J. Vaiškūnas. Navrockio šantažas Rusijos grėsmės akivaizdoje: Lietuvos saugumas mainais į lenkiškus rašmenis?

Rugsėjo 8 d. Lietuvoje viešėjęs naujasis Lenkijos prezidentas Karolis Navrockis atvirai išdėstė savo pagrindinį tikslą – pasirūpinti, kad lenkai Lietuvoje turėtų galimybę savo vardus ir pavardes oficialiuose Lietuvos dokumentuose rašyti lenkiškai su visais diakritiniais ženklais ir  kad topografiniai ir geografiniai pavadinimai lenkų gyvenamose vietose būtų rašomi lenkiškai.

Lenkijos prezidentas neslėpė savo vizito į Lietuvą tikslų, aiškiai juos išdėstęs LRT laidoje „Dienos tema“, kurią vedė žurnalistė Aleksandra Ketlerienė (buvusi Gudilkina). Pokalbio pabaigoje paklaustas, ką santykiuose su Lietuva jis darysiąs kitaip nei jo pirmtakai, atsakymų į vatą nevyniojo:

– Tokiose srityse kaip ekonomika ir infrastruktūra, taip pat saugumas mūsų santykiai yra geri. Bet, žinoma, yra klausimų, į kuriuos turėtume atkreipti daugiau dėmesio: pavyzdžiui, į Lietuvoje gyvenančių lenkų norą rašyti savo vardus ir pavardes originaliais rašmenimis. Tai taip pat buvo mano šiandienos diskusijų su prezidentu, ministre pirmininke ir Seimo pirmininku tema.

Žurnalistei priminus, kad kai kurias raides Lietuvos lenkai įstatymiškai jau dabar gali naudoti, prezidentas K. Navrockis patikslino:

– Taip, bet dabar lenkai dar labiau tikisi, kad galės naudotis savo originaliais vardais ir pavardėmis. Žinote, Lenkijos prezidentas yra lenkių moterų ir lenkų vyrų balsas. Jei lenkai kelia tokius klausimus dėl vardų originalumo, jei jie to laukia, arba dėl geografinių ir topografinių pavadinimų naudojimo, tai yra svarbus klausimas Lenkijos prezidentui. Žinoma, tai neturės įtakos puikiam mūsų šalių bendradarbiavimui, bet privers mus susėsti prie stalo ir pagalvoti, kaip galime padaryti taip, kad lenkai Lietuvoje ir lietuviai Lenkijoje jaustųsi kuo patogiau. To iš mūsų tikisi šiuolaikinis pasaulis, nes tarp daugybės puikių santykių daugelyje veiklos sričių pavyzdžių yra ir tokių klausimų, kurie kelia mums iššūkius. Visa tai yra bendros užduotys, kurias reikia mums atlikti.

Po susitikimo su prezidentu Gitanu Nausėda kalbėdamas su Lietuvos žurnalistais K. Navrockis pasidžiaugė geru ženklu Varšuvai, kad net du ministrai naujojoje Lietuvos vyriausybėje yra tautinių mažumų atstovai:

– Su prezidentu buvo kalbėta apie Lietuvoje gyvenančius lenkus, buvo paliestos tos temos, į kurias jie atkreipia dėmesį. Mudu su prezidentu sutarėme, kad jie yra lojalūs Lietuvos piliečiai. Labai džiaugiuosi, kad du ministrai Lietuvos Vyriausybėje reprezentuoja lenkų mažumą, tai tikrai labai gera žinia Lenkijai.

Čia kalbama apie sudaromos naujosios Lietuvos vyriausybės ministrus tomaševskininkus: į vidaus reikalų ministrus siūlomą socialdemokratą (perbėgusį iš LLRA) Vladislavą Kondratovičių ir daugiametę LLRA narę Ritą Tamašunienę, siūlomą į teisingumo ministres.

Dabar visiškai aišku, kodėl šiems tomaševskininkų kandidatams į ministrus Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda neturėjo jokių priekaištų, o štai kultūros ministras Šarūnas Birutis, paskyręs į Valstybinės lietuvių kalbos inspektoriaus pareigas „litvomaną“ Audrių Valotką, Lietuvos vyriausybėje tapo persona non grata be jokių paaiškinimų. Nors kokių paaiškinimų čia dar reikia:  kaip tai po A. Valotkos pasisakymų, kad Lietuva turi išlaikyti tik valstybine kalba mokančias mokyklas, Š. Birutis neatleido A. Valotkos iš darbo! Neatleido net ir po Lenkijos Respublikos laikinojo reikalų patikėtinio Vilniuje Gžegožo Poznanskio laiške Lietuvos kultūros ministrui Š. Biručiui pareikšto pasipiktinimo!

