Brangūs lietuviai, gyvenantys čia, Lietuvoje, ir išsibarstę po visą pasaulį,
Sekmadienio vakaras man visada kitoks. Gal todėl, kad šį vakarą gyvenimas trumpam sulėtėja. Savaitės darbai jau už nugaros, o nauji dar neprasidėję. Atsiranda tyla, kurioje gali išgirsti ne tik aplinką, bet ir save… Rankose – viena iš kunigo Algirdo Toliato knygų, galvoje – daugybė minčių, įkvėptų būtent šio dvasininko.
Tada vis dažniau pagalvoju apie žmones. Apie tai, kaip mes gyvename vieni šalia kitų. Kaip kalbamės, kaip nesusikalbame, kaip kartais vieni kitus įskaudiname net to nenorėdami. Kaip greitai susidarome nuomonę apie žmogų ir kaip sunku paskui ją pakeisti.
Ypač tada, kai žmogus mums nepatinka. Jis pasako ne tą žodį. Pasielgia ne taip, kaip mes būtume pasielgę. Turi kitą nuomonę, kitą gyvenimo patirtį. Ir mes jau žinome – jis neteisus. Bet ar tikrai?
Per gyvenimą teko sutikti labai daug skirtingų žmonių. Ir turbūt viena iš svarbiausių gyvenimo pamokų yra ši – ne viską, ko nesuprantame, turime pasmerkti.
Žmogus atsineša savo gyvenimą, vaikystę, praradimus, baimes, džiaugsmus, klaidas. Visa tai, apie ką kiti niekada nesužinos. Mes dažnai matome tik žmogaus elgesį, bet nematome to, kas iki jo atvedė. Todėl taip lengva pasakyti: „Aš jo vietoje taip niekada nepasielgčiau.“
Tačiau mes nesame jo vietoje. Ir galbūt niekada nebuvome. Man atrodo, kad kuo daugiau gyvenime patiri, tuo mažiau norisi kitus auklėti. Ne todėl, kad nebeturi savo nuomonės. Priešingai. Tačiau pradedi suprasti, kad žmogaus neįmanoma pakeisti vien todėl, kad tu matai jo gyvenimą kitaip.
Galima patarti, perspėti, pasakyti, ką pats jauti ir ką matai. Bet už kitą žmogų jo kelio nueiti nenueisi. Mes galime būti šalia žmogaus, ištiesti ranką, padėti jam atsistoti. Tačiau negalime gyventi jo gyvenimo už jį.
Ir galbūt mums patiems reikėtų rečiau stengtis tai daryti. Nes kartais noras pakeisti kitą žmogų atsiranda ne iš meilės, o iš mūsų pačių nerimo ir noro, kad pasaulis būtų toks, kokį jį įsivaizduojame mes.
Bet pasaulis toks nėra. Ir žmogus nėra toks. Todėl tikroji pagarba prasideda ne tada, kai sutinkame su kitu žmogumi, o tada, kai galime su juo nesutikti ir vis tiek išsaugoti pagarbą. Tai nėra lengva. Ypač šiandien, kai taip greitai vieni kitus įvertiname. Už vieną sakinį, nuomonę, klaidą. O juk už kiekvieno žmogaus yra visas gyvenimas.
Todėl man vis svarbesnis tampa paprastas dalykas – išklausyti. Ne tam, kad iškart atsakyčiau ar įrodyčiau savo tiesą. Tiesiog išklausyti.
Kartais žmogui nereikia mūsų pamokslo. Jam reikia žmogaus, kuris pabūtų šalia ir nepasitrauktų vien todėl, kad jo nesuprato. Manau, tai viena didžiausių žmogaus dovanų kitam žmogui – būti šalia be skubėjimo, be teismo, be noro bet kokia kaina pataisyti.
