Kuo toliau tuo vis garsiau girdisi, kaip ar ne tik pagal vieną signalą, vis garsiau falsifikuojami istoriniai įvykiai ir tiesos. Vis dar nenutylant maskvėnų balsams apie prūsų žemes kaip apie „russkyje iskonnyje zemli“, jau vis garsiau pasigirsta [ar ne tik labai gabių maskvėnų mokinių] Vilnijos krašto gyventojų pritariantys balseliai: „Vilno – istorinės mūsų žemės, Vilno – naše“. Jeigu Valdemaras Tomaševskio ir jo akcijos narių istorijos pažinimas prasideda gėdinga, kruvinai purvina Vilniaus krašto okupacija 1919 metais, laikau pareiga nors trumpai priminti kur kas didingesnius ir gilesnius istorinius laikus.
Prieš daugelį tūkstantmečių, vos nuslinkus ledynams, apsigyveno žmonės prie Nemuno. Per ilgus tūkstantmečius šiose žemėse susiformavo mūsų protėviai baltai – mūsų tautos gentys. Susiformavusių tautų pagrindu ir jų gyvenamosiose žemėse iškilo karalystė – Lietuva, mūsų valstybė – Lietuva. Prie Nemuno, ant mūsų protėvių baltų žemių, iškilo Lietuva.
Ir tik po daugelio tūkstantmečių, mūsų protėviams baltams jau seniai sėsliai gyvenant nuo Vyslos iki Okos, nuo Baltijos iki Dniepro žemupio, tik apie penktąjį m.e. amžių, iš miškų ir tolimųjų stepių atsibastę klajokliai, nesuskaitomomis miniomis užplūdo ne tik mūsų baltų žemes, bet ir galingąją baltų kaimynę Romos imperiją. Per ilgus šimtmečius, suskaldžius, apkarpius mūsų baltų žemes, per „didįjį tautų kraustymąsį“, mūsų protėvių ne tik pašonėje, bet ir dideliuose atplėštų žemių plotuose, įsikūrė šie atsikraustėliai. Mūsų protėviai ir mes per amžius likome jų, vėliau pavadintais [pasivadinusiais] slavais apsuptyje. Ne tik įsikūrę prie Volgos slavai žvalgėsi link Nemuno, bet ir jų gentainiai įsikūrę prie Vyslos, pavydžiai kreipė akis link Nemuno.
Kaimynų, kaip kad ir tėvų, nepasirinksi. Taip jau susiklostė istorija, kad sėsliai darbštūs, dorai garbingi, tvirtai atkaklūs mūsų protėviai, ne kartą gelbėdami į bėdą pakliuvusius naujuosius kaimynus, gelbėdami iš bėdos, to pačio, reikalui esant ir iš jų tikėdamiesi, tvirtai ištiesdavo jiems pagalbos ranką. Ne kartą iš mirtinos pražūties mūsų valdovai gelbėjo polianus prie Vyslos. Jeigu ne Jogailos vedybos [lenkų didikams ir vyskupams prašant] su nepilnamete Lenkijos karalaite Jadvyga, Lenkija jau amžiams būtų tapusi ne tik vokiečių provincija prie Vyslos arba kitokia kaimynų vasale. Jeigu ne Vytautas su Jogaila, jeigu ne šių dviejų lietuvių pusbrolių suremti pečiai Žalgiryje, kažin ar prie Vyslos kalbėtų dabar kalbama kalba, ne kalbant jau apie rašmenis. Aišku, nepavydėtinas likimas ir mūsų laukė.
Plačiau į savitarpio pagalbos istorinius įvykius nesiplėsiu o tik paklausiu: ar liko mums šie kaimynai dėkingi, ar pasimokė iš tragiškai skaudžios savo tautos praeities? Priešingai. Sprendžiant iš pačių naujausių, dar kraujuojančių įvykių, susilaukėm nepelnytų išdavysčių. Mūsų atminty dar gyvi 1919 metų įvykiai kuomet, dar vos tik mums išvijus bolševikus, bermontininkus, atgimstančią Lietuvą iš pasalų žiauriai plėšo, okupuoja generolo L.Želigovskio vadovaujama Lenkijos kariuomenė, atplėšia mūsų tautos brangiausią simbolį, mūsų širdį – istorinę amžių sostinę Vilnių.
