Vasaras stovyklas įprasta laikyti neatsiejama vaikystės dalimi – nuotykiai, nauji draugai ir patirtys, kurios išlieka visam gyvenimui. Nors stovyklų nauda vaiko asmenybės raidai neginčijama, pastaraisiais metais pastebimas augantis vaikų nenoras jose dalyvauti.
Žinovai pataria, kaip tėvams sudominti mokinius vasarą praleisti turiningai ir kokie stovyklų taikomi sprendimai ilgalaikei vaikų motyvacijai įžiebti pasiteisina labiausiai.
Lietuvos neformaliojo švietimo agentūros (LINEŠA) atlikta apklausa atskleidė, kad net du trečdaliai 14 metų ir vyresnių Lietuvos mokinių pernai vasarą stovyklose išvis nedalyvavo, o dažniausia to priežastis – tiesiog nenorėjo.
Be to, vaikų vasaros kasdienybėje, apklausos duomenimis, vasarą dominuoja ekranai – kompiuteriniai žaidimai, filmų žiūrėjimas ir kitas pasyvus laisvalaikis.
„Tai kelia nerimą, nes rodo, kad daliai vaikų vasara tampa ne naujų patirčių ir augimo laiku, o pasyvaus laisvalaikio laikotarpiu“, – sako LINEŠA Neformaliojo švietimo pažangos skyriaus vadovas Raimantas Vaitkus.
Psichologė: už nenoro vykti į stovyklą dažnai slypi gilesnės priežastys
Paramos vaikams centro vadovė, psichologė Jūratė Čižauskaitė mini keletą dažniausių priežasčių, dėl kurių vaikai ir paaugliai gali nenorėti dalyvauti vasaros stovyklose.
„Vieni gali nerimauti dėl nepažįstamos aplinkos ir žmonių, dėl to, ar pavyks susidraugauti, kaip kiti reaguos, jei kažkas nepavyks ar nesiseks. Kiti, ypač paaugliai, nori laiką leisti su draugais ir bet kokias veiklas renkasi pagal tai, ar kas nors iš draugų tose veiklose dalyvaus“, – sako ji.
Yra vaikų, kurie apskritai linkę leisti laiką namuose ar kitoje artimoje aplinkoje, kur žino, ko galima tikėtis, kuri jiems suteikia papildomo saugumo jausmą, nes nereikia susidurti su bendravimo, pritapimo ir kitais dalyvavimo stovykloje iššūkiais.
Pasitaiko ir atvejų, kuomet tėvų parinkta stovyklos kryptis tiesiog neatitinka vaiko interesų, pavyzdžiui, tėvai išrinko meninės krypties stovyklą, o vaikas nelabai mato savęs tokioje veikloje.
Kaip uždegti vaiko norą vykti į stovyklą?
Pirmoji svarbi taisyklė: vaiko motyvaciją kurti ne spaudžiant, o įtraukiant. „Galima apie artėjančią vasarą ir tai, jog dalis jos numatoma stovykloje, su atžala pradėti kalbėtis iš anksto, kurti natūralų lūkestį, kad tai bus dalis atostogų.
Išankstinis nusiteikimas, kad laukia tokia veikla, daliai vaikų gali sumažinti pasipriešinimą. Galima, pavyzdžiui, sakyti, kad vasarą žadėkime dvi stovyklas po savaitę laiko, kai mes, tėvai, dirbsime ir dar nebus prasidėjusios bendros šeimos atostogos“, – pataria J. Čižauskaitė.
Labai svarbu renkantis stovyklos kryptį įtraukti ir vaiką, atsižvelgti į jo nerimus, svajones ir abejones, susijusius su stovykla, išvykimu iš namų ilgesniam laikui ir jas aptarti.
„Paaugliams itin padeda, jei pasiūloma galimybė vykti kartu su draugu – tai sumažina nerimą ir padidina motyvaciją rinktis dalyvavimą stovykloje. Bendradarbiavimas su paauglio draugų tėvais irgi gali pagelbėti“, – sako psichologė.
Stovyklų žinovas: vaistai nuo motyvacijos krizės išrasti
„Ne visi vaikai yra praradę motyvaciją, dažnai ji tiesiog nukreipta kitur, – pavyzdžiui, į žaidimus ar socialinius tinklus.
Dinamiškas jų turinys pripratina vaikus prie greito dopamino atlygio, todėl ilgesnės veiklos jam atrodo nuobodžios“, – sako vaikų poilsį didžiausioje šalies pajūrio stovykloje „Pasaka“ rengiančios LINEŠA Edukacijų ir stovyklų skyrias vadovas Norbertas Motiejūnas.
