Balandžio 24 d. Rokiškio krašto muziejuje vyko, o balandžio 28 d. 13.00 val. Pasvalio krašto muziejuje vyks renginiai Antrojo Lietuvos Statuto 460 metų sukakčiai paminėti.
Lietuvos istorijos instituto stendinės parodos
Pasvalyje diskusiją lydės ir Lietuvos istorijos instituto stendinės parodos, skirtos 1791 m. gegužės 3 d. konstitucijai, atidarymas.
Kokias ir kieno teises užtikrino senosios Lietuvos teisė, kaip keitėsi teisingumo samprata, kur ir kodėl vyko raganų medžioklė, kaip buvo sprendžiami bajorų ginčai ir kokį vaidmenį Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje atliko mediacija – svarstydami šiuos klausimus istorikai pradėjo kelionę per Lietuvos miestus.
Jie kviečia visuomenę į renginių ciklą, skirtą vienam ryškiausių Renesanso epochos Europos teisės fenomenui – Lietuvos Statutams.
Valdovų rūmų muziejaus parengtas pokalbių-diskusijų ciklas „Teisingumo stulpai: prakalbinti senosios Lietuvos teisės paminklai“ prasidėjo Plungėje ir tęsis Rokiškyje, Pasvalyje, Klaipėdoje ir Birštone.
Plačiajai visuomenei skirtuose renginiuose rengėjai kviečia leistis į teisės paminklų pažinimo kelionę ir kartu su teisės istorijos tyrinėtojais susipažinti su Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teisine mintimi. Taip pat ir su teisėkūros procesu, teismų veikimo praktika.
Taip pat išgirsti apie naujausius Lietuvos teisės paminklų tyrimus ir mokslininkų atradimus bei patirti, kad senosios Lietuvos valstybės sukurta brandi teisės sistema buvo jos visuomenės atsinaujinimo ir europėjimo liudijimas.
Projektu siekiama priminti ir įprasminti Antrojo Lietuvos Statuto, tapusio pamatiniu teisės dokumentu ukrainietiškose Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėse, priėmimo 460 metų sukaktį.
Projekto dalyviai – žinomi Lietuvos Statutų ir XVI–XVIII a. teismų veiklos tyrinėtojai – pasirinko patrauklaus pasakojimo formą.
Renginių klausytojams jie pateikė vaizdingų teisės normų įgyvendinimo Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje pavyzdžių.
Jie lygino teisę anais laikais ir dabar, pasakodami neįtikėtinas istorijas iš raganų teismų bylų ar Lietuvos Vyriausiojo Tribunolo sesijų protokolų.
Per trumpą diskusijai skirtą laiką klausytojams nubrėžiamos tolesnio pažinimo gairės. Taip pat raginama domėtis Lietuvos teisės istorija, teisėkūra ir jos šaltiniais.
Per pirmąjį Lietuvos Statutų pristatymą Plungėje, Žemaičių dailės muziejuje, dalyvavo doc. dr. Eugenijus Saviščevas (Vilniaus universitetas), dr. Darius Vilimas (Lietuvos istorijos institutas). Lirija Steponavičienė (Valdovų rūmų muziejus), dr. Ramunė Šmigelskytė-Stukienė (Valdovų rūmų muziejus).
Žemaičių dailės muziejaus pavaduotoja dr. Jolanta Skurdauskienė teigė, kad į pristatymą pakvietė ir moksleivių. Nes iliustruoti vaizdais pasakojimai, komentarai – geriausias būdas pažinti ir įsiminti temą.
„Mūsų muziejus yra vieta, kurioje nuolat kalbame apie mūsų bendruomenės, regiono ir valstybės atmintį. O tokie projektai, kaip šis, skirtas seniesiems Lietuvos valstybės teisės šaltiniams pažinti. Taip pat jie skatina mus suvokti save kaip Europos geopolitikos ir kultūrinės erdvės dalyvius.
Ypač svarbu jaunajai kartai, kurios tapatybė formuojasi
Žinoti valstybingumo ir demokratijos šaknis, suvokti teisės kilmę bei jos ir pareigos ryšį, gebėti vertinti skirtingas epochas yra geriausias būdas moksleiviams mokytis patiems atsakingai kurti savo šalies ateitį.“
Projektą įgyvendina Valdovų rūmų muziejus ir partneriai – Lietuvos istorijos institutas, Vilniaus universiteto Istorijos fakultetas, Kauno švietimo naujovių centras ir regionų muziejai.
