Vilniaus alaus šventės rengėjas: norime keisti sovietmečiu įsivyravusius papročius

Gruodžio 1–2 dienomis, menų fabrike „Loftas“, įvyks didžiausia Lietuvoje, nepriklausoma „craft“ alaus šventė, subursianti aludarius, alaus mylėtojus, megėjus ir visus, besidominčius ar norinčius susipažinti su „craft“ alaus kultūra.

Be daugiau nei 200 skirtingų rūšių, kurias pristatys 37 daryklos iš viso pasaulio, šventėje dalyvaus gatvės maisto atstovai, kurie sieks parodyti, kad alus gali derėti su skirtingais patiekalais. Šventė, kurią rengia alaus žinovas Vidmantas Čičelis ir vyriausiasis „Kalnapilio“ daryklos aludaris Ričardas Barakūnas.

Nuo pagrindinio vestuvių gėrimo iki būdo „valdyti“ tautą. Tokią Lietuvos alaus kultūros istoriją pasakoja alaus žinovas Vidmantas Čičelis. Vienas Vilniaus alaus šventės rengėjų sako, kad sovietmečiu sugadinta alaus vartojimo kultūra šiuo metu išgyvena pakilimą, ir yra tikras, kad tai nebus tik trumpalaikė mada.

Alaus kultūrą gadino sovietmetis

Alus Lietuvos kultūroje buvo pastebimas ir minimas nuo seniausių laikų. Pagal senuosius papročius, jis užėmė labai svarbią vietą daugelyje renginių ir apeigų, o suskaičiuoti dainas, skirtas alui ar apyniams, būtų tikras iššūkis. Anot įvairių šaltinių, alus suburdavo skirtingas bendruomenes, o specifinis lietuviškas keptinis alus žavėjo užsienio pirklius.

„Kažkada nė vienos vestuvės neapsieidavo be alaus, žmogaus nelaidodavo be alaus – svarbios progos buvo pažymimos proginiu alumi. Jis buvo visų didesnių gyvenimo įvykių palydovas“, – pasakoja Vidmantas Čičelis.

Tačiau pašnekovas pastebi, kad sovietmečiu Lietuvos alaus kultūra pajuto stiprius istorijos smūgius, kurių išvengė kitos garsios pasaulinės alaus kultūros. Alkoholis tapo visa apimančiu sovietmečio bruožu, o piktnaudžiavimas juo – liūdnu tų laikų palikimu.

„Vokietijoje, Anglijoje, Belgijoje papročiai tęsiasi daug šimtmečių nenutrūkstamai, o mūsų šalyje jos buvo sunaikintos ir mes tik dabar atsigauname. Sovietmečiu nukeliauta tautos girdymo keliu, nes taip valdyti pavergtus žmones buvo lengviau. To palikimą galima matyti ir dabar, nes matosi aiški priešprieša tarp žmonių, kurie alų mato kaip kultūringą gėrimą, ir tų, kurie alų laiko tiesiog alkoholiu“, – sako V. Čičelis.

Jo teigimu, kultūringas ir saikingas vartojimas prasideda švietimu.

„Jeigu kalbėsime apie šiuolaikinę „craft“ alaus kultūrą, praktiškai visame pasaulyje labiausiai pabrėžiami yra skoniai ir tik po to alkoholis. Tuo nesunku įsitikinti aplankius kokybiškas alaus šventes. Būtent toks – į skonius sutelkta – ir bus mūsų rengiama Vilniaus alaus šventė“, – paaiškino V. Čičelis

Anksčiau – būdas prisigerti, dabar – galimybė atrasti naujų skonių

Anot V. Čičelio, dabar Lietuvoje matomas aiškus judėjimas tinkama linkme, nes visuomenės sąmoningumas ir alaus kultūra auga ne metais, o dienomis.

„Prieš dešimt metų vykusios alaus šventės turėjo tik vieną tikslą – nugirdyti, o užėjus į barą ar restoraną, visos siūlomas alaus rūšys buvo pilstomos tik į bokalus. Dabar situacija keičiasi, nes žmonės tapo reiklesni skoniui. Šventės būtent skonių gausa bando prikviesti lankytojus, o atrasti barą, kuriame nebūtų bent penkių skirtingų alaus pasirinkimų, dabar yra praktiškai neįmanoma. Prie to nemažai prisidėjo vadinamoji „craft“ alaus revoliucija, kuri reikalavo naujų ir įdomių skonių, o į alaus kultūros sceną gražino jų paieškos svarbą“, – pasakoja V. Čičelis.

Pasiteiravus, ar „craft“ alaus kultūra neištrins skirtingų tautų kultūrinio savitumo, V. Čičelis nesudvejojo.

„Craft“ alus ir tradicinis alus nekariauja vienas su kitu. Mes neišmetame visko, kas yra sena, bet tuo pačiu metu ir negyvename taip, kaip žmonės gyveno prieš 50 metų. Visiems yra vietos po saule. „Craft“ yra tam, kad žiūrėtume į priekį ir atrastume naujumą, o papročiai – tai, kas pažinta ir artima. Svarbiausia yra tai, kad alų gamintų žmonės, kurie apie jį nusimano, kurie neleidžia sau parduoti nevykusio ar sugedusio alaus. Būtent tokie bravorai kviečia į geriausias alaus šventes ir kuria alaus kultūrą, kurioje abu šie žodžiai yra lygiaverčiai“, – sako jis.

Alaus kultūros ateitis – sekant vyno pėdomis

Čičelis, paklaustas, kokią alaus kultūrą norėtų išvysti ateityje, sako, kad atsakymas labai paprastas.

„Jei labai trumpai – noriu, kad į alų žiūrėtų taip, kaip dabar žiūrima į vyną. Tai – labai skirtingi gėrimai, bet būtų šaunu, jei alų gertumėme tik iš taurių, kad jo skonis taptų svarbiau už laipsnius, kad turėtumėm ne ant rankų pirštų suskaičiuojamus gerus bravorus, o jų būtų bent 100“, – dėstė V. Čičelis.

Pašnekovas yra tikras, kad „craft“ alaus banga nėra tik trumpalaikė mada. Jo teigimu,  ateityje turėtume dažniau išvysti specializuotų „craft“ alaus parduotuvėlių, o savojo skonio paieška taps pagrindiniu akstinu ragaujant alų.

Save