Gruodžio 15 dieną, prieš 80 metų, įvyko viena didžiausių partizanų puolamųjų operacijų Dzūkijoje ir visoje Lietuvoje. Tada Merkio rinktinės partizanus į mūšį vedė šios rinktinės vadas, buvęs mokytojas Adolfas Ramanauskas-Vanagas.
Į Lietuvos partizaninį karą prieš okupantus 1944–1953 m. stojo apie šimtas tūkstančių patriotų. Ginkluotas pasipriešinimas Lietuvoje yra vienas ryškiausių Rytų Europoje pavergtų šalių savo laisvės gynimo būdų. Per pirmąjį rezistencijos laiką partizanai nevengė didesnių kautynių su okupantais ir kolaborantais.
Nors tik dalinai sėkmingas, nes jėgos nebuvo lygios, Merkinės miestelio šturmas liudija Lietuvos žmonių valią ir drąsą kovoti prieš žiaurų genocidą vykdžiusius okupantus ir jų bendrininkus.
Lietuvos kariuomenės vadas: „Ką tie vyrai padarė, įkvepia mus ir šiandien“
„Jie apgynė garbę ir orumą. Jie suteikė mums drąsos. Ir įrodė, kad nesvarbu, koks žiaurus yra okupantas, reikia priešintis visomis išgalėmis.
Jeigu nebūtų tos pokario partizanų aukos, turbūt mes neturėtume nepriklausomybės, neturėtume laisvos Lietuvos, neturėtume Lietuvos kariuomenės, – dėkodamas puoselėjantiems istorinę atmintį sakė Lietuvos kariuomenės vadas generolas Raimundas Vaikšnoras.
– Merkinės mūšis parodė, kad prieš žiaurų ir daug gausesnį okupantą galima kovoti. Kovoti ne vien ginantis, bet ir atakuojant. Perimant vadžias. Tokiu būdu parodant visuomenei, tautai, kad galima priešintis ir mes privalome priešintis. Ką tie vyrai padarė – įkvepia mus ir šiandien.“
Rengiant sukakties minėjimą prisidėjo įvairios institucijos ir pilietinė visuomenė
„Šiame sukakties minėjimo renginyje Merkinėje dalyvavo keli šimtai žmonių. Noriu padėkoti visiems šio renginio pagalbininkams. Savo kolegoms iš Merkinės krašto muziejaus, Merkinės miestelio bedruomenei, Merkinės kultūros centrui, Varėnos kultūros centrui, Varėnos rajono savivaldybei, Lietuvos šaulių sąjungai.
Taip pat Kultūros paveldo departamentui prie Kultūros ministerijos, Krašto apsaugos savanorių pajėgų Dainavos apygardos 1-ajai rinktinei ir visiems, kam ši sukaktis svarbi“, – vertindamas paramą rengiant minėjimą, pagalbininkus vardijo šio renginio sumanytojas, Merkinės krašto muziejaus direktorius Žygimantas Buržinskas.
Merkinės kautynės – pamokos dabarčiai
„Dažnai istorija laikoma įdomiu, bet praktiškai menkai naudingu mokslu. Kariai tam prieštarauja – jiems ir Hanibalo karai su Roma išlieka svarbūs iki šiol.
Aš pats tikiu, kad viskas, kas dar bus, jau kažkada yra buvę, todėl šiandien, remdamasis A. Ramanausko pasakojimu, noriu išskirti tris mano išmoktas pamokas iš Merkinės mūšio istorijos.
Pirmoji pamoka apie drausmę – be drausmės net ir drąsiausi sumanymai žlunga. Antroji pamoka apie taisyklių laikymąsi – taisyklės karo ir kovos sąlygomis nėra formalumas.
Trečioji pamoka apie drąsą – ateina akimirka, kai nebeužtenka svarstyti, reikia veikti“, – šių metų gruodžio pradžioje įvairių institucijų surengtoje konferencijoje, skirtoje Merkinės mūšio metinėms paminėti, pabrėžė Lietuvos kariuomenės pulkininkas Eugenijus Lastaukas.
Laisvė kovų istorija ypač svarbi Lietuvai
„Vykstant žinių karui, privalome gerokai daugiau dėmesio skirti savo identiteto ir patriotiškumo suvokimo gilinimui, nes šie veiksniai yra mūsų atsparumo ašis. Partizanų kova iš esmės tęsiasi tiek žinių, tiek hibridinio karo lauke.
Merkinės mūšio 80-ųjų metinių proga ėmėmės organizuoti plačią komunikacinę kampaniją įvairiais pjūviais įtraukdami esmines žinutes, jas socialinėse medijose perskaitė beveik milijonas vartotojų.
