L.Milčius. Vasario 16-osios Aktas – Lietuvos valstybės kertinis akmuo

Švenčiame savo laisvos valstybės 94-ąsias nepriklausomybės atstatymo metines. Tai pati gražiausia mūsų visų šventė, kuri turi pakelti žmones ne tik sostinėje Vilniuje, bet ir atokiausiuose miesteliuose, kaimuose. Tad nuoširdžiai visus sveikinu su Vasario 16-ąja!

Lyg ir suprantame šios dienos reikšmę gyvenimui ir šalies istorijai, bet iš kitos pusės, atrodo, kad vis dar nesugebame ja tinkamai pasidžiaugti, deramai savo valstybę įvertinti, suprasti tada priimto Akto realią reikšmę ne tik 1918–1940 metų Lietuvai, bet ir dabarčiai, ypač atkuriant Lietuvos Nepriklausomybę 1990 metais.

Juk dar taip neseniai šią reikšmingiausią Lietuvos istorijos datą buvo stengiamasi ištrinti ne tik iš mokyklinių vadovėlių, bet ir iš žmonių atminties. Priimtą Lietuvos Nepriklausomybės Akto svarbą sumenkinti ir apjuodinti jį pasirašiusius Lietuvos Tarybos narius, kuriuos dabar su giliausia pagarba vadiname Lietuvos Nepriklausomybės signatarais. Kaip gerai, kad 1990 m. turėjome ne pramintą takelį, bet platų kelią, laiko ir istorijos patikrintą pavyzdį – 1918 metų Vasario 16-osios Aktą.

Antrojo pasaulinio karo audros, sovietinės okupacijos teroras, trėmimai ir kalėjimai ne tik išblaškė šio Akto Signatarus po pasaulį, palaužė jų sveikatą ir užgesino pačias šviesiausias akis, bet kai kurių jų net ir palaikus amžiams paliko svetimuose kraštuose, nežinomuose Rusijos platybių kapuose.

Tačiau ir Lietuvoje, kiek daug rasime miestų ir miestelių, netgi kaimų, kurie vienaip ar kitaip yra tiesiogiai susiję su 1918-ųjų metų signatarais, tų laikų ir pokario pačiomis šviesiausiomis lietuvių tautos asmenybėmis. Vasario 16-oji yra ta diena ir ta proga, kai juos visus privalome prisiminti, pagerbti, nes tai jie gulė kertiniais akmenimis į mūsų valstybės pamatus.

Neseniai varčiau 1990 metais išleistą antrą (fotografuotą) „Lietuvos albumą“. Šimtai nuotraukų, šimtai garbingiausių Lietuvos žmonių gyvenimai, darbai, iš kurių ir šiandien galime semtis tvirtybės ir tikėjimo savo valstybe, savo tauta ir net savimi. Štai kokios knygos turėtų būti mūsų mokyklose šalia Lietuvos istorijos vadovėlių. O ir mūsų leidyklos, istorikai, kiek dar pačių gražiausių istorijos puslapių tebelaiko už plačiam pažinimui privertų durų!

Gerai, kad ir mes, raudondvariečiai, galime džiaugtis, jog į šalia esančias Paštuvos kapines amžinam poilsiui iš Vokietijos sugrįžo vieno iš Lietuvos valstybės atkūrimo Akto teksto rengėjo ir signataro, Lietuvos finansų ir ūkio kūrėjo Jono Vailokaičio palaikai. Kaip kiekvienais metais taip ir šiais, kartu su Batniavos seniūnija pagerbsime Signataro atminimą, ant jo kapo padėsime gėles, uždegsime žvakeles.

Prie pat Raudondvario, Didvyrių kaime, yra Steigiamojo, Pirmojo ir Antrojo Seimo nario Viktoro Beržinsko, penkių brolių partizanų Bagdonavičių sodybas menantys paminklai, o pačiame Raudondvaryje, dar Sąjūdžio laikais sutvarkytos ir pašventintos rezistentų kapinės.

