Juozas Lukša-Daumantas ir Kazimieras Pyplys-Audronis (pirmoje eilėje priklaupę) prieš žygį į Vakarus atsisveikina su Tauro apygardos partizanais. 1947 m. gruodžio 16 d. (Genocido aukų muziejaus nuotr.)
Lietuva – maža šalis, ir su tuo niekas nesiginčija.
CŽV sąvade „The World Factbook“ pagal užimamą plotą pasaulyje jai skiriama tik 123 vieta, o pagal gyventojų skaičių – 134 (informaciniame portale pažymima, kad 2013 m. pradžioje tų gyventojų buvo belikę kiek daugiau kaip 2,97 mln., taigi, Lietuva šiuo rodikliu dar labiau nusmuko).
Tačiau tautinių ambicijų – pagrįstų ar tuščių – jokiais skaičiais neįvertinsi, juo labiau, kad visos tautos šiuo požiūriu yra lygios, o jų laisvės ir nepriklausomybės siekiai yra šventi. Bet ar tikrai taip?
Separatizmas, kurio viršūnė – įvykiai pietryčių Ukrainoje, ypač kai čia savo nagus prikiša Rusija, niekaip nepateisinamas, kiti atvejai – Škotija, Katalonija, baskai – svarstytini konkretaus regiono istorijos ir politinių aplinkybių kontekste. Taigi filosofai, politikai ir šiaip mąstytojai niekaip neranda bendro vardiklio pateisinti ar smerkti tautines ambicijas.
Visa ši įžanga veda prie vieno tikslo: parodyti, kad ir menkiausias, silpniausias ir simbolinis kovos dėl laisvės ir pasipriešinimo agresoriui pasireiškimas yra gerbtinas ir išaukštinantis.
Lietuvos istorijoje būta ne vieno tokio iššūkio okupantui ar agresoriui, tačiau šį kartą sustokime prie mažiau žinomo pasipriešinimo iš Rytų slenkančiam ir antrą okupaciją pradedančiam agresoriui – vadinamo Sedos mūšio.
Lygiai prieš 8 metus Ričardas Čekutis ir Dalius Žygelis „Laisvės kryžkelėse“ išsamiai rašė apie šias kautynes, kurios į istoriją įėjo kaip simbolinio, kad ir beprasmiško pasipriešinimo okupantui aktas. Savo prisiminimais dalijosi ir JAV iki 2002 m. gyvenęs, prieš ketverius miręs publicistas, visuomenės veikėjas, Sedos mūšio dalyvis, būrio vadas leitenantas Vilius Bražėnas. Sedos įvykiai aprašyti ir Mariaus Katiliškio knygoje „Išėjusiems negrįžti“.
1944 m. liepos mėnesio pradžioje Raudonoji armija įsiveržė į Lietuvą. Istorikai nuo tada prasidėjusį laikotarpį vadina antrąja sovietine Lietuvos okupacija.
Daugelis patriotiškai nusiteikusių lietuvių organizavosi į kovos būrius, ginklavosi ir traukėsi į Žemaitiją. Gegužės pabaigoje buvo išformuota Vietinė apsaugos rinktinė, į kurią, generolo Povilo Plechavičiaus kvietimu, išplatintu Vasario 16-osios proga, buvo susirinkę apie 20 tūkst. jaunų vyrų, pasirengusių ginti savo tėvynę. Kaip mėnraštyje „Varpas“ rašė žurnalistė Audronė Škiudaitė, tyrinėjusi pokario partizaninį judėjimą, ji buvo išformuota dėl to, kad P. Plechavičius nesutiko savo karių naudoti vokiečių fronto reikmėms.
Jau 1944 m. liepos 28 d. čia buvę karininkai bei būrių vadai nutarė visus atskirus dalinius sujungti į karinį junginį ir pavadinti jį Tėvynės apsaugos rinktine (TAR). Susikūrė rinktinės vadovybė, štabas. Jos vadas iš pradžių buvo kapitonas Izidorius Jatulis, 1941 m. birželį organizavęs sukilimą Akmenės valsčiuje, bet neįtikęs vokiečiams ir priverstas slapstytis, vėliau majoras Alfonsas Urbonas, atėjęs iš Lietuvos laisvės armijos (LLA), susikūrusios dar 1941-ųjų gruodį, jos karinės „Vanagų“ organizacijos, Sedos mūšyje vadovavęs I pulkui, kuriam teko pagrindinis Raudonosios armijos smūgis.
Bet čia nuklyskime į vieną intriguojančią detalę. Kai kas abejoja, rašo A. Škiudaitė, kad būsimasis Prezidentas Valdas Adamkus, tuomet priklausęs Lietuvos laisvės kovotojų sąjungai (LLKS), galėjo dalyvauti Sedos įvykiuose, nes buvo per jaunas. Jam be keleto mėnesių nebuvo net 18 metų.
Bet juk tiek pat metų turėjo ir Vladas Kazlauskas, kuris minimas tarp Pašvitinio susidūrimo karžygių bei 1995 m. išleidęs prisiminimų knygą „Kovos dvasia“.