Kartu su Lietuvos kariuomene ir mokslo, švietimo įstaigų atstovais surengėme konferenciją. Taip pat rengėme pilietinei visuomenei skirtą kovinio šaudymo renginį, kvietėme į pažintinius žygius autentiškose A. Ramanausko-Vanago partizanavimo vietose miškuose šalia Merkinės.
Dar 2022 metais prie istoriškai pirmosios A. Ramanausko-Vanago vadavietės pastatėme paminklą – oficialų Lietuvos partizanų kariuomenės ženklą, nes čia buvo rengiamas Merkinės šturmas, o apie tai nuodugniai aprašyta partizanų kariuomenės dokumentalisto Vanago prisiminimuose.
Nuolat ieškome naujų komunikacijos ir garsinimo būdų ir dėkojame visiems mėgėjams bei profesionalams – visiems, prisidedantiems prie svarbių projektų“, – teigia „Vanago Lietuva“ pilietinių sumanymų vadovas Alkas Paltarokas.
Iš partizanų Merkinės rinktinės dienoraščio
„Vakare Vanagas su Gegučiu nuvyko pas Kazimieraitį (į Lankininkų kaime esančią vadavietę, kur dar tik vakar Kazimieraitis su štabu buvo Vanago apgyvendinti).
Po pasitarimo ir Vanagui duoto uždavinio išsiaiškinti Šerno žuvimo aplinkybes bei duomenis apie galimai pakliuvusius dokumentus į priešo rankas, prieita išvados darniai ir su kitomis Rinktinėmis pradėti „ofenzyvą“ (puolimą) iki sniego pirmos pastovesnės dangos.
Šiandien Vanagas eina miegoti su parengiamosiomis mintimis ofenzyvos rengime. Labai įdomu, kokie bus rezultatai. Jie gali būt įvairūs. Būtų gera išlikus gyvam“, – trečiuoju asmeniu Merkinės mūšio išvakarėse 1945 m. gruodžio 5 d. rinktinės dienoraštyje fiksuoja A. Ramanauskas-Vanagas.
Istorinės partizanų dainos įrašo pristatymas
„1945 m. gruodžio 15 d. įvyko viena drąsiausių ir labiausiai į atmintį įsirėžusių Lietuvos partizanų puolamųjų operacijų – Merkinės mūšis. Tai buvo ne tik karinė operacija, bet ir aiški žinia okupantui: laisvės dvasia Lietuvoje nepalaužta.
Apie 11 valandą ryto Antano Grušausko-Siaubo vadovaujami partizanai pradėjo Merkinės tilto šturmą. Tuo pat metu iš kitos pusės Merkinę puolė Merkio rinktinės partizanai, vadovaujami Adolfo Ramanausko-Vanago – vieno ryškiausių Lietuvos pasipriešinimo vadų.
Koordinuotas, ryžtingas puolimas tapo išskirtiniu ginkluoto pasipriešinimo pavyzdžiu. Šio mūšio aidas nenutilo – jis išliko dainose, pasakojimuose ir gyvoje atmintyje, perduodamas iš kartos į kartą.
Dainos tapo ne tik liudijimu apie kovą, bet ir būdu išsaugoti tiesą, drąsą bei auką tų, kurie pasirinko laisvę vietoj baimės. Šia daina norime pagerbti tuos, kurie kovojo be garantijos laimėti, bet su tvirtu tikėjimu, kad Lietuva bus laisva.
Minėdami 80-ąsias Merkinės mūšio metines, pagerbkime Lietuvos laisvės kovotojus ir prisiminkime, kad laisvė nėra savaime suprantama – ji iškovota drąsa, krauju ir atmintimi“, – pristatydami dainą sako lietuviško folkloro grupės „Ugniavijas“ vyrai.
Prie partizanų bandymų teritoriškai įsitvirtinti galima būtų priskirti ir Kalniškės mūšį prie Simno.
Gal turitę informacijos apie Kalniškės mūšį daugiau, negu jos yra internete? Gal esat girdėjęs daugiau mūšio liudininkų atsiminimų?
Deja, informacijos, kuri nebūtų skelbta internate, neturiu. Iš žmonių pasakojimų buvo galima suprasti, kad Kalniškėje partizanai buvo įsirengę tarsi stovyklą, kurią buvo numatę išlaikyti savo rankose. Tačiau rusai privežė labai daug kariuomenės, tad jų puolimo partizanai ilgai negalėjo atlaikyti, taigi senkant jėgoms ir šoviniams teko pasitraukti.
Manau, kad apie šiuos ir kitus partizanų mūšius turėtų būti pasakojama istorijos pamokose. Ir ne tik paminint, bet ir juos nagrinėjant.