M.Kundrotas. Baltų sklaidos teorijos istoriosofijos šviesoje (V)

7. Kas liko nepasakyta

Žymus britų archeologas ir istorikas Tomas Pauelis savo knygoje „Keltai“ šiai tautų grupei priskiria dvi tautas, kurios paprastai priskiriamos germanams – kimbrus ir teutonus (T. G. E. Powell. Keltai. Vilnius, 2002, p. 189–190).

Dėl teutonų – remiamasi lotynizuoto jų tautovardžio „teutones“ sąskambiu su keltišku žodžiu „teuto“ (airiškai – „tuath“, bretoniškai – „tud“), reiškiančiu tautą. Germaniški atitikmenys – „theudo“, „theude“, „thiud“. Dėl kimbrų – kalbinių argumentų išvis nepateikta, nors juos galima numanyti: keltų britų palikuonių valų savivardis – kimrai…

Praktiškai – remiantis keliais sąskambiais, dvejetas gana žinomų tautų iš istorikams įprasto germanų pasaulio perkeliama į keltų erdves. O juk viena iš jų davė savivardį vienai didžiausių šiuolaikinių germanų tautų – vokiečiams („Deutsche“). Nežiūrint to, T. Pauelio teorija vertinama aukščiausiu moksliniu lygiu. J. Statkutės teorija, daugmaž tuo pačiu pagrindu perkelianti gotus iš germanų pasaulio į baltų erdves, jos tėvynėje priskiriama pseudomokslui. Ką reiškia šie dvejopi standartai?

Polemizuojant su didesniais akademinių ir pedagoginių modelių žinovais, išsiskyrė dvi mokslo ir švietimo sampratos: anglosaksiškoji ir frankogermaniškoji. Pirmajai – anot šių žinovų – labiau būdinga lavinti mąstymą, antroji mieliau apsiribojanti žinių kaupimu ir perdavimu. Ar ne tuo aiškintina, jog anglosaksų mokslo pasaulyje drąsios interpretacijos sutinkamos dažniau ir vertinamos rimčiau, nei Europos žemyne?

J. Statkutė atmeta gotų germaniškumo versiją, remdamasi dviem pagrindiniais argumentais. Pirmiausia – anot jos – gotų protėvynė Skandza buvusi Prūsoje, o ne Skandinavijoje, kaip įprasta galvoti. Antra vertus – teigiama, jog turimi germaniškos gotų kalbos šaltiniai mažai turintys ar išvis neturintys nieko bendro su istorinėmis ostrogotų ir visigotų tautomis.

Pirmasis argumentas jau šiek tiek aptartas antrojoje šio straipsnių ciklo dalyje. Čia galima tik patikslinti, jog gotų istoriko Jordano žodžius apie Vyslos upės ir Skandzos santykį galima versti dvejopai: jog Vysla tekanti per pačią Skandzą arba pro ją. „In conspectu Scandzae“ iš esmės reikštų: Skandzos akiratyje. Nežiūrint to, ar šiuos žodžius suprasime paraidžiui, ar perkeltine – žemėlapio – prasme, akivaizdu, kad kalbama apie labai artimas teritorijas.

Jei Skandza vienareikšmiai būtų Skandinavijoje, tai Vysla – visai netikęs atskaitos taškas. Juk Skandinavija nuo jos žemupio – gerokai į šoną. Aprašant Skandinaviją, kur kas labiau tiktų ne Vyslos, o Odros žemupys: būtent iš jo tiesia linija galima „regėti“ Skandinaviją, nors ir perkeltine prasme. Daugių daugiausia, ką skandinaviško galima „išvysti“ nuo Vyslos žemupio – tai Gotlando sala. Jau pačiu savo pavadinimu ji tiktų būti gotų protėvyne ar bent jau – tarpine tėvyne, tačiau vargu ar galėtų būti gausybės Jordano išvardintų tautų lopšiu.

J. Statkutės teorijos naudai byloja dar vienas, savaime – silpnokas, bet puikiai tinkamas papildymui argumentas. Pats Jordanas kitoje savo „Getikos“ vietoje – 74 eilutėje – aprašydamas Dakijos ir Mezijos santykį, žodžius „in conspectu“ rašo anaiptol ne perkeltine prasme: šios dvi istorinės sritys išties matyti viena iš kitos. Maždaug tiek pat, kiek nuo Vyslos žemupio matyti Prūsa ir Aistmarių pakrantės.

