Susvetimėjusi būtis
Mąstymo lygmuo.
Ką reiškia mąstyti tarnystėje, iš tarnystės arba dėl jos? – klausia Drevermanas. Mąstyti ir tarnauti yra skirtingi dalykai, nes mąstymas tarnaujant yra tas pats, kas medinis plienas. Mąstyti tarnystėje arba tokioje situacijoje, kada tu dėstai teologijos dogmas – esi teologijos dėstytojas – tai reiškia ne ką kita, nei perteikti autoritariškai duotus ir istoriškai susiformavusius turinius ir vadovaujančias idėjas, bet tai nėra mąstymas tikrąja prasme. Jo mes negalime panaudoti tvarkydami realybę. Mąstymas mąstymu, tikrovė lieka tikrove. Mąstymas tarnystėje yra iš esmės priklausomas mąstymas, užsidaręs savyje tam tikrame cikle, kuris yra vieną kartą užfiksuotas, kisti negali ir jo kūrybiškumas yra labai ribotas. Jis gali kūrybiškai ieškoti naujų tos pačios tiesos įrodymų, bet vis tiek tiesa bus tokia pati, arba kokią nors dogmą pritaikyti kokiam nors naujam atvejui, ko iki šiol nebuvo šiuo atžvilgiu taikoma. Praktiškai tai yra nuskurdintas mąstymas, tikrų minčių, kaip tokių, nėra. Toks mąstymas gali būti jau esančios struktūros tvarkymo instrumentas
Religijoje tarnaujantis asmuo savyje turi tam tikrą prieštarą. Savo dispozicijoje jis turi išorines administracines priemones, kuriomis mėgina tvarkyti esamybę, tačiau tuo pačiu tas tarnautojas pasirodo kaip išorinė vidujybės, dvasios, žmogaus laisvės išraiška arba sudaiktėjimas. Jeigu mąstymas yra sujungiamas su oficialumu, su tarnyste, tokiu atveju atsiranda pavojus, kad jis taps tik propagandos priemone, kuri tarnauja, kad dar kartą pagrįstų jau iš anksto žinomą tiesą. Jei jau kalbame apie katalikų Bažnyčią ir apie Kleriker joje, tai reikia pasakyti, kad čia jau nebėra tokio pavojaus, nes vietoj pavojaus yra faktas – tai jau yra atsitikę. Tą galime pastebėti per du požiūrio taškus: viena vertus – tai Bažnytinio gyvenimo hierarchizavimas, antra – tikėjimo nuvertinimas iki tokio mokymo, kuriame nėra vietos potyriui.
Katalikų Bažnyčios hierarchizacija.
Kada kas nors kritikuoja Bažnyčią jai priklausydamas, jam atsakoma, kad mes visi esame Bažnyčia ir, kad tokios Bažnyčios, kaip tokios, realiai ir nėra. Priekaištai praktiškai metami į įsivaizduotą Bažnyčią. Realybėje Bažnyčia esame mes visi.
Kalbama apie bendradarbiavimą su pasauliečiais ir nuo II-ojo Vatikano Susirinkimo tas yra labai stipriai akcentuojama, tačiau ką reiškia bendradarbiavimas? Tikrasis darbas, bent jau patiems Kleriker, aiškiai tapatinasi su tikrųjų darbininkų darbu (Jn 4,35-38). Taigi, tikrieji darbininkai yra kleras ir jau vien dėl to jie yra aukščiau ir yra kitokie.
Nuo popiežiaus Grigaliaus VII laikų (XI a. antra pusė) atsiranda Bažnyčioje stipri prieštara tarp dvasiškių, kurie vadinami būtent dvasiškiais (Geistlichen) ir pasauliečių, kurie įvardijami kaip kūniški arba pasaulietiški žmonės (Fleischlichen – vok.mėsiškieji). Reiškia pasauliečiai yra mėsa, o dvasininkai – dvasia. Iš karto duodamas poliariškumas.
