V. Ališauskas: Jokios Birutės Kęstutis nepažinojo

Teiginys skamba šokiruojamai, tačiau jėzuitų archyvus Romoje išstudijavęs filosofas, diplomatas, mitologijos tyrinėtojas Vytautas Ališauskas tvirtina, jog nėra jokių įrodymų, kad Birutė – Vytauto Didžiojo motina.

Į Lietuvos metraščių sąvadą XVI amžiaus pradžioje patekęs pasakojimas apie Kęstučio meilę Palangoje sutiktai Birutei tėra graži legenda. Ir nesvarbu, kad ji vėliau įgavo daug kultūrinių pavidalų. Tad kas galėjo būti Vytauto motina, ir ką kuršių mitologijoje reiškė Birutės vardas, neseniai pasirodžiusio „Lietuvių katalikų mokslo akademijos metraščio“ B serijos leidinyje „Bažnyčios istorijos studijos“ išsamiai nagrinėja V.Ališauskas.

Kultūroje gyva

Lietuvių istorinėje atmintyje Birutė užima ypatingą vietą. Šimtams mergaičių Lietuvoje duotas, kaip iki šiol manyta, kunigaikštienės Birutės, Lietuvai padovanojusios Vytautą Didįjį,  vardas. Pirmoji lietuviška opera taip pat paskirta Birutei. Libretą parašęs Gabrielius Landsbergis-Žemkalnis istoriją dar labiau išplėtojo. Tarpukario Lietuvoje cirkuliavo 100 litų banknotas, kurio vienoje pusėje – dailininko Adomo Galdiko įsivaizduojamos Birutės portretas, kitoje – vandenženklis su Kęstučio portretu. Šių dienų Lietuvos kariuomenėje įkurtas Didžiosios kunigaikštienės Birutės motorizuotas pėstininkų batalionas, kurio vėliavoje – Birutės atvaizdas.

Palangoje stūkso Birutės kalnas, jo papėdėje – 1965 metais pastatyta Birutės skulptūra (autorė – Konstancija Petrikaitė-Tulienė). Ėmė net sklandyti pasakojimai, kad šis kalnas – Birutės amžino poilsio vieta.

„Tai ką dabar daryti su visu kultūriniu klodu, kurį suformavo istorija apie Birutę? Jūsų tyrinėjimai nuvainikuoja gražų mitą?“ – klausiu pašnekovo, buvusio Lietuvos ambasadoriaus prie Šventojo Sosto, Romoje tyrinėjusio jėzuitų šaltinius. „Mito nenuvainikuoju. Tik patikslinu faktus. Kaip tik tam tikrus teiginius, laikytus tikrais faktais, siūlau laikyti mitu, legenda“, – sakė V.Ališauskas. Pašnekovas, primindamas, kad ne vienas istorikas yra suabejojęs, ar Birutė iš tikrųjų yra Vytauto motina, neigia ir iki šiol jai klijuotą vaidilutės įvaizdį.

Išpopuliarinta legenda

„Kai istoriniuose šaltiniuose kalbama apie Vytauto motiną, niekad neminimas Birutės vardas. Jei iš tiesų būtų žinota, kad jo motina Birutė, kodėl tas vardas nebūtų minimas?“ – klausė filosofas. Metraštis, į kurį Kęstučio ir Birutės istorija įrašyta ne to įvykio amžininkų, o šių istorinių asmenybių nemačiusių žmonių, ir dar praėjus daugiau negu 100 metų, anot V.Ališausko, irgi nepateikia jokių įrodymų. „Be to, net ir Lietuvos metraščių sąvade nekalbama, kad būtent Kęstučiui ir Birutei gimė Vytautas. Mano nuomone, čia suplaktos dvi skirtingos istorijos“, – teigė mitologijos tyrinėtojas.

