– Susitikome pasikalbėti apie amžinai besisukantį laiko ratą – praeitį, dabartį ir ateitį. Koks lietuviškos tapatybės likimas ir vaidmuo šiame rate?
– Iš tiesų tai radikalus istorinis klausimas. Jau XIX amžiuje, dabartinės lietuvių tautos aušroje, žmonės suvokė, kad tapatybė nėra stabili, kad ji keičiasi priklausomai nuo istorinių aplinkybių ir, kad senosios viduramžių Lietuvos tapatybė buvo ne ta pati kaip tautinio atgimimo laikų Lietuvos. Mes tarsi perimame valstybės istorijos tąsą. Jau ta pati tąsa rodytų, kad mes orientuojamės į tapatybes, bet ta raida vis tiek vyksta nuo visų aplinkybių priklausomai.
Anksčiau tapatybė galėjo būti, pavyzdžiui, feodalinė politinė – žmogus priklauso didikui, didikas priklauso kunigaikščiui, kunigaikštis karaliui ir tokiu būdu tas žmogus save supranta kaip lietuvį, kaip pavaldų Lietuvos aukščiausiam valdovui, nors jo gimtoji kalba gali būti rytų slavų, lenkų ar vokiečių. Tik XIX amžiuje išaugo nauja tapatybė, kuri tapatinosi su kalba.
Atgautas Vilnius – tai labai svarbus Lietuvos geografinis laimėjimas – sukėlė naują tapatybės problemą. Ar tie, kurių gimtoji kalba nėra lietuvių, gali būti tikri lietuviai? Bet mes visą laiką turėjom totorių, karaimų, o slavų kalbos vaidino ypatingą vaidmenį Lietuvoje – lietuvių didikų kanceliarinė kalba buvo rusėnų, vėliau daug bajorų perėjo prie lenkų kalbos, todėl ilgą laiką buvo dvikalbystė, kai žmogus namie gali viena kalba kalbėti, o jo vieša kalba yra kita. Kol tapatybė nebuvo siejama su kalba, tol problemos šioje srityje nebuvo, kai tapatybė buvo pradėta sieti su kalba, atsirado naujų problemų.
– Ką, jūsų manymu, reiškia pati tapatybė? Ar tai yra įgimtas, ar įgyjamas dalykas?
– Apie tai yra Aleksėjaus Dzermanto straipsnis. Ten sakoma, kad yra trys tapatybės lygmenys. Pirmasis – Lietuvoje gimęs ir lietuviškai kalbantis žmogus, antrasis – nebūtinai lietuviškai kalbantis, bet save lietuviu laikantis žmogus, trečias – savęs lietuviu nelaikantis, bet gyvenantis Lietuvoje ir lojalus Lietuvai žmogus.
Manau, kad tapatybė nėra vienalytė. Ji turi branduolinį turinį ir kažkokiais koncentriniais ratais plečiasi truputį silpnėjančia kryptimi. Lietuvis kaip Lietuvos pilietis yra tiesiog vienas iš tų lygmenų, tačiau pačiame centre būtų lietuvis iš prigimties. Todėl norėčiau pabrėžti, kad tapatybė nėra „arba esi lietuvis, arba nesi“, o gali būti keli to tapatumo sluoksniai.
Branduolys, apie kurį kalbu, nėra tik kalba. Jį sudaro tam tikri įvairius žmogaus jausmus, patirtį, suvokimą apimantys kertiniai išgyvenimai, kurie susisieja su tam tikra tauta, jos istorija, jos kultūra ir tradicijomis. Tai nebūtinai kažkoks apibrėžtas ir aiškus, bet labai stipriai emociškai veikiantis turinys.
Tapatybę kaip sąvoką sudaro du dėmenys. Abu jie yra savaip svarbūs ir aš manau, kad nereikia jų abiejų atskirti. Vienas dėmuo yra žmogaus savimonė – tai, kuo pats žmogus save laiko. Gali būti, kad to žmogaus tėvai yra žydai, jo gimtoji kalba rusų, bet jis gyvena Lietuvoje, jaučiasi lietuviu ir nori save tokiu laikyti. Kitas dėmuo yra vis dėlto objektyvesnis, susijęs su žmogaus kilme.
Tai kilmei priklauso teritorija, tėvų ir protėvių gentinė priklausomybė, gimtoji kalba. Pavyzdžiui, Pietų Amerikos indėnas, kalbantis ispanų kalba ir niekada nebuvęs Lietuvoje, gal net apie ją negirdėjęs, tikrai niekaip objektyviai negali būti lietuviu. Tuo noriu pasakyti, kad yra riba, nuo kurios savimonė nieko nebereiškia. Savimonės dėmuo galioja, kol kilmė ir teritorija suteikia tokią galimybę.
– Kaip galima suprasti šiuolaikinio žmogaus-kosmopolito tapatybę?
– Kosmopolitiškumo sąvoka yra labai kebli. Dažniausiai save kosmopolitais laiko tų tautų atstovai, kurios yra apimančios kitų tautų atžvilgiu. Pavyzdžiui, tarybiniais laikais rusai save laikė kosmopolitais, visai nemėgindami identifikuoti savęs su rusais kaip tauta. Jie tiesiog sakydavo: rusiškai mes kalbam todėl, kad tai yra pasaulinė kalba, mes – kosmopolitai, o jūs – nacionalistai. Bet jiems lengva taip kalbėti, nes jie vis tiek juk kalba rusiškai.
Taip pat ir anglai bei amerikiečiai labai lengvai save gali laikyti kosmopolitais, nes visas pasaulis kalba angliškai, bet pažiūrėčiau kokie jie būtų kosmopolitai Pietų Amerikoje, kur visi kalba ispaniškai. Pasirodytų, kad ir kosmopolitui pradeda kilti nacionalinės problemos. Kosmopolitizmas yra tam tikros vienos tautos išplėtimas, jos vyraujantis tarptautinis kontekstas.
Pati kosmopolitizmo sąvoka man yra sąlygiška, nes norėdamas neva susikalbėti su visais turi pasirinkti neva visų kalbą, o tai jau yra sąlygiška. Paprasčiausiai nėra visų kalbos ir jei šiais laikais nori virsti kosmopolitu, renkiesi anglų kalbą, iš tiesų tave traukia tik vienas iš anglakalbių orientacijos taškų, bet ne visas pasaulis.
– Jūs kosmopolitizmą palyginote su Sovietų Sąjunga ir A. Šliogeris yra pasakęs, kad ES yra to blogojo kosmopolitizmo širdis. Ką jūs apie tai manote?