Popiežiaus Graciano dekretu (II42 m.) Bažnyčia yra paskelbiama pirmuoju luomu, kuriam pasauliečiai turi būti paklusnūs.
Šiandien tokie įvaizdžiai netelpa į demokratinės visuomenės rėmus ir daugybė teologinių straipsnių ir tekstų stengiasi naujai apspręsti, naujai nusakyti klero ir pasauliečių tarpusavio santykius. Čia pareigybė suprantama kaip tarnavimas bendruomenei. Vis dėlto šitokie bandymai išskista paties klero saviidentifikacijoje. Realiai tarnavimas bendruomenei nėra nei įsisąmoninamas, nei įgyvendinamas.
Protestantų bendruomenė savo pastorių renkasi, katalikų bendruomenėje kunigas yra pašvenčiamas. Per savo pašventimą jis turi pasižadėti ištikimybę savo vyskupui ir jo pareigybės perėmėjams ir jis turi pažadėti besąlygišką klusnumą. Vėliau jis besąlygiškai lieka priklausomas nuo vyskupo. Kleriker savo tarnystėje visą savo egzistenciją iš esmės gauna iš viršaus: tiek iš Kristaus ir apaštalų, tiek iš jų paveldėtojų vyskupo pavidale. O tai reiškia nuolatinį konfliktą tarp to mokymo ir žmogiškojo patyrimo. Kleriker turi identifikuotis, solidarizuotis su vyskupais. Nesvarbu ką jis galvoja ir ką galvoja daugiau vyskupų ir pačių Kleriker, vis dėlto į viešą konfliktą išeiti negalima. Žmoguje per šitą savicenzūrą atsiranda konfliktas, būtent – dviejų ponų tarno konfliktas: iš vienos pusės vyskupas, iš kitos – bendruomenės, iš vienos pusės dogma, iš kitos pusės potyriai. Be abejonių galima tvirtinti, kad daugelis šiuolaikinių kunigų į savo vietinio vyskupo nuomonę atsižvelgia panašiai, kaip Rusijos gyventojai prieš 1917 m. Jie gyveno pagal moto: caras yra toli! Pats tarnaujantis kleras iš Bažnyčios ir iš vyskupo laukia bent jau to, kad jų netrukdytų darbe. Daugių daugiausiai teikiamasi perskaityti popiežiaus enciklikas arba vyskupų pastoracinius laiškus, bet apskritai dvasinį vadovų vadovavimas (turima galvoje vyskupus) yra greičiau labai mažą reikšmę turįs vadovavimas. Negalima užmiršti, kaip intensyviai bažnytinė sistema buvo įgyvendinama klero tarpe dar ilgai prieš jų pašventinimą. Vadovavimas iš tikrųjų nėra būtinas, nes Bažnyčia kaip pareigybė jau yra Klerike, žmogus jau veikia pats kaip to mechanizmo dalis ir nebūtinai reikalingas vyskupas.
Vis dėlto atsitinka tokios akimirkos, kai caras staiga pasirodo labai artimas. Tada mes išvystame nepaprastą priklausomumą. Daugybė katalikų Bažnyčios klero besąlygiškai yra susiję su savo viršininku (aukščiau esančiu asmeniu).