Artimiausi renginiai vyks balandžio 24 d. 12.00 val. Rokiškio krašto muziejuje, balandžio 28 d. 13.00 val. Pasvalio krašto muziejuje. Pasvalyje diskusiją lydės ir Lietuvos istorijos instituto stendinės parodos, skirtos 1791 m. gegužės 3 d. konstitucijai, atidarymas.
Gegužės 7 d. 17.00 val. istorikai ir muziejininkai kviečia lankytojus į Klaipėdą, Pilies muziejaus konferencijų salę, kur diskusijoje ypatingas dėmesys bus skiriamas Žemaitijos privilegijų ir kitų teisės šaltinių tyrimams.
Ciklą užbaigs birželio 16 d. 17.00 val. Birštono kurhauze rengiama diskusija „Nuo Lietuvos Statuto iki Gegužės 3-iosios konstitucijos: teisės ir teisingumo sampratos Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje“.
Projekto sumanytoja Valdovų rūmų muziejaus generalinio direktoriaus pavaduotoja, istorikė dr. Ramunė Šmigelskytė-Stukienė sako, kad kiekvienas regione vykstantis renginys yra galimybė giliau pažinti ne tik visos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teisinę kultūrą, bet ir konkretaus krašto ar miesto istoriją.
O diskusijų prelegentai yra pasirengę supažindinti su plačiajai visuomenei iki šiol mažiau žinomais senosios Lietuvos teisininkais, Statutų kūrėjais ir rengėjais, iškiliais advokatais, jų darbais ir indėliu į Lietuvos kultūros raidą.
O kartu atsakyti į klausimus, kada Lietuvoje pasibaigė raganų teismų epocha ir kokias teises bei laisves užtikrino 1791 m. gegužės 3 d. konstitucija.
Diskusijose-pokalbiuose dalyvauja istorikai dr. Robertas Jurgaitis, dr. Adam Stankevič, dr. Darius Vilimas, Simona Glazauskaitė, Inga Ilarienė (Lietuvos istorijos institutas). Doc. dr. Eugenijus Saviščevas (Vilniaus universitetas), dr. Vydas Dolinskas, dr. Ramunė Šmigelskytė-Stukienė, Lirija Steponavičienė (Valdovų rūmų muziejus).
Parengta pagal Valdovų rūmų muziejaus pranešimą
Citata: “Gegužės 7 d. 17.00 val. istorikai ir muziejininkai kviečia lankytojus į Klaipėdą, pilies muziejaus konferencijų salę, kur diskusijose (apie Statutą) ypatingas dėmesys bus skiriamas Žemaitijos privilegijų ,,, tyrimams”.
Puiku, kadangi 1588 m. Statutas, be Vyčio su Gedimino stulpais, yra dar ir patvirtintas ir Švedijos karaliaus antspaudu. Knygos “Istorija pareinant į Lietuvą” p. 55 be šių antspaudų, yra parodyta ir teritorija, kurioje galiojo šis 1588 m. Statutas.. Centras jos buvo Žemaitijos Palangoje. Turint omenyje, kad 1.410 m. Žalgirio mūšio metu po Gamtinės katastrofos (superugnikalnio išsiveržimas Sumatros saloje 70.000 m. atgal), kai peleniniai debesys pakilę į 30 km. aukštį ir pasklidę virš didelių Žemės plotų šešeriems metams pridengė Saulę ir iššaukė vulkaninę žiemą, ko išdavoje iš bado ėmė mirti vaikai, po to moterys, PLANETOJE gyveno vos 425 mln žmonių. Su lietuviais kontaktavo tada Švedija šiaurėje, Viena, Budapeštas, Egeras pietuose, lietuviai apėmė Kijivą Ukrainoje, rytuose ribojosi su Briansku, Tvere, bet Maskvos nesiekė, o 1.410 m. Žalgirio mūšis vyko tada dabartinės Lenkijos teritorijoje. Išvada: Statuto apibrėžti santykiai galiojo daugmaž visoje paminėtoje teritorijoje. Apie visa tai galima pasiskaityti knygos “Istorija pareinant į Lietuvą” (Klaipėdos universiteto leidykla /2023) 54 – 56 p. kartu žvelgiant ir į žemėlapius su išvardintais duomenimis.