– Aš SSRS gyvenau 30 metų ir labai emocionaliai tą išgyvenau – nuolatinę priespaudą ir pažeminimą lietuvybės atžvilgiu. Man sunku lyginti su Europos Sąjunga, nes nejaučiu tokio paties pažeminimo. Mažų mažiausiai čia yra metodų skirtumas. Prievarta gali būti keleriopa. Mes žinome, kad žmogus valdomas rimbu ir meduoliu.
Valdymas meduoliu veikia per pagundą. Niekas neverčia žmogaus būti europiečiu kosmopolitu, jis pats kažkodėl gundosi. Kaltinimo strėlės smaigalį reikėtų kreipti ne kažkur šalin, neva Europa nori mus nutautinti, iš tiesų problema yra mūsų pačių, mūsų mintyse ir mūsų širdyse. Niekas neverčia būti europiečiu, jeigu pats nenori.
– Kas tuomet vyksta su lietuviais, kodėl jie nutautėja ir emigruoja? Ar tai savęs ieškojimas?
– Emigracija kaip reiškinys turi daug priežasčių ir dėmenų. Vienas svarbiausių dėmenų yra ekonominis, taip pat svarbus socialinės aplinkos dėmuo. Mes labai klaikiai esame pratę arba įpratinti per sovietmetį vienas su kitu elgtis. Mūsų socialinė aplinka, jos emocinis fonas yra labai blogas, mes vienas su kitu bendraujame per prievartą ir baimę.
Bet, man regis, visų šitų problemų branduolys yra nevisavertiškumas. Ir sakyčiau, kad tai yra net ne psichologinė, bet dvasinė problema. Ji kyla iš senų laikų ir turi religines šaknis. Mano manymu, šiuo atveju krikščionybė padarė savo juodą darbą. Padariniai iki šiol labai akivaizdūs.
Rytų Lietuvoje visos bažnyčios turi tik lenkiškus užrašus, nors mes turime lietuvių kalbos kaip valstybinės įstatymus, bet bažnyčios tai tarsi neliečia. Ji yra radikalus polonizacijos veiksnys. Lietuvoje su krikščionybe buvo tik tokie pasirinkimai – arba virsti rusu, arba virsti lenku. Būti krikščionimi ir likti lietuviu galimybė atsirado tik XIX amžiuje su protestantiška Prūsija.
Taigi šis nevisavertiškumas reiškia tokią savijautą, kai žmogus mano, kad čia nėra tikrovės. Jei aš noriu gyventi tikrovėje, aš turiu būti kažkas kitas. Jei aš noriu kalbėti pasauliui, aš negaliu kalbėti lietuviškai, nes tai nėra tikra. Emigracijos variklis yra noras būti ten, kur manęs nėra. Čia yra iš dalies bendražmogiška problema – kur mūsų nėra, ten visada geriausia, bet kai ši nuostata įgyja pernelyg didelę reikšmę, žmogus pradeda bėgti nuo savęs. Žiūri per langą: va, eina išsitiesęs orus anglas, jį visi gerbia, jis drąsus, o aš kas? Aš kažkoks susigūžęs trobelėje sėdžiu ir esu niekas. Tai kaip man būti žmogumi, kaip man būti šiame pasaulyje? Reikia įsmukti ten, kur tie anglai, apsirengti kaip jie, kalbėti kaip jie, elgtis kaip jie ir aš būsiu žmogus. O kaip svarbu yra jaustis žmogumi, svarbiausias dalykas šiame pasaulyje!
– Kas lietuviškoje kultūroje yra tokio, kuo lietuvis galėtų didžiuotis ir ne bėgti nuo savęs, bet bendrauti su pasauliu savo būdu?
– Pirmiausia reikėtų neieškoti išorinių ženkliukų. Reiktų palyginti su valiuta. Vieni sveria auksą, kiti sidabrą, o mes tada ieškom, ką mes turime tokio, ką galėtumėm pasverti.
Paranku čia kalbėti ekonomiškai. Reikia užauginti savo ekonomiką taip, kad svertų. Kultūriškai kalbant, reikia atsigręžti į save, į savo šaknis, pagaliau į savo dangų virš galvos, į Dievą, kuris yra virš visų vienodu atstumu. Nėra tautų, kurios būtų arčiau Dievo. Tai suvokus, reikia auginti savo dvasią, savo sielą, ir tada visa, ką padarys lietuviai moksle, mene, kultūroje, ekonomikoje, augins tą valiutą, kuria galima parodyti savo vertę.
O kultūroje slypi neišbrendama begalybė tos valiutos. Tiesiog reikia atsigręžti ir auginti savo kultūrą. Viename pokalbyje buvo toks įdomus palyginimas: dvasinę kultūrą galime palyginti su medžiu.
Aplinkui auga milžiniški medžiai – anglų, amerikiečių, prancūzų, vokiečių kultūros medžiai – ir čia mūsų medelis, toks mažiukas. Po kuriuo medžiu eiti vaisių rinktis? Tai aišku po tuo dideliu, kur daugiau vaisių. Bet yra galimybė auginti tą savo medį. Ir tada jis anksčiau ar vėliau užaugs ir su Dievo pagalba bus toks pats didelis. Tam reikia tikėjimo, aukojimo, iš esmės religinio sandėrio. Aukojimas – tai kaip ugnies kurstymas. Įdedi malką, ji dega. Laistai medį – jis auga. Reikia nuolatinio aukojimo, atsidavimo, reikia įdėti sielos į tą sėklą.
– Jūs ką tik paminėjote ugnį. Neseniai išleidote knygą apie krosnį lietuvio pasaulėjautoje. Galbūt krosnyje, ugnyje ir slypi lietuvio savastis?
– Net ir Indijoje, kur nėra šalta, ugnis yra šventas ir garbinimas dalykas. Taip pat ir Iranas nuo senų laikų buvo ugnies garbintojų žemė. Todėl negalima sakyti, kad lietuvis dėl to būtų išimtis. Kaip simbolis, kaip reiškinys, kaip šilumos šaltinis ji brangi visiems.
Ugnis, vanduo, oras, žemė yra visose kultūrose svarbūs, nepaisant to, visos kultūros yra skirtingos. Kitaip sakant, tikslas yra ne rūpintis, kuo tu skiriesi iš kitų, bet augti į šviesą, kelti galvą į dangų perkeltine prasme. Jei žmogus auga į dangų, nors ir gauna gyvybinius syvus iš tų pačių elementų kaip ir visi medžiai, bet augina savo nepakartojamus vaisius. Tas poreikis lyginti kyla taip pat iš nevisavertiškumo, todėl toks santykis su pasauliu yra nereikalingas. Reikia rūpintis pagrindiniais dalykais, o ne vis atsižvelgti, kas yra panašus į tave.