Paimkime tokį pirmą atvejį: Viešas Stefano Pfurtnerio ir kitų pasmerkimas. Po II-ojo Vatikano Susirinkimo jau ne visada prisilaikoma taisyklės, kad Romos tikėjimo kongregacija išdrįstų tam tikrus teologinius autorius pasmerkti dėl jų nekatalikiškos teologijos, dėl jų nekatalikiškų pažiūrų bet kokioje formoje. Bent jau jiems nedraudžiama publikuoti savo mintis žodžiu ir raštu. Bažnyčia šiaip ar taip negali reglamentuoti ir tvarkyti visko. Tai, kad ji savo dviejų tūkstančių metų tradicijoje nepaisė stiprių pokyčių tame pasauliečių pasaulyje, jai jau pakankamai pakenkė. Ir vis dėlto klero tarpe išlieka nuolatinė baimė pasakyti arba pasielgti kaip nors ne taip. Laikas nuo laiko tą baimę sustiprinantys laikotarpiai grįžta. Jau 1973 m. Karlas Rahneris paliko tikėjimo reikalų kongregaciją, kai jis pamatė, kad realiai bažnyčioje grįžta ikisusirinkiminis stilius. Iš lojalumo tą jis padarė tyliai remdamasis amžiumi. Tuo metu stipriai buvo eskaluojamas Freiburgo moralės teologijos S.Pfurtnerio atvejis. Jo kaltė buvo tame, kad jis atvirai pasakė, jog nereikia rimtai priimti Pauliaus VI enciklikoje „Humanae Vitae“ skelbimo dirbtinio nėštumo nutraukimo arba apsisaugojimo nuo nėštumo priemonių pasmerkimo, kadangi tai matoma iš savų parapijiečių elgesio, mato, kad tai nėra rimtai priimama. Čia tiesiog fiksuojama situacija.
Dabar, kaip sako Drevermanas, bemaž be išimties katalikų moralinė teologija su tokiais dalykais daugmaž sutinka (turima mintyje vokiečių kalbinę erdvę). Bent jau šituose dalykuose svarbiausiai yra sutuoktinių padorumas ir atsakomybė. Pfurtneris buvo pasmerktas dėl to, kadangi jis labai aiškiai prieštaravo vadovaujančiai bažnytinės valdžios nuomonei ir autoritetui. Iš moralinio klausimo atsirado politinis klausimas, iš žmogiško klausimo – valdžios klausimas. Tokiu atveju elgiamasi taip, kaip sako Volteras: „Tarp mūsų tariant Sokratas yra teisus, bet jis yra neteisus, nes atvirai sako, kad jis teisus“.
Nuo 1978 m., kai Bažnyčios priešakyje atsistoja Jonas Paulius II, ji vėl turi vadovą, kuris ištikimybę principams ir tvirtumą jungia su diplomatiniu apsukrumu ir pasisekimo žmonėse charizma. Bendraudamas jis laimi palankumą, tačiau mokydamas yra griežtai vienareikšmis arba, kitaip sakant, asmeniškai jis kviečia, o kaip pareigūnas draudžia. Tai yra tipiškas klero dvilypumo atspindys, sako Drevermanas. Šioje vietoje kalbama ne apie tai ar popiežiaus įsivaizdavimas apie nepadorią piliulių, prezervatyvų ir spiralių prigimtį teologiškai pagrįstas. Svarbiausiai yra tai, kad neatsirado nei vieno kunigo, kuris prieš penkioliką metų būtų protestavęs prieš Pfurtnerio atstatymą iš kunigų. Neatsirado tokio, kuris būtų tiesiai pareiškęs, kad šiuo klausimu jis nei centimetru nenutolsta nuo Freiburgo teologo minčių. Tebūnie tai paradoksas, bet nėra ir jokio vyskupo, kuris savo kunigui dėl šio klausimo būtų grasęs suspendavimu, bent jau tol, kol jis tą savo nuomonę pasilaiko sau, jos neskelbia.