Įtempta  geopolitinė padėtis visais laikais Lenkijai tebuvo palankios aplinkybės pasiglemžti dalį Lietuvos. Tad ir Navrockis,  žurnalistės paklaustas, ar Lenkija gintų Lietuvą, jei Rusija surengtų čia savo karo žygį, bendrais žodžiais pasamprotavęs apie 5-ąjį NATO sutarties straipsnį, iš karto prabilo apie savo pareigą ginti lenkų teises Lietuvoje: „Lenkijos prezidentas yra lenkių moterų ir lenkų vyrų balsas…“

O kieno balsas yra Lietuvos prezidentas? Kai 2022 metais priėmęs iš Lietuvos prezidento G. Nausėdos nacionalinę Jono Basanavičiaus premiją savo kalboje paminėjau, kad Lietuvos valdžia išduoda valstybinę kalbą, leisdama Lietuvos piliečių pasuose rašyti ne valstybinės kalbos rašmenimis, G. Nausėda apgailestavo, kad dėl didelio spaudimo buvo priverstas pasirašyti tai įteisinusį įstatymą, bet čia pat dievagojosi, kad tikrai nepasirašysiąs įstatymo, įteisinančio Lietuvos piliečių pasuose svetimų kalbų rašmenis su lietuvių kalbai nebūdingais diakritiniais ženklais…  

Ar tikrai laikysitės žodžio, Prezidente, kai geopolitinė padėtis tampa dar labiau įtempta? Prisimenate, kaip dainavo lietuviai, kai 1939 m. buvo išvaduotas Vilnius ir dalis Rytų Lietuvos iš Pilsudskio okupacijos: „Vilnius mūsų, o mes rusų“? Ar jau manote, kad buvusioje okupuotoje teritorijoje dabar jau yra tikroji Lietuva su patriotiškai nusiteikusiais gyventojais? Žiūrinčiais ne LRT, o Baltarusijos ir Lenkijos televizijas? Kodėl Jūs nevažiuojate į tuos kraštus paviešėti? Nei prieš rinkimus, nei po jų. Tai kodėl Jūs dabar Lietuvos  valstybės politikos įgyvendinimą ir koordinavimą nacionalinės teisinės sistemos ir regionų plėtros, savivaldos, viešojo administravimo srityse ketinate perduoti tomaševskininkams? Tiems, su Georgijaus juostele?

Priminsiu būsimos teisingumo ministrės veiksmus ir tikslus siekiant pratęsti savo pirmtakės Evelinos Dobrovolskos pradėtus ir dar nebaigtus darbus.

Pamenate, kaip 2025 gegužės 20 d. Lietuvos Seime vėl buvo bandoma prakišti Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos (LLRA-KŠS) parengtas Tautinių mažumų įstatymo pataisas, kuriomis, prisidengiant tautinių mažumų teisių apsauga, akivaizdžiai siekiama įgyvendinti ilgalaikę Lietuvos repolonizacijos strategiją?

Nors Seimas, pradėdamas šių metų pavasario sesiją kovo 20 d., išbraukė iš pavasario sesijos darbotvarkės tomaševskininkų brukamą Tautinių mažumų įstatymo pataisų projektą, tačiau tuomet uoli tomaševskininkė Rita Tamašunienė iš karto pareiškė vis tiek įtrauksianti šį įstatymo projektą į Seimo darbotvarkę per opozicijos dienotvarkę. Pažadą įvykdė – antradienį Seimui pateikė dar tik sausio 1 d. įsigaliojusio buvusios garsios Lietuvos lenkų „gynėjos“ Evelinos Dobrovolskos prastumto Tautinių mažumų įstatymo pataisas (Nr. XIV-3079).

Trys Seimo lenkai – R. Tamašunienė, Česlavas Olševskis ir Jaroslavas Narkevičius – siūlė Tautinių mažumų įstatymo pakeitimus, kurie leistų dvikalbius užrašus ir oficialų tautinių mažumų kalbų vartojimą tose savivaldybėse, kuriose tautinė mažuma sudaro ne mažiau kaip 10 procentų (!) nuo bendrojo savivaldybės gyventojų skaičiaus, ir teisę visiems ne lietuvių tautybės asmenims savo pavardes Lietuvos Respublikos oficialiuose dokumentuose rašyti kitų kalbų rašmenimis su  visais nelietuviškais diakritiniais ženklais.