Čia vėlgi vertėtų priminti, kad okupantai, lietuvių krauju aplaistytas, išdegintas, išniokotas istorines Lietuvos žemes bei istorinę mūsų sostinę Vilnių, 1919 m. ir vėliau, apgyvendina netgi ir kriminaliniais nusikaltėliais atvežtais iš didžiosios Lenkijos. Šitaip, beje, pasielgė ir Maskva okupavusi Karaliaučiaus žemes, jas pavadindama „iskonnyje russkie zemli“. Taigi, kas iš ko mokosi? Ir dar įdomu iš kokių šaknų, ar ne tik iš minėtos socialinės terpės, turėtų kildinti save „lenkų istorinių žemių“ puoselėtojas V.Tomaševskis jeigu taip uoliai tapatina save su tais istoriniais įvykiais, su lenkais? Įdomu iš kokio politinio aruodo šis veikėjas labai dosniai lesinamas.
Grįžkime prie faktų. Ir vėlgi istorija pakrypsta labai nepalankiai mūsų kaimynams prie Vyslos. Gal už tai Viešpats juos ir vėl kerta kruvina teisingumo rykšte. 1939 – ji, liejasi lenkų žemėse kraujas. Dabar jau rudasis ir raudonasis maras degina lenkų žemes. Lietuva, galima sakyti, kad vis dar būdama karo stovyje su Lenkija, ir Berlyno ir Maskvos kurstoma, ne puola keršyti draskomos kaimynės Lenkijos, bet… ir vėl, kaip ir giliais istoriniais laikais, ištiesia jai brolišką ranką, gelbsti kaip įmanydama lenkus. Apie tai byloja tik keli mano pateikiami archyviniai faktai [dokumentų kalba netaisyta]: „1939-09-20, Alytaus bare lenkai, bėgdami nuo vokiečių, prašosi priimami į Lietuvą apie 30 karininkų, 400 kareivių ir generolas, du kunigai, daug inteligentų. Visi bėga nuo Gardino, Suvalkų, Augustavo. Praneša plk. Kiršinas“. „ Nuo 09-19 iki 09-20 17 val. Ukmergėje internuota: karininkų-528, kareivių-1600, pabūklų-5, arklių-130, autobusų-33, kulkosvaidžių-30….Inicidentų su internuotais lenkų kariais nebuvo. Praneša plk. Žilys“. „Merkinėje visa 2-ji lenkų pėstininkų divizija veržiasi į Lietuvą pagalbos prašyti“… ir t. t. ir t. t.
Lietuva, mūsų tauta, rizikuodama savo valstybe, sudėtingiausiomis sąlygomis, karo gaisrui degant, grasinant ir Hitleriui, ir Stalinui, rizikuojant savo tauta ir žemėmis, priėmė, priglaudė ir visokeriopai rūpinosi 13.500 lenkų karių, kurie buvo svetingai apgyvendinti Birštone, Kulautuvoje, Palangoje, Ukmergėje. Tolimesni tragiški ir mūsų Lietuvai įvykiai žinomi.
Ir kaip gi mūsų tautai atsidėkojo, atsidėkoja, kaip gi ir šiandien elgiasi mūsų žemėse gyvenantys kai kurie veikėjai savo tautiečių lenkų vardu? Tenka ir vėl kalbėti faktų kalba.
1990 kovo 11 visų partijų, visų tautybių Lietuvos AT deputatai vienbalsiai balsuoja už Lietuvos Nepriklausomybę, Nepriklausomybės paskelbimui susilaikydami nepritaria …lenkų tautybės atstovai. Kuo toliau tuo dar skaudžiau. Lietuvai kruvinaisiais 1991 – siais sovietiniai jedinstveninkai ar ne ranka rankon su lenkų autonomininkais drasko Vilniaus kraštą. O ir pirmą mūsų kraują pralieja Medininkuose omonininkai, kurių vadas buvo Česlov Mlynik [nežinau kaip patogiau rašyti šią pavardę – ar lietuviškais rašmenimis ar lenkų reikalaujamais jiems mielais rašmenimis, lai Tomaševskis pataria]. Ir vairuotojas UAZ-469 vežęs žudikus irgi buvo mūsų ausiai gerai žinoma pavarde kaip kad ir dar kitas omonininkas Vladislav Pužaj ir… Vos tik išdžiūvus Medininkų kraujui, taikiu, ramiu metu ir vėl nuaidėjo viename ramiame Vilniaus krašto kaimelyje šūviai, buvo nužudyti nekalti lietuviai. Ir šio žudiko pavardė pageidaujamai rašoma ne mūsų rašmenimis. Pakaks istorinių palyginimų ir faktų. Žvilgtelėkime į dabartį, jeigu pavyks – ir į ateitį.