Žvilgtelėkime, kas rašoma minėtame metraštyje, o tiksliau – Bychovco kronikoje (cituojamas Rimanto Jaso vertimas): „Kęstutis, viešpataudamas Trakuose bei Žemaičiuose, išgirdo esant Palangoje mergelę, vardu Birutė, kuri pagonišku papročiu buvo pasižadėjusi savo dievams išsaugoti skaistybę ir pati buvo garbinama kaip dievaitė. Nuvyko pats didysis kunigaikštis Kęstutis tenai, ir labai ji jam patiko, nes buvo labai graži mergaitė ir protinga. Ir prašė ją, kad būtų jo žmona. Ji nenorėjo sutikti ir atsisakė, kad pasižadėjusi savo dievams išsaugoti skaistybę iki mirties. Ir kunigaikštis Kęstutis paėmė ją prievarta iš tos vietos, su didžia pagarba palydėjo ją į savo sostinę Trakus ir, sukvietęs brolius, iškėlė su savaisiais broliais dideles vestuves ir paėmė tą mergelę Birutę sau už žmoną.“

Šį pasakojimą vėliau išpopuliarino pirmasis Lietuvos istorikas Motiejus Strijkovskis. Tada jis ėjo iš lūpų į lūpas, iš teksto į tekstą. „Ir niekas net nesigilino į patį pirminį variantą, – sakė V.Ališauskas. – Be to, apskritai Birutės, kaip istorinio personažo, vardas istoriniuose šaltiniuose minimas vienintelį kartą – minėtame Lietuvos metraščių sąvade. Visur kitur Vytauto motina vadinama tiesiog – Vytauto motina. Niekur jai neklijuojamas Birutės vardas. Vytauto motinos vardo nemini ir lenkų kronikininkas Janas Dlugošas.  Kas ji buvo iš tikrųjų? Istoriniai šaltiniai šiuo klausimu gana skurdūs.“

V.Ališauskas daro išvadą, kad Birutės ir Kęstučio pažinties legenda yra politinio pobūdžio. Ji galėjo susiformuoti Vytauto kovų dėl Žemaitijos laikais. „Ji remiasi istoriniu įvykiu – Kęstučio vedybomis su žemaičių didiko dukterimi. Metraštyje apie Birutės kilmę nekalbama“, – teigė pašnekovas.

Ar būta kitos moters?

„Sunku pasakyti, kodėl Vytauto motinos vardas neminimas jokiuose istoriniuose šaltiniuose, – sakė V.Ališauskas. – Tačiau gražioje istorijoje apie Kęstutį ir Birutę matau įdomų fenomeną. Tai vienintelė moteris, kurios tiesioginė kalba pateikiama metraščiuose (lietuviškame vertime tai neatsispindi). Daugiau nė viena moteris, na, išskyrus vieną krikščionę lenkų panelę, tiesiogine kalba net plačiausioje metraščio versijoje (Bychovco kronikoje) neapdovanojama.“

Teksto analizė rodo, kad šis pasakojimas niekaip nesiejamas su Vytauto gimimu, o yra įterptas į pasakojimą apie trijų sostinių įkūrimą (Trakų, Vilniaus bei Naujųjų Trakų). „Po kiek laiko jau kalbama apie Vytauto gimimą, tačiau tai, mano įsitikinimu, niekaip nesusiję su ta ankstesne istorija, – tvirtino pašnekovas. – Pasakojimas apie Kęstučio santuoką nėra genealoginis padavimas, nors yra pagundos jį tokiu laikyti. Vytauto gimimas aptariamas vien naujame, Naujųjų Trakų įkūrimo segmente. Tikrai niekur nepasakyta, kad Vytautą pagimdė ta Kęstučio iš Palangos parsivežta žavinga moteris.“

Tačiau juk nekalbama ir apie jokią kitą moterį? Ar tokia galėjo būti? „Apie tai nekalbama nieko. Akcentas visai kitas – norima tik patikslinti Vytauto gimimo vietą – Senuosius, o ne Naujuosius Trakus, – teigė V.Ališauskas. – Mano įsitikinimu, savarankiški pasakojimai, paimti iš skirtingų šaltinių, sudėti į vieną. Dar Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) metraščių tyrinėtojas profesorius Mečislovas Jučas yra pastebėjęs, kad šita „novelė“ egzistavo kaip savarankiškas pasakojimas dar iki metraščio atsiradimo.“

