1920 m. gegužės 15 d. Kaune susirinkęs Steigiamasis Seimas formaliai užbaigė Lietuvos valstybės atkūrimo darbą ir paskelbė Lietuvą demokratine respublika. Dabar galiojančiame Atmintinų dienų įstatyme ir svarstomame Tautos istorinės atminties įstatymo projekte ši diena įrašyta kaip Steigiamojo Seimo susirinkimo diena. Bet ar toks apibūdinimas pakankamai tiksliai nusako šios dienos esmę? Ar iš jo galima suprasti, kad būtent ši diena yra Lietuvos Respublikos pradžia?
Pirmoji Lietuvos Respublika paprastai apibrėžiama 1918–1940 metų chronologinėmis gairėmis. Lietuvos Respublikos įkūrimas istorijos vadovėliuose ir spaudoje dažniausiai tapatinamas su 1918 m. vasario 16-osios Aktu. Tačiau Vasario 16-osios akte pažymėta, kad „Lietuvos valstybės pamatus“ turi nustatyti Steigiamasis Seimas. Iš tiesų iki pat Steigiamojo Seimo sušaukimo Lietuvos valstybė nevadinta respublika, nes tokia ji ir nebuvo – tai buvo valstybė, kurios valdymo forma dar nebuvo nustatyta.
Tiesa, 1918-ųjų vasarą Lietuvos Taryba, nesulaukusi Steigiamojo Seimo sušaukimo, pati pabandė nustatyti Lietuvos valstybės santvarką. 1918 m. liepos 11 d. ji paskelbė apie Viurtenbergo hercogo Wilhelmo von Uracho išrinkimą Lietuvos karaliumi Mindaugo II vardu. Pasikeitus politinei padėčiai Uracho išrinkimas buvo atšauktas. 1918 m. lapkričio 2 d. priimti Lietuvos Valstybės Laikinosios Konstitucijos pamatiniai dėsniai, nebenumatantys monarcho institucijos. Ši Laikinoji Konstitucija vėl grįžo prie Vasario 16-osios akto nuostatos, kad „Lietuvos valdymo formą ir konstituciją“ nustatys Steigiamasis Seimas.
Steigiamojo Seimo rinkimai buvo surengti 1920 m. balandžio 14–15 d. Tai buvo pirmieji visuotiniai, lygūs, slapti ir tiesioginiai rinkimai Lietuvoje. Balsavimo teisę turėjo visi Lietuvos piliečiai, sulaukę 21 metų amžiaus. Rinkimų kampanija buvo „karšta“, o rinkėjų aktyvumas nepaprastai didelis – rinkimuose dalyvavo net 90 proc. visų turėjusių teisę balsuoti piliečių (682 291 asmuo). Balsuojama buvo už sąrašus, kuriuos galėjo siūlyti partijos ir nepartinės grupės – iš viso buvo įteiktas 31 sąrašas. Absoliučią daugumą vietų gavo krikščionių demokratų blokas (59 mandatus iš 112), po jų ėjo valstiečiai liaudininkai (29) ir socialdemokratai (12). Į Seimą nepateko Prezidento Antano Smetonos vadovaujama Tautos pažangos partija.
Steigiamojo Seimo sušaukimo dieną Kaunas pasitiko išpuoštas vėliavomis, gėlių ir žolynų girliandomis. Nuo ankstaus ryto Kauno katedroje vyko iškilmingos pamaldos, Žaliakalnyje buvo sodinami ąžuoliukai. Nors oficialus Seimo atidarymas Kauno miesto teatro rūmuose prasidėjo tik 18.15 val., dar tą pačią dieną Seimas spėjo priimti pirmuosius nutarimus. Buvo išrinktas Seimo Pirmininkas – juo tapo Aleksandras Stulginskis – ir vienbalsiai priimta tokia rezoliucija: „Lietuvos Steigiamasis Seimas, reikšdamas Lietuvos žmonių valią, proklamuoja esant atstatytą nepriklausomą Lietuvos valstybę kaip demokratinę respubliką, etnologinėmis sienomis, ir laisvą nuo visų valstybinių ryšių, kurie yra buvę su kitom valstybėm“.
Taigi būtent 1920 m. gegužės 15 d. Lietuva per savo demokratiškai išrinktus atstovus pasirinko valstybės valdymo formą – demokratinę respubliką. Ta pati deklaracija galutinai patvirtino ir Lietuvos valstybės atkūrimo faktą, deklaruotą dar Lietuvos Tarybos. Ne atsitiktinai ir 1990 m. kovo 11-osios Akte Aukščiausioji Taryba pabrėžė, jog „Lietuvos Tarybos 1918 m. vasario 16 d. Nepriklausomybės Aktas ir 1920 m. gegužės 15 d. Steigiamojo Seimo rezoliucija dėl atstatytos Lietuvos demokratinės valstybės niekada nebuvo nustoję teisinės galios ir yra Lietuvos Valstybės konstitucinis pamatas“.