P.S. Renginio organizatorius, atsižvelgiant į knygoje pateiktus duomenis, kviečiu užtikrinti kad jame dalyvautų ir svečiai iš Klaipėdos universiteto profesūros tarpo su knyga “Istorija pareinant į Lietuvą” rankose. Dėkoju.
Štai kokį Lenkijos karalystės istorijos propagavimo renginį Lietuvoje surengė Lietuvos istorikai. Tai kaip ir lenkiškos istorijos darbų vykdytų Lietuvos istorikų, matyt, už Lietuvos biudžeto lėšas ataskaita Statuto 460 metinių proga, kurios propagavimas, manau, tegali būti suprastas ne kitaip, o kaip lenkybės tarp lietuvių, neturinčių savo istorijos žinių, gaivinimas, kaip priešybės Vasario 16-osios akto Lietuvos valstybinio atskyrimo nuo Lenkijos dvasiai sklaida.
Statutai, turbūt, vigi, Lietuviškas reiškinys. Skirtingai, manau, nuo Gegužės trečiosios antilietuviškos konstitucijos.
>+++
Lenkų atvykimas iš Azijos gyventi Europon knygos “Istorija pareinant į Lietuvą” 73 p. yra nušviestas tokia istorijos analitiko Aivaro Lileikos dokumentika: “Rusijos variagai užpuolė judaizmą išpažįstančią Chazarijos (Khazars) valstybę, kuri buvo žinoma dar Palaukių – Polovcų vardu. Po rusų variagų smūgių valstybė, buvusi azijinėse stepėse ir kontroliavusi dalį prekybos kelių iš Europos į Persiją bei Kiniją, sunyko, nes viršų ten tada paėmė Bizantijos remiami kariai. Roma, kuri konkurencinėje kovoje dėl sausumos prekybos kelių į Kiniją ir Persiją rėmė polovcus, perkėlė tada šias chazarų bendruomenes į sarmatų vakarus tarp Vyslos ir Oderio, kur 966 m. juos perkrikštijo. Po to chazarų karo vadas Meško I (Mieszko I) paėmė į žmonas popiežiaus jam parūpintą kaimyninės Bohemijos – Moravijos kunigaikštytę Dobravą (Dobrawa), 1005 m. Boleslovas Narsusis išleido monetą su dvipusiu įrašu WLADCA POLSKI – PRINCE(P)S POLONIE ir taip 11 a. pradžioje Vyslos aukštupyje buvo įtvirtinta valstybė vardu POLONIE – POLONIJA. Tuos poloviečius, lotyniškai vadinamus polaci (poliaki), sutrumpintai leci (leki – lechi) – ta proga prisiminkime neseną pavardę Lechas Valensa – perkėlimo būdu aplenkusius sarmatus lietuviai ėmė vadinti lenkais (riestinis kirtis ant “n”, vėliau nuslydęs ant dešininį kirtį turinčios “e”). Lenkai, tapę paklusnūs šv. Romos imperijai, tuojau išsiplėtė, užimdami ir Mažosios Lenkijos plotus. Ši šv. Romos apie 1.000 – uosius metus iš rytų atkelta smulkių kunigaikštėlių gentis, Italijos metraščiuose buvo vadinama “druga Slowianszcyzna”, jos sostine tapo Krokuva….Pirmu karaliumi po krikšto čia tapo V. Lokietka”. Pastaba: Aivaro Lileikos ir nupiešto Vlad. Lokietkos nuotraukos yra įdėtos kn. “Ist. par. į Lietuvą” 74 p. Išvada: STATUTAI nuo antilietuviškos Gegužės trečiosios konstitucijos skiriasi taip kaip skiriasi vanduo nuo kisieliaus, gerbiamas Trys Pliusai. Pagarba.
Iš kur mes žinom, kad ,,lietuviai juos ėmė vadinti LeNkais? Ar Italijos metraščiai buvo rašomi lenkiškai ? Lechai ar ne iš lenkų mitologijos apie du broliu – Lechą ir Čechą ?
> +++
Statutai, tai buvusios Lenkijos karalystės administracinės dalies, iki Liublino vadintos LDK vardu, sulenkėjusios bajorijos gyvenimo kodifikavimo aktai pavadinti Lietuvos kaip geografinės Lenkijos dalies vardu, beje, parašyti dar ir LDK kanceliarine rusėniška (‘poprostu’) – slaviška kalba. Juose, regis net LDK sąvoka reiškia jau tik kaip buvusios administraciškai atskiros, o dabar – vieningos Lenkijos tertorijos dalies pavadinimą.
Informacijoje apie renginių ciklą nėra pažymėta, kad būtų istorikų naujai atskleistas, kad Statutai būtų buvę priešlenkiško pobūdžio lietuviško suverenaus valstybingumo pasireiškimas. Tai, regis, tiesiog yra plačiau skleidžiamas tas pats dar sovietų (Rusijos) aprobuotas ir skleistas ideologinis į juos požiūris. Jis Rusijai buvo priimtinas kaip Lietuvos gyvenimo istorinį rusėniškumą paliudijantis istorinis dokumentas, o dabar – tinka Lenkijai, skleidžiant kaip savą Lietuvai lenkiškumą.
Statutai gynė Lietuvos savarankiškumo likučius. Jie nebuvo Lenkijos įrankis prieš Lietuvą. Taip, surašyti ne lietuviškai. Lietuvos plėtimosi į rusų žemes kaina.
>+++
1. Žemėje 1.410 m. Žalgirio mūšio metu gyveno vos 425 mln. žmonių (Pasaulio Atlasas, versta iš World Atlas, Kingfisher London, “Aktėja” lietuviškas vertimas), todėl, koncentruotai vykstant iš Azijos į vakarus lig pat Vyslos ir Oderio aukštupio, gyvenviečių (mūšių nebuvo) pakeliui buvo lenkiamasi (semiotika, semantika, – Paryžiaus universitetas, Sorbona, prof. A, J. Greimas), iš ko kilo daugiskaitos daiktavardis “lenkai”.
2. Knygoje “Sarmatia.Užmirštoji istorija” (Aivaras Lileika/2022, UAB Ciklonas, Vilnius) p. 146 skaitome, kad “Italijos metraščiuose, rašytuose apie 1000 metus, Lenkija buvo vadinama “antruoju slavų kraštu” (druga Slowianszczyzna) bei “slavų kraštu už kalnų” (Slowianszczyzna za gorami).
3. Lenkiškoji legenda apie du brolius Lechą ir Čechą, kas gali būti susiję su Bohemija – Moravija (Čekija), – ten pat p. 146, man niekaip nėra žinoma. Dėkoju.
1.Tai, kad Greimas parašė Semiotiką, dar nereiškia, kad lenkų vardas atsirado iš sąvokos ‘lenktis’.
2.Kodėl Italų metraščiuose rašoma lenkiškai ?
>+++
Citata: “Taip, surašyti ne lietuviškai. Lietuvos plėtimosi į rusų žemes sąskaita”. Neminint jau knygos “Istorija pareinant į Lietuvą” (Klaipėdos universitetas/2023), prieštaraujančios šiam tamstos teiginiui, medžiagos bei naujausios DNR tyrimais paremtos Rusijos Federacijos mokslininkų medžiagos, paminėsiu jums, Trys Pliusai, dar kunigaikščio Jurgio Giedraičio (Ježy Gedroic) žodžius: “Labiausiai suklastota yra Lenkijos istorija, tai tiesiog pavogta Lietuvos istorija”. Prosit!
Tai kuriam mano teiginiui prieštarauja jūsų knyga ? Kad Lietuva plėtėsi į rusų žemes ir dėl to naudojo rusų kalbą dokumentams ?
> +++
Čia jau ne vyrų kalba, o močiutės balselis, – vaikeliai, neikite į mišką, ten vilkas…
Vyre, gal gali patikslinti savo mintį ?
>+++
Lietuva ne plėtėsi, o traukėsi pareinant į Lietuvą iš Rusijos žemių. Tam pašvęsta daugybė (ofsetas+e-formatas) 283 p. knygos “Istorija pareinant į Lietuvą” turinio lapų. Ten, suskaičiavus, dokumentaliai parašyta, jog po ledynmečio į Lietuvą pargrįžę dzūkai Vilnių įkūrė 7.275 m. pr. Kr. metu, kas pritrenkė į Lietuvą iš Vakarų Azijos atvykusius žydus ir užčiaupė burną lenkams, kad jie nesakytų, jog “Vilno naše”. O rusai nustebo kai neseniai atlikti platūs genetiniai DNR tyrimai parodė, jog (atleiskit, kad neverčiu): “litovcy – ne toljko jazyk, no v krovi etogo naroda skryto nečto gorazdo bolee drevneje i pūgajuščee. Pravda, li, čto DNK litovcev – eto priamoj reportaž iz epochi otstuplenija lednika? (apie lietuvių otstuplenijos – atsitraukimo nuo ledyno epochą pasakojama ir knygoje “Istorija pareinant į Lietuvą” su preambule pirmame puslapyje, kad “Prieš pareinant reikėjo išeiti (otstupitj)”. Pravda li, čto litovcev sčitajut seifom čelovečestva?” ir t. t. Taip kad, mieli kaimynai lenkai, išsiverskite knygą “Istorija pareinant į Lietuvą” į savo kalbą ir nečiaudėkit ant mūsų seilėmis, kurios lietuviško DNK turi vos 28% (ten pat). Va tep.
> Rimgaudas
Lietuviško pavadinimo ‘Lenkija’ ‘n’ yra įterptinis kaip ir žodžių ranka – rus. rūka, antis – rus. ūtka ir t.t. atvejais. Tad pirminio liet. žodžio, iš kurio radosi Lenkijos pavadinimas, šaknis buvo *lek-/*lok-/*lak-, ji giminiuotina su liet. veiksmažodžiais lekioti, liuoksėti, lakioti ir su iš jų atsiradusiais daiktavardžiais liet. lokys, latv. lacis/lačis. Tokiu atveju žodis ‘poliakas’ laikytinas lietuvišku sudarytu iš priešdėlio po- ir liakas/liokas, kuris giminiuotimas su liet. lokys<liuokys.
Kaip istorijos šaltiniai byloja Polekės/ Poliuokės vardą būsimai Lenkijai davė ją įkūręs karvedys Meško. Kadangi meška yra lokys, tai tokiu atveju išeitų, kad vardas 'poliakai' radosi iš liet. žodžio meška/lokys. Plg. vietų pavadinimus Luokė, Paluknė, Palūšė, Liškiava ir t.t., pvrd. Paliokas, Polikša ir t.t.
Taigi tikriau, kad Lenkiją įkūrė ir jai savo pavadinimą suteikė Lokių/Meškų dinastijos lietuviai, o jais laikytina buvę kuršiai. Taigi, gal Aivaro Lileikos 'dokumentika' tikslintina.
Dėl Lenkijos įkūrėjų lietuviškumo – tai pačiai dinastijai, kaip ir Meško, priklausė ir Lokietka. Tai visiškai akivaizdu, kad nuo Lokys.
Bet dėl to, kad rankoje, antis n yra įterptinis – tai jau ne. Slaviški žodžiai n neteko, o ne į lietuviškus n įsiterpė.
> +++
Tikslinu, tai apibendrintas vertinimas paties minčių:
,,Statutai gynė Lietuvos savarankiškumo likučius. Jie nebuvo Lenkijos įrankis prieš Lietuvą. Taip, surašyti ne lietuviškai. Lietuvos plėtimosi į rusų žemes kaina.”
Labai apibendrintas. Tiek, kad darosi sunku apčiuopti mintį.