Pirmas, kuris šias skirtingas istorijas sujungė į vieną pasakojimą, buvo nuoseklios Lietuvos istorijos autorius M.Strijkovskis. „Jis ir padarė tokią išvadą, kad Birutė yra Vytauto motina. M.Strijkovskis remiasi ne kokiais nors mums nežinomais šaltiniais, o tiesiog pats padaro išvadą, – stebėjosi pašnekovas. – O paskui jau šią išvadą kartojo daugelis istorikų. Nors kitas garsus istorikas jėzuitas Albertas Kojalavičius-Vijūkas savo lotyniškai parašytoje Lietuvos istorijoje, daug kur nuosekliai sekdamas M.Strijkovskiu, Birutę kažkodėl vadina ne Vytauto motina, o pamote. Nežinia, kuo jis remiasi. Tačiau reikia atkreipti dėmesį, kad A.Kojalavičiui neatrodė, jog M.Strijkovskis teisus.“

Tačiau vis tiek neaišku, jei A.Kojalavičius Birutę vadina Vytauto pamote, kodėl neįvardijama ta kita neva buvusi moteris? Pašnekovo teigimu, ši istorija apgaubta paslapties.

Vardo nemini net Vytautas

Kad Vytauto motina tikrai nebuvo jokia Birutė, pasak V.Ališausko, galima daryti išvadą ir iš to, jog šis vardas neminimas gana išsamiai Lietuvos metraštyje apibūdinant Vytauto motinos gimines, nugalabytus keršijant už Jogailos svainio Vaidilos mirtį. Savo motinos vardo jokiuose šaltiniuose nemini ir Vytautas.

Pasak V.Ališausko, apskritai apie Vytauto motiną mažai kas žinoma – ar ji buvo Jogailos nužudyta, ar mirė savo mirtimi.

„J.Dlugošas to vardo paprasčiausiai galėjo ir nežinoti. Kryžiuočiams jų kronikose rūpėjo ne vardas, o jiems pravartūs, nebūtinai tikri, faktai, – teigė pašnekovas. – Be to, nepamirškime, kad metraščiai, kronikos nėra istoriniai vadovėliai. Drąsiau tikėti galima nebent tokiais užrašais, kai pranešama, pavyzdžiui, kokiais konkrečiai metais pasirodė kometa ar į šalį įsiveržė priešai. Tačiau kai bandoma rekonstruoti praeitį, prasideda metraštininkų interpretacijos.“

Birutės kalno kultas

Išsiaiškinus, kad Vytauto motinos vardas nėra Birutė, reikia atsigręžti į Palangoje esantį Birutės kalną. Ši didžiausia Palangos apylinkių kopa jau buvo žymima visuose stambesniuose žemėlapiuose nuo XVII amžiaus. Archeologai čia rado ir dangaus šviesulių stebyklos liekanų. Pasak V.Ališausko, vietovę galima laikyti susijusia su tam tikro kulto vieta, bet ne su kunigaikštienės Birutės kapaviete.

“Apie Birutės kalną pasakoja M.Strijkovskis, paskui ir vėlesnių laikų istorikai. Ant kalno vykdavusios tam tikros apeigos. Pasigilinau, apie ką čia kalbama. Paaiškėjo įdomus dalykas. XVIII amžiaus jėzuitų šaltiniuose kalbama apie kuršių deivę, kuri globojo smulkiąją kaimenę. Jos vardas buvo Birutė. Galbūt todėl Vytauto motinai ir buvo priskirtas šis vardas, nes tai, kad Kęstutis vedė Žemaičių didiko dukrą, galbūt net iš šitų vietovių, yra tikėtinas faktas„ – sakė mitologijos tyrinėtojas. Pasak jo, Birutės vardo etimologija artima vaisingumui. Senoji baltiško žodžio „birti“ reikšmė yra „gimdyti“.

Šv. Jurgis neišstūmė Birutės

Neatsitiktinai ant kalno 1506 metais pastatyta koplyčia buvo priskirta šv. Jurgiui – gyvulių globėjui. „Tokia praktika buvo įprasta – norint išstumti pagonišką kultą būdavo statomos koplyčios, skirtos panašios „specializacijos“, panašios globos katalikų šventajam. Birutė ir šv. Jurgis globojo gyvulius“, – sakė pašnekovas.

