S.Martinavičius. Ar politinių kalinių, tremtinių ir laisvės kovų dalyvių sąskrydį finansuoja prorusiškos spec. tarnybos?

Tokios hipotetinės mintys man kyla,  perskaičiuos spaudoje straipsnius po Ariogaloje vykusio sąskrydžio, cituoju:

Lietuvos politiniai kaliniai, tremtiniai ir laisvės kovų dalyviai teigia esantys susirūpinę, kad prieš Seimo rinkimus gausu „prorusiškų, atvirai komunistinių ir tiesiog populistinių“ partijų ir judėjimų.

Tai rašoma šeštadienį Ariogaloje vykstančiame politinių kalinių, tremtinių ir laisvės kovų dalyvių sąskrydyje priimtoje rezoliucijoje. 

Sąskrydžio dalyviams didelį susirūpinimą kelia naujai susikūrusių ir dar skubotai besikuriančių prorusiškų, atvirai komunistinių ir tiesiog populistinių partijų ir apsimetėliškų visuomeninių judėjimų gausa“, – teigiama dokumente.

Tokios partijos ir visuomeniniai judėjimai, kaip A.Paleckio Socialistinis liaudies frontas, K.Prunskienės Lietuvos liaudies partija, K.Brazauskienės Demokratinė darbo ir vienybės partija, V.Romanovo Lietuvos žmonių partija, V.Žiemelio Krikščionių partija ir visai „šviežios“ N.Venckienės, D.Kuolio ar žurnalisto L.Balsio bei kitos, dažnai neturinčios nei rimtesnių programų, nei pakankamai konsoliduotų komandų, kad galėtų dalyvauti šalies valdyme, bet urmu besiveržiančios į rinkimus, tik kelia sumaištį žmonių galvose“, – sakoma rezoliucijoje.“ 

Iš karto noriu atsiprašyti politinių kalinių, tremtinių ir laisvės kovų dalyvių už pavadinimą ir net atmetu tokią mintį. Labai gerbiu šiuos žmones, nemažai jų pažįstu, esu dėkingas už jų veiklą. Man jūs esat didžiulis autoritetas, mokausi iš jūsų, esu jums labai dėkingas už jūsų pamokas, už pavyzdį kaip turiu elgtis sunkiais momentais, kaip neprarasti blaivaus mąstymo. Žemai lenkiu prieš jus galvą…

Tad grįždamas prie Ariogaloje vykusio sąskrydžio ir priimtos rezoliucijos – nebeminėsiu politinių kalinių, tremtinių ir laisvės kovų dalyvių pavadinimo. Rezoliucijos kūrėjus, vadinsiu vykdytojais.

Į patį renginį šiemet susirinko žymiai mažiau žmonių, negu ankstesniais metais. Kažkodėl šį kartą nebuvo Vytauto Landsbergio, nors ankstesniuose sąskrydžiuose visada būdavo, ar vykdytojai sekdami konservatorių partijos pavyzdžiu nutarė atsiriboti nuo jo? Sąskrydyje buvo jaučiamas priešrinkiminės agitacijos kvapas, skaitomos priešrinkiminės programos, giriami savi ir niekinami svetimi, visai kaip Valatkos ar kitų „politologų“ įžvalgose: geriausia, kad Lietuvoje būtu dvi partijos: socdemai ir konservatoriai. Tada vieną kadenciją vieni prie lovio antri opozicijoj, kitą kadenciją –  keičiamės. Tada nebūtu politinės ir teisinės korupcijos, nes kaip sakoma: varnas varnui akies nekerta (nors reikėtų rašyti vagis vagiui…).

Na taip gyvenome dvidešimt du metus ir buvo gerai, o dabar – demokratijos užsigeidėt, partijas kuriat, susidariusią sistemą norit išardyti, ar įsivaizduojate jūs maži žmogeliai, kaip tą Lietuvą valdyti, kas jūs tokie!? Mes sukūrėme Lietuvą, o jūs norit ją sugriauti, nedrįskit eiti į rinkimus, nes mes jus prorusiškais pavadinsime ir kiekvieną dieną spaudoje blogus straipsniukus apie jus rašysime.