Deja, dabartis irgi ne itin džiaugsminga. Antai lenkų ar tai akcijos, ar partijos atstovas, net euro parlamentarus Vilniun sukvietęs, ir po dvidešimties mūsų Nepriklausomybės metų, į šuns dienas kloja mūsų Lietuvą. Aš neklausiu, kokią misiją vykdo šisai atstovas Tomaševskis, kam jis atstovauja, tačiau akivaizdžiai mūsų tautą šmeiždamas, ir vėl [kol kas be kraujo] melagingai kiršina mūsų tautas. Kadangi minėtasis asmuo Tomaševskis vadina save karštai uoliu kataliku, kadangi, ar ne tik įsijautęs į pateptojo vaidmenį, kadangi pats likdamas kurčias savo Ganytojo žodžiams ir toliau iš tikrųjų vaidina Judo vaidmenį, todėl pats laikas, ir ne tik jam, priminti šventą Biblijos teiginį, kad: „Kalbėdamas melą, jis kalba tai, kas jam sava, nes jis melagis. – Evangelija pagal Joną“.
Ir dar tenka priminti, kad pripažintas ir nepaneigiamas ne tik krikščionių, bet ir pasaulio dvasinis autoritetas Šventasis Tėvas popiežius Jonas Paulius II, [per visą Lietuvos istoriją pirmą kartą popiežius atvyko į mūsų žemę], 1993 rugsėjo 4 dieną, vos tik išlipęs iš lėktuvo Vilniaus aerouoste, kuo pagarbiausiai pirmučiausiai pabučiavo mūsų žemę ir tarė: „Nepaprastai jaudindamasis ką tik pabučiavau Lietuvos žemę… Trokšte troškau aplankyti ypač man brangią jūsų žemę. Ši jūsų žemė yra brangi visai krikščioniškajai tautai. Lietuva – yra visų žmogiškų ir visuomeninių laisvių pagrindas. Lietuva gali eiti vienybės atkūrimo keliu. Ženkite šiuo keliu, brangieji Broliai ir Seseys“.
Ar girdite, ar menate šį šv. Tėvo teiginį, Dievo lūpomis ištartus žodžius? Ar gal, ne tik tu Tomaševski, apkurtai, kad vietoj to jog atsiklaupęs pabučiuotum ir tau gyvastį suteikiančią mūsų žemę, tu lyg šiol tegirdi tik prie tavęs prisijungusių jedinstvenininkų Velnio lūpomis tariamus žodžius. Taigi, ir dar kartą priminsiu šv. Tėvo žodžius tartus atskirai dar ir Lietuvos lenkams šv. Dvasios bažnyčioje 1993-09-05: „Brangūs Broliai ir Seserys, Vilniui suteiktas ypatingas pašaukimas dialogui ir broliškai santarvei… Sakramentai abiem kalbomis, lenkai ir lietuviai kviečiami bendradarbiauti, o svarbiausia suprasti vienas kitą, kad tvirtėtų ta pati viltis ir meilė. Rytojaus Lietuva ir Lenkija harmoningai augs, jei jūs iš Evangelijos semsitės šviesos ir išminties“.
Drąsiai teigiu, kad kol kas Tomaševskis ir jo bendrai iš Evangelijos, beje, nesuvokdami jų prasmės, semiasi išminties tik iš šių žodžių: “… akis už akį, dantis už dantį, ranka už ranką, koja už koją… – Išėjimo knyga.“.
