Sveikiname neeilinį gimtadienį švenčiančią Iniją Rutkūnaitę-Trinkūnienę (nuotraukos, audio, video)

Šiomis dienomis neeilinį gimtadienį švenčia garsi baltų kultūros puoselėtoja, apeiginio folkloro grupės „Kūlgrinda“ vadovė, Lietuvos Romuvos vaidilė, sociologė Inija Rutkūnaitė-Trinkūnienė.

Dar studijuodama Vilniaus universitete 1973 m. Inija Trinkūnienė įsijungė į Vilniaus universiteto kraštotyrinį ir folklorinį Ramuvos sąjūdį, tapo veiklia kraštotyrinio judėjimo dalyve: dalyvavo tautosakinėse ir kraštotyrinėse ekspedicijose, šventė ir rengė tautines šventes, puoselėjo lietuvišką etnokultūrinį paveldą, vadovavo Dailės Instituto ir Statybų projektavimo instituto ansambliams. Nuo 1992 metų Inija vadovauja senąsias lietuvių tradicijas puoselėjančiai apeigų folkloro grupei „Kūlgrinda“. Su „Kūlgrinda“ ji yra parengusi keletą programų, kurios remiasi senuoju tradiciniu folkloru. Viena iš jų – „Ugnies apeigos“– rodyta daugelyje festivalių, miesto švenčių Lietuvoje ir užsienyje.

Inija Rutkūnaitė-Trinkūnienė gimė ir augo Kelmėje, 1969 metais baigė Kelmės vidurinę mokyklą (dabar Kelmės Jono Graičiūno gimnazija), 1974 metais baigė Vilniaus universitete psichologijos studijas. 1974 m. pradėjo dirbti ir iki šiol dirba mokslo darbuotoja Lietuvos filosofijos ir sociologijos institute, nuo 2001 metų pervardintame Socialinių tyrimų institutu, dėsto sociologiją Vilniaus teisės ir verslo kolegijoje. Jos pagrindinė mokslinio tiriamojo darbo kryptis – etninės kultūros sklaidos ir raiškos tyrimai. Lietuvoje ir užsienyje skaito pranešimus etninės kultūros klausimais, yra paskelbusi per 70 straipsnių mokslo spaudoje. Nuo 2002 m. Inija yra Etninės kultūros ekspertų komisijos prie Vilniaus miesto savivaldybės, o nuo 2004 m. ir Etninės kultūros globos tarybos narė.

Jau beveik 40 metų Inija visa galva yra pasinėrusi į Lietuvos etnokultūrinį gyvenimą ir veiklą: kaip kruopšti mokslininkė sociologė Inija tiria etninę kultūrą, kaip nuostabi dainininkė ir lietuviškų papročių žinovė, ji ne tik dainuoja senąsias lietuviškas dainas ir rengia bei atlieka šventines apeigas, bet ir moko tai daryti kitus vadovaudama folkloro ansambliams, rengdama etninės kultūros stovyklas, organizuodama kalendorines šventes, vadovaudama šeimos švenčių apeigoms…

Iniją visada supa jaunimas. Su lietuvių etninės kultūros pagrindais Inija supažindina jaunąją kartą ne tik ir ne tiek auditorijose ar repeticijose ant scenos, tačiau daugiausia įtraukdama jaunus žmones į jai artimą ir mielą gyvenimo būdą, gyvą veikimą, tikrą įsijautimą, pačia savimi atskleisdama iš protėvių paveldėtų vertybių tikrumą ir paveikumą mūsų šiuolaikiniame ir itin  moderniame gyvenime.

Inija Trinkūnienė jau 15 metų vadovauja vis didesnį populiarumą įgyjančioms Lietuvos Ramuvų sąjungos etnokultūrinėms stovykloms, į kurias suvažiuoja daug jaunimo ne tik iš Lietuvos, bet ir užsienio, o pastaruoju metu ir iš išeivijos. Pirmoji Inijos Trinkūnienės vadovaujama stovykla buvo surengta 1996 m. Raudondvaryje, po to sekė Užpaliai (1997 m.), Marcinkonys (1998 m.), Betygala (1999 m.), Bradesiai (2000 m.), Dvarciškiai (2002 – 2011 m.).