– Jūs visą laiką minite Dievą. Ką jūs turite omenyje? Ką jūs laikote Dievu? Kiek šiandien žmogus, atsirėmęs į Dievą, gali kurti ir ieškoti savo išskirtinumo?
– Pirmiausia tai šiandien ar ne šiandien, žmogui nėra kitos atspirties kaip Dievas. Galima sakyti, yra du poliai. Žmogus gyvena tarp žemės ir dangaus. Apačioje yra žemė, į kurią žmogus remiasi kojomis – tai tarsi reiškia sveiką protą, ekonomiką, sugebėjimą gyventi, medžioti, užsiimti žemdirbyste. O kitas polius yra šviesa, saulė virš galvos, kuri žmogų traukia. Kitaip sakant, yra tai, į ką mes atsiremiam ir kuo remiamės, o yra tai, kur link mes augame. Ekonomika yra gyvenimo priemonė, kuri užpildo pilvą, o prasmė yra branduolys. Tu gali žmogų maitinti, bet jeigu jis neturi gyvenimo prasmės, jis žlugs.
Kokį dievą? Šitam žodžiui yra mažiausiai 5 tūkstančiai metų. Žinoma, šios sąvokos turinys keičiasi, nes kiekvienam žmogui ši sąvoka įgauna kažkokį kitokį, asmenišką, turinį. Kadangi Dievo sąvoka tapo uzurpuota krikščionių, galima manyti, kad lietuviai kažkodėl atidavė tą sąvoką. Matyt, nebeliko mąstančių lietuviškai apie Dievą.
Kadangi lietuviški žyniai buvo patraukti iš socialinio gyvenimo, lietuviškai mąstyti apie dievą buvo liautasi. Apie dievą buvo galima mąstyti tik krikščioniškai ir lotyniškai arba lenkiškai. Susidarė įspūdis, kad krikščionys turi dievą, o senoji lietuvių religija yra kažkas kitokio, garbino medžius ir akmenis. Va čia yra visiškas kliedesys, tai yra išankstinė nuostata, neparemta niekuo. Nebent noru pažeminti. Iš tiesų Dievas yra branduolys bet kokios tradicijos, tame tarpe ir lietuvių.
– Bet jūs vis dėlto sakote „lietuviškai mąstyti apie Dievą“. Vadinasi, yra kažkokia lietuviška religinė tapatybė, lietuviškas Dievo pažinimas, kuris skiriasi nuo kitų tautų?
Jei aš esu lietuvis ir apie tai mąstau, tai yra mano kelias. Žodis mano vėl turi ne vieną reikšmę. Mano gali būti kaip daiktas, mano nuosavybė, bet kita vertus mes sakome mano tėvynė – tai nėra nuosavybė, tai yra ta vieta, kuriai aš priklausau. Apie Dievą tegalima kalbėti kaip apie tėvynę, kaip apie savo kelią. Kiekvienas iš mūsų praeina savo kelią į šviesą, ir tautos praeina savo kelią į šviesą, o Lietuvos kelias yra toks. Jis toli gražu dar nepasibaigęs ir, ačiū Dievui, dar tęsiasi.
– Jūs labai įdomiai žemę lyginote su ekonomika. Mitologiškai žemė yra vaisingumo simbolis ir inkarnacija. Ar galima sakyti, kad atsakymas į klausimą, kaip pakelti Lietuvos ekonomiką, kad žmonės nebeemigruotų, slypi mitinėje sąmonėje?
– Žemė yra kaip žmogaus kūnui maistas, tai ekonomikos primityviausias branduolys, skirtas išlaikyti kūniškąją gyvybę. Iš čia auga turtas. Taigi ekonomika užsiima žemiškais dalykais. Man regis, susirūpinimas ekonomika Lietuvoje per didelis. Ji nėra tiek svarbi, kiek jai skiriama dėmesio. Pagrindinis dalykas, kuo reikia rūpintis, tai kelti galvą į šviesą – tai, ką mes šiais laikais vadiname religiniais dalykais. Jei prisiminus medžio metaforą, fotosintezė yra svarbiau nei iš žemės kylantys mineralai. Fotosintezė – tai sugebėjimas neleisti Dievo šviesai į mus šviesti veltui.
– Kaip pasikeitė lietuvio kilimas į šviesą per nepriklausomybės dvidešimtmetį – į gerąją, ar į blogąją pusę?
– Dvasiniame gyvenime yra tokia sąvoka kaip iniciacija arba tikrasis krikštas. Tai ne vaikų krikštynos, bet kai žmogus staiga patiria sukrečiantį ir labai gilų, tegu ir per kančias, bet labai šviesų esminį išgyvenimą. Ne be reikalo ir pirmas mūšis vadinamas krikštu. Ten, kur žmogus išgyvena labai stiprų sukrėtimą, jis suvokia esminius dalykus. Ką reiškia pergalė, kai tu kruvinas iš balos lipi? Ką reiškia draugas šalia? Ką reiškia ištikimybė? Ką reiškia viltis? Tokiuose išgyvenimuose žmogus suvokia esminius dalykus.
Lietuva per Sąjūdžio laikus taip pat išgyveno iniciacijos patyrimą. Po to dažnai apniaukia debesis. Tada žmogus smunka į savo paties gamtines, buitines aplinkybes. Bet iniciacijos sėkla jo sieloje jau gyva, jis niekada nepamirš. Lietuviui, kuris išgyveno Sąjūdį, tai yra branduolinis, nepamirštamas jausmas.
Todėl Sąjūdis buvo religinis reiškinys. Ta sėkla krinta tarsi iš dangaus, bet krinta į dumblą, į žemę, į mėšlą. Kuo labiau mėšlas smirdi, tuo tai geresnė dirva daigui šaknis suleisti. Aš manau, kad mes dabar išgyvenam to mėšlo laikmetį, kuriame reikia sulaukti, kad ta sėkla išleis daigus. Sąjūdis buvo didelis nušvitimas, kuris turėtų atnešti savo vaisius.
– Kada?
– Manau, tai nuo mūsų priklauso. Kuo greičiau, kuo daugiau, kuo šviesiau, tuo geriau…
Ačiū D. Razauskui už protingas, kaip visada, mintis. Tačiau ne su viskuo norėčiau sutikti. Iš esmės Razauskas teigia, kad ES skirtingai nuo SSRS nesiekia Lietuvos nutautinti, kosmopolitizuoti, pabrėždamas, kad mes patys kosmopolitizuojamės, “gundomės”. O dėl klaikių lietuvių santykių vienas su kitu jis taip pat linkę kaltinti sovietinį mūsų istorijos periodą. Manau, kad šiuo atveju pasireiškė gerb. mitologo ribotumas. Nemanau, kad Razauskas nežino apie ES vairuojančias struktūras, kurios sąmoningai siekia sunaikinti ypač mažų tautų tautinį identitetą, greičiausiai jis tik diplomatiškai apie jas nutyli. Vis dėl to jis visiškai teisus, rašydamas, kad “Kaltinimo strėlės smaigalį reikėtų kreipti ne kažkur šalin, neva Europa nori mus nutautinti, iš tiesų problema yra mūsų pačių, mūsų mintyse ir mūsų širdyse. Niekas neverčia būti europiečiu, jeigu pats nenori”. Tačiau juk tą patį galima pasakyti ir apie gyvenim SSRS: kas norėjo – išliko ir išliko nepalyginamai stipresni nei lietuviai. Turiu galvoe estus – jų tautinis sąmoningumas nepalyginamai stipresnis už lietuvių. O taip pat ir dėl “klaikių lietuvių santykių su lietuviais” nereiktų visko suversti sovietiniam periodui – tai būtų per daug naivu. Priežastys nepalyginamai gilesnės – per šimtmečius praradę save, mes tik labai labai lėtai po truputį vėl atrandame save, sugrįžtame į save. To sugrįžimo etapai: tautinis atgimimas XIX a. pab., nepriklausoma Lietuva 1918 – 1940 m., o taip pat ir egzistencija Sovietų Sąjungos sudėtyje – tai taip pat nebuvo visiškas regresas, atvirkščiai, ir tada mes statėme savo tautą, savo ateitį, savo gyvenimą, nors dėl žinomų priežasčių ir ne taip kaip būtumėm norėję. Toliau – Sąjūdis – sutinku su Razausku – nušvitimas, iniciacija, aukščiausiai pakilimas. Toliau – tos sėklos kritias į dumblą, žemę, mėšlą, Razausko žodžiais tariant. Gal ir taip. Tik duok Dieve, kad iš to mėšlo išlįstų daigelis kada nors. Vis dėl to tikiu, kad sąmonėjimo, savęs atgavimo procesas tęsiasi. Ateis laikas kai mes vėl tapsime savimi.
Suskirstydama į parapijas Lietuvos Žemę, krikščionybė tandeme kartu su baudžiava lietuviui įkalė kiltį – turėti poną Ganytoją ir dar kitų ponų ganytojų (kunigų dvasiai ir darbdavių kūnui). Ir štai ištisi straipsniai apie jų (taip gyvenančių) nesibaigiančias problemas.
Straipsnio pradžią skaičiau stebėdamasis, kad va, šitas žmogus ir teisingų dalykų parašo. Bet kai kalba pasisuko apie dievą, supratau, kad klydau. Koks skirtumas kokį dievą garbinti? Jokio, nes tai yra tik to paties smegenų krušimo skirtinga forma. Ir pas Razauską tas pasijuto, kai jis prašneko apie tai, kad mes per daug rūpinamės ekonomika ir per mažai keliame galvas į šviesą (į dievą?). Čia jam darniai pritartų visi Lietuvos (o taip pat JAV, EU ir Rusijos) milijonieriai. Būtent tuo tikslu ir veikia visos pasaulio religijos. Kelkite galvas į šviesą, o ne žiūrėkite ką mes darome su jūsų pinigais ir jūsų gerbūviu. Pamaldžius, idealistiškus, dvasingus žmones yra lengviausia apiplėšinėti. Pilnos šventovės paprastai reiškia ir pilnas turtuolių kišenes. Taip jau yra.
Ir dar ką noriu šitam ponui pasakyti: ne, Žemė nėra “primityviausias branduolys”. Būtent toks, kaip tamsta čia bandai įteiginėti, požiūris ir atvedė į čia, šiandien ir nuolatos vykdomus nusikaltimus prieš Žemę ir prieš gamtą. Būtent tada, kai žmogus buvo įtikintas anapusinio pasaulio realumu (tpfu, bl), tai, kas yra po kojomis tapo tik tramplinu, tik įrankiu, tik priemone pakliūti į tą tariamą dvasingumą, šviesą, gerą, teisingą, idealų anapusinį pasaulį ar kažkokią idealią būtį. Būtent tada Žemė buvo paaukota sapalionėms apie sėdėjimus dievo tėvo dešinėje, dangiškoms pramogoms su 40 nekaltų mergelių ar dvasingiems pokalbiams su protėviais. Ne, žmogau, tu manęs neįtikinsi, kad Žemė, gamta nėra aukščiausia vertybė. Neįtikinsi, kad žmogus yra aukščiau nei žiogas, neįtikinsi, kad tauta yra aukščiau nei ekosistema, valstybė- aukščiau nei skruzdėlynas, neįtikinsi, kad sapnai verti daugiau nei realybė.
painiojiesi savokose.
Klysti – jis yra teisus.
Cia tu klysti. Jis – nusisneka. Ji galim islinksniuoti kaip maza vaika.
Li Bo = Gagarinas2… Gagarinas pirmasis pakilęs į šiek tiek virš žemės atmosferos pareiškė, kad kosmose Dievo nėra :). Šiaip tai stengiuosi nesivelti į beprasmiškus ginčus apie Dievo buvimą ar nebuvimą. Kategoriškas tvirtinimas, kad Dievas yra arba jo nėra – diagnozė.
Šiuo klausimu, jei jau esate šitokisai protingas siūlau pastudijuoti I.Kanto “Grynojo proto kritika”, kur teigiama, kad Dievo buvimo ar nebuvimo žmogaus protas nepajėgus įrodyti (todėl reik tikėti), ir parašyti veikalą – “I.Kanto grynojo proto kritika – kritika” ir įrodyti, kad esate aukštai iškilęs virš žmonių giminės, kuri anot jūsų, esa tik traša žolytei, kuriame jūs sumaišysite Kantą į kompostą ir įrodysite, jog esate savo proto galiomis pranašesnis už I.Kantą… Būsiu pirmasis jūsų skaitytojas, o eidamas miegoti jūsų knygą visada pasidėsiu šalia lovos… O kaip gi kitaip, juk Dievo buvimą ar nebuvimą gali įrodyti tik……….Dievas :)))))
Abudu jūs klystat, nes neturite argumentų savo teiginiams paremti.
Lietuviškoji tapatybė – iš savęs ir iš Dievų, o ne Dievo.
Neturi reiksmes Dievo ar Dievu braliuks. Gali vadint Ji/Juos kaip patinka, nieks nuo to nesikeicia.
