Istorijos mūza yra didinga, bet žiauri. Ji gali apdovanoti garbe, bet gali ir užtėkšti tokią juodą dėmę, kad nenusiplausi per amžius. Be to, ji yra subjektyvi ir selektyvi.
Lietuvoje Jonušo Radvilos vardu vadinamos gatvės, mokslo įstaigos, jo vardas suteiktas garbingas kovines tradicijas turinčiam pulkui. Lenkams gi Jonušas Radvila yra zdrajca, išdaviko sinonimas. Lietuviams jis yra pirmasis nepriklausomybininkas, pirmasis atskyręs Lietuvą nuo Lenkijos, lenkams gi – įsmeigęs Koronai peilį į nugarą.
Rasų kapinėse ant antkapio, kur palaidota Juzefo Pilsudskio (Józef Piłsudski) širdis (ir jo motina), kažkas nupiešė Gedimino stulpus. Kilo skandalas, pasipylė antraštės ir epitetai, URM atsiprašymai. Ugnies įpylė ir 15min.lt redaktoriaus straipsnis, kaip visada nestokojantis aitros ir acto su trupučiu benzino. Ką gi, kapų ir antkapių negalima išrašinėti, ne tik žinomų žmonių, mirusius reikia palikti amžino atilsio, jei tik šitai jiems suteikta. Versijų ir nuomonių yra visokių – nuo to, kad šitai yra lenkų darbas iki to, kad buvo išniekintas ne tiek Piłsudskis, kiek Gedimino stulpai…
Ir išties – istorija kartais viepiasi tokiomis grimasomis, kad nenoromis esi priverstas apstulbti ir susimąstyti. Pagalvokime – ant Gineitų, senos lietuvių bajorų-karių genties palikuonio kapo nupiešti Gedimino stulpai bendru sutarimu yra laikomi kapo išniekinimu! Gedimino stulpai! Archainis Mindaugo Lietuvos ženklas, atėjęs dar iš ikiistorinių laikų, neabejotinai sakralios kilmės – šitokio archajiškumo lygmens ženklą turi tik nedaugelis tautų, prieš kurį klonuotas iš viduramžių heraldikos „širpotrebo“ lenkų erelis atrodo prašmatniai, bet neoriginaliai. Ir šis taurus ženklas, nupieštas ant Mindaugo liaudžių-leičių tiesioginio palikuonio kapo – išniekinimas!!!
Čia būtinas diskursas. Gineitos-Pilsudskiai yra kilę iš Liaudos bajorų. Kas gi ta Liauda? Tai kraštas vidury Lietuvos, Nevėžio ir Dubysos aukštupiuose. Jis radosi, susiformavo pačiame kovų su kryžiuočiais įkarštyje, kai Nemunu ėjo fronto linija. Čia, išilgai dešiniojo Nemuno kranto, buvo pati lietuvių pilių tirštuma, kas keli ar keliolika varstų. Toms pilims reikėjo įgulų, tačiau gyventi šalia jų buvo neįmanoma – kryžiuočių reizų lavina tas gyvenvietes būtų nušlavusi. Įgulų kariams, Mindaugo dvariškiams-liaudžiams (vėliau leičiams), jų sodyboms teko kurtis atokiau, už neperžengiamų girių sienos, aukštupiuose, saugioje vietoje, kurią galima buvo pasiekti tik slaptais girių takais ar upių slėniais. Ten ir susiformavo ypatingas, savitas darinys – Liauda, karių profesionalų gyvenviečių (bajorkaimių – lenk. okolicų) kraštas ir karių-bajorų luomas (lenk. lawdanska szlachta). Pažvelkime į žemėlapį – tai ovalas, kurio pakraščius – galus žymi vietovardžiai su –gala: Ariogala, Betygala, Baisogala, Gimbogala, Ramygala, Vandžiogala.