Anot N. Motiejūno, stovyklos stengiasi prisitaikyti prie jaunųjų stovyklautojų besikeičiančių poreikių ir praktikoje sėkmingai taiko sprendimus motyvacijai užkurti: vaikams stovykloje siūlomos įvairios veiklos, leidžiama rinktis programos tematiką, pabrėžiamos pastangos ir procesas, o ne rezultatas.
„Pas mus atvažiuoja daug vaikų su skirtingais interesais ir poreikiais, kurdami programas norime, kad kuo daugiau jų įsitrauktų ir atrastų kažką „savo“, todėl stovyklautojams siūlome galimybę kiekvieną dieną pasirinkti skirtingas veiklas ir atrasti tą, kuri jiems įdomi ir teikia džiaugsmo“, – pasakoja stovyklų žinovas.
Vasara be telefono – iššūkis, kuris atsiperka su kaupu
Vienas iš stovykloje taikomų sprendimų, tampantis ir didžiausiu iššūkiu jauniesiems stovyklautojams – telefonų ribojimas. N. Motiejūnas neslepia: pradžioje vaikai reaguoja jausmingai, kai iš jų stovykloje paimamas telefonas: pyksta, nuobodžiauja, nerimauja ar užsidaro savyje.
„Tačiau tai normalios reakcijos, nes telefonai stipriai susiję su atlygio sistema smegenyse. Dažnai jau po dienos ar dviejų be telefonų pamatome pokytį: mokiniai pradeda lengviau įsitraukti į veiklas, atsiranda daugiau gyvo bendravimo, kuris reikalauja daugiau pastangų nei susirašinėjimas – gyvai bendraudami vaikai mokosi spręsti konfliktus, skaityti jausmus, valdyti save čia ir dabar, taigi stiprėja socialiniai įgūdžiai. Be to, jiems tampa lengviau išlaikyti dėmesį“, – vardija N. Motiejūnas.
Pasak jo, telefonų ribojimo nauda vaikui didžiulė ir dėl to, kad atsiranda vidinė motyvacija.
„Kai nėra lengvo „prizo“, vaikas pradeda pats ieškoti veiklos – tai itin svarbu ilgalaikei motyvacijai. Didėja kūrybiškumas – be telefonų vaikai susigalvoja veiklų ir patys“, – dėsto žinovas.
„Dažnai mažėja ir nerimas. Kartais išvažiuodami vaikai net pasako: pas jus čia buvo taip ramu, nors ir daug žmonių“, – pasakoja N. Motiejūnas.
Jis mini, kad ne visi vaikai į telefono ribojimą reaguoja vienodai: vaikams su didesniu jautrumu ar, pavyzdžiui, ADHD, pradžia gali būti sunkesnė, bet dažniausiai nauda ilgainiui pasireiškia ir jiems.
„Ne kartą stovyklos refleksijos apklausoje esame radę atsakymą, jog geriausias dalykas stovykloje buvo telefonų naudojimo ribijomas. Labai dažnai išvažiuodamas vaikas mums dėkoja, kad telefonai buvo paimti ir dėl to jis susirado daug draugų, dalyvavo veiklose ir tai buvo geriausia savaitė jo gyvenime“, – šypsosi stovyklų žinovas.
Ką iš tikrųjų mėgsta paaugliai?
Motiejūnas aiškina, kad paauglius labiausiai įtraukia patyriminės veiklos, kuriose jie pajaučia, išpildo save, turi laiko pasidžiaugti procesu, atskleisti įvairias savo savybes.
Pavyzdžiui, banglenčių veiklos, vakarai, kur paaugliai turi sukurti savo būrių prisistatymus, išvykas su dviračiais, jausmų ir patyriminiai žaidimai bei pokalbiai su vadovais, kurių metu jaunimas išklausomas, vertinama jų nuomonė.
„Taip pat jiems patinka sporto veiklos, kai galima pasirinkti patinkančią sporto discipliną, ir tai, kas dar nepatirta, pavyzdžiui, – naktiniai žygiai ir nakvynė miegmaišiuose ant jūros kranto. Kartais jie skeptiškai žiūri į naujas veiklas, bet pabandę dažniausiai lieka patenkinti. Svarbiausia – suteikti galimybę patirti“, – pabrėžia N. Motiejūnas.
Esmė – ne priversti, o sudominti
Žinovai sutaria: vaikų motyvacijos krizė nėra vien tingumo problema. Tai kompleksinis reiškinys, susijęs su technologijomis, psichine savijauta ir socialiniais įgūdžiais.
„Tėvų vaidmuo – ne priversti, o padėti vaikui atrasti, kas jam įdomu, ir sudaryti sąlygas tai patirti. Kartais užtenka vienos geros savaitės, kad vaikas suprastų – vasara gali būti kur kas daugiau nei ekranas“, – sako N. Motiejūnas.
