Gražiausiame Dzūkijos mieste nušlamėjo „Poetinis Druskininkų ruduo“, į šį tvarkingą, gražų, vartotojiško tingulio apimtą kurortą įpūtęs gaivaus vėjo ir meniškos netvarkos. Lyg tyčia buvo atsiųstas skaidrus, saulėtas oras, tad nejučia sumoji, kad literatūrologės Jūratės Sprindytės žodžiai, kad šiuolaikinė lietuvių poezija yra aukščiausio lygio, krito tiesiai Dievui į ausį.
Tikra poetų šventė
Poetų brolija, kaip visada, džiugiai šventė rudenį, ragavo gausaus ir įvairaus šių metų poezijos derliaus vaisių, po to rungėsi skaitovų ir eiliakalių rungtyse. Iškilmingai vainikuoti du poetai. Pagrindinę Jotvingių premiją pelnė poetas Gintaras Bleizgys už šiais metais išleistą poezijos knygą „Kai sėlinsi manęs“, o Jaunojo jotvingio apdovanojimas atiteko Aivarui Veikniui už eilėraščių rinktinę „Paukštuko liudijimai“.
Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininko Antano A.Jonyno įsteigtu prizu apdovanotas ir geriausiai jaunųjų kūrėjų skaitymuose pasirodęs eiliakalys. Lygių čia nebuvo Ievai Gudmonaitei. „Anoniminio eilėraščio“ varžybų laimėtoju tapo Ričardas Šileika, o „Trumpo eilėraščio bet kuria kanonine forma“ varžybose geriausiai pasirodė trumpų distancijų meistrė Dalia Bozytė. Antano A.Jonyno, Rašytojų sąjungos pirmininko, plunksna buvo aštriausia humoristinio eilėraščio konkurse.
Humoras poetų rudens šventėje liejosi laisvai, pokštai skilo tarsi krentantys kaštonai, tačiau buvo ir labai rimtų pranešimų, tokių kaip Kornelijaus Platelio, be kurio į Druskininkus poezijos ruduo, manding, ir neateitų. Jo pranešimo „Kanoninės formos – reliktas ar poezijos pamatai?“ publika klausėsi mąsliai parimusi: mat jis pripažino, kad tos kanoninės formos jam akivaizdžiai patvirtina ritualinę poezijos kilmę, ir mėgino įžvelgti tuos žilus laikus, kai „poetinis tekstas atsiskyrė nuo kolektyvinės bendruomenės kūrybos ir buvo pradėtas sieti su konkrečiu autoriumi, o poezija tapo savarankišku žodžio menu, neretai pasitelkiančiu muziką.
„Pranešėjas spėjo, kad visa tai atsitiko dar prieš atsirandant raštui ar rašymo priemonėms. „Juk sunku įsivaizduoti senovės egiptietį, skaitantį eiles iš papiruso ritinio, ar šumerą, tempiantį į poezijos vakarą molio lentelių ryšulį“, – vaizdžiai svarstė K.Platelis ir tarsi ironiškai, tarsi liūdnai palygino tuos vargo poetus ir savo kolegas, kurie, ketindami skaityti savo kūrinį, prie mikrofono iš vidinės švarko kišenės išsitraukia spausdintą tekstą arba iPadą . (Tik poezijos magui Aiduai Marčėnui, kad pirsimintų savo eiles, pakako languotos kepės. Tiesa, tai buvo tik kelios paradoksalios eilutės apie užmarštį, bet pakartoti jų negalėčiau, nes visą dėmesį pasiglemžė A.Marčėno kepė.) „Ar šios technologinės permainos paveikė poeziją?“ – tarsi retoriškai klausė pranešėjas, tačiau padarė guodžiančią išvadą: ir taip, ir ne! Poezija, anot K.Platelio, dabar gali laisvai žongliruoti kokiomis tik nori medijomis, tačiau ritmas ir pasikartojimas liko kertiniai jos akmenys.
Ritmo ir pasikartojimo Druskininkuose buvo lygiai tiek, kiek reikia, ir tai rodo, kad šis kasmetis sambūris yra gal ir nelabai prabangi, tačiau tikra poetų, o ne leidyklų agentų, reklamos specialistų ar literatūros valdininkų šventė. Dėl to, matyt, jos ir nesugeba apžioti bei suvulgarinti jokia televizija ar kitas pramogų banginis.
Gavo, ko troško
Poetas G.Bleizgys, kilęs iš jotvingių krašto ir antruoju savo gimtuoju miestu, po Veisiejų, laikantis Druskininkus, neslėpė, kad Jotvingių premijos seniai trokšo ir kad ši jam reiškia labai daug. „Vis einu grumčių su šituo meistu, kuriame vaikystėje ir labai sirgau, ir gydžiausi, ir dabar štai esu sveikas… Nors jeigu kuris mano, kad yra sveikas, man tai juokinga“, – užsiminė laureatas. Ir dar priminė, kad šis apdovanojimas buvo įsteigtas kaip priešprieša oficialioms sovietinėms literatūrinėms premijoms, kuriomis būdavo skatinami režimui paklusnūs literatai.