Ačiū Dievui, Seimo nariai, remdamiesi Seimo teisės ir teisėtvarkos komiteto (STTK) sprendimu pagrista Seimo teisės departamento išvada dėl šių pasiūlymų prieštaravimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai, tarė tvirtą „ne“ šiems pavojingiems projektams. Už Seimo sprendimą atmesti pataisas balsavo 77 nariai,  4 – prieš, 9 – susilaikė.

Tačiau „skriaudžiamų lenkų gynėjai“ taip lengvai nepasidavė ir visas pastangas perkėlė į savo parengtą kitą – Asmens vardo ir pavardės rašymo dokumentuose įstatymo pataisų projektą XIVP-1952(4), skirtą iki galo įtvirtinti kitataučių pavardžių rašybą ne valstybine kalba oficialiuose Lietuvos Respublikos dokumentuose. Kaip jau buvo minėta, E. Dobrovolskos pastangų dėka į lietuvišką abėcėlę įbrukta raidė w tapo pagrindu reikalauti ir visų kitų nelietuviškų raidžių su šimtais pačių įvairiausių diakritinių ženklų įvedimo į oficialius Lietuvos dokumentus ir valstybės registrus.

Ačiū Seimui, kuris ir šį kartą nepasidavė etatinių „skriaudžiamų“ lenkų gynėjų apsimestinėms ašaroms, gražbylystėms ir melams: už lenkiško ir kitų tautų raidyno įsileidimą į valstybės dokumentus balsavo 12 Seimo narių, prieš buvo 18, susilaikė 48 Seimo nariai. Po to balsavimu buvo apsispręsta, kad šis projektas negali būti tobulinamas, nes turi būti atmestas: šis atmetimas buvo ne tautinių mažumų teisių neigimas, o valstybinės lietuvių kalbos ir Lietuvos valstybingumo gynimas.

Žr. šių klausimų svarstymo vaizdo įrašą:

Repolonizacijos šešėlis: kas slypi už LLRA-KŠS pasiūlymų?

Tariamai skriaudžiamų Lietuvos lenkų gynimo iniciatyva – tai LLRA-KŠS ilgametės strategijos dalis, kuria siekiama apie save telkti pietryčių Lietuvos piliečius stiprinant jų lenkišką tapatybę ir sąsajas su Lenkijos Respublika.

Palaipsnis, nuoseklus, beatodairiškas šių įstatymų pataisų brukimas – tai politinė strategija, kuria siekiama įtvirtinti lenkišką dominavimą prieškaryje buvusiuose Lenkijos okupuotuose ir prievarta sulenkintuose Lietuvos regionuose. Šių politikų pastangos leisti tautinių mažumų kalbas oficialiai vartoti savivaldybėse lygiai su valstybine kalba ir įteisinti nelietuviškus topografinius užrašus ir nelietuviškus rašmenis asmens dokumentuose kelia grėsmę ne tik valstybinės kalbos statusui, bet ir Lietuvos teritoriniam vientisumui. Nes tai yra siūlymas pripažinti teisėta 1920-1939 m. buvusią Pilsudskio vykdytą Rytų Lietuvos su sostine Vilniumi okupaciją. Juk iki šiol nėra tai patvirtinančios sutarties su Lenkija, todėl naujasis Lenkijos prezidentas ir samprotauja apie Lietuvos lenkus kaip apie savo šalies emigrantus, gal net priverstinius.

Prezidente, tai Rytų Lietuvos lenkų tautybės gyventojai yra Lietuvos ar Lenkijos piliečiai? Jūs ar svetimos šalies prezidentas turi jais labiau rūpintis?

Ypač glumina siūlymas įtraukti tautinių mažumų organizacijų atstovus į sprendimų priėmimą keičiant rinkimų apygardų ribas. STTK nustatė, kad šis ir kiti lenkų pasiūlymai prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, o toks žingsnis atveria kelią manipuliacijoms, stiprinančioms LLRA-KŠS politinę įtaką. Tai kelia įtarimų, kad už šių iniciatyvų slypi ne tik vietiniai interesai, bet ir geopolitiniai tikslai, galimai remiami užsienio jėgų, siekiančių silpninti Lietuvos suverenitetą.

Nacionalinio susivienijimo (NS) atstovas Seime Vytautas Sinica antradienį Seimo atmestus LLRA-KŠS įstatymų pakeitimo pasiūlymus pavadino „vienais radikaliausių projektų“ šioje srityje, kokius jam tik teko matyti. 