>+++
Citata: ” Tai, kad Greimas parašė Semiotiką, dar nereiškia kad lenkų vardas atsirado iš sąvokos lenktis”. Be pačios Semiotikos knygoje yra punktas apie semantiką, kas reiškia 1. Bet koks pavadinimas turi žmogiškąją prasmę. 2. Semantika taikytinai tą` prasmę išskleidžia, parodant knygoje pavyzdžiais. Abi dalys, esu išstudijavęs, yra vadovėlis kaip šią bendrybę, iškodavus esmę, reikia taikyti praktikoje, ką ir padariau nuo veiksmažodžių (vis) lenktis, (vis) aplenkti daugiskaitoje gaudamas daiktavardį ‘lenkai’. Semiotika, Trys pliusai, su sekančia po jos Semantika yra vadovėlis, – kaip iškoduoti žodžių su pasikartojančiais junginiais esmę. O tamstos gentainiai rusai, susipažinę su Semiotikos vadovėliu ir pralošę lietuviams ne vieną ginčytiną jų teritorijoje pavadinimą, akademiniame lygmenyje keikėsi ne kartą, – “Eta prokliataja semantika”. O Vilnai norėčiau pasakyti, kad karvedys Meško, kitų aprašymuose apie jį kaip asmenį jis būdavo apibūdinamas kaip didelis ir labai stiprus žmogus, galėjęs pasagas žirgams lankstyti rankomis. T. y. buvo jis stiprus kaip lokys, kaip meška ir dėl to jis buvo vadinamas Meško. Tai tiek.
Kas yra semiotika, visiems daugmaž aišku. Bet tai nereiškia, kad pirma į galvą atėjus prasmė yra teisinga.
Su visa pagarba, bet rusai, ačiū Dievui, nėra mano gentainiai.
> Lokietka
Žiūrint, kaip yra suprantama tas ‘n’ netekimo ar įterpimo žodžiuose atsiradimas.
Iš latvių žodžio roka – ranka, rėta – randas ir t.t. sunku pasakyti, kurie žodžių variantai – su ‘n’ ar be jo yra senesni. Šiaip kalbotyroje yra nuomonių, kad latvių ir prūsų kalbose yra žodžių, kurių šaknys, formos yra senesnės už giminingus lietuvių kalbos žodžius. Todėl manyčiau, kad lietuvių k. žodžio ‘lenkas’ garsas ‘n’ veikiau yra įterptinis. Tačiau neatmestina ir kn/nk sukeitimo galimumas šnekamojoje kalboje, plg. Maskva – Maksva. Tai čia – kalbiškai kiek plačiau dėl lietuviško pavadinimo ‘lenkas’ galimos istorijos.
Asmenvardis Lokietka artimesnis žodžiui “alkūnė”, o ne “lokys”. Dėl n pirmapradiškumo lietuvių kalboje: jotvingis -lenk. jatwiag, galindai- rus. goliadj, liet. vitingis- rus.vitiazj.
>+++
Citata: “Kas yra semiotika visiems daugmaž aišku”. Visiems, tačiau, norėčiau paaiškinti, kad semiotika be semantikos yra tik statika, o dinamiką jai suteikia semantika: abu šie dalykai, įjungus mokslinės vaizduotės jėgą (prof. Klifordas Gertzas, Prinstono universitetas, JAV), teikia plačias galimybes Lietuvotyros (akademikas prof. V. Toporovas) mokslo srityje. Naujausias to pavyzdys yra platūs Rusijos Federacijos genetikų tyrimai lietuviško DNR paplitimo, pradedant jį nuo Respublikos Saha (Jakutija) Rusijos Federacijoje, einant į vakarus iki pat Lietuvos kartu su ją supančių valstybių teritorijomis. Tyrimai parodė, kad lietuviškas genas minėtose teritorijose yra ženkliai apčiuopiamas dar nuo ledynmečio epochos laikų, kas tiesiogiai susišaukia su koncentruota 283 puslapių dviejų dalių (ofsetas + e – formatas su USB raktu) knygos “Istorija pareinant į Lietuvą” (Klaipėdos universiteto leidykla/2023) turiniu. Įdomumo dėlei informuosiu, kad lenkai lietuviško geno savo kūne turi vos 28%. TODĖL Česlovo Iškausko pateikti duomenys apie Lenkijos politikų (ir ne tik jų) pastangas naudoti Lietuvą Lenkijos imperinių užmojų vykdymui ne tik Europoje, bet ir pasaulyje, privalo būt lietuvių VSD, gynybinio bloko NATO ir Rusijos Federacijos žvalgybinių institucijų šių, Lietuvai priešiškų, veiksmų iš Lenkijos pusės užkardymo srityje. Dėkoju.