Tas pareigybinis mąstymas visų pirma nesidomi tiesa nei teisingumu. Svarbiausias dalykas čia yra lojalumas dogmai arba tarnystei. Bažnyčiai negalima daryti jokios žalos, joje turi būti nuolatinis susitelkimas, o bet kokiai partijai blogiausias dalykas, kuris gali atsitikti yra pernelyg mažas solidarumas arba užsidarymas savo rėmuose. Tačiau tas klero vienareikšmiškumas arba vienalytiškumas yra perkamas kiekvieno atskiro Kleriker dvilypumu. Visi politiniai susivienijimai, visos partijos taip elgiasi, jos turi būti solidarios. Galbūt tai yra teisinga ir taip turi būti, tačiau Bažnyčia taip elgtis negali, jei nori atitikti savo užduočiai. Ji turi sukurti tokį žmogiškosios bendrijos modelį, kuris remtųsi ne taip, kaip kitos žmogaus istorijos socialinės struktūros, kuris remtųsi ant pasitikėjimo ir meilės pagrindų, o ne baime ir valdžia. Bažnyčioje Kleriker atsiduria ties klausimu, kaip jie geriau gali tarnauti Kristaus Bažnyčiai: ar išlaikydami išorinį lojalumą, ar sekdami savo asmeninę tiesą ir norėdami gyventi teisingai ir tikroviškai. Reakcija į Pfurtnerio atvejį parodo, kad kleras be išimties priprato prie savo egzistencijos dvilypumo. Gal net ne priprato, o čia yra pasiektas kažkokios disimuliacijos menas, netgi virtuoziškas menas.
Kiekvienas asmeniškai aišku gali pasiteisinti, kodėl jis yra neryžtingas. Žmogus gali sakyti, kad jis šiaip ar taip yra narsus, bet nereikia skubėti. Dabar slapčiomis jis daro arba sako tai, kas rytoj visai Bažnyčiai taps pageidaujamu ir reikalingu dalyku ir šitą ateitį reikia ruošti, bet neišsišokti per anksti. Reikia eiti iš pamatų. Čia kaip ta „gerųjų“ lietuvių komunistų taktika: iš vidaus sugriauti Bažnyčią, turime apsimetinėti „caciukais“, negalime perleisti Bažnyčios kietosios linijos šalininkams. Juk šita Romos „mandarinų“ grupė negali nurodinėti, kas yra katalikiška. Bažnyčia esame mes, o ne tie „mandarinai“ Romoje.
Katalikybė šiuo atveju gali pasakyti štai ką: Imanuelis Kantas buvo tipiškas prūsas, o prūsų mentališkumas reikalauja teisės ir moralės vienovės, bendrybės ir individo vienovės, vienovės tarp valstybinės įstatymdavystės ir privačios dorybės. Šitaip elgiamasi vis dėlto prieštaraujant katalikų Bažnyčios dvasiai. Tuo metu katalikų Bažnyčia yra paveldėjusi visų pirma senųjų romėnų valdymo meną su jų įstatymais ir su jų požiūriu į viešąją tvarką ir nesiekia prievartauti žmogaus širdies. Romėniškas elgesys yra toks, kuriame skiriama išorė ir vidus ir atskiro žmogaus klaidingumas arba netobulumas.
Jei Romos imperatoriui nebūtų kilusi mintis per vergiją (žydreligiją) vienyti užkariautas tautas, žydkrikščionybė šiai dienai būtų mirusi – uždraustos sektos lygyje.
O jų auksinių puodų išgyvenimai – teologinės apaštalystės rabinui ar popui, ar metodistui-kolonistui, ir juolab, kaip ten jie jaučiasi, jau turėtų įkyrėjusiai baigtis jų pačių sakranaline semantika – amen.
Jei ne – atgal į Romą.
Žydkrikščionybės gudrybė – tai pasąmoningai diegiama amžina skola žydsistemai, o jos plėtimas – tai skolininkų skaičiaus didinimas. To išdavoje – tai įsisavinta žydavelių ir žydavinų žydvergovė. Tai sumoderninta vergovė, kai žydteologiniai teiginiai apie žmogų siejami su valdymu – už pažadą avelėms – čia ir dabar joms žydkrikščionintis.
O nuožmus kaltės jausmas, už kurį siūlomas “atleidimas” ir “išsigelbėjimas” – tai ir yra klastingas žydkrikščionybės pamatų pamatas – skolininkams “išsigelbėti”.
Vadinasi, žydkrikščionis – visuomet skolininkas ir su kaltės jausmu žydvergijai.