Kartais keičiasi, jeigu su Jais pabendrauji. Pavyzdžiui, Punske toks Petras esa įkūręs Prūsų ir Jotvingių gyvenvietę, kurios miškelyje yra Baltiškų Dievų buveinė. Šią vasarą teko Laimė ten mums keturiems nuvažiavus pabuvoti ir patirti tai, nuo ko, kai prisimenu, net dabar pagaugai eina. Tai štai tik tokiose siaurų nišų vietelėse mūsų Dievai įkurti įsikūrę tūno, tai Jų užgyventa vieta artimai draugystei su nepalenkiamais krikščionybei mumis.
Sakyčiau, tuomet man vienam stogas “nuvažiavo”… bet ne, tai mums nutiko keturiems.
Mylėkite savus Dievus, – lig kaulų smegenų Jie mūsų meldė !
Aš to nepamiršiu visą gyvenimą.
As noreciau tiketi kad zinau apie ka kalbi. Jeigu ne simpatijos kundroto vokalui, prijausciau praktiskai viskam ka sneki. Kita vertus, turbut net kundrotas geriau uz ligita kernagi:D
Vilmantui. Buvo gal kokie 1997 metai ir man papasakojo atsitikimą pažįstama moteris, nuoširdi krikščionė. Pati ji dirbo tuo metu viešbutyje ir jame apsisitojo šamane iš sibiro, kaip ji pati prisistatė vėliau, nors pagal išsilavinimą buvo inžinierė, kažkokios tai srities. Nesvarbu. Kadangi jos susipažino, o sibirietė apskritai pabaltyje buvo pirmą kartą, tai vietinė moteriškė aprodė Vilnių, daug bažnyčių ir vis pasakodama pabrėždavo, kad mes lietuviai – krikščionys, o šamanė ir paklausė – “kokie jūs krikščionys, jei jūsų senieji Dievai gyvi?” Man tas pasakojimas padarė tikrai didelį įspūdį.
Tasai autonominės gyvenvietės įkūrėjas Petras pasakojo, kad toje šventvietėje žmonės tiesiog keičiasi ir į ją atvyksta įvairių pabendrautojų su Dievais. Labiausiai mane nustebino iš jo išgirsta pribloškianti žinia, kad į ten atvyksta net kunigai. Paklausiau, o kokio velnio tiems, ar jie kažkaip neužterš ar neišvampyrins tos vietovės? Jis atsakė, kad ta vieta tokia stipri, kad jos, degant Dievų dieviškai Ugniai, užteks visada ir visiems – į gerąją pusę.
Ne vieta mus padaro Šventais,o mes Ją padarome Šventa..
Artūrai, o kaip tuomet atsakytum į klausimą, ar mums Dievai labiau reikalingi, ar mes Dievams?
Aš būčiau linkęs manyti, kad labiau mes Dievams.
—-
Nors, šiandien iš tokio įdomaus ir stipriai apsiskaičiusio žmogaus Algimanto Urbonavičiaus išgirdau tokią įdomią mintį – neva mūsų Dievams maldų nereikia, nes Jie nesa menkystos.
Turim. Laiko maza. Ir oponentai skystoki. Juk nepradesi irodineti katei, kad Brazauskas – tikrai buvo, ane?
Dievų nėra. nebuvo ir nebus.
O sūris yra?
as ir sakau ko tau truksta…:) Kiekvienas gauna tiek, kiek tiki…
Cia lietuviui
Pasiskaityk Kantą ir jį sukritikuok… Ir apskritai būtų įdomu sužinoti kiek esi susipažinęs su religijotyra, ar šiaip ką šiuo klausimu skaitei, o gal turi kokių nors asmeninių patirčių – kaip pvz. klinikinė mirtis ir t.t. Pasistengsiu rytoj surasti laiko ir parašyti išsamesnį komentarą.
Skirta TL
Studijavom ir ta…:)
Klausymas yra,kiek gryno čia yra D.Razausko,o kiek čia M.Nargėlaitės įžvalgos/mintys…Nepamirštant to,kad “delfinariumas” netalpina neparankių rašliavų,tad išvada kalba pati už save…
Gamta – vienintelė knyga,kurios kiekvienas puslapis prasmingas..
Toliau nėra prasmės skaityti, kai perskaitai tokias “mintis”:
“Manau, kad tapatybė nėra vienalytė. Ji turi branduolinį turinį ir kažkokiais koncentriniais ratais plečiasi truputį silpnėjančia kryptimi.”
Na, skaityti ir pradzios niekas nevercia:) Man tautine tapatybe yra mano kilme. Kitam – religija, treciam kazkokia kalba, visa tai manyciau yra isugdyta. Ne?
Skaitau tuos šnekučius – visiškai jie neturi savigarbos 🙁
Dabar, kai mūsų tauta yra itin sunkioje būklėje, tik ir trūksta aiškinimų apie “tapatybę kažkokiais koncentriniais ratais”.
Niekas tautiškumui nedarė tiek žalos, kiek tokie aiškintojai ir tautiškumo JAUSMO žadintojai. Po kiekvieno tokio nevykusio bandymo sekdavo tik didesnis nuosmukis. Ligoniui irgi nepadėtų, jei gydytojas jį ‘žadintų’, tyčiotųsi iš jo, aiškintų koks šaunus buvo, kad susirgo per durnumą, ir, kad prisimintų savo NEVIENALYTĘ TAPATYBĘ!!! (vištgaidžiai)
Tautai dabar gali padėti tik suvokiančių žmonių tikslingi suderinti veiksmai.
Tai daryk ka nors.Jei jau zinai KAS gali padeti. As pavyzdziui nezinau.
Įdomu ką apie straipsnį mano brangus draugas Vladimiras? O jeigu rimtai- ačių Miglei Nargėlaitei, pasiilgau ketvirtadienio Perkūnakalbės.
Žmogiškumo prasmė, kaip “sugebėjimas neleisti Dievo šviesai į mus šviesti veltui”- ir lakoniškai, ir taikliai, ir gražiai!
Pritariu Li Bo mintims
Galime mes daug ir nuobodžiai kalbėti apie lietuvybę ir aplamai apie žmogaus tapatybę, tačiau lietuvis turi ypatingą tapatybės bruožą – lietuvių kalbą! Ji yra seniausia gyva kalba šioje žemėje! Lietuviai gali ir privalo didžiuotis tuo, kad senus sanskrito kalba rašytus tekstus mokslininkai “prakalbina” tiktai lietuvių kalbos pagalba. Negana to, lietuvių kalbos pagalba man pasisekė įminti ir prakalbinti seniausiųjų (šumerų, babiloniečių, egiptiečių, sen.graikų, sen. indų ir kt.) kultūrų iki mus daėjusius šaltinius-mitus, legendas, šventus raštus.
