesnis tam, ko jungiamasis audinys iš tikrųjų reikalauja, nei šiuolaikinis sėdimas-su-sporto-sale modelis.
Ką praradome keičiant mitybos įpročius
Pramoninė maisto gamyba pakeitė ne tik tai, ką valgome, bet ir kaip valgome. Greitas maistas, perdirbti produktai, standartizuoti gabalai be kaulų ir kremzlių – visa tai reiškia, kad šiuolaikinis žmogus gauna daug baltymų iš raumeninės mėsos, tačiau labai mažai specifinių aminorūgščių, kurių gausiausias šaltinis tradiciškai buvo būtent kaulai, kremzlės ir jungiamasis audinys.
Glicinas, prolinas, hidroksiprolinas – šios aminorūgštys yra kertiniai jungiamojo audinio statybiniai blokai. Jų kiekis šiuolaikinėje mityboje yra žymiai mažesnis nei tradicinėje. Tai nereiškia, kad dėl to būtinai serga ar kenčia kiekvienas žmogus – tačiau tai yra struktūrinis mitybos pokytis, kuris ilgainiui gali turėti pasekmių.
Šiame kontekste suprantamas augantis susidomėjimas kolageno papildais – jie iš esmės bando kompensuoti tai, ko šiuolaikinė mityba nebeteikia natūraliai. Kas tai reikštų praktiškai sąnarių sveikatai, plačiau nagrinėjama šiame straipsnyje apie kolageno ir sąnarių ryšį.
Aktyvus senėjimas – ne nauja idėja
Šiandien „aktyvus senėjimas“ skamba kaip modernus terminas iš gerontologijos žurnalų. Tačiau iš esmės tai yra tik mokslinis apibūdinimas to, kas tradicinėse bendruomenėse tiesiog buvo norma – žmonės dirbo, judėjo ir liko funkcionalūs kur kas ilgiau nei mes paprastai tikimės šiandien.
Lietuviškuose kaimuose devyniasdešimtmetė močiutė, prižiūrinti sodą, nebuvo išimtis – ji buvo norma. Tai nebuvo genetinė laimė. Tai buvo gyvenimo būdas: judėjimas, nesuperkamas maistas, tikras poilsis, ryšys su gamtos ritmu.
Žinoma, idealizuoti praeities kaimo gyvenimą būtų naivu – jis turėjo savo vargų ir ligų, kurių šiandien nebeturime. Tačiau kai kurie to gyvenimo elementai — nuolatinis vidutinis aktyvumas, natūrali mityba su visomis gyvūno dalimis, mažiau streso dėl pramogų pertekliaus — fiziologiškai buvo palanki aplinka jungiamojo audinio išsaugojimui.
Grįžimas prie to, kas veikė – su šiuolaikine sąmone
Niekas nesiūlo grįžti į XVIII amžių. Tačiau supratimas, kodėl tam tikri tradiciniai įpročiai veikė, leidžia šiandien priimti sąmoningesnius sprendimus – ne iš nostalgiško sentimentalumo, o iš tikro supratimo apie tai, ko kūnas reikalauja.
Kartais tai reiškia paprastus dalykus: daugiau vaikščioti, o ne tik sėdėti ir sportuoti. Kartais – atgaivinti kaulų sultinio tradiciją virtuvėje. Kartais – papildyti mitybą tuo, ko iš šiuolaikinio maisto negauname.
Šiuolaikinis mokslas ir tradicinė išmintis šiuo klausimu kalba apie tą patį – tik skirtingais žodžiais.