Liaudos liaudžiai garsėjo ir už krašto ribų savo drąsa ir karingumu, ir vėliau, susikūrus LDK – kaip rašė Henrikas Sienkevičius (Henryk Sienkiewicz) „Tvane“, jais visada galima buvo pasitikėti, jų tradicijos ir kariškas garbės supratimas niekada neleido palikti tėvynės Lietuvos pavojuje. LDK valdovai žinojo, kad Liaudos kariai visada atsilieps į šaukimą gintis nuo priešų.
Lietuviškajai diduomenei lenkėjant, lenkėjo ir Liaudos bajorai, nors jie išlaikė etnines šaknis kur kas ilgiau nei jų gentainiai, gyvenę toliau į rytus, už Naugarduko. Dar iki XIX a. vidurio namų kalba buvo lietuviška, o atskirumas nuo Koronos, mindauginės Lietuvos patriotizmas, padavimai apie senolių kovas buvo tebegyvi. Bet erozija, neturint valstybės, buvo nesustabdoma, ir XIX a. gale įvyko lūžis – Liauda sulenkėjo, ir šito proceso produktas yra Juozas Gineita iš Pilsodės, grynai žemaitiško bajorkaimio.
Trys personažai Lietuvos istorijoje, trys Liaudos bajorai – Mikalojus Daukša, Česlovas Milošas (Czesław Miłosz) ir Juzefas Pilsudskis – žymi šį nuopuolį, virtusį išdavyste. Mikalojus Daukša pirmasis diagnozuoja ligą – kalbos praradimą, ir dramatiškai kviečia saugoti gimtąją kalbą, nes jos praradimas reiškia savasties savižudybę. Česlovo Milošo kūrybos variklis – dvasinis luošumas ir vienatvės jausmas, praradus esminį ryšį su aplinka – kalbą; jam, kaip ir Tadui Kosciuškai, Polonia propria buvo ir liko svetima, jo kūrybos šaltinis – Nevėžio slėnių mistinis pasaulis. Tuo tarpu Juzefui Pilsudskiui Lietuva – tik neaiškus sentimentas, kylantis lyg graužatis žvelgiant nuo Nemuno kranto, iš Druskininkų į negražinamai nutolusius, jau svetimus gimto krašto saulėlydžius. Lemtingąja riba buvo Vilniaus grobimas ir pralietas gentainių kraujas – mūšiuose su lenkais žuvo daugiau savanorių, nei visuose kituose frontuose kartu sudėjus. Nevykęs ir neteisingas yra lyginimas Vilniaus grobimo su Klaipėdos sukilimu – ten buvo išvyti svetimieji, o dėl Vilniaus buvo žudomi savi, to paties kraujo, ir tam nėra pateisinimo, to neatlygins jokie sentimentai išduotai tėvų žemei.
Juzefo Pilsudskio biografijoje yra ir kitų smegduobių – susižavėjimas socializmu su terorizmo prieskoniu, moralinių riktų – keičiamos žmonos ir tikėjimas, pralietas bendrapiliečių kraujas Varšuvoje, atsiimant valdžią (lenkai nemėgsta apie tai kalbėti – per karinį perversmą 1926 m. Pilsudskio legionierių kovose su vyriausybine kariuomene žuvo 379 žmonės). Yra kuo ir didžiuotis – iš Liaudos karių paveldėtas karvedžio talentas buvo lemiantis sustabdant bolševikų invaziją į Europą – cud nad Wisłą, 1920 m. mūšis prie Varšuvos išgelbėjo ne tik Lenkiją, bet ir Europą nuo trockistų pasaulinės revoliucijos.
Tiesa, buvo dar vienas Pilsudskis, kuriam Lietuva yra dėkinga ir kuris yra nepelnytai neprisimenamas – tai marszałek’o brolis Bronislavas (Bronisław). Caro ištremtas į Tolimuosius Rytus, jis tapo etnologu, parašė studiją apie ainus – reliktinę tautelę. Jis yra ir lietuviškosios kryždirbystės tyrinėjimų pradininkas, išleidęs prancūzų kalba studiją „Les croix lithuaniennes“. Buvo lenkų pravardžiuojamas litvomanu, tad Gedimino stulpai ant jo kapo būtų tiesiog garbės ženklas.