Taigi, Vasario 16-oji randa gražų tiesioginį atgarsį ne tik valstybės sostinėje, bet ir tolimiausiuose Lietuvos kampeliuose. Būtų gerai, kad tą dieną, prie namų iškeldami mūsų širdims brangiausias ir gražiausias trispalves vėliavas, prisimindami ir pagerbdami tolimų laikų istorines asmenybes, pajustume ne tik dėkingumą jiems, bet ir vieningumą. Privalome suprasti Lietuvą, kaip laisvą valstybę, o taip pat ir save, kaip laisvą ir gerbiamą pilietį toje valstybėje. Kartais atrodo, kad vis dar nemokame tinkamai naudotis visomis savo teisėmis ir galimybėmis. Nemokame džiaugtis tuo, kad turime pripažintą valstybę, kad esame laisvi ir, būdami NATO bei ES nariais, turime visai kitas išorines saugumo garantijas.

Tuo pačiu turime realias sąlygas apspręsti savo likimą, puoselėti kultūrą, kalbą, tradicijas, plačiau pažinti kitas šalis ir iš jų perimti tai, kas yra gero, gražaus. Deja, kaip viso to kartais nesugebame padaryti ir nueiname lengviausiu keliu, matydami tik vieną tikslą – asmeninę naudą, malonų ir neįpareigojantį gyvenimą.

Prieš keletą savaičių buvo paskelbti kažkokios apklausos duomenys, kad tik 30 procentų Lietuvos piliečių pasirinktų nepriklausomybę, o 70 procentų – geresnį gyvenimą. Pats klausimo kėlimas yra toks absurdiškas, nes ar gali būti pilnavertis gyvenimas be savo šalies laisvės, be paties žmogaus laisvės? Laisvė ir nepriklausomybė tik sukuria prielaidas geresniam gyvenimui, bet neatveria pinigų maišo. Ne pasauliniai fondai, ne paskolos gali sukurti mums gerovė ir ekonomiką, bet tik mūsų pačių darbas. Mūsų, ne kieno nors kitų. Kol vyriausybės, valstybės vadovai, parlamentas nesuvoks šios paprastos tiesos ir nedės arba nesugebės dėti reikalingų pastangų visuotinei žmonių galimybei dirbti ir pragyventi iš darbo, tol tikrai valstybė žmogui bus maža paspirtis ir nelabai suvokiama vertybė.

Manau, turėtume suprasti, kad 1918 ir 1990 metų Nepriklausomybės Aktai bei jų signatarai, pirmieji Seimai sudarė tik prielaidas atkurti valstybingumą, sukurti valstybės valdymo institucijas, pagrindinę teisinę bazę, bet jų kokybiškam ir laisvės vertam turiniui suformuoti, reikia daug daugiau laiko, netgi ilgesnės pačios tautos patirties. Tik ar bus pakankamai laiko mums visiems mokytis? Ir ar tikrai patys norime prisiimti atsakomybę už Lietuvos likimą, nežiūrint, kokie laiko iššūkiai tektų?

Šiandien, turime pripažintą bei gerbiamą valstybę, bet gal joje per mažai turime tikro valstybingumo sau. Patikėję laisvos rinkos pranašais, susilpninome valstybės galias ekonomikoje, netgi švietime, kultūroje, medicinoje. To pasėkoje pasijutome prieš didįjį kapitalą bejėgiai, malami jų paleistose pelno ir vien pelno siekimo girnose. Juk nė viena ES direktyva neverčia mums silpninti savo valstybės, nedraudžia mylėti ir puoselėti savo kalbos, ja kuo plačiausiai visur ir visada vartoti. Tik ar ne mes patys kalti, kad taip greitai ne tik TV pramoginėse laidose, bet ir mokslo, mokymo sferoje stumiame į antraeilį planą, pamirštame, kad bes savo kalbos nelieka ir tautos, o ateityje neliks ir savo valstybės.

Dabar daug kas teisinasi sunkmečiu, puikuojasi perdėtų taupumu, kuris kartais pasireiškia iki šykštumo, kai reikia pasirūpinti vaikais, žmonėmis su negalia, valstybei nusipelniusiems žmonėms. Juk dabar dažnai jau ir didžiausių švenčių progomis valstybingume atkūrusiems ir jį gynusiems žmonėms pagailime geresnio žodžio, netgi paties pigiausio atviruko. Blogai, kai toks dvasinis skurdas persimeta ir į svarbiausias valstybines institucijas, tada tikrai blėsta ir gražiausios šventės spindesys.

