Lietuviai senovėje turėję, sako, pareitinius pinigus. Iš jųjų labjausiai buvę skatikai, dvylekiai, ašminiai, timpos, auksinai – žodžiu sakant, smulkiejie pinigai. Jie tokiais tapdavę per užkerėjimą gerų pinigų. Raganiai, žinovai ir burtininkai jais vartodavę. Jei iš netyčių toks pareičiokas į prastų žmonių rankas papuldavo, jie jo nepažinodavo. Tas pinigas kam prigulėdavo, pas tą pareidavo, ir jeigu kas gavęs jį įsidėdavo prie gerų pinigų, tai jis išeidams ir kitus išsivesdavo ir tokiu būdu ne vieną turtingą žmogų palikdavo vargdieniu.

Pareičiokas kaip nuo žmogaus išeidavo, nieks jojo užmatyti negalėjo nė pajusti, kada jis eis. Žmogus pasižiūri, kad jo, kaip ir kitų pinigų, nėr. Jeigu nežinant žmogus pastverdavo pareičioką ir, jį pažinęs, norėjo, idant šits jam tarnautų, tai, sako, reikėdavo jo kraštą su peiliu įkirsti ir kairiąja ranka jį prie savęs pritraukti, tuomet šits pinigas nuo žmogaus neatsitraukdavęs.

Kad jį kas nuo savęs atsikraskoti norėdavo, tai reikėję jame skylutę prakalti, ant knato vaškinės žvakės užmauti ir bažnyčioje sudeginti, – kitaip jis nuo prasto žmogaus neatstodavęs. O raganiai su jais kaip norėdavo, teip ir apsiversdavo.

Naumiestyje, Užgiriniam Trake (Suvalkų gub.) kana koksai žmogus ant prekiavietės pardavė antį ir už ją gavo timpą. Jis veik pažino, kad ta timpa – pinigas pareičiokas. Atėjęs į karčemą ir čion ties durimis ant adverijos jį su vinia prikalė. Kada laikas atėjo timpai eiti, ji pradėjo ant vinies suktis ir tolaik sukosi, burzgė, kol vinį nudilino. Kaip vinis nudilo, pareičiokė timpa akyse išnyko.

Pas kana kokį poną ilgai tarnavo kana koksai tarnas. Nors tarnas nuo savo pono ėmė gerą algą, bet jam vis nesisekė gyventi – jis vis dieną už dienos labjaus skurdo.

Vieną kartą jam šits ponas sako:
– Aš tavęs gailiuosi! Te tau šitą ašminį, gal tu iš jojo turėsi laimikį.

Jis priėmė šitą pinigą, o tai buvo pareičiokas, kuriam ponas prisakė duodamas tam žmogui tarnauti. Su pagelba šito pinigo tas tarnas teip nulobo, kad ir nusipirko tokį dvarą, kokį jo ponas turėjo. Senatvėje pradėjo jam skrūpsotis, todėl ne kartą pats savęs klausė: „Kas už tai bus man begalinėje?“ Tuokart, pasirodavijęs su kitais žmonėmis, jis tą pinigą nunešė atiduoti savo ponui.

Tas ponas jojo klausė:
– Ar jau tau įsipyko mano dovana? Kodėl jau tu jojo nenori?
Šits atsakė:
– Tamistai dėkui ir ažu tatai! Kad ilgai laikysiu šitą ašminį, gal jums bus didelė skriauda!
Ponas atsakė:
– Meski kampe į smiltis ir apspjaukie, jis tada nuo tavęs atstos.

Kaip tik tas žmogus teip padarė, pinigas smiltyse liko.

Nuo V. Kvašinsko, 69 m., iš Ožkabalių užrašė V. Vaičaitis 1882 m. [Lietuviszkos pasakos. T. 1: Medega lietuviszkai mytologijai / surinko J. Basanaviczius. 1898]

***

Ir dabar kai kas turi tokių pareičiokų, ir regis ne vienas. Ar pastebėjote kaip greitai pinigai dingsta ne tik iš mūsų piniginių, bet ir sąskaitų bankuose, o ir iš karalystės iždo. Dingsta, bet neprapuola – pareina pas šeimininkus. Jie ir valdo.

Spausdinti 🖨

ALKO TURINYS