Kažkodėl Lietuvos partijos ir valstybės institucijų vadovai yra pamiršę ir savo politikoje nesivadovauja Oskaro Milašiaus, diplomatinėmis priemonėmis 5-erius metus kovojusio dėl užgrobto Vilniaus atgavimo, mintimis – suformuotu dėsniu, kad dėjimasis su Lenkija yra Lietuvos prapultis. Kažkaip pamirštama, kad Lenkija niekada Lietuvos negelbėjo ir negelbės. Lietuva visada rūpėjo tiek, kiek ji yra Lenkija ar yra ja tampanti… Tai – šventa Oskaras Milašiaus pasakyta tiesa. Viešai nėra ir nebus žinoma, ką po karo slaptai sutarė Lenkijos Sikorskis su Stalinu dėl Lenkijai valdyti kaip savo duotų iš Vokietijos užkariautų Prūsijos žemių. Tad Lietuvos kariški santykiai su Lenkija turi būti labai atsargūs – yra galimi tik NATO arba būsimame ES formate, visos dvišalės karinės partnerystės su ja negali būti Lietuvai priimtinos ir nesant atskiro Seimo priimto įstatymo atskirų kariuomenių grupių atliekamos. Tad ir kariškuose savo darbuose vadovaukimės tuo Oskaro Milašiaus prisakymu, nepraraskime apdairumo juose.
> skt.
Lokietka kalbiškai manytina, kad yra radęsis kaip pasidarytas iš vietovės, tarkim Lokyta, pavadinimo asmens vardas, kuris, akivaizdu, yra kuršiškos (lietuviškos) darybos iš lokys.
Nurodyti genčių pavadinimai yra kalbininkų lietuviškai atkurti iš kitomis kalbomis šaltiniuose užrašytų žodžių, todėl dėl jų tikrumo yra abejonių. Pvz., lenk. jatviage/jatvieže gali būti ne lietuvių, o latvių k. artimi pavadinimai, antai, jiems lietuviai – lietuvieši, patys save vadina latvieši. Vitiazj taip pat gali būti tos pačios latv, priesagos -ieši žodis. Kai dėl galindai – goliadi, tai pastarąjį linkčiau laikyti su ‘go-‘ priešdėliu sudarytu žodžiu, o šaknį – ‘liad’ giminiuočiau su estų Leedu – Lietuva.
Vitiaz (ne Vitiazj) – Vytis az. Az senąja slavų kalba yra aš. Iš filmo Ivanas Vasiljevičius keičia profesiją – az jiesmi car (aš esmi caras).
> Vilnai
Akivaizdu, kad žodžio Vitiaz dalis -iaz (esius/jesius) yra priesaga, pati šaknis Vit- yra gimininga žodžiui ‘vieta’, kuris semantiškai reiškia ‘įsigyventi, prigyti, prisivyti atitinkamoje tikrovėje’, ‘įgyti nuosavumą’.
Tokiu atveju Vitiaz lietuviškai rašytinas Vietesis/Vietesius. Beje, tokia darybinė priesaga įžvelgtina ir žodyje ‘tut-eišis’.
rimtu veidu skelbi vėjus.
>Vilnai
Net nustebau, p. Vilna, tamstos semantikos, remiantis semiotika, aukščiausios klasės skiemeniniu išvedžiojimu, kadangi žodis ‘tuteišis’ išsikoduoja kaip tut-eišis = čia eistis = čia aistis, t. y. aisčių teritorijos apgyvendintojas lenkas arba rusas. Mat, ‘tut’, slaviškai reiškia ‘čia’, o tiek rusai, tiek ir lenkai yra slavai. Dėkoju.
Gerai, kad ‘rusiškai’ sakai, ta eina pro ausis… Suprantu, kad šimtmečiais arabus pūtusią Maskvos valdžią, kad viskas kur Lietuva nuo pradžių pradžios yra rusiška, na kai kas dar – lenkiška, tai siutina.
Ne rusiškai, o senąja rusėnų kalba.