Artėjančios Vasario 16-oios proga lietuvių ginkluoto pasipriešinimo patirtis liudys dienoraštis – bus pristatytas partizano Liongino Baliukevičiaus-Dzūko atminimui skirtas autentiškas dokumentinis filmas „Mes nugalėjome mirtį“.
Bendradarbiaudamas su Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centru filmą kūrė už partizaninio karo dokumentiką Adolfo Ramanausko-Vanago premija apdovanotas režisierius Algis Kuzmickas.
Naujo dokumentinio filmo pristatymas – nuoseklus Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro istorikų žingsnis tiriant, įprasminant ir visuomenei atveriant pokario partizaninio karo istoriją.
Istorinis pagrindas – dienoraštis
Dokumentinis filmas „Mes nugalėjome mirtį“ remiasi vienu reikšmingiausių autentiškų šaltinių – partizano Liongino Baliukevičiaus-Dzūko dienoraščiu, kuris laikomas ne tik istoriniu dokumentu, bet ir jausminiu liudijimu apie partizanų kasdienybę, jų vidinius apsisprendimus ir moralinius pasirinkimus.
Partizanų bunkeriuose sau rašytas dienoraštis, mūsų dienas pasiekęs be okupanto propagandinio įsikišimo ar kovos draugų, partizanų vadų redakcijų, leidžia kalbėti apie ginkluotą pokario laisvės kovą ne abstrakčiai, o per konkretaus žmogaus patirtį.
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinis direktorius, istorikas dr. Arūnas Bubnys, pabrėžia, kad tokie filmai yra neatsiejami nuo centro istorikų vykdomų tyrimų ir valstybės istorinės atminties įprasminimo darbų:
„Partizanų kovų istorija šiandien svarbi ne vien dėl pagarbos jų atminimui. Kad Lietuva išliktų atspari, turime puoselėti tai, ką partizanai saugojo savo bunkeriuose – atsakomybės valstybei jausmą.“
Pasak centro vadovo, istorinė atmintis formuojasi ne per vienkartinį pasakojimą, o per nuoseklų, įvairiomis formomis kuriamą santykį su praeitimi:
„Vieną kartą išgirstas pasakojimas nedaug lemia. Tačiau kai partizanų istorijos pasakojamos nuosekliai – per tyrimus, dokumentus, parodas, filmus, atminimo ženklus – visuomenei tampa aišku, kodėl laisvė brangintina, kad ji niekada nėra savaime atsirandanti ir neatimamai duota.“
Kūrybiniame procese – bunkerių archeologiniai tyrimai
Dokumentinis filmas „Mes nugalėjome mirtį“ buvo kuriamas platesniame valstybės istorinės atminties lauke. Sukant juostą buvo fiksuojami archeologiniai tyrimai Liongino Baliukevičiaus-Dzūko bunkerių vietose, filmuojami jų radiniai ir aplinkos fragmentai, leidžiantys šiandienos žiūrovui prisiliesti prie materialių partizaninio karo pėdsakų šiandieninėje Lietuvoje.
Tai siejasi su viena svarbiausių Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro veiklos krypčių – žuvusių partizanų paieška, identifikavimu ir jų atminimo įamžinimu.
Režisierius Algis Kuzminskas sako, kad filmas sąmoningai atsisako dramatizuotos rekonstrukcijos:
„Liongino Baliukevičiaus-Dzūko dienoraštis nėra scenarijus. Tai asmenybės balsas. Jaunos, bet istorinių aplinkybių pernelyg anksti subrendusios. Mano kaip kūrėjo tikslas buvo sukurti erdvę, kurioje šis balsas galėtų būti išgirstas be papildomų interpretacijų. Tokią erdvę, kurioje jis kalbėtų autentiškai.“
Tokį požiūrį palaiko ir Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro istorikai, akcentuojantys, kad dokumentinis kinas tampa svarbia istorinio pažinimo forma, kai jis remiasi pirminiais šaltiniais ir tyrimais, o ne siekia supaprastintos dramaturgijos.
Tai leidžia filmui veikti kaip atminties paminklui, kuris kalba ne per emocijas keliantį scenarijų, bet per autentišką liudijimą.
Išankstinis pristatymas Vilniuje, o vėliau – Lietuvos televizijoje
„Mes nugalėjome mirtį“ – tai filmas, kuris kyla iš nuoseklaus valstybės istorinės atminties darbo lauko ir papildo jį kino kalba, padedančia perduoti partizanų patirtį ne tik faktų, bet ir vertybių lygmeniu.
Primintina, kad tai ne pirmas režisieriaus Algio Kuzmicko bendradarbiavimas su Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centru.
Adolfo Ramanausko-Vanago premijos laimėtojas yra sukūręs tokius dokumentinius filmus kaip „Kapas 27/3 Vanago sugrįžimas“ (apie paskutinio partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago palaikų paieškas), „Atiduok tėvynei, ką privalai“ (apie visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavimą, kuris vyko 1949-ųjų žiemą) ir „Laisvės žvalgas“ (apie Juozą Lukšą Daumantą).
„Mes nugalėjome mirtį“ šią kūrybinę ir tyrimų liniją tęsia, grąžindamas žiūrovą prie asmeninio liudijimo – dienoraščio, tapusio vienu svarbiausių pokario partizaninio karo balsų.
Tai – svarbūs istoriniai liudijimai. Juolab, kad 11-kos Lietuvos istorinių prezidentų nuotraukų tarpe kn. “Istorija pareinant į Lietuvą” 93 p. yra įdėta ir Kovojančio Lietuvos Prezidento Adolfo Ramanausko su karine uniforma nuotrauka. Istorijos nesuklastosi.
Labai teisingai, kad partizanų veiksmai, veikimas vadinamas ne partizaniniu pasipriešinimu, o partizaniniu karu. Tai bylotų ir Kalniškės mūšis (prie Simno), kuris priskirtinas mūšiui dėl teritorijos pasienyje su Lenkija. Taip pat prie teritorinių priskirtinas mūšis (ties Mankūnų – Seiliūnų kaimu, prie kelio esančios Tamašauskų, Kizelių sodybos) su NKVD kariuomene, siekiant partizanams kontroliuoti plentą jungiantį Alytų su Seirijais, kuriame priešas buvo įsikūręs štabą.