I. Trinkūnienė. Kelionė namo į šventąją žemę (I) (nuotraukos)

Alkas.lt skelbia Lietuvos Romuvos Krivės Inijos Trinkūnienės pasakojimą iš Indijos, kurioje ji šiuo metu vieši.

Kelionė tęsiasi. Tęsiame mano ir Jono – Krivio Jauniaus pradėtą kelionę po šventąją Indiją (Gilyn į Indiją (I), (II), (III), (IV), (V), (VI), (VII)) Indija yra visokia – senovinė – archaiška, moderni – dinamiška, graži, švari,tvarkinga – ir purvina,skurdi varginga…. Savaime dėliojasi eilės. Mums Indija buvo ir yra dvasingumo ir įkvėpimo šaltinis. Indija, išlaikiusi tradicijas, kultūrą, dvasinius glaudžius ryšius su protėvių tradicija, kurios esminės tradicijos, dvasiniai veiksmai tęsiami iki šiol. Suprantama, galima būtų kalbėti apie greitėjantį laiką ir kenksmingus globalizacijos padarinius, kurie pirmiausiai paliečia labiausiai pažeidžiamas dvasines sritis, tačiau įgimtas mano optimizmas neleidžia verkti ir dejuoti, o skatina ieškoti neatrastos žemės. Kokią Indiją išvydome šios kelionės metu? Apie tai mūsų su Rita (Rita Balkutė, – Alkas.lt)  kelionės įspūdžiai.

Visą mūsų kelionę mus lydi du Romuvos draugai – Surendra Maturas (Surendra Mathur) ir Sandže Fidoda (Sunjay Fidoda). Apie juos ir jų veiklą daugiau parašysiu kituose straipsniuose.

Krivio Jauniaus mirties metinių rytą atsikėlėme anksti, penktą valandą. Keliaujame į šventyklą – vieną iš nedaugelio, skirtų mirusių paminėjimui. Šventykla skirta Valdovui Parašuramai (Lord Parashurama) yra Trivendrum mieste Keraloje.

Mirusiųjų paminėjimas atliekamas ir kitose šventyklose Indijoje, bet čia jis išskirtinis ir ypatingas tuo, kad visos apeigos, kurios čia atliekamos, skirtos protėviams ir neseniai išėjusiems paminėti. Paminėjimui mes ir mūsų draugai, pažinoję Jaunių rengėsi ypač kruopščiai. Vienas iš reikalavimų – balta drabužių spalva. Bičiuliai nupirko mums baltas skraistes, kuriomis turėjome apsijuosti. Atėjome anksti, bet savo eilės teko palaukti gal valandą. Sparčiai aušo. Maldininkų, krišnos gerbėjų grupė su savo vadovu, šventiku garbino Krišną ir Ramą, sparčiu žingsniu lydimi garsios muzikos ir nagsuram garsų. Melodija ir žodžiai tie patys, kaip ir mūsų krišnaistų, bet dvasia kita – gerokai stipresnė ir gilesnė, kelianti minčių, kad tradicijai svarbu ne tik jos tęsėjai, bet ir konkreti vieta kurioje ji yra atliekama, – konkreti žemė, įmelsta vieta – šventykla, kurioje apeigos atliekamos nuo amžių ir kuriose jaučiama protėvių dvasia. Tokią dvasią mes jaučiame užkopę savo šventuosiuose alkuose arba vienintelėje kol kas Romuvos šventyklėlėje – namelyje – Dvarciškėse, kur plevena sutartinių garsai, maldos dievams ir Deivėms. Nuklydau…. Būnant Indijoje nuolat norisi palyginti indiškąsias tradicijas su savomis, baltiškosiomis. Pagal Indų tradiciją, kaip pasakojo mums Surendra Maturas, mirusieji yra minimi trylika dienų uždegant jiems ugnelę ir atliekant paminėjimo apeigą, o toliau – kaip ir pas mus – po keturių savaičių, pusmečio ir, pagaliau, – metų.   Laukiame…. Su mumis kartu laukia daug baltai apsirengusių, savo mirusius šeimos narius mininčių maldininkų. Balta spalva – gedulo spalva, šventumą žyminti spalva – bendra abiejom, bendrų kalbinių šaknų siejamoms tradicijoms – indiškai ir lietuviškai.