Autorei Gabrielius Žemkalnis, buvęs Pasaulio lietuvių bendruomenės atstovas Lietuvoje, yra pasakojęs, kaip 1944 m. vasarą savo bičiulį, gimnazijos draugą, su kuriuo jie vokiečių okupacijos metais gimnazijoje leido pogrindinius laikraštėlius, V. Adamkų išlydėjo į Sedą. O vienas Seimo narys žurnalistei sakė pažinojęs Žemaitijos ūkininką, kuris buvo piktas ant V. Adamkaus už tai, kad šis, po Sedos mūšio traukdamasis tolyn į Vakarus, paėmė jo arklį…
Bet Prezidento biografijoje rašoma, kad jis (iki 1955 m. turėjęs Voldemaro Adamkavičiaus pavardę) dar 1944 m. liepos 16 d. su tėvais pasitraukė į Vokietiją. Tiesa, kaip savo autobiografinėje knygoje „Mano likimas – Lietuva“ rašo pats V. Adamkus, jis greitai grįžęs ir lietuviškuose daliniuose buvęs bataliono štabo vertėju, tik po Sedos mūšio pro Barstyčius per Kretingą, kaip ir kiti, „kybodami ant bėgančios vokiečių kariuomenės sunkvežimių bortų“, pasitraukęs į Vakarus… Bet šio Prezidento biografijos epizodo Maskvos propagandistams ir jo oponentams Lietuvoje pakako, kad jį vadintų nacių kolaborantu.
Taigi, TAR būriai buvo performuoti į kuopas. Jau rugpjūčio 4 d. buvo suformuotas I lietuvių savanorių pulkas, kuriam ir teko visa našta, mėginant pristabdyti Raudonosios armijos veržimąsi į Vakarus Ventos ruože. Šiose kautynėse žuvo apie 100 Tėvynės apsaugos rinktinės savanorių, ypač daug jų krito keliantis per klampią Varduvos upę. Jų bendras kapas yra Salantuose. Nemažai jų pateko į nelaisvę, o dalis pasitraukė į Vakarus ir išsibarstė po visą pasaulį.
Kautynių dalyviai pasakoja, kad mūšis buvo sunkus.
„Prieš rusų tankus menkais šautuvėliais nepasipriešinsi, – pasakojo Zarasų krašto II kuopos savanoriai. – Nuolat traukėmės. Prie Sedos pro šalį važiavo vokiečių tankai. Tikėjomės, kad jie mus parems. Tačiau jie nužlegėjo į Darbėnus neva šaudmenų pasipildyti. Sakė, kad grįš, bet taip ir negrįžo…“
Tiesa, kariai turėjo „panzerfaustus“ (vok. panzerfaust – šarvuotas kumštis), kuriais pamušė 8 sovietų tankus. Jie tvirtino, kad, nors formaliai priklausė vokiečiams, kovėsi ne už Hitlerį ar byrantį Trečiąjį Reichą, o už savo šalį, už savo tautą.
Savanoriai iš TAR savo prisiminimuose pabrėždavo, kad Baltijos tautos neturėjo kito pasirinkimo kaip su ginklu rankose kovoti prieš bolševizmą. Vokiečiai šiuo požiūriu buvo didesni sąjungininkai nei tie patys anglai su amerikiečiais, pokariu žadėjusiais, kad netrukus Lietuva bus išvaduota. Tačiau tą 1944-ųjų spalį ir naciai bėgo į Rytų Prūsiją, o lietuvių savanoriais naudojosi, norėdami laimėti laiko atsitraukimui.
Kad ir kaip ten būtų, šie išvedžiojimai nesumenkina pasipriešinimo prasmės. Prieš penkerius metus duodamas, matyt, paskutinį interviu, Lietuvos kariuomenės portalui dimisijos leitenantas V. Bražėnas sakė: “Palinkėsiu tiktai nuo Žalgirio iki partizanų bunkerių Lietuvos kario dvasios. Atminkite, kad pareiga Tėvynei yra svarbiausia. Ir netikėkite jums brukamu melu, nustokite menkinti save. Patikėkite, mūsų tauta turi daugiau dvasinės stiprybės nei jos yra savimi patenkintuose Vakaruose“.
Kodėl mes tai pabrėžiame šiandien? Ne dėl to, kad grėsmės atveju visiškai netikėtume Vakarų skydu, drebėtume grėsmių iš Rytų akivaizdoje ar būtume nusivylę mūsų pačiu patriotizmu. Tomis baisiomis Lietuvai dienomis parodyta savanorių tvirtybė ir pasiryžimas turi mums nusakyti, kaip pasielgsime šiandien agresijos atveju: pakelsime rankas, bėgsime ar pasipriešinsime, kol ateis, o gal ir neateis pagalba? Sedos mūšis – primirštas, skausmingas, bet iki šiol gyvas šio nepaklusnumo okupantui pavyzdys.
bijau, kad tarp savanorių gynėjų atsiras nedaug, nes kur tik pažvelgsi, net tarp Alko komentatorių, yra Penktos kolonos bojevikų, kurie palaiko Putiną. Tai kur čia beatsišaudysi…
Nekrisk į neviltį. Yra Lietuvoje vyrų , kurie tikrai pastovės už Tautą.
Uz tauta? Tai cia uz tuos 15 proc.?
Tai, kad penktakolonininkai lenda į patriotinius puslapius – nieko nuostabaus, nes juos teršti jiems prioritetas. Ir tų padarų nebūtinai turi būti daug – tas pats mėšlinas koloradas gali keliais komentatoriais apsimetęs rašinėti.