Tokios mintys skaitant šias rezoliucijas sukasi galvoje. Baisu, gal tikrai griaunu Lietuvos pamatus, tampu prorusiškas, nieko nesugebu, anie valdžioje, Seime, genijai susirinkę veda mus kaip Jėzus iš Nazareto paklydusias aveles teisingu keliu, o aš kaip Judas blaškausi? Susimąstau, sugrįžtu į 1990 metus – sėdim prie TV bokšto savaitėmis, deginam laužus, baimė ir viltis, viduje kunkuliuoja jausmų katilas. Vieni giria kiti peikia, vadina tautos išdavikais. Bet laisvės troškulys įveikia baimes, supranti, kad eini teisingu keliu… Iškovojom  laisvę per kraujus, žmonės atidavė gyvybes vardan tos Lietuvos.

Laisvė iškovota, baigiau aukštąją, pradėjau verslus, mačiau, kaip kūrėsi mokestinė, teisinė sistema, verslas visa tai jautė, matė, nukentėjo, nes įstatymai įsigaliodavo atgalinėmis datomis, nes mokesčių inspekcijos bausdavo patys nežinodami įstatymų, po to klausdavo mūsų, verslininkų, kad pasakytume kaip veikia įstatymas. Mačiau ko nepadarė, o privalėjo padaryti įstatymų kūrėjai. Sunkiai, tačiau galima būtų gyventi Lietuvoje. Bet atsiranda „kasta“ valstybininkų, kuriems negalioja įstatymai, jie nebaudžiami vagia ir sako: nedrįskit eiti į rinkimus, nedrįskit mitinguoti, nedrįskit mums trukdyti, nedrįskit reikšti savo nuomonę, nedrįskit kritikuoti mūsų sprendimų, nes mes neklystantys, o jus nieko nesugebat. Esu kovotojas iš prigimties, tokie buvo ir mano tėvai, todėl stovėjau, budėjau per sausio įvykius 1990 m., todėl budėjau ir Klonio gatvėje, tada priešai atvarė tankus, dabar atvarė 240 smogikų. Išniekino, sumušė žmones, pasityčiojo iš Konstitucijos…

Norėjo išgąsdinti tautą – nelyskite sunaikinsime, bet kaip ir sausį – dar tik stipriau sutelkė, nutarėme eiti padėti žmonėms, susigražinti savo tėvynę, pasakyti, kad Lietuva yra mūsų – visuomenės, o ne valstybininkų. Ir nebereikia mūsų gąsdinti, mes nebijome, mūsų daug, mes vieningi, mes gabūs, mes galime kartu su visuomene eiti ir kurti, patys galime priimti įstatymus, galiojančius visiems vienodai, galime sukurti sąlygas, kad žmones dirbdami gautų tiek, kad nereikėtų gyventi nuo algos iki algos, kad pensininkui nereikėtų prašyti išmaldos pas vaikus, kad nereikėtu emigruoti iš Lietuvos ieškant duonos kąsnio. Mes sugebėsime pasodinti korumpuotą politiką, teisėją ir prokurorą ir išardysime jūsų labai saugomą dvipartinę sistemą. Kuo mus smarkiau žeminsite, tuo labiau mes stiprėsime.

Tad, ačiū rezoliucijos užsakovams ir A.Vinokuro apie D.Grybauskaitę stiliuje parašytai rezoliucijai, kuri tik suvienys mus ir sustiprins. Žinau, kad politiniai kaliniai, tremtinių ir laisvės kovų dalyviai nieko bendro su šia rezoliucija neturi, kad jie kaip ir mes nesame prorusiški, kad norime demokratišku būdu, kovoti už žmonių teises, kad Lietuvoje  įstatymai galiotų visiems vienodai ir būtų gera gyventi… Vardan tos Lietuvos.