Atsisveikindamas su žuvusiomis už Lietuvos laisvę aukomis, šv Tėvas Antakalnio kapinėse prie 1991 m. Nepriklausomybės kankinių kapų 1993-09-05 Dievo lūpomis meldėsi: „Štai anie kryžiai primena kritusius kovos lauke karius, krauju aplaisčiusius žemę…“
Ar Tomaševskis su visa savo partine akcija atsiverčia pageltusius, kruvinus istorijos puslapių dokumentus, ar nueina pasimelsti tenai kur meldėsi šv. Tėvas J. Paulius II? Ar gal jam mieliau bus aplankyti kryžius su užrašu lenkiškais rašmenimis: Želigovskij… Česlov Mlynik…
Taip ir knieti patarti ne tik savivaldos politikams liautis provincialiai netoliaregiškai tarpusavyje rietis o semtis išminties iš mūsų itin dvasiškai garbingos bei galingos praeities, tikiuosi ir labai brandžios mūsų valdžios lygiavertės politikos su kaimyne Lenkija.
Teisingas, patrijotiškas ir “skaudantis” straipsnis
Tokie veikejai supranta tik smugi i kupra, bet ne pamokanti zodi.
Jokie apeliavimai į Tamoševskius ar į Lenkijas niekada nepadėjo ir nepadės, tokie rašiniai tai gryniausias naivybės reiškimasis.
Su Lenkija reikia vieną kartą ir visiems laikams padėti tašką. Paprasta kaiminystė ir nieko daugiau…, jokių partnerysčių.
Prisiminkime Oskaro Milšiaus mums paliktas įžvalgas, kad dėjimasis su Lenkija visada Lietuvai yra pražūtingas.
Pagaliau mes NATO, ES, JAV mūsų priešus laiko savo priešais, taigi kam mums ta Lenkija reikalinga, nebent tam, kad galutinai būtume jos praryti, kaip tauta su savo kalba, su viskuo kuo esame. Juolab, kad niekada nuo priešo Lenkija Lietuvos nepaslėpė po savo sparnu, visada iki Jogailos ir po jo nuo priešų, tarp kurių buvo ir Lenkija, kovose gynėms patys ir sėkmingai.
Taigi neverkšlenkime nei prieš Tomaševskius, nei prieš Lenkiją, kuri, beje, Lietuvos Nepriklausomybės pagal 1918 metų deklaraciją nėra pripažinusi iki šiol. Turėkime mūsų protėvių savigarbos, o ne verkšlenkime lyg kiokios bobos.
Turime pakankamai kitų kaimynų ar draugų – Latviją, Baltausiją, Skandinaviją, Ukrainą, Vengriją ir t.t., o Lenkija tegul sau kiurkso…
Beveik pritariu Tavo pastabai.
Jonas Užurka, sprendžiant iš nuotraukos, yra pagarbaus amžiaus, tad turėtų ieškoti išeičių, o ne verkšlenti.
Mano nuomone, mums reikia pradėti nuo vidinės jėgos stiprinimo, tada ir kaimynai pradės mus gerbti. Jėgą įgysime, kai suvoksime savo santykį su tauta. Valstybinė visuomenė yra dirbtinis darinys, kuriame neįmanoma išnaudoti protingiausių tautos narių galimybių. Dabar mūsų daug, bet po vieną, o ‘partijos’ (žodžio reikšmė nuo DALIS) ar visokie ‘krutėjimai’, dar labiau skaido tautą.
Perskaičiau pirmąjį ketvirtadalį teksto, toliau skaityti buvo kvaila. pagailėjau savo smegenų masės. Apkrauti jas šiuo paistalu – nusikaltimas. Niekaip negaliu suprasti, ką šiame tinklapyje nėra kritikų, kurie galėtų iškart atmesti įvairių grafomanų, bandančių susikurti sau įvaizdį pigiais tekstais? Tokį tekstą, mes nusirašinėdavome šeštoje klasėje, tingėdami galvoti savo galva. 🙁
Manau,kad,žlugus Sovietų Sąjungai,lenkiškas nacionalizmas kurį laiką prieš Lietuvą viešai nebuvo demonstruojamas dėl dviejų priežasčių:JAV prezidento Džordžo viešas pareiškimas Vilniuje,kad “kas bus Lietuvos priešas,tas bus ir Amerikos priešas” ir popiežiaus Jono-Pauliaus-II dažni pamokslai apie tautų ir valstybių taikaus sugyvenimo būtinybę bei piktybinio nacionalizmo smerkimas.Šis popiežius mirė 2005-ais metais,o Džordžo Bušo antroji prezidentinė kadencija baigėsi 2008-ais metais ir būtent tuomet (2008-ų metų pabaigoje) į viešumą išlindo lenkiško piktojo nacionalizmo gyvatė prieš Lietuvą.