Nuostata, kad Lietuvos valstybė yra demokratinė respublika, buvo įtvirtinta ir Steigiamojo Seimo 1920 m. birželio 10 d. priimtoje Laikinojoje Lietuvos Valstybės Konstitucijoje bei 1922 m. rugpjūčio 1 d. – pirmojoje nuolatinėje Lietuvos Valstybės Konstitucijoje. Ši nuostata pažodžiui pakartota ir dabartinės Lietuvos Respublikos Konstitucijos pirmajame straipsnyje, kurį 1991 m. vasario 9 d. plebiscito metu patvirtino 76 proc. visų Lietuvos piliečių.
Taigi ką mums reiškia ir ką turėtų reikšti Gegužės 15-oji? Ką labiau vertėtų prisiminti – ar tai, kad šią dieną Kaune tiesiog susirinko Steigiamasis Seimas, ar ką jis tą dieną susirinkęs nutarė – būtent, kad Lietuvos valstybė atkuriama „kaip demokratinė respublika“? Ar ne metas šią dieną pavadinti tikruoju jos vardu – Respublikos diena?
Respublikos diena kai kuriose šalyse yra svarbiausia ar viena iš svarbiausių valstybinių švenčių. Kai kur ji sutampa su Nepriklausomybės diena arba ją atstoja. Antai Italijoje Nepriklausomybės dienos nėra, o Respublikos diena švenčiama birželio 2 d. – 1946 m. tą dieną italai referendumu nutarė pereiti nuo monarchijos prie respublikos. Respublikos dieną greta Nepriklausomybės dienos oficialiai švenčia Portugalija (1910 m. spalio 5 d.), Malta (1974 m. gruodžio 13 d.), Indija (1950 m. sausio 26 d.) ir kai kurios kitos šalys. Šiose šalyse Respublikos diena yra nedarbo diena.
Nesakau, kad mums būtinai reikia dar vienos su valstybės istorija susijusios nedarbo dienos. Tačiau bet kuriuo atveju Gegužės 15-ąją vertėtų vadinti Respublikos diena – tai būtų prasmingas akcento perkėlimas nuo Steigiamojo Seimo prie Lietuvos Respublikos, kurią jis steigė. Pats Steigiamasis Seimas dėl to neliktų šešėlyje – atvirkščiai, geriau suprasdami, kad jis galutinai pasuko Lietuvos valstybę respublikinės santvarkos keliu ir sukūrė jos teisinius pagrindus (Konstituciją ir svarbiausius įstatymus), geriau suprasime, kodėl šį Seimą verta prisiminti.
Šis straipsnis pirmą kartą skelbtas portale Omni.lt (dabar – Balsas.lt) 2006 m. gegužės 15 d. Čia skelbiama kiek aktualizuota jo versija.
Galbūt,. Kaip minėtina diena.
Jau per smarkai atleiskite gal (ar vadžius ar pavadžius) ūkiškai;
paprastai: kai nuo reiškinio reikšmingumo reikšmes nureikšmint
siekiama, tai ir pernelyg “margų” raštų (kalbų) paleidžiama, kad
…tuo margumynu … ? Na ką čia pasiekt. Ir sau, ir kitam atsakyt …keblu
ypač,
kai “tvojam” galia – “a k t u a l i z u o t a JO v e r s i j a”
– tai Žmogui, lietuviui, lietuviškai (ir kalbant, ir mąstant) belieka
…JO…
Net apskliaudžiau iš… paskatų nuščiuvęs “kalbant ir mąstant”.
Lietuvoje juk reikalinga viskas, ypač V A L S T Y B Ė J E, –
ir respublika gali būti, ir diena (netgi naktis, – kaip muziejų…)
ir netgi “Respublika”, ir baras, ir įmonė, ir…
Bet išsimarginimų gal privengti derėtų,
ypač
kai už Sausio 13-osios pergalingojo aukų atminimo Laisvei įprasminimą,
galime greta Vėlinių deramos grąžos lapkričio 2 d. už gan skystokas
Gegužės 1 d. ir Rugpjūčio 15 d. įsiteisinti sau ir Pergalės, ir Vėlinių p a g a r b ą
šventadienius aiškiau sumainius.
Dargi:
dėl Respublikos, tai mokytojai ir visa mokslo, kultūros bei pilietinė bendruomenė
– Joną Basanavičių, – kaip pirmąjį atkurtosios Lietuvos V a l s t y b ė s vadovą įsivardytų!