*
Grįžtant į pradžią – kas gi buvo įvykdyta Rasų kapinėse? Vandalizmo aktas? Baimė būti nugalėtojais, anot Rimvydo Valatkos?
O gal tiesiog istorijos kerštas – kai tavo genties logotipas, užrašytas ant kapo, yra laikomas išniekinimu. Kai tavo genties likiminis ženklas užrašytas dažais, bet ne bronza…
Papildant,vertėtu nepamiršti Liaudiškių ( http://lt.wikipedia.org/wiki/Liaudi%C5%A1kiai_(Baisogala) ),taipogi Liaudos upelio šalia..Praplečiant žodžio “gala” vietovardžius – Batėgala,Birjagala,Eigirgala,Eiriogala,Gerdžiogala,Nociagala,Pagiegala,Ramygala,Saudogala,Stavarygala,Tarnagala,Vytogala,Baisogala,Gimbogala,Ariogala,Tendžiogala,Dievogala,Maisiagala,Betygala,Vandžiogala,Vetygala,Žasūgala,Žemygala,Žvejotgala…
Visas šias vietas aplankius,įkvėpus jų,supratus žodžio “galą” reikšmę,atsiranda daug bendrumo,sąsajų tarp visų vietovardžių..
Ypatingas ryšys siejamas tarp penkios jungties Ariogala-Tendžiogalos-Dievogalos-Baisogalos-Gimbogala,kur buvęs senasis takas,palikęs senąsias pamirštas/užmirštas Šventvietes…Dar ir šiai dienai gyvas probočių ruko takas,prie kurio prisiliest taip trapu,o juo eiti trapi akimirka..
Žiūrėkime visad gyliau,nei į beverčius raštus… 🙂
Gerai kad yra tokius dalikus išmanančiu žmoniu,otai važiuoji pro koki “gala” ir net nepagalvoji,vien tik apleisti,nuterioti piliakalniai,o Algirdo straipsniai visad prajuokina…..vienaip ar kitaip 🙂
O kaip su Maišiagala prie Vilniaus?
Batėgala,Birjagala,Eigirgala,Eiriogala,Gerdžiogala,Nociagala,Pagiegala,Ramygala,Vytogala,Baisogala,Saudogala, Stavarygala,Tarnagala,Gimbogala,Ariogala,Tendžiogala,Dievogala,Maisiagala,Betygala,Vandžiogala,Vetygala, Žasūgala, Žemygala,Žvejotgala..
Nesutalpino vietovardžius prieš tai “komentare”..
Viskas gerai, bet Pilsudskio protėvių gimtinė, kaip rodo jo pavardė, yra kiek į vakarus nuo minimo arealo. Pilsūdai yra Tauragės rajone.
Sąvoka “galas” seniau reiškė ne tik kieno pabaigą, bet ir teritoriją (ne pakraščio!). Tokią reikšmę iki šiol išsaugojo žodis “kraštas”, taip pat rusų “kraj”, “strana” (tos pat šaknies, kaip “storona”). Todėl visų sudurtinių vietovardžių su antruoju sandu “-gala” traktavimas kaip tam tikro pakraščio yra tik dabartinis, ne istorinis. “Žiemgala”, “Latgala”, pavyzdžiui, turėjo kur kas didesnį plotą, negu koks nors pakraštys.
P.S. Labiausiai tikėtina, kad šaknis “gal-” orientavo ne į pakraštį, o į kryptį nuo centro. Dar plg. lietuvių žodį “šalis” (teritorijos reikšme).
