Plevenančios žvakių liepsnelės, aukštos pušys ir susikaupę, nurimę žmonių veidai – įprastas lietuviškų Vėlinių paveikslas. Neįprasta jame tik tai, kad čia susirinkę žmonės atėjo paminėti ne savo artimųjų, bet mūsų visų protėvių, su kuriais mus sieja tolimi genetiniai ryšiai ir istorinė atmintis. Toji atmintis mus įgalina, įpareigoja tęsti protėvių pradėtus darbus. Toji atmintis ir čia, ant Švenčionėlių pilkapių – Nalšios žemės protėvių kapų pakvietė visą būrį romuvių ir žygeivių.
Lietuvos jaunimo ramuva jau dešimtmetį pagerbia senuosius protėvius – mūsų valstybės kūrėjus – sukviesdama jaunimą ant Švenčionėlių pilkapių. Šiemet kaip ir kiekvienais metais didelį Universiteto studentų būrį atvedė žygeivių vadas Tadas Šidiškis, kuris buvo vienas iš žygeivių ir etnokultūrinio sąjūdžio įkūrėjų, sykiu su Jonu Trinkūnu ir kitais bendraminčiais – Vilniaus Universiteto ramuviečiais ir žygeiviais pradėję šią tradiciją 1969 metais, uždegdami žvakes ant Popų (Vingelių) pilkapių prie Rykantų. Nuo tų metų atminimo ugnelės uždegamos kasmet. Sovietmečiu tai buvo daroma slaptai, mažam draugų bei bendraminčių rate. Atgavus nepriklausomybę ši tradicija tęsiama.
Susirinkusius praėjusį savaitgalį šeštadienio vakarą į bendrą ratą sutelkė Vėlinių ugnis. Ji nušvietė aukštas pušų viršūnes ir ratu aplink ugnį sustojusių veidus. Ką mums reiškia Vėlinių meto ugnis? Vėlinių ugnis įvairiais pavidalais – ir laužo liepsna, ir žvakių liepsnelės – tai šiluma ir šviesa, sujungianti mus tarpusavyje, ir su dievais ir protėviais. Tą ypatingą vienovės jausmą patyrėme sustoję ratu aplink ugnį ir giedodami protėvių – karių atminimui skirtas giesmes, ratu apeidami aplink pilkapį, įsiklausydami į Labanoro dūdos ir būgnų garsus, padengdami vėlėms skirtą stalelį. Čia gyvenusias gentis prisiminėme ir uždegę žvakeles ant ilgos akmenų virtinės – vėlių sienelės. Tie veiksmai stiprino mumyse supratimą, kad gyvieji ir mirusieji susiję, kad jie sudaro vieningą gentį – vieną istoriniais, gimininiais ir vietos saitais sujungtą bendruomenę.
Protėvių pagerbimo apeigas tęsėme Dvarciškiuose – Romuvos kaime prie vaišių stalo bendraudami, giedodami, prisimindami išėjusius, dalindamiesi vaišemis su protėvių vėlėmis. Šį vakarą paskyrėme šiais metais mus palikusio Krivio – Jono Trinkūno – Jauniaus atminimui. Ratu siuntėme žvakę – plazdenantį besvorį vėlės ženklą, kuris padėjo susikaupti ir prisiminti brangaus mums žmogaus prasmingą gyvenimą ir būdo bruožus. Skaidrų vakaro būvį įprasmino žodžiai, kuriuos vėlinių giesmei pritaikė Jonas Trinkūnas:
Kas ty važiuoja, dobile
Keliu važiuoja, dobile
Tėvo lankyti, dobile
Ir motinėlės, dobile
Prie ąžuolėlio, dobile
Akmenio balto, dobile
Saule motule, dobile
Mėnuo tėveli, dobile
Būkit su mumi, dobile
Ant akmenėlio, dobile
Duokit stiprybės, dobile
Ąžuolo galių, dobile
Ugnies šviesybės, dobile
Ramios ramybės, dobile
Per amžių amžius, dobile.
Baltų tikėjimas, pasaulėžiūra, vadinkim kaip norim, tačiau tai visada stiprybės lygyje.
Jėga !