V.Ališausko teigimu, patikimas dalykas yra šio kulto egzistavimas metraštininko laikais. „Rašydamas apie kalne garbinamą Birutę, žinios autorius neturėjo jokio ideologinio pagrindo prasimanyti šį keistą kultą. Šią informaciją perduoda ir XVI a. net užrašo veikiausiai vietos bajorija, – pasakojo pašnekovas. – Palangos Birutės kalną  tiesiogiai sieti su Kęstučio sutuoktine trukdo ir tai, jog Lietuvoje pernelyg gausu Birutės vardu vadinamų kalvų, kalnų ir vietovių. Santykinė Birutės vardu pavadintų vietovių gausa atspindi buvusią deivės svarbą ir kulto paplitimą.“

Ką užrašė jėzuitai

Kaip jėzuitų šaltiniuose perskaitė V.Ališauskas, Daugpilio rezidencijos jėzuitai dar XVIII a. Livonijos užkampiuose aptiko senųjų baltų apeigų likučių. Anot jų, kai kur tebegarbinami dievaičiai, globojantys atskiras gyvulių rūšis, pavyzdžiui, Ūsinis – arklius, Tenis – kiaules, o Birutė – smulkiąją kaimenę (avis, ožkas, veršelius).

„Kad ir kaip būtų apmaudu, mums žinomuose mitologijos šaltiniuose deivė Birutė paminėta šį vienintelį kartą, tad nusipiešti jos siluetą nėra lengva. Jėzuitų tekste ji įvardijama drauge su gerai žinomu, archajiškus mitinius vaizdinius išsaugojusiu arklių dievu Ūsiniu“, – teigė V.Ališauskas. Anot jo, gali stebinti, kad tokia reikšminga mitologinė būtybė tiek menkai tepaliudyta šaltiniuose, o jos kultas fiksuotas tik vienoje vietoje. „Atsakymą veikiausiai teikia jos kuršiška kilmė, – sakė pašnekovas. – Traukiantis kuršių gyvenamajai erdvei, menko ir deivės kultas, kuris išliko regimai svarbiausioje jos šventvietėje – Palangoje. Paradoksaliu būdu jį įamžino pastanga jį išstumti, sukrikščioninant pačią šventvietę.“

Ji nebuvo vaidilutė

Pasak pašnekovo, metraštis mums išsaugojo tos merginos, kuri sužavėjo Kęstutį, ryšį su tuo kultu. Tačiau, kaip pabrėžia V.Ališauskas, niekur metraštyje nėra parašyta, kad Birutė buvo vaidilutė ar žynė. „Pasakyta tik, kad savo dievams ji buvo pažadėjusi skaistybę. Ką tai galėtų reikšti? Iš istorijos žinome, kad jaunos merginos tam tikrą laikotarpį susilaikydavo nuo vedybinio ryšio. Tačiau analogijų kituose šaltiniuose neturime“, – sakė pašnekovas.

V.Ališausko teigimu, nežinia iš kur atsirado vaidilučių sąvoka. „Jokiuose Lietuvos šaltiniuose jokios vaidilutės neminimos, – tvirtino jis. – Vaidilutės atsiranda tik prūsiškuose šaltiniuose, be to, labai vėlyvuose ir nepatikimuose. Kalbama apie tokius legendinius laikus, kad įsivaizduoti, jog vaidilutės Prūsijoje egzistavo, sunku. Aš asmeniškai manau, kad tai yra fikcija. Vienintelis dalykas, liečiantis tai, ką Lietuvoje mes laikome vaidilutėmis, yra J.Dlugošo pasakojimas apie amžinosios ugnies deginimą Vilniuje. Anot lenkų istoriko, Vilniuje buvo deginama tokia pat šventoji ugnis, kaip ir Romoje, kurią prižiūrėjo vestalės. Ir vėl lietuviškas vertimas veda į šoną. J.Dlugošas nori sugretinti lietuvių ir romėnų kultus, bet tiesiogiai nesako, kad lietuviškąją amžinąją ugnį prižiūrėjusios vietos vestalės.“

Vestalės, kaip aiškino pašnekovas, buvo skaisčiai gyvenančios ir iki tam tikro amžiaus šventąją ugnį prižiūrinčios Romos religinės pareigūnės. Paskui, atlikusios garbingas pareigas, jos ištekėdavo.

