2026 m. gegužės 9 d. Venecijoje, „Oratorio dei Crociferi“ erdvėje, 61-osios Venecijos meno bienalės atidarymo metu bus viešai pristatyta lietuvių menininkės Ievos Lygnugarytės videoinstaliacija „Karmen: priklausymo utopijos“ („Carmen: Utopias of Belonging“). Paroda šioje erdvėje veiks nuo gegužės 1 iki 31 dienos.
„Karmen: priklausymo utopijos“ – iš Harvardo universiteto akademinės aplinkos kilęs ir Amerikos akademijos Romoje (American Academy in Rome) rezidencijoje išgrynintas vaizdo kūrinys, kuriame istorinė atmintis susiejama su šiandienos klausimais apie kanonizaciją, pažeidžiamumą, ribas ir kultūrinį tapatumą.
Kaip sako kūrinio autorė Ieva Lygnugarytė, šio darbo ištakos siekia XVI amžiaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kultūros istoriją ir 1523 metais sukurtą lotynišką Mikalojaus Husoviano poemą.
Menininkės teigimu, žinoma to meto kultūros istorijos akimirka ir su Vatikanu susijęs neįvykęs diplomatinis gestas tapo atspirties tašku videoinstaliacijai „Carmen“. Lotyniškai šis žodis reiškia „giesmę“. Pasak autorės, kūrinys kalba apie kanonizaciją, pažeidžiamumą, ribas ir kultūrinį identitetą.
Projektą prižiūri ir konsultuoja tarptautinė patarėjų komanda. Jai priklauso Adamas D. Veinbergas (Adam D. Weinberg), buvęs Vitnio Amerikos meno muziejaus (Whitney Museum of American Art) vadovas, Maksvelas Volfas (Maxwell Wolf) iš „New Canons LLC“, dr. Edvardas Eigenas (Edward Eigen) iš Harvardo dizaino aukštosios mokyklos (Harvard GSD) ir Tėjus Antonis (Theo Anthony) iš Harvardo Menų ir mokslų fakulteto (Harvard FAS).
Parodą kuria ir pristato kuratorių duetas – Ieva Lygnugarytė ir Merala Karačaoglana (Meral Karacaoğlan). Jos sujungia vaizdinio meno ir meno istorijos patirtis, siekdamos prisidėti prie įtraukesnio kultūros kanono formavimo ir gilesnio kultūrinės atminties supratimo.
Ieva Lygnugarytė, gimusi 1998 metais, yra menininkė ir tyrėja, dirbanti su atminties, laiko, etikos, paradokso ir urbanistinės erdvės temomis. Šiuo metu ji gyvena Kembridže, Masačusetse, Jungtinėse Amerikos Valstijose, kur Harvardo universitete studijuoja dizaino studijų magistrantūroje pagal „Pasakojimų“ („Narratives“) programą.
Merala Karačaoglana, gimusi 1997 metais, yra kuratorė ir tyrėja, nagrinėjanti matomumo ir atskirties politiką institucinių istorijų ir pasakojimų kontekste. Ji taip pat tiria, kaip praeitis nuolat iš naujo perpasakojama dabartyje. Šiuo metu ji gyvena Berlyne ir Humboldtų universitete rengia meno istorijos daktaro disertaciją.
Parodą remia Lietuvos kultūros institutas. Projekto partnerė taip pat yra advokatų kontora „Glimstedt“. Ši partnerystė, kaip pabrėžiama, atspindi kontoros nuostatą remti sumanymus, kurie kuria ilgalaikę kultūrinę vertę ir stiprina Lietuvos kūrėjų matomumą tarptautinėje erdvėje.
„Glimstedt“ pažymi, kad jai artimi menas, kultūra ir prasmingas kultūrinio identiteto puoselėjimas. Todėl kontora nuosekliai remia reikšmingus Lietuvos kultūros ir sporto sumanymus. Tarp jų – Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras, Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras, šventė „Nida Jazz“, olimpietė raitelė Justina Vanagaitė ir Lietuvos tautinis olimpinis komitetas.
Venecijoje pristatomas kūrinys rodo, kad Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kultūrinė atmintis gali tapti ne tik istorijos tyrimo dalyku, bet ir šiuolaikinio meno kalba, keliančia klausimus apie tai, kas priklauso kultūros kanonui, kas lieka už jo ribų ir kaip praeitis veikia dabartinį mūsų tapatybės suvokimą.
Džiugu, kad svečiose šalyse kūriniais yra garsinamas Lietuvos vardas. Tačiau tuos darbus nederėtų sieti su LDK vardu, kuris juos istoriškai verčia Lenkijos karalystės kultūra, nes LDK savo gyvavimo laikais nebuvo atskira šalis, o tik – Lenkijos karalystės provincija.
Manau, galėtum užpildyti savo žinių spragas apie Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę ir nemenkinti jos statuso – iki Krėvos unijos LDK buvo su kitomis valstybėmis nesusisaisčiusi sutartimis valstybė.
> Švietimo kursai > P. Skutui
Švaki tie ‘kursai’, šaltiniai nemini, kad iki Krėvos (Horodlės) Lietuva laikotarpiu nuo Mindaugo laikų iki Krėvos (Horodlės) būtų vadinama LDK- kunigaikštyste. Ji vadinosi Lietuva, likdama gauto karalystės statuso. Net Gediminas laiške Popiežiui prisistatė kaip karalius. Tad su Mindaugo nužudymu Lietuvos kaip karalystės statusas teisiškai neišnyko. Karalystės statusu liko jai priklausiusi žemė. Lietuvos karalystės statusą išmainė Jogaila gaudamas Lenkijos karalystės sostą. Ištrinti Lietuvos žemių karalystiškumą buvo kaimynių, ypač Lenkijos(Mozūrų), ir Ordino interesai.
Jeigu ‘kursams’ žinomas patikimas istorijos ne istoriografijos šaltis, kuriame Lietuva iki Krėvos būtų vadinama LDK, prašytume pateikti jį ir kitiems.