Ne visai sutinku, Alvydai. Paėmus taip vadinamų baltų gyventas žemes matome, kad šiarėje buvo Žemgala ir Latgala, rytuose Galinda, vakaruose irgi Galinda, pietuose Galytė (Galicija). Imant getų žemes, vakaruose Galė (galija), dar labiau vakaruose (vėliau nusikrausčius) Galytė (Galicija) Pirėnuose, šiaurės rytuose Galytė (Galicija, tas pats pietinis baltų pakraštys), rytuose, dabartinėje Rumunijoje Galatija ir net Anatojijoje Galatija.
Taigi, galais buvo vadinami to meto dviejų ide- giminigų, bet jau atskirų etnosų – getų ir taip vadinamų baltų, iš tiesų rasų gyvenamų žemių galai.
Kas tie liaudai ir leičiai?
Vėl Patackas istoriniais sentimentais, Lenkijos skleidžiamais Europos “išgelbėjimais”, tariamais kraujo ryšiais bando, kaip jau daryta ne kartą, įpirštį Lietuvai Pilsudskį, o per jį – pačią Lenkiją…
Tegul Pilsudskiu sau rūpinasi Lenkija. Lietuva apsėjo ir apseis tiek be Pilsudskio, tiek ir be Lenkijos…
Lietuvai įpiršti Pilsudskio visokiais pagraudenimais nepavyks.
Labiausiai tikėtina, kad visokie bandymai “kabintis” už Pulsudskio yra prolenkistų darbas.
Kas dėl vietovardžių sando -gala tai jo semantikos siejimas su žodžiu “galas” kelia abejonių, be kitų atvejų neatmestina, kad čia gali būti dviejų priesagų -ga/ka- + -la, kur pirmoji yra asmenvardinė, antroji – vietovardinė.
Kas dėl Gedimino stulpų ir jų kilmę, tai penktadienį (06,22) per REN TV Baltija kanalą, mačiau laidą (pseudoistorinę) apie rusų priešistorę ir hunus – tarytum slavų protėvius… Vis gi kai kurios tos laidos vietos pasirodė labai įdomios. Prie Novgorodo yra pilkapis (kurganas) netradicinis, laiptuotosios piramidės formos, pirmojo Riurikaičio palaidojimo vieta. Kasinėjimai čia uždrausti 100-tui metų. Bet vis tik netyčia, rado pilkapio paviršiuje akmenį su Riurikaičio herbu… na ir parodė tą Riurikaičio herbą – viens prie vieno Gedimino stulpai. Matyt dėl to ir neleidžia kasinėt, kad neišlystu dar gilesnės Lietuviškos šaknys. Kaip ir ne į tema, bet iš tos pačios laidos apie Atilą. Bestudijuodami kronikoje Atilos laidojimo aprašymą surado neeeet du “staro slavianskus” žodžius. Pirmojo nenugirdau, nors ir lietuviškai nuskambėjo. Na o antras žodis (čisto slavianskas :)) – midus. Dar paaiškino, kad čia gėrimo pavadinimas… Ir nei žodžio apie Lietuvą ir baltus.
Tas pirmas žodis galėjo būti pats vardas ATILA, juk turime Vaidila, vadelės, vadas, vesti, pavardes Vaityla, Voityla. “V” nukritimas žodyje taip pat yra galimas, iš istorijos žinome, kad seniau dvasios ir karo vadai buvo viename asmenyje. Taigi, hunų vado ATILA vardo lietuviškumas visai galimas, plg. liet. pavardes Vaidila, Vaityla. ATILA vardo lietuviškumą netiesiogiai patvirtintų ir jo vartotas gėrimas, vadinamas lietuvišku žodžiu midus…
Tad visai gali būti, kad tuo metu hunai buvo lietuvių arba, kaip Patackas juos vadina, liaudų, leičių valdomi ir į mūšius vedami kariai. Juk ir žodis vaidelotas – “žinys” tai patvirtintų, nes sunku būtų paneigti, kad antrasis minėto žodžio sandas -lotas nėra tų žodžių liaudų, leičių giminaitis, pagaliau ir pirmoji žodžio dalis vaid- gali būti gimininga žodžiams vaidas – “nesantaika”, vaidytis- “kivirčytis”, t.y. turinti artimą karui semantiką.