„Mano nuomone, vaidilutės senosios baltų religijos istorijoje, bent jau LDK teritorijoje, yra fikcija. O kad Birutė galėjusi būti vaidilutė – dar didesnė fikcija. Apie tai nėra jokių užuominų jokiuose šaltiniuose. Vestale pirmas Birutę pavadina A.Kojalavičius, tačiau, regis, jam rūpi pabrėžti metraščio ir M.Strijkovskio iškeltą skaistybės įžadą, o ne romantinėje vaizduotėje užgimusią mergelės pareigą kurstyti ugnį. Rašydamas lotyniškai jis, matyt, ieškojo atitikmens skaistybę pasižadėjusiai mergelei. Geriausias atitikmuo ir buvo vestalė“, – sakė pašnekovas.

Vytautas – be emocijų

„Aš manau, kad Birutės vardą galima taikyti tai gyvulių kaimenės deivei, o ne Kęstučio žmonai, Vytauto motinai, – teigė V.Ališauskas. – Tikėtina, kad vėlesniais laikais dvi figūros tiesiog buvo suplaktos į vieną. Be to, nepamirškime, kad ši istorija užrašyta jau krikščioniškoje Lietuvoje, kai apie pagonišką religiją daug kas buvo pamiršta. Tad suplakti buvo nesunku. Ką daryti visoms dabartinėms Lietuvos Birutėms? Tradicija simboliškai mums leidžia Vytauto motiną laikyti Birute. Mes ir toliau galime jai rodyti pagarbą.“

V.Ališausko įsitikinimu, kad Birutės kalnas – tikrai ne Vytauto motinos kapavietė, galima spręsti ir iš Vytauto reakcijos. „Po Žalgirio mūšio derantis su Kryžiuočių ordinu ir brėžiant Ordino sienas, kryžiuočiai labai pageidavo Palangos, – pasakojo pašnekovas. – Jogaila priešinosi, o Vytautas žaidė kažkokį sunkiai suvokiamą politinį žaidimą. Jis pasirodė emociškai abejingas šiai teritorijai, pasakė, kad Palanga – tik „menka pakrantėlė ir šlakelis vandens“. Logiškai mąstant, jei čia – jo motinos kapas, jis nebūtų buvęs toks abejingas Palangai. Tiesa, Palanga tada liko Lietuvai.“

Istorikai netikėjo jau seniai

Istorikas Rimvydas Petrauskas tvirtina, kad istorikai seniai Kęstučio ir Birutės susitikimą laiko vien tik romantiška istorija. Jam neatrodo keista, kad niekur neminimas Vytauto motinos vardas.  „Ikikrikščioniškoje Lietuvoje nė vieno kunigaikščio žmonos, išskyrus Mindaugo Mortą, vardas nėra minimas, jei ji nebuvo stačiatikė. Kad Vytauto motinos vardas niekur neužrašytas – tai gana tipiškas atvejis. Nieko čia keisto. Be to, žinant to meto vedybinius papročius, kai tuokiamasi buvo grynai politiniais sumetimais, o ne su simpatijomis, neįtikima, kad Kęstutis būtų vedęs kažkur Palangoje sutiktą mergelę, – sakė istorikas. – Galima nebent manyti, kad Kęstučio žmona buvusi kilmingo Žemaitijos didiko dukra, nes Kęstutis tokiu būdu norėjęs Žemaitiją suartinti su Lietuva. Tačiau tikrai jo išrinktoji nebuvo ugnį kurstanti vaidilutė Birutė. Ši istorija – grynai romantikų prasimanymas.“

Nusistebėjus, kaip metraščiuose atsidurdavo ne tikri faktai, o legendos, R.Petrauskas čia irgi nemato nieko keisto: „Šitame pačiame metraštyje atsirado ir legenda apie Gedimino sapną – neva taip Gediminas įkūrė Vilnių. Juk tada nebuvo jokios istorinės kritikos. Į metraščius patekdavo įvairūs pasakojimai.“

Pasak R.Petrausko, reikia aiškintis ne tai, ar Birutė buvo Vytauto motina, o apskritai, kas buvo jo motina ir koks jos vardas.