Evangelijoje yra labai paprasti žodžiai apie krislą kito akyje ir rąstą savojoje. Mes juos daug kartų girdėjome. Tačiau, ko gero, juos suprasti galima tik tada, kai pats gyvenimas išmoko pažvelgti į save. Nes į kitą žiūrėti lengva. Į save – gerokai sunkiau.
Kito klaidą pastebime iš karto. O savąją kartais metų metais nešiojamės, vis rasdami jai pateisinimą.
Gal todėl žmonės, kurie mus labiausiai erzina, kartais tampa ir mūsų mokytojais. Ne todėl, kad jie visada teisūs. Ir ne todėl, kad turime su jais sutikti. O todėl, kad jų buvimas šalia kartais priverčia mus savęs paklausti, kodėl mane tai taip stipriai palietė. Ką manyje tai sujudino? Ko aš pats savyje nenoriu matyti?
Ne į kiekvieną tokį klausimą bus lengva atsakyti. Bet gal ir nereikia visada turėti atsakymo. Kartais užtenka turėti drąsos paklausti.
Šiandien apie tai galvoju ir žvelgdamas į mūsų lietuvišką bendruomenę – Lietuvoje ir visame pasaulyje. Esame išsibarstę po skirtingus kraštus. Gyvename skirtingomis aplinkybėmis. Turime skirtingas patirtis, nuomones, gyvenimus.
Tačiau mus vis tiek daug kas jungia – kalba, daina, prisiminimas, tėvų namai, Motinos žodis, Kūčių stalas, lietuviška malda. Net ilgesys to, ko galbūt jau seniai nebėra. Visa tai primena, kad žmogui labai svarbu žinoti, jog jis nėra vienas.
Todėl norėtųsi, kad ir vieni kitiems būtume ne dar vienas teisėjas, o bent truputį daugiau atramos. Jeigu žmogus suklydo – gal pirmiausia pabandykime suprasti. Jeigu galvoja kitaip – gal ne iš karto atstumkime. Jeigu pasakė skaudų žodį – gal pagalvokime, kas už jo slypi. O jeigu galime padėti – padėkime.
Ne visada reikia didelių darbų. Kartais žmogaus dieną pakeičia labai paprastas dalykas – nuoširdus pokalbis, paskambinimas, rankos paspaudimas, keli geri žodžiai.
Gyvenime daug ko negalime pakeisti. Negalime sustabdyti laiko. Negalime sugrąžinti to, kas praėjo. Negalime apsaugoti artimųjų nuo visų gyvenimo skausmų. Bet galime pasirinkti, kokie būsime vieni kitiems. Ir tai nėra mažai.
Prieš prasidedant naujai savaitei norisi palinkėti sau ir visiems mums vieno dalyko – daugiau ramybės širdyje. Ne tos ramybės, kai niekas neerzina ir viskas vyksta pagal mūsų norus. Tokios ramybės turbūt gyvenime nebūna. O tos, kuri išlieka net tada, kai aplinkui neramu.
Gebėjimo neatsakyti pykčiu į pyktį. Gebėjimo išgirsti, pripažinti, kad galbūt ir pats klystu. Gebėjimo atsiprašyti ir atleisti. Ir svarbiausia – gebėjimo neprarasti žmogaus savyje.
Gražaus vakaro visiems – Lietuvoje ir toli nuo Lietuvos. Tegul nauja savaitė būna šviesi. Ir tegul joje mums nepritrūksta žmogiškumo.
Su meile ir pagarba
Antanas Vinkus
2026-09-13















Ačiū Jums, gerbiamasis Antanai Vinkau, už svarbias ir prasmingas mintis. Žinau, kad tai, ką parašėte, – ne šiaip žodžiai, o Jūsų patirties ir išminties padiktuotas tekstas, vertybių ir nuostatų išraiška. Savo ir artimųjų vardu linkiu Jums daug laimingų gyvenimo metų.
Ačiū. Puikus straipsnis ir palinkėjimas.