Greičiau atvirkščiai – laičiai (lotyniškai “laeti”) hunų buvo išstumti iš Sarmatijos šiaurėn, kur tapo leičiais ir įkūrė Leituvą – Lietuvą.
Vengrija įsikūrusi buvusioje Sarmatijos teritorijoje, o midų leičiai galėjo palikti hunams, nes vežtis su savimi tiek toli neapsimokėjo.
Hunų imperatoriaus vardas Atila yra gotiškos (germaniškos) kilmės-atta-tėvas,-ila-mažybinė priesaga:Attila-Tėvelis.Palyginkime su gotų misionieriaus vardu Wulfila.
O kaip sulietuvinti lenką Milošą?
mielasius :)))
The panasheii kaip Jezu sulenkinti. Jezush. O sheip tai Milius Liaudoje gan populerus. Ir dar lenku kalboja zhodis miluoshth nieko neturi benro su budvardzhiu meiilus nes pas juos tam daliikui ira kitas zhodis kokhany kaip kad ir rusu kalboja liubiimy. Liubovnik ir kokhanek vat taip vat misteri Rimantai.
Lenkai šią pavardę galėjo gauti iš gudų – ne pirmas atvejis. Dėl pavardės galimos kilmės ar kilmių žr. “Lietuvių pavardžių žodynas”, t. 2, p. 237, 243. Čia “Milašius / Milošas” kildinamas iš gudų Miлош : Милий.
Pavardė Milius / Milys / Milis kildinama iš tokio paties vardo, kuris savo ruožtu gali būti trumpinys iš Emilijus (lot. Aemilius).
Kita versija yra iš lietuviškų dvikamienių vardų su sandu Mil- (plg. Milvydas, Milgaudas).
Lietuvių pravardžių duomenys siūlo dar ir trečią versiją – pravardinę. Kai kurie Milių protėviai galėję būti milo vėlėjai, praminti miliais pagal jų amatą, kaip račiai, puodžiai ir pan.
Pavardės Milius geografija kur kas platesnė nei Liaudos arealas – ji daugiau paplitusi Dzūkijoj, Suvalkijoj ir Pietų Žemaitijoj.
Mano argumentas ira vistik budo vardai tai ira kharakterio saviibeis kurios neabejotinai ira vardu kilmininkeis. Jeigu tie kurie vaikshthiiojo po kaimus ir uzhrashineio zhodzhius butu uzhrashineia pravardes mes pamatiitume dabar ipatingai dideli lietuviu kalbos potentsialu kurent pravardes kurios kashkada itakojo (ne abejotinai) vardu ir pavardzhiu klurimasi. Dabar apie ta arela tai gudu ir lietuviu ir net tu pathiu rusu ir lenku mes priklausome vienam ir tam pathem arelui tik tiek kad sheiis laikais viskas ira perdiem ideologizuota ir suskirstita i politinius vienetus ir kalbos mokslas virto viena ish politineis geographios mokslo pakraipu.
Kalbos mokslas turi ivardinti palikima kuris atsispindi vienoja ar kitoja kalboja ir taip bus korektishka. Kitu atveiu priskirineiti kilme vienam ar kitam politinem vienetui ira ne korektishka.
Dar galima dadeiti prie budo vardu ir spetsialiibe. Jaigu kiekvienas kaimas tureio po kalvi tai tureio tureiti ir po maluninka.
Dėl tų vietovardžių “-gala”. Jei paimtumėte Galės (galijos) žemėlapį, prie Atlanto vandenyno rastumėte Sardigala.
O straipsnis labai geras.
