Viena dvara bernai, suvejį švintes dienaj, viduvasarį, teip terp savįs kalbėjas:
– Mes per vasaras karščius malynes ariam ir akmenuotas dirvas akėjam. Mes per žiemas šalčius, pasnėrį lig pažasčių pusnyj, miškuos malkas kertam… E kaip mes gyvenam! Kų mes valgam ir kuo apsidingiam!.. E panai? Pažiūrėk, pasmakia keletų žiemų – jau anas ir panas! Štai, žiūrėk, ir mūsų dvara urėdas – nieka sau nedirba, e takiuos pinigus jema! Vasarų sau išeina su lazdu pasrimsčiuodamas, e žiemų tai pėsčia ir nebepamatysi! Bet iš ja nėr darbinyka! Takiuo panu iš mūsų žėdnas pabus!..
Teip dvariškiai kalbėja ir nemate, kad panas iš sada klauses ir sau knygelej jų kalbų ažsiraše.
Atajus rudeniui išsiunte panas visus bernus su vežimais grūdų miestan del pardavima. Išvažiava draug ir panas su urėdu. Pravažiavį kakių pusį kelia, nustaja pasganyt. Atsitika, kad važiava kita dvara šeimyna teip pat su vežimu grūdų ir teip pat netal nuo jų nustaja pasganyt. Urėdas kažin kur nuveja, e panas pašauke vienų bernų ir tare:
– Aik, Kazy, ir paklausk anuos žmanes, iš kur anys yra.
Kazys tuoj nubėga ir paklause. Atbėgįs atgalia pasake, kad tai Kalniečių dvara šeimyna. Vel jam panas liepia:
– Bėk, Kazel, paklausk, kur anys važiuoja.
Tas narams nenarams nuveja ir sugrįžįs pasake, kad važiuoja tan pačian miestan, kur ir anys. Vel siunčia panas paklaust, kų tį anys veža. Su dideliu nenaru grįža Kazys ir atajįs pasake, kad veža grūdus parduot. Da vel siunte panas bernų, kad paklaustų, kiek anys veža grūdų. Bernui vaipuntis ir nebenariunt ait, atsirada tuo tarpu ir urėdas, katrų panas paliepe nuveit ir paklaust, kas tį da žmanes.
Urėdas, kaip visadu, iš lingva, unt lazdeles pasrimsčiuodamas, nuveja sau un Kalniečių dvara bernus ir pasišnekėjįs sugrįža ir apsake, kad tį važiuoja Kalniečių dvara šeimyna, veža pinkius šimtus pūrų kviečių miestan del pardavima. Maišan esų žėdnam supilta pa du pūru ir kviečiai neblagi. Tų pasakįs urėdas išsitrauke iš kešenes saujų kviečių, katruos iš tį del paradyma atsineše.
Tadu panas tare un bernus:
– Matat, kų padirba urėdas par pusį valundas nuvejįs! E jum raikė bėginėt ben kelius kartus ir daugiau laika sugurdat, ir del ta kaip raikia visa nedasižinajat, nes nesupratat, ka aš raikalausiu.
Užrašė „Gedvertinas“ apie 1904 m. Iš Lietuviškos pasakos yvairios (II t.). Surinko dr. J. Basanavičius. Chicago (III.): Turtu ir spauda „Lietuvos“, 1904.
***
Tiesa, kai kruti rankomis kojomis – visi mato darbą. Galvos darbas neregimas, bet didelę naudą duoda.
“Už vienų luptų du neluptų duoda”, manau, parašyta ne taip… Reikėtų išlaikyti XX amžiaus pradžioj dar plačiai naudotą dviskaitą ir rašyti “du neluptu” (paskutinė u be nosinės). Juk toliau tekste sutinkam “supilta pa du pūru”. Gaila, kad dviskaita išnykus iš bendrinės lietuvių kalbos…
Beje, LABAI AČIŪ Alkui už tokius širdžiai ir “ausiai” mielus skaitinius.
Algimantas Sabaliauskas:
,,Gaila, kad dviskaita išnykus iš bendrinės lietuvių kalbos…”
Taip savaime ir išnyko… – ‘kalbininkai’ išnaikino, stengėsi lietuvių kalbą artinti prie rusų kalbos. Kaip išnaikino, taip tegul dabar grąžina. Dar įteisino taip vadinamus ‘tarptautinius’ žodžius, kuriuos tik rusai panašiau suvokia.
XX a.a. pradžioj tokie ponai (suprask, patys nedirbantys – išnaudotojai) prie Tarybų valdžios važiuodavo in sibiru.