Bet labiausiai lietuvių kalbai privalome būti dėkingi už tai, kad įminųs bei prakalbinus senųjų kultūrų šaltinius ir ,juose rastą gausią informaciją, susiejus su mūsų laikų mokslininkų atradimais, pasisekė man atrasti III-jį ir IV-jį geofizinius dėsnius! Ką tai mums lietuviams reiškia, gerbiamieji svetainės lankytojai, darykite išvadas patys?!
Ar cia tuos desnius kuriu pagalba apsivercia planetos poliai?
Betgi pripažinkim – atmetus mitologo dieviškumus straipsnio mintys yra puikios ir kaip niekada aktualios, dėl ko, matyt, delfistai to strapsnio neišlaikė net dienos, nes komentatoriai kaip mat supyškino kosmopolitinį brudą.
Kalba, jos garsai yra ne tik informacijos perdavėjai, kalba, jos garsais reiškiasi savita dvasia, psichologija, net psichika, paliekanti savo pėdsakus ja kalbančiame žmoguje, jo veide, visoje psichikoje, elgėsyje ir tie pėdsakai formuoja ir perduoda kartai iš kartos kalbos nešamą tapatumą. Taigi išlaikykime savo kalbą, dainavimą ja, netgi – ypač dainavimą, ir tai puoselėdami išlaikysime savo tapatumą per amžius.
Lietuvių kalba, anot Romualdo Zubino knygos “Perkūnas”, “yra lyg gyva bambagyslė tarp praeities ir dabarties. Kol gyvuos lietuvių kalba, gyvuos ir ryšys tarp praeities, dabarties ir ateities!”. Tad mums – lietuviams lemta šioje žemėje atlikti kilnią ir atsakingą misiją – išsaugoti ateinančioms kartoms lietuvių kalbą, idant nenutruktų ryšys laike ne tiktai tarp kartų bet ir civilizacijų!
už straipsnį. Man tai l.gražu tie koncentriniai ratai, įdomiai ir netikėtai praplečia suvokimą. Jei visi čia komentuojantys tapatina save su lietuviais, tai darnos tarpusavio kalbėjimęsi Alko komentaruose dar stinga. Daug žmonių, kilusių iš mišrių šeimų, savo tapatybę turbūt suvokia integruotai.O šiuolaikiniai lietuviai tai gal tik pradeda tą savo tapatumą labiau suvokti.
Tikrai – straipsnis yra geras, aktualus, tačiau nedidelė klaida – siejimas su įsivaizduojamais vaizdiniais – dievu nieko blogo nedarytų, jei ne tie “tikėtojai”.
Beje, tikėjimai yra viena iš priklausomybės formų (Priklausomybė – sveikatos sutrikimas, liguistas polinkis kartoti tą patį veiksmą ar vartoti tą pačią medžiagą pakartotinai daug kartų. Toks elgesys gali išprovokuoti kitokio pobūdžio problemas – tiek socialines, tiek psichologines, tiek susirgimus. http://lt.wikipedia.org/wiki/Priklausomybė ).
Todėl gydintini.
Kažkada pederastai nebuvo patenkinti mano pasiūlymu jų tą priklausomybę gydyti geriausiu pasaulyje naudojamu būdu – elektros šoku ir netgi (įsivaizduojate koks tai įžūlumas!) įtikino Genprokuratūrą dėl to pradėti bent 4 ikiteisminius tyrimus.
Betgi tiesa laimėjo.
Ir dabar jau jie tupi ramūs kaip pelytės po šluota – laukia, matyt, iš baimės kada pradėsiu taikyti tą gydymą. 🙂
O tikėtojams siūlau priklausomybę gydyti … klizmom.
Nes nenatūralūs vaizdiniai kyla tik tose galvose, kurių kūnuose gausu taršos.
Žinia, kaip sakoma tokiems asmenims netgi švęstas vanduo yra pernelyg kaloringas (stiprus) valgis, todėl greito rezultato tikėtis nereikėtų.
Betgi valia ir noras daug ką pasiekia.
Tuo labiau tai yra reikalinga – mūsų tauta, dabar jau negausi, dėl to prarasti žmonių nebeturi teisės.
Todėl visus kviečiu kovoti už žmogų!
“Todėl visus kviečiu kovoti už žmogų!”……o kam ?Kokia prasmė kovoti už kažkokią biomasę? Ji gi atsistato natūralios kaitos keliu.
Žmogus ir yra žmogus tik todėl, kad yra mąstanti būtybė, o ne kokia nors biomasė.
na nauji žmonės irgi būs mąstantys(naujesni,svekesni ir pensijos mokėti nereikia ,ir gydyti:-) )….koks skirtumas ,jei nėra dvasinio pasaulio
Lietuvi, paaiskink prasau konkreciai logiskai protingai savo patriotizma?
Tiesa, zmogus geba protauti. Beda ta, kad jis protu nesivadovauja, arba vadovaujasi maziau nei instinktais. Paprasciausiais instinktais – budingais neprotaujantiems gyvunams. Kad ir patriotizmas arba savo gimtines gynimas nuo tikru ir isivaizduojamu priesu yra niekas kitas kaip gyvenamos teritorijos gynimas, siekis uztikrinti sau resursus – mitybos, palikuoniu ir kt. Absoliucia dauguma zmogaus veiklos salygoja gyvuliski instinktai – savisaugos pirmiausia, dauginimosi, islikimo. Zeme, teritorija, bustas, atsargos yra vienodai svarbios zmonems, bitems, vilkams ir ziurkems. Visur, kur tik protas ir instinktai susikerta, laimi instinktai. Jeigu taip atsitiktu, kad protas paimtu virsu, didziuma tradiciniu vertybiu nebetektu prasmes arba taptu labai nereiksmingos. Kai kurios veikos kurios siandien atrodo teigiamos, pateisinamos ir normalios, taptu paprasciausiai nusikalstamomis. Zmonijos prakeikimas – godulys taipogi yra pagrystas savisaugos ir resursu kaupimo instinktais. Isliks tas, kuris turi sukaupes daugiau maisto, daugiau kuro, daugiau lesu, daugiau turto. Paprasta. Taciau kuomet suveikia protas, tas negrabus ir ribotas irankis, jau tampa aisku, kad yra ribos, uz kuriu netgi genealaus proto nebeuztenka kad suvaldyti sukaupta kapitala, ivyksta atvirksciai – kaupimas tampa savitikslis, ir tas kuris atrode ka tik kaip viespats nugaletojas ir savo likimo valdovas, yra visiskai fiziskai ir visaip kitaip priklausomas nuo savo sankaupu. Nepakanka zmogeliui ptoto, kad palaikyti sociuma subalansuota – kiek kartu mes matem, kaip godulys ir baime prarasti savo paciu uzauginta monstra sukelia masines beprotystes – karus? Ar tai baigesi? Kas nors pasikeite? Mes tapome protingesni? Tarkim. Karai