Ta Jotvingių premija jau kelerius metus iš eilės vis erzindavo poetą, nutoldama vos per puslapio storį. „Ir štai gavau ją iš trečio krato, nors maniau, kad šiemet tikrai negausiu, o sužinojus apėmė keistas jausmas, tarsi net pyktis, lyg būčiau kuo nors netyčia nusikaltęs, – kalbėjo poetas su jam įprastu nežabotu atvirumu. – Panašus jausmas, prisimenu, buvo apėmęs mane Šanchajaus oro uoste, kai kartu skridusieji peržengė patikros posto liniją, o mane sulaikė, neva pavardė parašyta ne tokia. Pasakė, kad reikia naujo bilieto. Taigi, žinojau tik viena – niekur iš čia neisiu: juk Šanchajaus oro uostas toks, kad jame sutilptų visi Druskininkų gyventojai, galvoje sukosi Vytauto Bložės eilutė: „Kokius tris gal ir nukirsiu“… Pareigūnai kažkaip perskaitė mano mintis, ir mane tučtuojau apsupo kinų pareigūnės – negi pulsiu moteris? „ Dieve, ar tu negali šitų kinų kažkaip sutvarkyti?“ – klausiau mintyse. Ir kai pranešė apie man atitekusią Jotvingių premiją, pagalvojau: „Argi tu, Dieve, negali sutvarkyti taip, kad tik neapsijuokčiau, kai man ją teiks?“ – pasakojo G.Bleizgys, sukeldamas audringą sutartiną juoko bangą. Šis poetas visada linkęs rizikuoti atvirumu, o tokie drąsuoliai, jei ir būna juokingi, galop juokiasi paskutiniai.
Laudatija jaunajam jotvingiui
31-erių laureatas Aivaras Veiknys, kukliai ir tyliai, kaip ir dera jaunajam jotvingiui, klausėsi jam skirtos laudatijos , kurią jam skaitė vyresnis kolega Donatas Petrošius. O šis svarstė, kad premijos skyrimo komisijai būtų daug lengviau ir smagiau, jei patys jaunieji poetai, kaip kad jotvingiai kadaise, kovos kirvukais išsiaiškintų, kieno gi tie laurai. „Tačiau spėjau, kad Nastaravičius kausis, o nugalės Veiknys“, – sakė D.Petrošius. Jis priminė ir Vandžiogalos lentpjūvę, kurioje Aivaras sąžiningai triūsia jau 3 metus, kurioje išpjovė daug lentų ir dailylenčių savo eilėms kalti. Čia ateityje turėtų būti šio nagingo poeto atminimo lenta. Ir suabejojo, ar A.Vekniui verta taip stengtis pakliūti lietuvių literatūron, kaip į lietuvių gramatiką jis, galimas daiktas, jau yra pakliuvęs, mat internete rimtai siūloma poroje „veiksnys ir tarinys“ veiksnį keisti veikniu. „Galbūt tai reiškia, kad Veiknys jau pateko ir į lietuvių kalbos gramatiką, o aš siūlau papildomą taisyklę: „Jei sakinys rimuotas, jo veiknį galima vadinti jotvingiu“, – šmaikštavo laudatijos autorius.
Pristatė naujas knygas
Lietuvos rašytojų sajungos leidyklos vadovas Valentinas Sventickas, kaip dalykiškas literatūros ūkininkas, lyg viščiukus rudenį suskaičiavo ir pristatė nuo pernai rudens šios įstaigos išleistas poezijos knygas, kurių, pasirodo, yra 21. Pranešėjas užsiminė, kad leidykla, jei nesiekia bankrutuoti, per metus neturėtų išleisti daugiau nei 10 poezijos knygų. Matyt, poezijai ekonomikos dėsniai negalioja, taigi bankrotui atpsarus V.Sventickas pirmiausia pasidžiaugė gausiais poezijos palikimo leidiniais – K.Donelaičio „Metais“ ir „ Pasakėčiomis“ (serija „Lietuvos literatūros lobynas“), parengtais literatūrologo Miko Vaicekausko, Jurgio Baltrušaičio rinktine „Dulkės ir žvaigždės“, mat XX a. lietuvių literatūros vaizdas, be šio poeto, anot V.Daujotytės, neįsivaizduojamas. „Išleidome knygos pavidalu tai, kas liko ant Justino Marcinkevičiaus darbo stalo po netikėtos poeto mirties. Panašus artimojo palikimo leidinys dalykas yra Marcelijaus Martinaičio knyga „Nenoriu nieko neveikti“. Į ją sutilpo tai, ką pats poetas buvo ketinęs sudėti, ir tai, kas buvo atrasta jo rankraštyne: čia labai padėjo poeto našlė Gražina Martinaitenė“, – vardijo vyr. redaktorius, trumpai pristatęs ir dabarties poetų rinktines, o jų kūrybą apibūdino ūkiškai: „Šitie poetai šūdo nemala !“