Steigiamojo Seimo rinkimų, vykusių 1920 m. balandžio 14-15 d., metu nei Respublikos statuso, nei Prezidento institucijos Lietuvos valstybė dar neturėjo. Tačiau T.Baranauskas rašo, kad “Prezidento Antano Smetonos vadovaujama Tautos pažangos partija” į šį Seimą nepateko. Taigi nėra aišku kieno Prezidentu šių rinkimų metu galėjo būti A.Smetona (!?).
Be to, 1918 m. vasario 16-osios aktu Nepriklausoma Lietuvos valstybė atkurta su sostine Vilniuje. Tačiau Steigiamasis Seimas 1920 m. gegužės 15 d. vyksta ne sostinėje, o Kaune, nors tuo metu Vilnius dar nebuvo Lenkijos okupuotas ar laikytinas kurios kitos šalies pasigrobtu (!?), ir jis priima rezoliuciją, kurioje “proklamuoja esant atstatytą nepriklausomą Lietuvos valstybę kaip demokratinę respubliką, etnologinėmis sienomis, ir laisvą nuo visų valstybinių ryšių, kurie yra buvę su kitom valstybėm“. Taigi, šioje rezoliucijoje jau neproklamuojama tai, kad Lietuvos valstybė “atstatyta” su sostine Vilniuje. Tai akivaizdus bandymas keisti Vasario 16-osios akto nuostatas – Steigiamasis Seimas vyksta ne sostinėje, priimtoje rezoliucijoje nėra tvirtinimo, kad valstybė yra „atstatyta“ su sostine Vilniuje. Beje, Steigiamojo Seimo organizavimas ir minėtos rezoliucijos rengimas be abejonės turėjo vykti A.Smetonos kaip Lietuvos Tarybos pirmininko vadovaujamas. Tad ar šis Vilniaus „stūmimas už Lietuvos ribų“ nėra A.Smetonos tų vėlesnių „tautiniškų“ intencijų reiškimosi užuomazgos, t.y. tų pačių, kurias jau būdamas Lietuvos Prezidentu išreišdavo sakydamas, kad jis „už lietuvišką Lietuvą“, ką galima būtų suprasti, kad yra už Lietuvą be laikytais nelietuviškais Vilniaus ir Klaipėdos.
“Steigiamojo Seimo rinkimų, vykusių 1920 m. balandžio 14-15 d., metu nei Respublikos statuso, nei Prezidento institucijos Lietuvos valstybė dar neturėjo.”
Hmm.. o šaltiniai skyriuje “Lietuvos Respublikos Prezidentai” rašo, kad “1919 04 04–1920 06 19 Antanas Smetona”.
“Tačiau Steigiamasis Seimas 1920 m. gegužės 15 d. vyksta ne sostinėje, o Kaune, nors tuo metu Vilnius dar nebuvo Lenkijos okupuotas ar laikytinas kurios kitos šalies pasigrobtu (!?)” – o “laikraščiai rašo”, kad lietuvių kariuomenė į Vilnių įžygiavo tik, 1920 m. liepos 15 d.
Kažkaip man čia “sąmokslo teorijom” kvepia – ką patvirtina ir tendencingos A. Smetonos požiūrio interpretacijos… 😉
Lietuvos valstybės kaip demokratinės respublikos statusas su Prezidento institucija jos valdžių sąrangoje buvo įtvirtinta Steigiamojo Seimo 1920 m. birželio 10 d. priimtoje Laikinoje Lietuvos valstybės konstitucijoje. Taigi, akivaizdu, kad 1919 metais būti dar nesamos Lietuvos Respublikos Prezidentu A.Smetona negalėjo.
Kas dėl kariuomenės įžygiavimo į Vilnių kaip sostinę 1920 m. liepos 15 d., apie kurį “rašė laikraščiai”, matyt, buvo tik paradinio pobūdžio, kaip atgarsis to, kad 1920 m. liepos 12 d. su Sovietų Rusija buvo pasirašyta Taikos sutartis, kuria buvo pripažinta Lietuvos Nepriklausomybė ir nustatytos Lietuvai pripažintos atitinkamos – etnografinės buvusios carinės Rusijos daugiau nei pora šimtų metų valdytos lietuviškos teritorijos. Beje, apskritai tuo metu Nepriklausomybės dar buvo skelbiamos apsisprendimo teisių pagrindu, o ne šautuvu. Antai, Vasario 16-osios aktas Vilniuje buvo paskelbtas taip pat dar esant Vokietijos kariuomenei.
O dėl tų “kvapų”, tai gal, greičiau jie užuodžiami dėl kokios slogos…, gi A.Smetonos politinį požiūrį – veiksmus paties valia interpretuoti kitaip, jeigu tam turėtume objektyvių – pirminiais šaltiniais patvirtintų faktų.