baigesi? Zmones tapo laimingesniais? Aplink pilna ivairiausiu tyrimu, tik skaitykit: “vakaruose vidutinis pragyvenimo lygis nepakito nuo 80-uju”, “nuo 85-uju iki 2010 zemes planetoje gyvenanciu uz maziau nei 1 doleri per diena padaugejo du su puse karto”, “milijonieriu padaugejo keliolika kartu, milijardieriu – kelis kartus” “gyventoju 1950-aisias buvo 2,5 mlrd, 2011 – 7 mlrd, per diena padaugeja apie 165000, 2025 tikrai bus 8 mldr”, “jeigu isliks toks techninis progresas kaip siandien, fiziniu planetos resursu pritruks apie 2030-uosius”. PROTAS??? Kur tas Jusu protas??!! Ir Jus, protinguoliai esat paskaiciave ir moksliskai sau irode, kad su savo tingia ir nupeispusia minia, Jus, apsiginsite nuo alkanu milijardu ir isliksit protingi ir orus? Ar taip Jums sako Jusu isaukstintas Protas? :D:D:D AP-GAI-LE-TI-NA…
Vienintelis realus budas islikti zmogumi, nepasiduoti masinei beprotystei, yra atmesti didziuma instinktu diktuojamu paskatu. Atmesti tradicija. Mastyti originaliai. Itiketi i GERA. Svajoti ir kurti. Ne griauti. Ne kersyti ir teisti. Ne kovoti ir kariauti. Cia pasidare per anksta, kad pyktis ir gyventi – reikia rinktis. Is zmogaus lengva atimti duona, zeme, nama. Sitie dalykai yra tiek pat pastovus kiek ir pats individas. Iprastas gyvenimas tapo pernelyg turbulentiskas – pakanka inikti i koki nors versla, politika, ibristi i srove, ir tau viskas – tu zuves, tave suvirskins. Visi kas megino myzti pries veja, anksciau ar veliau gavo gurksni. As nekalbu netgi apie tuos kurie jau is karto puole i kova su demonais, gyvenanciais tik ju paciu suzalotoje fantazijoje – pedofilais, gejais, kosmopolitais, dar kuo nors.
Uztai atimti is zmogaus svajone, tikejima, smalsuma ir sieki kurti – neimanoma. Kiek moksliniu ir meno kuriniu parasyta ligos lovose, kalejimuose, gyvuliniuose vagonuose? Begale. O kiek parasyta uz stalo nukrauto sampanu ir ikrais? Nieko. Gilai tikintis zmogus, kuriantis zmogus – neiveikiamas. Visi simta metu tai zino. Isskyrus tikra lietuvi ir dar keleta:) Ne, rimtai, sakiau, imsiu ir issitatuiruosiu “zasis kiaulei – ne draugas!” :D:D:D
Siuolaikiniai fizikai aiskina, kad biosfera yra savireguliacine sistema kuri buriuoja pries chaoso veja palaikydama tam tikra balansa. Visame kame – planetos medziagu apykaitoje, gyvybes rusiu kaitoje, biomasiu ir t.t. Kiekviena karta kai pusiausvyra sutrinka, isijungia savireguliaciniai mechanizmai, kuriuos mokslas pradejo tirti visai neseniai, todel ju prigimtis nera aiski. Taciau yra visiskai akivaizdu, kad tie mechanizmai yra nepalyginamai galingesni nei zmogaus valia. Taipogi yra zinoma, kad pusiausvyra yra tiek svarbi, jog iskilus pavojui, biologine katastrofa ir daugelio gyvybes rusiu visiskas isnykimas yra tiesiog menkniekis. Visiskas rusies, kad ir zmoniu, isnykimas, didziajam biosferos PLANE butu naturalus ir nereiksmingas ivykis. Bet kuris is musu, bet kurio is musu seima, bet kurio is musu tauta, salis, zeme, zemynas – gali dingti uz 5 minuciu, uz valandos, rytoj, poryt, po metu, po desimties, ir visa tai NEBUTU REIKSMINGAS IVYKIS. Ir nera, ir buti negali jokiu galimybiu sito isvengti, apsisaugoti, jokie pasaulio mokslai ir protai nepadetu, jokia darni bendruomene, tauta, moralinga ir iskili protevius gerbianti visuomene nieko nepakeistu – visi kartu akimirksniu pavirstu i duju ir pelenu debesi su visais savo menkystiskais proteliais…Ir vienintele teigiama atspirtis, zmogui gyvenant sitokioje akivaizdoje, yra TIKEJIMAS!!! Tikejimas, kad visdelto tai NEIVYKS. Kad mums dar bus leista truputi pagyventi ir pasvaigti, pasigrozeti gamta, issimaudyti upeje, pamaitinti savo kate, isgerti degtines, paskambinti uzaugusiem vaikam…Tik tiek….Tikejimas….Nieko daugiau…:)
Pats žodis TIKĖJIMAS visada kažkaip apgailėtinai nuskamba, nes siejamas su kažkokia šviesesne kovojant siekiamybe. Juk tai grynas nepatenkintųjų dar ne pilnai pasiektas besiegoizmavimas, iš kurio Tu ir šaipais? Galbūt, būtent taip susivokusvokus apgailėjime, ir griebiamasi būtent krikščionybės – vargšų paguodos ir kažkokio pasaulio išgelbėtojo religijos, ir vėl, žiūrėk, paremtos “dėmesiu žmogui” – tam žmogui toliau saviegoizuotis paguodose.
Trenk mane Perkūne, jei aš klystu! – va čia lietuviškas stiprus požiūris.
nebutinai. Tikejimas man yra viltis, kad visa kas aplinkui vyktsa pagal tam tikra plana. Ie vystosi, ne griuna ir prasteja, o sudetingeja ir vystosi tam tikra is anksto zinoma kryptim. Labai geras tas Prigozino kiausinio modelis, bet nenoriu tiek issiplesti. Turi buti visiskas durnius, kad megintum fiziskai-moksliskai paaiskinti kaip per pora savaiciu is geltonos mases issivysto tobulas paukstis. Netgi jei esi iskalbingas biologas, tavo aiskinimas bus kiauras, ar ne? Vienas senolis gerai sake: “yra du is esmes priesingi poziuriai. Vienas – “stebuklu nebuna”. Kitas – “viskas yra stebuklas”” 🙂 Tai skirkim sitaip gal – TIKEJIMAS yra tokia pasauleziura, kai viskas yra stebuklas. Paguoda…cia kita tema…;)
Žinom tuos jūsų, žydų planus: 🙂
jums rodosi, kad visi egzistuoja tik dėl to, kad jums atneštų naudą.
gan keistas žydas esi ,nes per visus tuos Tamstos išvedžijimus (ganėtinai teisingus) prasikala visuotinės darnos siekimo propagavimas.Gal esi slaptas lietuvių pagonių provokatorius
Visi tie tikėjimai yra nuglušimo pasekmė, nes ar tu tikėsi, ar ne, bet jei jau kam lemta įvykti, tas įvyks.