Biržų rajone ,apie 7 km nuo Latvijos sienos yra kaimas Latvygala,taip pat-Gricgalė .Keletas patikslinimų- Žemaitijoje yra miestelis Pilsūdas,o pavardė Giniatowicz lietuviškai tiksliau skambėtų Giniotas ar Giniotaitis ( palyginkime-Miniotas,Daujotas),o ne Gineita (sulenkinta forma-Ginejt).
Biržų rajone yra kaimas Mieleišiai ( vietine rotininkų tarme-Melaišiai, šalia gyvenančių dadininkų tarme-Malaišiai).Milašius-Mieleišiai-mielas?
Visus lieruviškus vardus, turinčius galūnėje “S”, lenkai taria “Š”. Todėl Milas, MIlius, lenkiškai yra “Milaš”, “Miloš”, o primityviai lietuvinant buvo padaryta: Milašius, Milošas. Juos visus reikėjo lietuvinti: Milius. Iš antikos žinome, kad yra Venera Milosskaja- slaviškai, o lietuviškai Miloso Venera. Tai dar kartą rodo šios giminės paplitimą Antikos laikais.
Radvilų miestas Nesvys Gudijoje dėl sulenkinimo tapo Nevyž, o lietuvinant Nesvyžius ir t.t. Atstatykime lietuviškus, baltiškus vardus visur.
Manau,kad Nesvyžiaus pavadinimas yra pernelyg neiškraipytas.Palyginkime-Avyžiai,Didvyžiai.Manau,taisyklingesnis lietuviškas pavadinimas skambėtų Nasvyžius (palyg. Nasvytis).
Būtent Nasvys, o ne Nasvyžius. Papidant lenkizmų, slavizmų paplitimą cituoju: Papis – Papiež – Popiežius; Paris – Paryž -Paryžius ir t.t.
Tikriausiai,buvau neteisus-gali būti,kad Nesvyžiaus pavadinimas kilo nuo lietuviško vardo Nešvydas ar pavardės Nešvydis. Tad vietoje Nesvyžiaus reikėtų rašyti Nešvydžiai.
Daug yra lietuviškų, baltiškų pavadinimų Lenkijoje, nes pusė Lenkijos tai asimiliuoti baltai: jotvingiai (getai-lotyniškai), galindai ir t.t.Mokslininkų kalbininkų , o dabar ir archeologų įrodyta, baltų (mokslinis terminas) gyvenamas teritorijos tęsėsi nuo Vyslos iki Volgos, nuo Ilmenio ežero iki Kijevo. Tas Jūsų Riurikas, tai išeivis iš Sembos – prūsas. Sembos ženklas – herbas yra trišakis, dabar Ukrainos herbas. Tas Riuriko kapas prie Naugardo, tai vykingas-prūsas.Vykingų, variagų įkurti miestai, kaip Kijevas, Naugardas, Staraja Rusa prie Ilmenio ežero. Visi vykingai, variagai yra nuo Aistmarių ir Kuršmarių, t.y. baltų kilmės. Pavadinimai “Vykingas” – nuo lietuviško ždžio “Vykti, vyko – Vykingas – reiškia nuolat vykstantis, kaip ir variagas (slaviškai), nuo žodžio varyti, varo – varingis, varingas – reiškia nuolat varantis. Slavai priesagą -ing verčia į -ia, -ja, kaip ir gintaras- slaviškai – jantar. Jie apgindavo, varydavo priešus nuo prekybinių vilkstinių, kurios plaukdavo iš Baltijos į Juodąją jūrą. Vykingai, varingiai, variagai -tai jų buvo kariška profesija. Vadinasiir vakariečiai (germanai) ir rytiečiai (slavai) vartoja senus lietuviškus žodžius. Tik gaila, kad mūsų kalbininkai siauro mąstymo vis dar neatstato: vietoj Vikingas, rašyti Vykingas. Kaip ir žodis virtęs daiktu- ppastatu- “Rotušė”, kilęs nuo lietuviško “rato” – pasitarimų, žaidimų rato – baltiško ženklo, vėlau tapo miestųTarybų pasitarimų vieta – rotuše. Užteks šiam kartui. Turėkime savigarbos, neklaidžiokime šunkeliais, mums primeswtais.
