N.Venckienė. Vasario 16-osios pastebėjimai

Taip jau sutapo, kad šiemet, minint 95-ąsias Lietuvos nepriklausomybės metines, būsiu ne savo šalyje, ne gimtinėje. Viešėsiu pas Didžiosios Britanijos lietuvius, jų antrojoje Lietuvoje – Londone. Pas žmones, kurie turėjo palikti Vasario 16-osios signatarų kurtą, Kovo 11-osios signatarų atkurtą Lietuvą. Signatarai nekalti, kalta visų mūsų veikla, elgesys, požiūris, abejingumas šalia esančiam.

Per didžiausią Lietuvos šventę būsiu su tais, kuriuos mėgstama vadinti emigrantais, lengvos duonos ieškotojais, gal net ir išdavikais. Išvykę iš visų mūsų Lietuvos prieš 100 metų ir jų palikuonys būdavo vadinami išeiviais.

Londone kalbėsiuosi su tais žmonėmis, kuriuos mūsų dabartinė valstybė išginė, jų tiesiai šviesiai atsikratė, išsižadėjo ir jei šiandien iki galo dar nepamiršo, stengsis pamiršti rytoj. Jeigu ir primins, tai ne dėl lietuvybės, svetimos kalbos ir gamtos aplinkoje augančių vaikų, o kokio nors nesumokėto mokesčio.

Tiek Anglijoje, tiek kitose užsienio valstybėse gyvenantys lietuviai yra mūsų tautos, mūsų valstybės dalis. Net neabejoju, kad jiems rūpi Lietuva, jos ateitis, jos žmonės, visi tėvynainiai, kurie dabar siaubingai vargsta ir kenčia. Ne tik dėl materialinių nepriteklių, baisios bedarbystės, bet ir dėl didelio neteisingumo, su kuriuo tenka susidurti kone kasdien valdžios įstaigose, teismų institucijose. Tai slegia visus ir gena iš gimtojo krašto.

Viskas žmonijos istorijoje sukasi spirale, viskas kartojasi, tik kaskart gal vis kitokiu pavidalu, rūbu, išraiška. Šiandieninė Lietuva sistemingai pamiršta ir Vasario 16-osios signatarus, kurie lemtingą sprendimą priėmė labai nelengvu metu. Iš vienos pusės į mūsų kraštą tiesiant rankas Lenkijai, viduje tvirtai spaudžiant rusų caro prižiūrėtojams, žmonijai dar neatsitokėjus nuo Pirmojo pasaulinio karo baisumų. Bet susirinko ta Lietuvos Taryba ir vienu balsu pasakė „taip“. Tyliai, ramiai, bet ryžtingai.

Kas liko iš signatarų atminties šiandien, 2013-aisiais? Beveik nieko ar tik labai mažai. Oficialios valdiškos kalbos ir oficialios gėlės Rasų kapinėse, tradicinis valdžios ritualas prieš fotografus ir televizijų operatorius. Dar tik profesorius Vytautas Landsbergis laikosi nuoširdžios tradicijos ir, kiek teko girdėti, tikrai prasmingai kalba iš Signatarų namų balkono per kiekvieną Vasario 16-ąją.

O tautai Vasario 16-oji vis labiau tampa tik eiline poilsio diena, kuri šiemet ir šiaip yra šeštadienis. Regis, valdžia, per du dešimtmečius spėjusi gerokai prigesinti 1918 metų Vasario 16-osios spindesį ir svarbą, tai darė ne šiaip sau. Šių laikų politikams daug maloniau išaukštinti 1990-ųjų Kovo 11-ąją, kuri ir man yra labai svarbi.

Bet Vasario 16-ąją tarsi reikia sumenkinti prieš Kovo 11-ąją, nes kaip tuomet galės didžiuotis dabartinių laikų signatarai, kurie už savo parašus dėl Lietuvos laisvės nesigėdydami ėmė tik gerus žemės sklypus, tebeima pinigines rentas. Nekalbu apie pasenusius, apsirgusius – už Kovo 11-osios parašą labai reikėjo valdiškų, t.y. visų šalies piliečiams priklausančių gėrybių net ir tiems, kas ir namus turi, ir net liftus juose įsirengę.

Šių laikų politikos elitas turi būti spindintis, dėmesio centre. O ką tie 1918-ųjų signatarai? Kokios naudos daktaras Jonas Basanavičius ir jo bendražygiai gali duoti šiandien? Ar jie kaip nors susiję su nežinia kieno sukurtomis europinėmis vertybėmis, Europos Sąjungos fondų ir fondelių paramos milijardais, pelningais užsakymais, skalūnų, paprastomis dujomis, nafta, projektais projektėliais? Ne. Jie buvo laisvi žmonės, už Lietuvą ėję iš širdies, idėjos, patriotizmo.

Dabartiniam elitui patriotizmo nereikia, nes yra Europos Sąjungos tolerancijos, lygių teisių ir kitokias tautas niveliuojantys įstatymai, kurie formuoja naujas mūsų ateities tradicijas, visiškai nebūdingas ir nepriimtinas lietuviams, latviams, prancūzams ar graikams. Ateis laikas, kai suvoksime, kad iškelti viešai Trispalvę sovietmečiu gal net buvo lengviau.

Tačiau seksualinės mažumos tegul žygiuoja, tegul demonstruoja nešvankybes mūsų vaikams, tegul pratina juos prie to, kad tai, kas yra nenormalu, Europos Sąjungoje – visai nieko. Ir tiems, kurie atvirai apspjaudo mūsų šalį užsieniečių spaudoje, suteikiami leidimai marširuoti prospektais net per svarbiausias Lietuvai šventes. Kad tik būtų skandalas, pasipiktinimas, apie kurį iškart skries telegramos į Briuselį, kokia bloga ir tamsi ta Lietuva.

Ką pasakytų apie tai daktaras Jonas Basanavičius, nei vienas neišgirsime. Bet ką už nuolatinį Lietuvos niekinimą, juodinimą, tvirkinimą, tradicijų, kultūros, papročių naikinimą išgirsime iš savo anūkų – dar bus progos sužinoti.

Su Vasario 16-ąja, su Lietuvos diena!