…Sulaukėme savo eilės. Į pailgą patalpą einame keturiese – aš, Rita, mūsų draugas ir globėjas Surendra, ir dar vienas mus lydintis draugas. Einame sykiu su gupe žmonių – gal šimtu kitų žmonių, kurie buvo užsiregistravę apeigai iš anksto. Apeiga trunka pusvalandį, ir kas pusvalandį susirenka kelios salės, pilnos žmonių. „Kitur mirusio paminėjimo apeigą atlieka vienas šventikas tau asmeniškai, sykiu atlikdamas velionio paminėjimo apeigas, o šita šventykla labai populiari, ji vienintelė Indijoje skirta būtent mirusių paminėjimui, todėl čia tiek daug žmonių vienu metu“ sako Surendra. `Per dieną čia mirusių paminėjimo apeigas atlieka apie tūkstantis žmonių.

Įeiname į salę, susėdame dviem ilgom eilėm vieni prieš kitus pasieniais. Šventikai išdalina bananų lapus – padėkliukus, ant kurių išdėliojami apeigų reikmenys – gėlių žiedai, vanduo, ryžiai, garstyčių grūdai. Virti ryžiai mums primena apeiginius lietuviškus mirusių paminėjimo valgius – patiekalą iš grūdų, kurį valgome paminėdami mirusius per kūčias. Grūdų košė – apeiginis maistas, kuriuo dalinasi gyvieji ir mirusieji.

Apeiga truko pusvalandį. Ne vieną kartą buvo minimi mirusių vardai, suminima visi mirę giminės, visi kviečiami prie parengtų vaišių. Giedamos mantros mirusių atminimui. Kviečiama širdyje turėti žmogaus, už kurį meldiesi, vardą. Prieš mane iškilo Jonas, vilkintis baltus drabužius ir kylantis aukštyn, į Dausas.

Iš šventyklos išėjome nešini apeiginiu maistu – ryžiais, kuriuos išpilstėme ant kvadratinių stalelių. Ryžių lesti sulėkė pulkai varnų. „Varnos – mirusių paukščiai“ – aiškina mūsų draugas. Iš karto prisimename lietuvišką giesmę apie varną, atnešantį mirusio karžygio ranką. Apeigos baigiasi apsiplaunant vandeniu šventyklos tvenkinyje.

Indams, mūsų draugams, taip kaip ir mums Krivis Jaunius – neeilinė asmenybė, visą savo gyvenimą pašventęs savosios, lietuviškos tradicijos puoselėjimui ir atgimimui. „Tokie žmonės pas mus laikomi šventaisiais, jiems statomi paminklai, šventyklos, jie minimi ir garbinami už savo gyvenimo darbus“, – sako Surendra.

Šie jo žodžiai mus lydi visas kelionės metu. Jie paaiškina tą begalinį mums rodomą dėmesį ir rūpestį. „Čia aš atsidūriau Krivio Jauniaus dėka“ – sako Rita, jis mano mokytojas ir įkvėpėjas, pirmųjų mano ekspedicijų vadovas.

Ritai Indija – tikra atradimų žemė. Kiekviename žingsnyje ji įžvelgia sąsajas ir panašumus su mūsų senąja tradicija.

Neturėjome galimybės įsigilinti į atliekamas apeigas ir kiekvienos sudedamosios dalies prasmę, tačiau bendras įspūdis ir jausmas atlikus svarbią apeigą. Pridedame nuotraukų, tačiau jos atspindi tik šventyklos aplinką. Indai neleidžia fotografuoti šventyklų vidaus, tad, deja, mūsų pasakojimai apie apeigas nebus lydimas nuotraukų.

(Bus daugiau)