Viskas būtų teisingai, istorinių knygų rašytojau, tik be griežtumo su Lenkija nieko gero nesulauksime.
Ta prasme gerai elgiasi Prezidentė – stengiasi nebendrauti, o, va, naujoji valdžia, jau dedasi su tomaševskininkais, viską žada ir ar tuo nepakenks Lietuvai?
Kad tomaševskininkai išėjo į seimą yra kalti ir tautininkai, kurie tomaševskių buvo išmaustyti – patys sudarė koaliciją ir turėjo surinkti 7% balsų, o tomaševskininkai pasielgė gudriau ir laimėjo, nes jiems už-teko ir 5 -ių..
Žinia, pagrindinė ULL nelaimėjimo bėda ne ta – tautininkai buvo iš anksto užsiangažavę antiakcijomis, bet ne pozityvu – ne mokėjimu dirbti rinkos sąlygomis, ne supratimu šio gyvenimo, dėl ko ir nebuvo jais pasitikėta.
Pritariu Tikram L.. Tokie, kai Čekutis, Panka su humoru ir visokiais žaidimais, partizaniniu tekstu, save reklamavo. Tai gerai daryti gatvės eitynėse, bet ne kandidatuoti į Seimą, Tautininkai turėjo eiti tik atskirai ir priimti kitus į savo sąrašą, kurie pritaria programai.
Nereikia jokio griežtumo, tik atsakingų asmenų pasakymas, nesikišti į suverenios lygiateisė valstybės reikalus, o vietiniams Tomaševskio pseudolenkams pareikšti kaltinimus dėl Konstitucijos ir įstatymų pažeidimą.
Vakar konservatorius K. Masiulis papliurpė apie tai kad pseudolenkų Seimo narės namo lenkiški adreso užrašai. Tai taip aš galėčiau kalbėti, o jei būčiau jaunesnis tai ir nuvykęs dažais panaikinčiau už įstatymo pažeidimą. Seimo narys privalėtų pateikti pareiškimą prokuratūrai. Žodžiu, bailiai ir prisitaikėliai, o dar neseniai prisiekė Lietuvai.
Atsakymas jau yra, deja, ne lietuvių nacistų naudai.
2012.11.28 17:27
Vilniaus policija po kratų sulaikė penkis radikalus, įtariamus J. Pilsudskio kapo išniekinimu.
Vilniuje policijos pareigūnai trečiadienį atliko kratas gyvenamose patalpose ir sulaikė penkis neformalios, radikalios organizacijos narius. J. M. (gim. 1992 m.) , N. J. (gim.1991 m.), E. B. (gim. 1992 m.), R. J. (gim. 1993 m.) ir (M. P. gim. 1985 m.) įtariami lapkričio 24 d. dalyvavę J. Pilsudskio kapavietės išniekinime Rasų kapinių panteone.
Per kratas paimti ikiteisminiam tyrimui reikšmingi daiktai ir dokumentai. Įtariamieji 48 val. sulaikyti, atliekamos jų apklausos, kiti ikiteisminio tyrimo veiksmai, sprendžiamas klausimas dėl kardomųjų priemonių skyrimo. Ikiteisminį tyrimą kontroliuoja Vilniaus apylinkės prokuratūra.
Žyde,
joks ten kapas, nes kapas yra ten, kur ta žmogysta palaidota – Krokuvos Vavelyje, Lenkijoje.
Ar tiek nedašunta? 😉
Tai yra ne kapas, o paminklas, aukštinantis Lietuvos okupantą.
Jums, žydams, tai, aišku, labai patinka, betgi dėl to mes ir žydšaudčius kai kada suprantame, kada jie su tokiais blogiečiais kaip tu kovojo.
Ir laimėjo, beje.
Taikus tarpvalstybinis bendradarbiavimas ir demokratija yra gerai,tačiau tik iki tam tikro laipsnio.Jeigu oponentų (pavyzdžiui,Lenkijos ir Lietuvos lenkų) noruose ar reikalavimuose yra aiškiai matomi piktybinio nacionalizmo požymiai,tai tokiu atveju jokių nuolaidų jiems daryti NEGALIMA! Priešingu atveju,anksčiau ar vėliau prarasime savo valstybę.