Atrodo, Jordanas, aprašydamas gotų protėvynę, susiejo dvi skirtingas jos istorines tradicijas – baltiškąją ir skandinaviškąją, ką pastebėjo jau Algirdas Patackas. Aprašydamas Skandzos santykį su Vysla, jis kalba apie Prūsos pakrantes, aprašydamas Skandzos klimatą ir gyventojus – jau apie Skandinaviją. Įsidėmėtina, jog tarp šių gyventojų paminėti danai, švedai ir suomiai, tačiau „užmiršti“ liko aisčiai, gyvenę rytinėje Baltijos pakrantėje – o juk juos Jordanas puikiai žinojo. Ši tauta – ar tautų grupė – įvardinta „Getikos“ 36 ir 120 eilutėse, bet jau ne Skandzoje.

Antrasis J. Statkutės argumentas – apie gotų kalbą – iš dalies aptartas ketvirtoje šio straipsnių ciklo dalyje, aprašant gotų, o taip pat – vandalų karalių vardus. Deja, pačios gotų kalbos žinios ligšiol – ganėtinai skurdžios. Pagrindiniai jų šaltiniai – Ulfilos Biblijos vertimas ir keli dar sunkiai įskaitomi runų užrašai akmenyse.

J. Statkutės teiginys, jog Ulfilos atstovauti gotai priklausę kitam etniniam masyvui, nei visigotai ir ostrogotai – neįtikina, bent jau sunku tai pagrįsti Jordano tekstu, kuriuo ji remiasi. Vis gi yra kitas argumentas jos teorijos naudai: XIII–XV a. Lietuvos raštija, fiksuota senąja slavų (kitų vadinama tiesiog gudų) kalba.

Istorikas, siekiantis išsiaiškinti senovės lietuvių tautinę tapatybę iš jų raštų kalbos, galėtų darytis išvadą, jog jie buvo slavai. Be kita ko, tokių teorijų netrūksta, ypač – Baltarusijoje. Netgi sutikus, jog Ulfilos gotai, visigotai ir ostrogotai buvo tos pačios tautos atšakos, tai dar nereikštų, jog Ulfilos rašto kalba buvo jų šnekamoji kalba. Didžiosios Kunigaikštystės lietuvių pavyzdys rodo, jog rašto kalba gali būti vienokia, o šnekamoji – visai kitokia. Be to, galimi ir kiti variantai.

Ulfilos rašto kalba galėjo būti tam tikro krašto „lingua franca“ – bendrasis žargonas, skirtas susikalbėti skirtingos tautinės tapatybės žmonėms. Panašiai lotynų kalba, skilusi į daugybę tarmių, buvo „lingua franca“ Romos imperijos provincijose, kur davė pagrindą šiuolaikinėms romanų kalboms.

Žvelgiant vien į Ulfilos tekstą ir Jordano užuominas apie patį Ulfilą, gotų germaniškumo neįmanoma nei įrodyti, nei paneigti. Kur kas dėkingesnis uždavinys atrodo gotų asmenvardžių ir vietovardžių, senųjų runinių užrašų, jų kalbos pėdsakų palikuonių kalbose tyrimai, kur iš dalies ir veda J. Statkutė.

Atskiras klausimas – baltų ir skandinavų giminystės ryšiai, apie kuriuos šiek tiek užsiminta antrojoje ir penktojoje dalyje. Šią giminystę liudija ne tiktai prancūzų istorinis atlasas, bet ir žymūs lietuvių, vokiečių, prancūzų mokslininkai. XIX a. daugelis garsių archeologų net laikė Rytų Pabaltijį skandinavų protėvyne (Lietuvių etnogenezė, Vilnius, 1987, p. 24).

Lietuvių antropologas Gintautas Česnys, aprašinėdamas neolitinės „virvelinės keramikos“ kultūros žmonių rasinius bruožus, atskleidė stulbinamų duomenų. Ši kultūra apėmė baltų, germanų ir būsimųjų slavų kraštus, bet jų gyventojai – skyrėsi. Švedijos „virvelininkai“ siejami su Rytų Pabaltijo gyventojais, tuo tarpu čia pat už sąsiaurio plytinčios Jutlandijos žmonės – jau su Vidurio Europa (ten pat, p. 44). Įsidėmėtina, jog G. Česnys – vienas didžiausių šiuolaikinės antropologijos autoritetų, o jo tekste jau įvardinta visa Švedija, ne tik jos dalis, pažymėta prancūzų atlase.

Žinoma, rasė ir tauta (etnosas) – dvi skirtingos kategorijos: vienoje tautoje gali sietis keli skirtingi rasiniai tipai ir atvirkščiai. Vis dėlto konkretų rasinį tipą į konkretų kraštą atneša konkretūs žmonės iš konkrečios tautos arba kelių tautų.

Jei G. Česnys neklydo, galima drąsiai spėti jau neolito pabaigoje vykus migraciją tarp Rytų Pabaltijo ir Skandinavijos – gal net abipusę. Šiapus galėjo būti germanų, o anapus – baltų. Antroji tikimybė atrodo šiek tiek didesnė, nes germanų buvimas priešistoriniuose baltų kraštuose liko neįrodytas, o Skandinavija G. Česnio duomenimis išsiskyrė iš likusios Germanijos. Ji labiau siejosi su baltų kraštais.