Su apeiginio folkloro grupe „Kūlgrinda“ Inija parengė ir išleido audiokasetę „Kūlgrinda“(1996), ir 7 kompaktinės plokštelės: „Ugnies apeigos“(2002), „Žalvarinis“ (projektas su roko grupe „Ugnėlakis“) (2002), „Perkūno giesmės“ (2003), „Sotvaras“ (2003), „Prūsų giesmės” (2005), „Giesmės Saulei“ (2008), „Giesmės valdovui Gediminui“ (2009).

Inija Trinkūnienė yra ne tik uoli perėmėja ir tęsėja mūsų senosios baltiškos ir lietuviškos dvasinės tradicijos, tačiau ir kūrybinga atkūrėja. Tai ko daugeliui iš mūsų atrodo jau neįmanoma atgaivinti, restauruoti ir prikelti, nes nebuvo kadai užrašyta, ar kas yra visiškai negrįžtamai sunykę arba sunaikinta, kas istorinių  negandų ir priešų iš mūsų tautos atminties, regis, visiems laikams jau yra ištrinta – Inijos Trinkūnienės mintims, įžvalgoms ir jausmams palytėjus, tarsi pasakų gyvybės vandeniu perlietas sukapotas milžino kūnas atgyja ir keliasi.

Bet Inijai rūpi atgaivinti ir išsaugoti ne tik mūsų senąsias dainas, papročius ir žinias, jį pasiryžusi ir pasiruošusi žengti  dar toliau betiesdama ranką pražūtin smengančiai visai didingai prūsų tautai savo gyvybės auka atpirkusiai iš nebūties mūsų Lietuvą.

„Netiesa, neva tautos miršta – nė viena tauta niekad neišnyksta taip, kad nebūtų įmanomas jos atgimimas. Užteko atsirasti internetui ir štai prūsai „pasipylė“ iš visų pasaulio kampų. Kol kas, žinoma, per mažai tokių žmonių, kad būtų galima svajoti atkurti iš jų tautą. Bet jų jau pakankamai daug, kad būtų galima pareikšti apie potencialiai jau egzistuojančią išsklaidytą prūsų etninę grupę“, – įsitikinusi Inija. Ir tai ne vien žodžiai. Kartu su  savo vyru Jonu Trinkūnu jie įkuria Prūsų palikuonių draugiją… įsijaučia, periima prūsišką dvasią ir drąsiai atkuria, parengia ir išleidžia „Prūsų giesmes“, kurių magiškas skambesys ne tik kiekviename balte, bet ir Tvankstos žemėje nusėdusiame ruse budina prūsą:

Giesmė „As kwai minintun pruusan“, CD „Prūsų giesmės“, atlieka  apeiginio folkloro grupė „Lūlgrinda“:

Giemė „Miila swaiksta sauliika“

Giesmė „O, kas wakeei ten“

 

Inija ir Jonas Trinkūnai sugeba iš klampios užmaršties iškelti bei įkvepiančiai įgarsinti  ir mūsų kunigaikščių atminimą. Kompaktinė CD plokštelė „Giesmės valdovui Gediminui“ (2009) kaip gaivus vėjo šuoras užkuria prisnūdusius tautinius jausmus, žadina mūsų sulyriškėjusiose sielose Didžios Kunigaikščių Lietuvos, bebaimių karių, valdovų tautos savivertę:

Giesmė „Dai ko tas miestas“, CD „Giesmės Valdovui Gediminui“, atlieka  apeiginio folkloro grupė „Kūlgrinda“:

Pagarbiai ir šiltai apie Inijos Trinkūnienės veiklą  atsiliepia jos kolegos mokslininkai Romualdas Grigas ir Arvydas Šliogeris. „Inija – sociologė, tai yra žmogus, turintis platų mokslinį požiūrį į pasaulį, mokantis įvertinti visuomenėje vykstančius procesus ir turintis puikių bendravimo ir kūrybinio darbo sugebėjimų“, – teigia sociologas, habilituotas socialinių mokslų daktaras, Lietuvos mokslų akademijos narys korespondentas R.Grigas.