„Salamio taktika“, „pralaužti ledai“ ir melas apie sutartį

Lietuvos Konstitucija aiškiai įtvirtina lietuvių kalbos kaip valstybinės statusą. Nors ir dabartinis Tautinių mažumų įstatymas jau numatantis, kad ne lietuvių tautybės Lietuvos piliečių vardai ir pavardės oficialiuose dokumentuose rašytini lotyniško pagrindo rašmenimis be diakritinių ženklų nėra palankus valstybinės kalbos statuso įgyvendinimui, bet siūlymas leisti oficialius įrašus ne valstybine kalba su visais kitų kalbų diakritiniais ženklais dar labiau pažeidžia šias nuostatas ir, kaip įspėja kalbininkai, kelia grėsmę lietuvių kalbai, nes gali tapti pagrindu dvikalbei švietimo sistemai ar regioninių kalbų, skaldančių valstybės vienybę, įteisinimui.

Savo ruožtu gatvių, miestų, vandenvardžių ir vietovardžių užrašų ne valstybine kalba įteisinimas taptų pačios valstybės rankomis atliktais Lietuvos teritorinio vientisumo ir valstybingumo ardymo paruošiamaisiais darbais, atveriančiais tiesų kelią autonomininkų siekių įgyvendinimui. Tikrieji lietuviški pavadinimai būtų vėl išniekinti, tik šį kartą jau pritariant Seimui: Šalčios upė virstų Solčia, miestas Šalčininkai – Saliešnykais, gyvenvietė Karviai – Korvi…  

Seimo narė R. Tamašunienė,  dangstydamasi tautinių mažumų teisių apsauga, nesėkmingai bando įgyvendinti  tikruosius dalies Lietuvos lenkų (juk ne visi jie tomaševskininkai!) ir jų šeimininkų užsienyje siekius. Tačiau tokie jų teiginiai, kad pernai priimtas Tautinių mažumų įstatymas yra tik „aplankas be turinio“, atskleidžia gudrią lenkų kortos, reiškiančios, kad jūsų tėvynė yra Lenkija, dalintojų strategiją – mažais žingsneliais – po raidę, po puslapį, po aplanką… kurti įrankius politiniam pietryčių Lietuvos repolonizacijos planui įgyvendinti.

Atviras pareiškimas, kad ankstesnis Seimo sprendimas leisti ne lietuvių tautybės asmenims oficialiuose Lietuvos dokumentuose pavardes rašyti lotyniškais rašmenimis be kitų kalbų diakritinių ženklų jau „pralaužė tuos ledus“, o dabar tereikia įteisinti ir visus diakritinius ženklus, paneigia ankstesnius LLRA-KŠS strateginius melus, kad esą siekiama tik kelių „papildomų raidelių“ įteisinimo ir nieko daugiau…

Р. Tamašunienės pareiškimai atskleidžia LLRA-KŠS naudojamą sovietmečio laikų „saliamio taktiką“, kuomet maži, iš pažiūros nekenksmingi reikalavimai laikui bėgant virsta reikšmingais ir radikaliais.  

R. Tamašunienė Seime pareiškia, kad tautinių mažumų įstatymas yra „aplankas be turinio“ – žiūrėti nuo 2:23:03

Šis išsitarimas rodo, kad kiekvienas lenkų reikalavimas – tik etapas kelyje į visų lenkiškų rašmenų ir lenkų kalbos įteisinimą Lietuvos valstybinės kalbos sąskaita.

Dar ciniškesnis yra R. Tamašunienės melas, esą 1994 m. Lietuvos ir Lenkijos draugiškų santykių sutartis įpareigoja Lietuvą lenkiškas pavardes rašyti lenkų kalba su visais diakritiniais ženklais.

Tamašunienė teigia, kad 1994 m. sutartis įpareigoja Lietuvą rašyti pavardes su diakritiniais ženklais – žiūrėti nuo 2:29:33

Tuo tarpu ši sutartis (6 straipsnis) aiškiai nurodo, kad susitarta, jog lenkiškos pavardės bus rašomos pagal jų skambesį (tai yra tarimą), bet ne lenkų kalbos rašmenimis. Šis nuolat lenkų kartojamas melas skirtas klaidinti visuomenę ir spausti valdžią, kuriant nenuilstamai keliamiems jų reikalavimams tarptautinio teisėtumo iliuziją. Toks elgesys ne tik didina įtampą, bet ir kelia įtarimų dėl galimos užsienio jėgų įtakos.