Isminties galima semtis is Lietuvos diplomato Oskaro Milasiaus. Savo knygeleje…”Trecdalis atskilusio menulio virs Lietuvos” jis aiskiai pasake, patare: Jei Lietuva nori islikti kaip Valstybe, pirmiausia reikia NEBENDRADARBIAUTI su LENKAIS! Antra….nedaryti abortu.
Atkreipiu demesi…, kad antru punktu eina… nedaryti abortu, kas reiskia….kaip nebendradarbiauti su lenkais yra svarbiau net uz gyvybe. Beje O.Milasiaus zodziai labai daug kam issipilde! Taigi neuzmerkime akiu i tai.
Su velniu nuejes obuoliauti….- obuoliu neragausi!!!
Dėl abortų yra kaltos mergos ir jų auklėjimas.
Matyt, Lietuvoje joms nuo seno yra perdaug laisvės duota.
Neteko girdeti, kad moterys pastotu be vyru pagalbos. Atsakingi abu, va taip manau.
Taciau sis klausimas yra gerokai sudetingesnis nei atrodo is pavirsiaus. Cia taip vadinama “prolife” nuostata, kuri supaprastinus atrodo – nedaryk abortu. O pilniau pazvelgus, tai toji nuostata reiskia ne tik, kad nedaryk abortu, bet ir sudaryk salygas uzauginti kudiki. O dar pridejus visokus isprievartavimus ar pavoju moters gyvybei, tai tas klausimas pasidaro sudetingesnis. Taciau laikantis tos nuostatos – nedaryti abortu, nereikia jos absoliutizuoti ir atsiras supratimas, kurio ir reikia.
Kodėl, gi, – yra apvaisinimo įstaigos, todėl gali pastoti ir be vyrų. 🙂
Bet ne apie tai kalba, o apie tai, kad kiekviena merga, kuri darosi abortą, jau prieš pastojimą galvotų ką daro, o kada pastojo, tai tuo labiau, o neieškotų lengviausios išeities.
Salygos yra ne pirmaeilis dalykas, nes tos visuomenės, kurios gyvena praktiškai be abortų, auga be prabangos, todėl iš anksto reikia nusiteikti gyventi ne apnuodytu maistu iš parduotuvių, o savo užaugintu darže ir sode, kada parduotuvėje pirktum tik retai ką. Taip jaunos šeimos galėtų gyventi arčiau gamtos, o kada jau pasensta, tada tegul eina į butus (jei yra noras), kur gali nejudėti, nes jei be sveikatos, tai butas tokiam – geriausia išeitis.
Kai laiku kiekvienas vyras -vaikinas prisiimtų atsakomybę už vaiką ir moterį-motiną, abortų nebūtų.
Lenkija po I pasaulinio karo buvo okupavusi Lietuvos sostinę Vilnių ir gretimas jo teritorijas. Netgi buvo planai okupuoti visą Lietuvą. Visas tas Lenkijos okupuotas teritorijas Lietuvai grąžino ne Lenkija, o tuometinė Sovietų Sąjunga, kartu okupuodama ir Lietuvą. Galima padaryti išvadas, kad Lenkija nėra Lietuvos strateginis partneris, o tik dar viena kaimynė. Abejoju, ar Lenkijos politikai, o juolab šovinistiniai lenkai vertina Lietuvą kaip lygiavertį partnerį. . Lenkijos politikai visada turi pasislėpę kažkur savo šovinistinį peilį, kurį bet kada gali išsitraukti ir durti tau, kuomet tu to mažiausiai tikėsies. Nereikia pamiršti, kad dėl Lenkijos kaltės Lietuva neteko tūkstančių savo gyventojų, kurie nutautėjo ir tapo lenkais. Lenkijos mąstymas yra artimas savo slaviškai kaimynei Rusijai. Šovinistinis mąstymas, kuomet šalies politikai ir gyventojai nemato kitų šalių interesų, nesugeba kartu veikti ilgalaikėje perspektyvoje. Galbūt ir galima kažkiek kartu bendradarbiauti, tačiau reikia pastoviai laikytis atstumo nuo tokių valstybių. Jų mentalitetas yra kitoks, labiau imperialistinis.