Avyžiai, nuo Avys, sulenkinat tapo Avyž, kaip graikų dievas Paris, prancūzai taria “Pary”(paskutinės priebalsės pransai -prancūzai netaria), lenkinant tapo PARYŽ. Atsisakykime slavizmų,nes kalbiniu požiūriu mums graikai yra artimesni, ir vadinkime, rašykime Parys. Lenkai, kur prieš “S” raidė “i” tariama ilgai, S verčiama į Ž.
Didvyžiai buvo Didvys, lenkinant tapo Didvyž ir t.t.
Jore,tikriausiai painiojate vikingą su vitingiu (vyčiu). Žodis vikingas senovės skandinavų kalba reiškia įlankos gyventojas. O Riurikas (Hroekr) buvo germanų genties atstovas (vyksta ginčai,ar tai buvo fryzų ar skandinavų (danų ar norvegų) gentys).Žodis variagas yra senovės skandinavų kilmės-vaeringr-liet. prisiekęs.
aciu uz straipsni…domiuosi ir skleidziu sia informacija visiems ir vaikams bei jaunimui..aciu.
p.A.Patackas iš principo yra teisus ir aš visur pritariu.Čia svarbu,kad lietuvių kunigaikščiai turėjo vardų galūnes –gaila/Jogaila,Skirsgaila/–tautas/Vytautas/—mantas/Daumantas/…tačiau dar nereiškė ,kad jie yra Didieji kunigaikščiai-Karaliai. Žodis ,,kunigas,,lietuvių kalboje reiškė ,,vadas,,ir tik lenkiškas ,,ksiandz,,ynešė dvasiškio įvaizdį ,kuris reikalavo įvesti Karaliaus terminą/cituoju akad,lituanistą Zigmą Zinkevičių/.Tad –galė išeitų buvo –gailos valdoma teritorija.Josef Pilsudskio biografija tikrai buvo labai ,,leniniška-staliniška,,—-,,bankų plėšikas–tampa Lenkijos valdovu…priklausė socialistų partijai ,ties Vilniumi apiplėšė traukinį su pinigais ,Kijeve pragrežė banko grindis ir apiplėšė banką–kijeve turėjo ir ketvirtą žmoną žydę–kuri galimai manipuliavo jo idėjomis–čia vargu ar atseksime tiesą….Bet Pilsudskio lietuviškumu abejoti nereikia nei trupučio-tai buvo ,,švarus genetiškai ,,lietuvis…A.Patackui šiuo metu mažai lygių istorikų-politikų-tai tikrai puikus žmogus ir jo mintimis turime tikėti,kad eiti toliau…Manau,kad pagrindinė lietuvių tautos bėda,kad neturėjome vieno savo tautos vado ,kuris paliktų minčių tęsėją-darbų ir idėjų tęsėją….Todėl nacionalistinė PARTIJA mūsų tautai yra būtinybė…Mes nesergame imperinėmis ambicijomis ir kitų žmonių kaukolių formų ligomis-tas yra daroma visame pasaulyje mokslo tiriamaisias tikslais,neturinčiais nieko bendro su nacionalizmu…
ccccccccccccccccccccccccccccccccccccccccccccccccccccccccccccccccccccccccccccccccccccccccccccccccccccccccccccccccccccccccccccccccccccccccccccccccccccccccccccccccccccccccccccccccccccccccccccccccccccccccccccccccccccccccccccccccccccccccccccccccccccccccccccccccccccccccccccccccccccccccccccccccccccccccccccccccccccccccccccccccccccccccccccccccccccccccccccccccccccccccccccccccccccccccccccccccccccc