Ir, kaip taisyklė, beveik viskam iš blogų dalykų gali pasipriešinti tik žmogaus valia.
Jei nebūsi ištešmyžis, tai daug ką pasieksi ir blogiui sugebėsi atsispirti.
Ir jokie tikėjimai čia nepadės.
Lemta sakai?:D Ir cia pat sau papriestarauji – Neva tai jeigu busi kietas, pakeisi lemti. Daug buvo kietuoliu…matem…kol nesuzinojo kad turi augli…tai Tada visi tie kietuoliai apsikarste rozanciais ir skelbe Dievo zodi…;)
Lemta… Jei lemta, tai jau tikėjimas, kad lemta… Ane brolyčiai ;)??? Svarbiausias įvykis žmogaus gyvenime po gimimo – Mirtis. Ir jei šio klausimo sau neišspręsite taip, kad mirtis taptu jūsų geriausiu draugu, visą savo sąmoningo (dalinai) gyvenimo laiką praleisite saviaupgaulėje ir nerime.
Ir dar kuo norėjau pasidalinti. 2010 metais padarytas labai reikšmingas atradimas, mano nuomone. Pasirodo per paskutinius 10000 metų žmonių smegeninės tūris sumažėjo 10 proc., o jei būtų ištyrę laikotarpį 20000 metų? Gal ir ištyrė, bet nenorėjo gąsdinti :). Juokauju. Nors neandertaliečių smegenų tūris ir buvo gerokai didesnis, nei šiuolaikinio žmogaus. Ir dar vienas šiuolaikinės psichologijos mokslo atradimas – archajiškas, senasis mąstymo būdas. Mokslas tik dabar atranda ir stebisi senojo mąstymo galia. Tas gebėjimas išgyventi išskirtinai sunkiomis sąlygomis, gyvenant mažomis bendruomenėmis, gebėjimas kūrti to meto sąlygomis meno kūrinius, muzikos instrumentus, vien tik kalbos sukūrimas ką reiškia… O per paskutinius 2 tūkstančius metų žmonija praktiškai prarado senąjį mąstymo būdą. Tai va TL labai mėgsta pabrėžti, kad seniau žmonės buvo tamsūs ir neišsilavinę. Nieko panašaus. Būtent šie paskutiniai mokslo atradimai ir paaiškina žmonijos bėdas – žmonija bukėja. Panašu, kad žmoniją žemėje keis kita civilizacija. Apie tai kalbėjo Indu filosofas Šri Aurobindas. Net ir laiką jis suskaičiavo kada žmoniją pakeis – pusdieviai, kaip jis vadino. Mums liko apie 170 metų :). Grįžtant prie senojo mąstymo, manau D.Razauskas jį jaučia, gal išmano. Juk mes jį dar turime. Jis įpintas į mūsų mitologiją, dainas, sakmes ir kas jomis domisi, prisiliečia, tie ir žino, arba jaučia, nujaučia…
Vaikūzai,
žodis lemta reiškia, kad tipinėje situacijoje, susiklosčius tipinei kombinacijai baigmė gaunasi vienoda.
Ar dabar aiškiau?
Aš jums greitai išvarysiu tuos tikėjimus. 🙂
At last some raiatnolity in our little debate.
Surprisingly well-written and informative for a free online article.
liudnas tavo tipinis gyvenimelis, senas bezdale…;)
Kai Karlosas Kastaneda paklausė Don Chuano (indėno mago) kuo skiriasi paprastas žmogus nuo mago. Jis atsakė, kad paprastas žmogus žmonėse ir gyvenime mato tik įprastus dalykus ir reiškinius, o magas tipinėse situacijose pastebi nežymius pokyčius, kiekvienoje paprastoje dienoje mato kažką naujo… (ne citata, savais žodžiais pateikiau)
Rašykime lietuviškai: Karlas Kastaneda.
Dainiau, laukiam naujo straipsnio
Tik dievų nebereikia – šių laikų žmonės yra visai kitoje pažinimo stadijoje, todėl jie yra daugiau objektyvūs, nei subjektyvūs.
Beje, straipsnio autorė – Miglė Nargėlaitė (Valaitienė).
Jai pagarba.
Malonu, kad ji, dirbdama tame gyvatyne, atstovauja visuomenės daugumos reikalus.
Taip lašas po lašo ir, gal, ir delfius atvesime į tikrą tikėjimą? 🙂
Žinia, be didžiųjų tenykščių kosmopolitizmo kurstytojų viešo nuplakimo nebus galima apsieiti.
Dėl to griovyje prie savo sodo nepjaunu žilvyčių – kad jie, atėjus plakimo laikui, būtų kuo storesni.
Dar turiu 6m ilgio baslių, kuriais vaikau špokus nuo vyšnių, jei ką (nuo kosmopolitų atsiginti). 🙂
DonKichotas irgi turejo ieti…
Tikras lietuvi,
tuos 6 metrų (ar trumpesnius) Baltiškais ženklais papuoštus baslius Tu įkask sodo sklypo keturiuose kampuose. Tarp jų išvesk įstrižaines ir centre iš akmenų pastatyk Aukurą. Užkurk Ugnį Savo ir Dievų sieloms. Būsi tikras lietuvis.
Gaila man juos taip gadinti – aš kada, jais mojuodamas, pralekiu kelis sodus, tai pasijuntu kaip senovės lietuviai, kad mojavo.
Tik kardais.
Bet mano basliai yra daug sunkesni.
Taip, kad Vilmantai, mes takelį dėl tikrojo kelio!
Kadaise vienas toks antilietuvninkas, vardu Ata, man už rašinėjimus internete grasino mirtimi.
Tai aš jam pasiūliau atvažiuoti ir paragauti tų baslių.
Ir ką manai – praėjo bizalas (dabar, kada susitinkam intenete, tai toks jau, kad nors prie širdies dėk).
Bet aš baslius laikau kovinėje parengtyje. 🙂
Mesk.
Kadangi esi simuliantas, priverstas pakartoti klausimą, kurio tu “nepastebėjai”. Jei jau esi toks religijų žinovas, gali įrodyti, bet kam, kad Dievo nėra (nors nepastebėjau aaaanei vieno kuris tavimi būtų patikėjęs). Klausimas. Ką šiuo klausimų skaitei, studijavai, domėjaisi… tik tiek…