Gegužės 15 būtų tinkama šventė ne tai dėl istorinių politinių, bet ir dėl psichologinių ir rekreacinių priežasčių. Gegužės mėnesį gamta švenčia ir žmonėms būtinas laikas atitrūkti nuo darbų ir pasigrožėti pavasariu. Gegužės 15, žydint sodams, laikas tam tinkamas. Tinkamas laikas dainų šventėms ir kitokiems masiniams renginiams, tokia šventė tikrai vienytų žmones ir stiprintų tautos dvasią.
Dabar gegužės mėnesį išeiginė tik gegužės pirmoji, per kurią nėra ką švęsti.
Vasarą esančios šventės ne tokios laukiamos nes ir taip atostogų metas. Mindaugo karūnavimo diena ir Žolinės dėlto yra gana blankios. Aš už tai, kad švęstume pergalę prie Oršos, rugsėjo 8, arba Saulės mūšyje rugsėjo 22. Tinkamas laikas šventei, orai dar šilti renginiams lauke, žmonės jau grįžę iš atostogų, dirbantiems ir moksleiviams praverstų išeiginė diena prieš ilgus darbo ir mokslo metus. Vėlgi tokia šventė sudarytų sąlygas buvimui kartu ir vienytų žmones ir stiprintų tautos dvasią. Beje, rugsėjo 8 dar yra planuota Vytauto karūnavimo diena ir Šilinės.
Išties mūsų šventės yra pakankamai nepalankiai pasiskirstę metuose – arba šaltuoju metų laiku, arba vasarą, atostogų metu. Balandžio – gegužės ir rugsėjo-spalio mėnesiais nėra švenčių.
“Goda. ” Visą ,Tamstos, pasisakymą supratau , o va tokį keistą; “… istorinių politinių, bet ir dėl psichologinių ir rekreacinių priežasčių.” Širdingai, Tamstos, prašau. Jei nesunku , jei galima, jei sugebėsi. Visą tą , nuodėmingo vabalėlio, išskirtą eilutę – lietuviškai. Žemai lenkiuosi ….
Tokia šventinė diena galėtų būti, bet ar ne geriau būtų mums susikoncentruoti į svarbiausiąją dieną?
Kuri būtų svarbiausia?
Manau, kad liepos 15d.
Tai ir didžiausio karo laimėjimo diena, tai, galų gale, tikra data – ne taip kaip nežinia kieno išmąstyta liepos 6, kurios, gal, ir būt nebuvo kaip valstybei reikšmingos datos.
Manau, kad tikslinga atsisakyti išgalvotos Mindaugo karūnavimo dienos – liepos 6-osios šventimo ir jos vietoje Lietuvos valstybės (Respublikos) diena pasklabti gegužės 15 d.
Iš tiesų – mūsų šalies pavadinimas susideda iš dviejų žodžių: “Lietuvos” ir “Respublika”. Ir abu jie viendai svarbūs. Atimti iš ūsų Respubliką (pvz, pervadinant ją kokia “karalyste”) yra tas pats, kaip kad panaikinti patį Lietuvos valstybingumą.
Tad švęskime gegužės 15 d. – Lietuvos Respublikos dieną!
Būtų neišmintinga: nes respublika yra tik valstybės valdymo forma, o pati Lietuvos valstybė atsirado anksčiau – net iki 1009m., nes tada Lietuva, o ir valstybė (nes kitaip nebūtų išsilaikiusi) jau buvo.
Kas kita, kad istorikai nesugeba rasti to daiktinių įrodymų.
Apie kokius daiktinius įrodymus, Tamsta . Kai Lietuvos žemėje, po pajungimo lenkų ‘božnicai” šeimininkavo “jėzujitų ordinas”. Tai anie viską sudegino, sunaikino, kas galėjo priminti Mūsų TAUTOS tūkstančių metų praeitį. Ar ne taip ? T. Baranauskai.
Niekas to nežino.
Tomai atmintina diena galima skelbti, bet ne švente. Manau, kad su valstybės įvykiais susijusių švenčių dauginimas nėra pozityvus reiškinys. Jau ir taip turime tris tokias šventes. Daug jaunimo jų net nesugeba atskirti. Daugeliui tai bus nedarbo diena. Atlikau tyrimus ir Bulgarijoje, kur tokių švenčių daugiau negu Lietuvoje. Net ir vyresni žmonės prisipažino, kad pas juos per daug nepriklausomybės dienų, kad jie net negalintys paaiškinti vienos ar kitos šventės reikšmės. Ne visi žmonės istorikai. Pirma išmokime švęsti Vasario 16, Kovo 11 ir Liepos 6.