Šiame kontekste gotų kilmė iš Skandinavijos anaiptol nesikerta su galimu jų baltiškumu – bent jau tam tikrame jų tautinės raidos etape. Lygiai tą patį galima pasakyti apie vandalus ir galbūt – kai kurias kitas germanams priskiriamas tautas.

Istorines, archeologines ir antropologines prielaidas gražiai papildo kalbinės. Greta jau minėtų dėmenų „rik / rig / rich“ ir „mer / mir / mar“ germanams priskiriamų tautų valdovų asmenvardžiuose, galima atkreipti dėmesį į dar kai kurias detales.

Žymusis lietuvių kalbininkas Zigmas Zinkevičius, aprašinėdamas įvairių baltų kalbų pėdsakus lietuvių kalboje, išskiria priesagą „(a)ng“ vietovardžiuose. Anot jo, tai – kuršių paveldas: pavyzdžiai – Ablinga, Kretinga, Būtingė. Visos trys – kuršių istoriniame krašte (Lietuvių etnogenezė, p. 214). Kuršiai priskiriami vakarų baltams. Jiems priskiriami ir jotvingiai, kurių jau pats tautovardis turi dėmenį „ng“.

Palyginkime kai kurių germanams priskiriamų tautų vardus: tiuringai, varin(g)ai, tervingai (visigotai), greitungai (ostrogotai), asdingai ir silingai (vandalų gentys). Dauguma jų gyveno baltų kaimynystėje, išskyrus tiuringus, kurie istorijoje pasirodė gana vėlai, dar nežinia, kur gyveno jų protėviai – spėjama, jog tai buvę varingai, erų sandūroje lokalizuoti pietiniame Baltijos pajūryje.

Žinoma, priesagų mainai – jei tokių apskritai būta – galėjo vykti abiem kryptimis. Vakariniai baltai su germanų pasauliu susidūrė anksčiau, nei rytiniai gentainiai. Nežinia, ar įvardintų germanų genčių atstovai buvo sugermanėję baltai, ar germanai iš pat pradžių, bet kuriuo atveju tokie sutapimai, atsižvelgiant į geografinį kontekstą – pernelyg dėsningi, jog būtų atsitiktiniai. Mažų mažiausiai, tai gali reikšti prokalbę.

Aleksandras Vanagas dar praeito amžiaus pabaigoje rašė, jog priešistorinės baltų erdvės ribos iš įvairių vietovardžių gana tiksliai nustatytos šiaurės, rytų ir pietryčių kryptimis, bet vis dar lieka mįslių dėl jų vakarų ir pietvakarių ribų (Lietuvių etnogenezė, p. 23). Neseniai rusų archeologas Jevgenijus Šmidtas atskleidė, jog stereotipiškai slavams priskirti krivičiai iš tiesų buvo suslavėję baltai. Rytų kryptimi baltų arealo ribos jau istoriniais laikais vis dar tikslinamos, vakarų kryptimi – vis dar mįslės.

Galbūt savo giminaičių atradimas Vakaruose subalansuotų ir šiuolaikinę lietuvių savimonę, dėl kurios orientacijos į Rytus neseniai taip skaudžiai išgyveno dabartinė švietimo reikalų viceministrė Nerija Putinaitė? Jau visuotinai žinomi kuršių žygiai į Skandinaviją, dar ankstesni galindų žygiai drauge su gotais – į Ispaniją. Gal ateis laikas, kai pačių gotų ar vandalų baltiškumas bus toks pat atradimas, kaip šiandien – krivičių?

XVI a. Volfgangas Lazijus išspausdino, o XIX a. Ksaveras Bogušas perspausdino Viešpaties maldą dar vienos tautos kalba. Tai – herulai, gotų kaimynai ir varžovai, taip pat priskiriami germanams ir taip pat kildinami iš Skandinavijos. Skaitmeninio archyvo dėka kiekvienas šio straipsnio skaitytojas gali susipažinti su šiuo tekstu (K. Bohusz. O początkach narodu i języka litewskiego. Warszawa, 1808, p. 108). Jei tai – ne klastotė, kiekvienas gali pats spręsti, kuriai tautų grupei šią kalbą priskirti.

Klausimu „kas liko nepasakyta?“ norėtųsi ir užbaigti šį – gal kiek mėgėjišką, bet tikėkimės – su profesiniais reikalavimais ne itin prasilenkusį – straipsnių ciklą. Gal jis paskatins naujus – jau profesionalesnius tyrimus. Juk dar daug kas nežinoma, neišsiaiškinta, nepasakyta.