„Sakralieji baltų kultūros aspektai“: Antrasis baltų kultūros tyrinėjimų kvėpavimas

Recenzija: „Sakralieji baltų kultūros aspektai“ (Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2012): Antrasis baltų kultūros tyrinėjimų kvėpavimas.

Lietuvos kultūros tyrimų institutas (anksčiau – Kultūros, filosofijos ir meno institutas) išleido ir Tarptautinėje Vilniaus Knygų mugėje pristatė jau devintąjį „Senovės baltų kultūros“ tomą „Sakralieji baltų kultūros aspektai“.

Jau yra išleistos aštuonios serijos „Senovės baltų kultūra“, pradėtos prieš du dešimtmečius, knygos: „Ikikrikščioniškosios Lietuvos kultūra“ (1992), „Senovės baltų simboliai“ (1992), „Prūsijos kultūra“ (1994), „Dangaus ir žemės simboliai“ (1995), „Augalų ir gyvūnų simboliai“ (1999), „Nuo kulto iki simbolio“ (2002), „Gamta ir religija“ (2005), „Tai, kas išlieka“ (2009; skirta šviesiam Gintaro Beresnevičiaus atminimui).

Devintasis serijos „Senovės baltų kultūra“ leidinys, kaip ir ankstesnieji, tyrinėja iki šiol mažai žinomą mūsų praeitį. Tai – straipsnių rinkinys, išleistas, deja, vos 300 egz. tiražu (nejaugi lietuviams nusispjauti ant savo sakraliosios kultūros?). Norėtųsi pagiriamąjį žodį tarti ne tik leidinio sudarytojai dr. Elvyrai Usačiovaitei, bet ir jo dailininkui bei maketuotojui Ignui Kozlovui (puikus viršelis, dailiai atrodanti, maloniai išleista knyga), redaktorei Margaritai Dautartienei. Tekstus į anglų kalbą vertė Aldona Matulytė ir Jūratė Mažulytė. Tekstai parengti pagal 2010-ųjų spalį Lietuvos kultūros tyrimų institute vykusios konferencijos pranešimus.

Devintasis tomas – memorialinis, pašvęstas žymaus baltisto ir slavisto prof. Nikolajaus Michailovo (1967-2010) atminimui. Vos 32-ejų miręs mokslininkas spėjo daug nuveikti – domėjosi ne tik baltų, bet ir slavų praeitimi, rašė knygą apie slovėnų mitologiją, ruošėsi skaityti paskaitų kursą Italijos Udinės miesto universitete. Disertaciją N.Michailovas apsigynė Olandijos Leideno universitete, parašė 5 monografijas ir per 150 straipsnių. Dvasiniu N.Michailovo mokytoju galima būtų laikyti Vladimirą Toporovą (1928-2005).

Pietro Umberto Dini vartoja terminą balticitas, „baltiškumas“, kuris gerai nusako tai, kas traukia užsieniečius (nuo rusų iki italų, japonų ir t.t.) prie lietuvių kalbos, literatūros, mitologijos, religijos studijų.

1990 metais N.Michailovas paliko TSRS ir trumpam sugrįžo tik 2003-aisiais. Paskui grįžo į Italiją, kur ir mirė. Išleido „Slavų mitologijos antologiją“ (1993) bei „Baltų mitologijos antologiją“ (1995, kartu su P. U. Dini), „Baltų ir slavų mitologiją“ (1998), „Slovėnų mitologiją“ (2002), kartu su P.U.Dini pradėjo leisti tęstinį leidinį „Res Balticae“.

Knygoje „Sakralieji baltų kultūros aspektai“ rasime nemažai N. Michailovo biografinių duomenų, joje įvertinamas profesoriaus indėlis į senovės baltų kultūros tyrimus, publikuojamas jo tekstas iš palikimo.

Knygos mokslinis objektas – sakralumas, pagrindinė religijotyros dimensija, kuri čia aptariama gana išsamiai (knygos apimtis – net 488 puslapiai). Kaip žinome, Lietuvoje šventybės terminą nusakė Gintaras Beresnevičius.

Knygos autoriai – net 23 Lietuvos, Latvijos, Baltarusijos, Rusijos, Vokietijos mokslininkai, analizuojantys hierofanijas (šventumo pasirodymus), dievų atributus, jiems skirtas apeigas, atskleidžiantys senosios baltų kultūros elementus lietuvių ir latvių papročiuose, tautosakoje. Remiamasi jau žinomais ir naujai atrastais archeologiniais paminklais, rašytiniais šaltiniais.

Beje, knygą recenzavo puikūs senovės baltų kultūros specialistai – dr. Radvilė Racėnaitė ir prof. Algirdas Girininkas.

Knyga suskirstyta į keturias dalis: „Teoriniai sakralumo aspektai“, „Dievai, apeigos, jų mitiniai įvaizdžiai“, „Ženklai ir simboliai“, „Naujų istorinių šaltinių paieška“.

Išskirčiau dr. Vacio Bagdonavičiaus straipsnį „Vydūniškoji religijos simbolių interpretacija“, dr. Lilijanos Astros sakralybės tyrinėjimus senojoje lietuvių kultūroje, Mangirdo Bumblausko tyrinėjimus apie Žemaitijos virsmą iš pagoniškos į krikščionišką visuomenę, E. Usačiovaitės straipsnį „Baltų papročiai XIII a. Livonijos kronikų duomenimis“, Liberto Klimkos „Apie baltų mitologijos struktūrą: sūduvių ir prūsų dievų hierarchija“, Egidijaus Miltakio „Prūsų dievas Patrimpas Simono Grunau kronikoje“, dr. Nijolės Laurinkienės „Šv. Jurgis ir jo paminklai“, prof. Rimanto Balsio „Jauja – XVI-XVII a. valstiečių „bažnyčia“, Rolando Kregždžio „Baltų mitologemų genezė: amalas „Viscum album““, Dainiaus Razausko „Dievo krosnis: vienas mitopoetinio pasaulėvaizdžio blyksnis“ (D. Razauskas neseniai apie krosnies mitologiją išleido visą monografiją) ir daugelis kitų, paliečiančių ir sakralumą latvių, prūsų kultūroje. Knyga – marga, joje įvairiais aspektais žvelgiama į sakralumą, tad skaitančiajam nuobodžiauti neteks.

Dar vienas dalykas, kuris krito į akis ir kuriam, ko gero, būtina atskira studija: tai akademikės iš Rygos Janinos Kursytės straipsnis „Akmenų sakralumo pėdsakai“. Prisimenant Ibn Siną (Aviceną), pagal kurio filosofinę sistemą sielą turi ir mineralai (akmenys), čia surasime įdomių faktų apie tai, kaip, pavyzdžiui, latviai prie akmens garbindavo dievą Usinį (Ūsiņš) – arklių ir bičių globėją (p. 370). Be galo įdomūs duomenys – apie vadinamąsias akmens „bobas“, kurios randamos ne tik baltų kraštuose, bet ir kur kas toliau, jei žvelgtume į Rytus.

Knyga apipavidalinta įdomiomis nuotraukomis, piešiniais, tad ir akis bus į ką paganyti – ji nėra sausa. Džiaugiuosi, kad baltų kultūros tyrinėjimai Lietuvoje įgauna antrąjį kvėpavimą: ką tik pasirodė akademiko Eugenijaus Jovaišos trilogijos pirmasis tomas „Aisčiai. Kilmė“, dabar – E.Usačiovaitės sudaryta studija, atskiro aptarimo bus vertos ir taip pat šiomis dienomis pasirodžiusios R.Kregždžio knygos.