„Iniją pažįstu kaip aktyvią patriotinio kraštotyros sąjūdžio dalyvę. Žaviuosi tuo, kad ji išliko idealiste šiais savanaudiškais laikais“, – sako profesorius A.Šliogeris. O režisierius ir rašytojas  Vytautas V. Landsbergis priduria: „Inija yra iš tų genialių moterų, kurios sugeba suderinti šeimą su aktyvia ir vaisinga kultūrine patriotine veikla.“

Ištekėjusi už neeilinės asmenybės garsaus baltų kultūros puoselėtojo Romuvos atkūrėjo Jono Trinkūno ir kartu su juo išauginusi  keturias dukras –  Indrę, Ugnę, Rimgailę ir Vėtrą – Inija  Rutkūnaitė-Trinkūnienė, kartais atsistojusi vyro šešėlin, tyliai grožisi judviejų išaugintais vaikais. Bet kokios statistikos galėtų įvertinti kiek Inijos tikėjimo ir kūrybos įkvėptų brolių ir seserų dabar eina protėvių pramintu keliu ir tęsia šį kelią?

Esu vienas iš jų, tad visų vardu ir sveikinu Iniją su neeiline sukaktimi.

Iniją ir Jonas Trinkūnai 2011 kovo 11 d. LRT radijo „Klasika“ laidoje „Muzikinis pastišas“ kalba apie save ir apie Lietuvos Romuvos apeigų folkloro grupės „Kūlgrinda“ veikla.

Apie apeiginio folkloro grupę „Kūlgrinda“:

P.S.: Spalio 28 d. pavakare Vilniuje Verkių rūmuose susirinkę Inijos Trinkūnienės bendraminčiai, bendražygiai, draugai ir bičiuliai sveikino sukaktuvininkę. Tą proga Inija tarė gražią ir įkvėptą prakalbą apie save, savo kelią, savo gyvenimą ir savo tikėjimą.

Inija Trinkūnienė:

„Noriu būti aukuro ugnimi, kuri nušviečia kelią dievų link. Kai žvelgi į ugnį, regi amžinybę, išėjusius ir dar neatėjusius.

Noriu būti juosta, kuri suriša su protėviais ir šventaisiais namų kampais.

Noriu būti būgnu Vėtros rankose.

Noriu būti Žemynos kanklėmis, kuriomis skamba šventųjų versmių garsai.

Bet labiausiai noriu būti Žiūrų daina. Nes su ja susijęs visas mano prasmingas gyvenimas.

Lietuviškas dainas kadaise sukūrė dievai. Ir liko jose gyventi – sąskambiuose, vinguriavimuose, patęsimuose ir pagreitėjimuose.

Žemaičių dievai gyvena žemaitiškose, dzūkų – dzūkiškose dainose. Sutartinėse gyvena senosios deivės.

Dzūkų dainų dievai neramūs, greiti – tie, kurie jaunesni. Senieji ramesni, patikimesni, individualesni. Su jaunaisiais susipažinau, kai pirmą sykį išgirdau Trinkūną ir Veroniką dainuojant. Jie patys tada buvo jauni ir jų dainose gyveno energingi, veržlūs, šiek tiek dzūkiškos samanės truktelėję, kadagio kvapo dainų dievai. Iki šiol jie tokie yra.

Žiūrų dainose glūdi karinė dvasia. Tai miško brolių, galinčių dainuoti pilna burna, spanguolių ir lepeškų nugairintais veidais – giesmės. Tai stiprių vyrų karo dainos. Ir visai nesvarbu, kad jos apie vargelį, rūteles ir ašarėles. Nėra kariškesnių dainų nei Žiūrų dainos.

Su jomis susijęs visas mano sąmoningas gyvenimas.

Jos mane sugriebė, smarkiai suspaudė glėbyje ir nebepaleido.

Jos išmokė mane dainuoti.

Jos augino mano vaikus. Ėjo kartu į žygius ir į paskaitas. Trukdė rašyti straipsnius ir mokslines knygas.

Jos leido man išrėkti jaunatvišką entuziazmą laisvės ir džiaugsmo pripildyta krūtine.

Jos padėjo suprasti, kad viskas, kas geriausia, yra čia, Lietuvoje, miške, grybų pievelėje, po ąžuolu.

Jos davė man mano vyrą, iš kurio atsirado vaikai ir vaikaičiai, draugai bei didelis ir turtingas mano gyvenimas.

O dabar atėjo manojo rudens lygiadienis. Kai turiu visko, ko reikia, po lygiai – šviesos ir tamsos, šalčio ir šilumos, meilės ir skausmo, pilnatvės ir tuštumos, žiemos ir vasaros.

Ir visus Jus, su kuriais šiandien dalinuosi savo džiaugsmu”.