O gal net ir Prezidentūra, ministerijos ir kitos aukštesnio ar žemesnio lygio institucijos taip pat, kaip ir aš, neranda mažiausio paveikslėlio, lankstinuko skirto Vasario 16-ąjai? Norėjau su reikšmingiausia valstybės švente pasveikinti savo draugus, pažįstamus. Apvaikščiojau Kauno „Vagos“ knygynus, Lietuvos pašto skyrius, bet tokių dalykų neradau. Negavome, nėra paklausos, neužsakė – štai tik tokie atsakymai. Neįsivaizduoju, kaip Kultūros ministerija gali ką nors įtikinti, kad ji tinkamai atlieka savo funkcijas, jeigu net tokių paprastų dalykų nesugeba išspręsti. Argi viską galima patikėti tik komercijai, verslui, paklausos ir pasiūlos dėsniui? O gal paprasčiausia liberalūs ir tingūs pareigūnai į tokias smulkmenas, kaip tautinės, patriotinės, netgi pilietinės sąmonės ugdymą, ranka numoja, nes tai neatitinka europinio federalizmo principų? Tik niekas Lietuvos žmonių nepaklausė, kokių principų jiems reikia. Nemanau, kad tokių, kurie veda į Lietuvių tautos išnykimą ir Lietuvos valstybės iš Europos žemėlapio ištrynimą.

Ir po karų, stichinių nelaimių žmonės gali pakelti daug didesnius sunkmečius negu dabar, bet tam būtina, kad valdantieji neprarastų ryšio su tauta, savo piliečiais, sugebėtų be melo viską paaiškinti ir įtikinti, kad jie žino ką daro, ko siekia. Būtina savo pavyzdžiu, paprasta kalba įtikinti, kad jie visados įsiklausys, ką sako žmones, kad pagal galimybes atsižvelgs į jų lūkesčius. Kai manęs paklausia, kokia dabar pati didžiausia problema, atsakau – kad tai kai kurių valdžios institucijų atotrūkis ir nesusikalbėjimas su tauta, žmonėmis. Vieni kalba labai aptakiai, kiti – kaip su vaikais, nutylint esmę, treti nieko nekalba, nes mano, kad sakyti tiesą žmonėms nenaudinga, netgi pavojinga.

Ir dar… Nereikia galvoti, kad tik aukšti įstatymų aiškintojai moka skaityti įstatymus, Konstituciją ir tik jie žino, kur tiesa ir teisingumas. Deja, taip nėra. Į laisvę išėjome ne iš carizmo laikų ir ne beraščiai. Žmonės daug daugiau mato, žino ir supranta, negu kaip kas mano arba norėtų. Ir kada tas ar kitas valstybininkas daugelio žmonių nuomonę prilygina minios šauksmui, „linčo“ teismui, tai tenka tik apgailestauti į kokią didelę moralinę atskirtį nuėjome.

Tačiau tikiu, kad su laiku sugebėsime suformuoti šventam Lietuvos vardui atitinkančias valstybines institucijas, o savo valstybinių, tautinių švenčių turinį užpildyti tikru džiaugsmu, tikra tautos vienybe, sugebėsime peržengti teisinių dogmų griovius ir savo piliečių, kur jie bebūtų, neatstumti, bet telkti, visados išlaikyti savais vaikais, savais broliais, ir visados tik savais. Tautos ir valstybės yra stiprios savo vieningumu. Stipri valstybė – saugus jos pilietis, tiek socialiai, tiek ir tiesiogiai. Prarasti savo valstybę, reiškia, prarasti save pasaulyje.

Džiaugdamasis Vasario 16-ąja, linkėdamas visiems santarvės, sveikatos, drąsos ir optimizmo, noriu išreikšti viltį, kad po kelerių metų būsimos 100-osias Vasario 16-osios metinės mums visiems tikrai bus ir šviesesnės, ir džiugesnės.

Autorius yra Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras