G. Burneika. Biblijos dievo gailestingumas?

Bažnyčia 2016-tuosius paskelbė gailestingumo metais. Klerikalai ir krikščionybės ideologai mėgsta kalbėti apie krikščioniškąjį gailestingumą, o Biblijoje dievas vadinamas gailestingu ir maloningu (Iš 34, 6) [1]. Tačiau gailestingumas – tai ne užuojauta ir ne atjauta, kuri leistų įsijausti į kito žmogaus padėtį ir paliktų jį orų, bet pasigailėjimas, kuris žmogų ir daro pasigailėtiną bei apgailėtiną. Tokio pasigailėjimo slaptas tikslas ir yra, prisidengiant apsimestiniu rūpesčiu, pažeminti bei paniekinti žmogų. Taip piktas blogis prisidengia apsimestiniu gėriu, kuriuo ir paperka silpnesnį. Tuo remiasi visa bažnyčios veikla.

Biblijos dievo Jahvės gailestingumas liečia tik žmogų, kuris priėmė jį už Dievą, ir tas gailestingumas visiškai priklauso nuo jo įnorių: „Jis Mozei sako: Aš pasigailėsiu to, kurio norėsiu pasigailėti, ir būsiu gailestingas tam, kuriam norėsiu gailestingas būti. Taigi viskas priklauso ne nuo to, kuris trokšta ar kuris bėga, bet nuo pasigailinčio Dievo. […] Vadinasi, ko jis nori, to pasigaili, ir kurį nori, tą užkietina“ (Rom 9, 15–16, 18). Žmogus, tikintis tokį dievą, tampa bevalis, pilnas baimės ir nerimo, nežinantis, kada dievas jos pasigailės, o kada „užkietins“ ir sunaikins.

Tokioje tikrai apgailėtinoje padėtyje atsidūręs žmogus neturi teisės nei kelti klausimų, nei priekaištauti savo dievui: „Gal man prikiši: O už ką tada jis mane bara? Kas gi galėtų atsispirti jo valiai? Ak, žmogau! Kas gi, tiesą sakant, toks esi, kad drįsti prieštarauti Dievui?! Argi lipdinys klausia lipdytoją: Kam mane tokį padarei?!“ (Rom 9,19–20).

Biblija moko, kad žmogus sukurtas tam, kad Jahvė turėtų ant ko išlieti savo neapykantą, rūstybę ir „gailestingumą“ arba kam parodyti savo galybę, kad būtų visur žinomas jo vardas ir patenkinta garbėtroška. „Ar puodžius neturi galios moliui, kad iš to paties minkalo pagamintų vieną indą puošnų, o kitą paprastą?! Ir jeigu dievas, norėdamas parodyti savo rūstybę ir padaryti žinomą savo galybę, didžiu kantrumu pakentė pražūčiai nužiestus rūstybės indus, kad parodytų ir savo šlovės lobius gailestingumo indams, kuriuos iš anksto paruošė garbei…“ (Rom 9, 21–23). „Juk Raštas faraonui sako: Aš tam išaukštinau tave, kad per tave parodyčiau savo galybę ir kad mano vardas būtų skelbiamas visoje žemėje“ (Rom 9, 17).

Biblinis gailestingumas visiškai nuvertina žmogaus asmenines pastangas ir darbus. Kadangi „viskas priklauso ne nuo to, kuris trokšta ar bėga, bet nuo pasigailinčio Dievo“, tai apaštalas Paulius sako: „Jūs juk esate išgelbėti malone per tikėjimą ir ne iš savęs, bet tai yra Dievo dovana, ir ne darbais, kad kas nors nesigirtų“ (Ef 2, 8–9; taip pat žr. Rom 4, 5–6; Gal 2, 16). Pagal Bibliją, darbai tegali liudyti pasitikėjimą iš anksto numatytu dievo gailestingumu (Jok 2, 14–20), tikėjimą, kad esi išgelbėtas per Kristaus auką (Ef 1, 3–7). Pasak Šv. Rašto, „jis išgelbėjo mus Šventosios Dvasios atgimdančiu ir atnaujinančiu nuplovimu ne dėl mūsų atliktų teisumo darbų, bet iš savo gailestingumo“ (Tit 3, 5). Ir jei krikščionis ką nors daro, tai turi pripažinti, kad jis ne iš savęs daro, bet Dievas iš savo gailestingumo pats per jį dirba visus darbus: „Juk nedrįsčiau ko nors pasakoti, ko Kristus nebūtų per mane nuveikęs“ (Rom 15, 18). „Žodžius, kuriuos jums kalbu, ne iš savęs kalbu. Manyje esantis Tėvas daro savuosius darbus“ (Jn 14, 10). Argi taip ne nuvertinamos žmogaus pastangos?

Kadangi viskas priklauso nuo Biblijos dievo gailestingumo, o ne nuo žmogaus norų ir siekių, tai jo asmeninė valia ir protavimas tampa lyg ir nebereikalingi. Šv. Rašto veikėjų pavyzdžiais tikintysis mokomas atsisakyti savo valios, savo minčių ir žodžių: „…tačiau tebūna ne mano, bet tavo valia!“ (Lk 22, 42). „Iš savęs aš nieko negaliu daryti“ (Jn 5, 30). „Sūnus nieko negali daryti iš savęs“ (Jn 5, 19). „Jei kas kalba, tekalba kaip Dievo žodžius“ (1 Pt 4, 11). „Apie tai ir kalbame ne žmogiškosios išminties išmokytais žodžiais, bet tais, kurių išmokė Dvasia“ (1 Kor 2, 13). „Kalbėkite psalmių, himnų bei dvasinių giesmių žodžiais“ (Ef 5, 19). Taigi cituokite Bibliją, ir tiek.

Žmogui nevalia nė pamėginti protauti ir veikti savarankiškai, nepriklausomai, taigi – bent kiek nukrypti nuo Biblijos žodžių: „…kad iš mūsų pavyzdžio įsidėmėtumėte taisyklę: Nieko daugiau, negu parašyta“ (1 Kor 4, 6).

O norėdamas ištikimai sekti Šv. Raštu, tikintysis turi išmokti pats save niekinti, jaustis visišku nieku, nes tokiu jį laiko Jahvė: „Visos tautos jo artume – niekų niekas; jas Dievas laiko visišku nieku“ (Iz 40, 17). Žmogus vertas „ne daugiau kaip žolė“ (Iz 51, 12) arba mėsai laikoma avis: „Tu paženklinai mus kaip avis pjovimui“ (Ps 44, 12). Kad žmogus lengviau susitaikytų su tokia savo padėtimi dabar, garbė, šlovė ir išaukštinimas jam žadami paskui: „Nusižeminkite prieš Viešpatį, tai jis jus išaukštins“ (Jok 4, 10). „Aš esu tikras, jog šio laiko kentėjimai negali lygintis su būsimąja garbe, kuri mumyse bus apreikšta“ (Rom 8, 18) ir t. t.

Prarasdamas savo protą, valią ir laisvę žmogus nuasmenina save ir tampa aklu, klusniu Jahvės ir biblinės religinės sistemos vergu. O pavergiamas jis per kaltę. Jam įteigiama, kad jis nuo pat gimimo jau yra kaltas „prigimtine kalte“, o didis Jahvės gailestingumas jam pasireiškė tuo, kad už tą jo kaltę jis nužudė savo nekaltą sūnų Kristų. Būdas priimti šį Biblijos dievo gailestingumą paprastas – per krikštą nužudytojo krauju nusiplauti savo kaltes ir, šitaip tapus bažnyčios nariu, bendrai valgyti nužudytojo kūną ir gerti jo kraują (eucharistija). Taip žmogus gauna nuodėmių atleidimą ir pažadą, kad po mirties bus prikeltas: „Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas turi amžinąjį gyvenimą, ir aš jį prikelsiu paskutiniąją dieną“ (Jn 6, 54). O visi kiti, vadinasi, prikelti nebus, tegul nė nesvajoja! O jeigu nori, tegu eina bažnyčion.

Bet pasirodo, kad net jei žmogus nuolankiai vykdo bažnyčios nurodymus, jis vis tiek dar neturi amžinojo gyvenimo garantijų. Krikščionių įsitikinimu, Biblijos dievas dar prieš sukurdamas pasaulį jau buvo numatęs juos išgelbėti amžinam gyvenimui, o kitus pasmerkė pražūčiai: jis „…palaimino mus Kristuje visokeriopa dvasine palaima danguje, mus išrinkdamas jame prieš pasaulio sutvėrimą“ (Ef 1, 3–4). O kiti – „Jie suklumpa, neklausydami žodžio; tam jie ir skirti“ (1 Pt 2, 8). Ir Biblijos dievas, kaip sakyta, tik „didžiu kantrumu pakentė pražūčiai nužiestus rūstybės indus“ (Rom 9, 22). Kyla klausimas, o iš kur žmogui žinoti, kam jis iš anksto buvo sukurtas – sunaikinimui ar amžinajam gyvenimui? Bet kuriuo atveju, kam tada stengtis, jeigu viskas ir taip jau iš anksto numatyta? Biblijos dievas juk žino, ko pasigailės, o ko ne.

Būdamas tokioje padėtyje, tikrai vertoje pasigailėjimo, žmogus už tą pasigailėjimą dar privalo Biblijos dievui nuolat dėkoti: „Girkite Viešpatį! Dėkokite Viešpačiui, nes Jis geras, nes Jo gailestingumas amžinas“ (Ps 106, 1; Kosto Burbulio vertimas). Paulius šį priesaką klusniai ir vykdo: „Mes be paliovos dėkojame Dievui“ (1 Tes 2, 13). Ir kitiems krikščionims liepia: „Mes turime nuolat dėkoti“ (2 Tes 1, 3).

Tokios religijos poveikį žmogui yra aiškiai suvokęs Vydūnas. Šiuolaikinė Vydūno tyrinėtoja Rima Palijanskaitė jo pažiūras persako taip: „Išgujusi Dievą iš gamtos, iš kasdieninio žmogaus gyvenimo (jį traktuojant kaip neišvengiamai nuodėmingą) į šventoves, tarpininkais (šventaisiais bei kulto tarnais) „atskyrusi“ Dievą ir žmogų, pastarąjį bažnyčia laiko žemės dulke, prigimtinės nuodėmės pažeista silpna būtybe, kuriai privalu kovoti su į nuodėmę jį nuolat traukiančiomis piktosiomis metafizinėmis jėgomis (žmonių ir net paties visagalio Dievo neįveikiamu priešininku velniu). Iš tokios visiškai nesaugios (galima tarti – pragariškos) laikinosios žmonių buveinės „išvaduoti“ gali tik mirtis nusipelnius Dangų – pirmiausia lojalumu ir aklu paklusnumu bažnyčiai bei jos dogmoms. Tačiau niekas negali būti tikras, kad „išvengs“ skaistyklos arba amžinojo pragaro… Toks pasaulio supratimas gimdo ne tik vidinį chaosą, šizofreninį mąstymą, bet ir mirties, kartu – gyvenimo baimę. Atmetus šį – sadomazochistine orientacija dvelkiantį – pasaulio sąrangos modelį ir nesukūrus savojo – humaniškesnio, – gyvenimas netenka dvasinio matmens ir neišvengiamai lėkštėja, materialėja.“ [2]

Žmogus, pasidavęs įtikinėjimams ir patikėjęs tokiu Biblijos dievo gailestingumu, tampa religinės sistemos vergu, pasiruošusiu klusniai vykdyti vyresnių jos tarnų valią. Vergiškas klusnumas – tai Šv. Rašto ideologijos pamatas: „…kad jo garbei skleistume tikėjimo klusnumą visose pagonių tautose“ (Rom 1, 5), „kad pagonys paklustų, žodžiu ir darbu“ (Rom 15, 18). Bet juk „pasiduodami kam nors vergauti, jūs iš tiesų tampate vergais to, kuriam paklūstate“ (Rom 6, 16; Kosto Burbulio vertimas).

Justinas Marcinkevičius yra pasakęs: „Sunkiu žodžiu aš kaltinu bažnyčią, nes ji išmokė žmogų atsiklaupti, o atsiklaupus galima tik mirti, bet ne kovoti“ [3].

Jau tuoj bus trisdešimt metų, kai Lietuva atgavo politinę nepriklausomybę. Bet neatgavo dvasinės. Todėl tik tuštėja, silpsta ir nyksta…

______________

[1] Visos Biblijos citatos, jei nenurodyta kitaip, bus: Senojo Testamento – iš Antano Rubšio, Naujojo Testamento – iš Česlavo Kavaliausko vertimų.

[2] Rima Palijanskaitė. Vydūniškoji gyvenimo filosofija, Vydūnas. Žvilgsnis į gyvenimo gelmes. I. Gyvenimas – kelionė tobuluman. Klaipėda: Vydūno draugija, 2006, p. 7–8.

[3] Justinas Marcinkevičius. Raštai, II. Vilnius: Vaga, 1982, p. 251.