Akivaizdžiai meluodami, tuščiažodžiaudami, teikdami kvailus pavyzdžius, melagingai išvedžiodami, savo siekius dangstydami už užsieniečių ištekėjusių moterų kovomis teismuose, gynėjais prisistatantys Lietuvos repolonizatoriai taikosi į balsus tų Seimo narių, kurie nėra įsigilinę į dažnai atrodančius paprasta ir nereikšminga smulkmena klausimus. Šioje kovoje jiems labai „padeda“ įstatymiškai neteisėti „teigiami“ kai kurių teisėjų sprendimai.   

Verta įdėmiau pasiklausyti jų nerišlių ir melagingų teiginių kratinio, kad pamatytumėte, kokia primityvia logorėja bandoma paveikti Seimo narių pasąmonę. Štai, pavyzdžiui, už Lietuvos piliečių pavardžių rašymą Lietuvos piliečių pasuose ne valstybine, o užsienio kalbomis agitavusio V. Tomaševskio draugo  J. Narkevičiaus teiginiai:

Jaroslavas Narkevičius: 

– La­bai ačiū. Aki­vaiz­dus da­ly­kas, jei­gu ne­no­ri­ma, tai vi­sa­da ga­li­ma at­ras­ti vi­so­kių kliu­vi­nių, truk­džių, vie­nų moks­li­nin­kų iš­ve­žio­ja­mų, ki­tų moks­li­nin­kų iš­ve­džio­ji­mų, bet vis­kas pri­klau­so nuo no­ro. O čia yra no­ras tai pa­gar­ba. Pa­gar­ba, kaip ko­le­ga Ri­ta pa­sa­kė, sa­vo pi­lie­čiams, ku­rie sten­gia­si bū­ti ir yra tos vals­ty­bės pi­lie­čiai ir kad vals­ty­bė­je vis­kas kles­tė­tų.

Dėl už­sie­nie­čių. Be abe­jo, ir­gi ken­čia. Ken­čia už­sie­nie­čiai, jei­gu ne­ga­li pil­nai už­ra­šy­ti sa­vo pa­var­dės. Dėl lo­ty­nų. Na, tu­ri­me mes tą ben­dra­dar­bia­vi­mo su­tar­tį su Len­ki­jos vals­ty­be, tai ir­gi klau­si­mas, jei­gu ta su­tar­tis yra, tai aš ne­la­bai su­tik­čiau, kad yra dėl pra­ei­tų įsta­ty­mų pro­jek­tų ko­kie nors pa­žei­di­mai kon­sti­tu­ci­niu po­bū­džiu. Bet vėl­gi, kaip el­gia­si mū­sų tau­tie­čiai lie­tu­viai, gy­ve­nan­tys kon­kre­čiai Len­ki­jo­je? Ar jie už tai, kad tu­ri tei­sę ir nau­do­ja­si ta tei­se už­ra­šy­ti sa­vo pa­var­dę ori­gi­na­lia ra­šy­ba, ar jie taip ne­ger­bia ben­dra­pi­lie­čių len­kų ar ki­tos tau­ty­bės žmo­nių, ku­rie yra Len­ki­jos pi­lie­čiai? Jie to­kią tei­sę tu­ri. Tai­gi tu­rint mums to­kia tei­sę, ma­nau, kad pa­gar­ba bū­tų pa­ro­dy­ta aki­vaiz­džiai. Ne­ži­nau, ar jums gar­bin­ga, ar ma­lo­nu kreip­tis į sa­vo ko­le­gas pa­gal iš­kreip­tus var­dus – ko­le­ga Čes­lo­vas, ko­le­ga Ja­ros­la­vas? Mes iki šiol esa­me Ja­ros­lav, Čes­lav. Tai­gi ar tai yra tei­sin­ga ir gar­bin­ga? Ir to­kių yra daug.

Ir pas­ku­ti­nis as­pek­tas… pas­ku­ti­nis vi­siš­kai as­pek­tas la­bai trum­pas. Mes čia kal­ba­me, kad jei­gu su­da­ry­si­me ga­li­my­bę puo­se­lė­ti sa­vo kal­bą ir ra­šy­bą, tai jau ne­va pa­že­min­si­me lie­tu­vių kal­bą. Ab­so­liu­čiai at­virkš­čiai, ab­so­liu­čiai at­virkš­čiai. Tai­gi vis­kas pri­klau­so nuo mū­sų as­me­ni­nio po­žiū­rio, nuo pa­gar­bos vie­nų ki­tiems. To aš ir lin­kiu, ir ra­gi­nu bal­suo­ti. Ačiū.

J. Narkevičius Seime kalba apie pavardžių rašybos „problemas“ – žiūrėti nuo 2:32:46

Visus taškus ant i sudėjo Seimo narys Vytautas Sinica, savo glaustoje kalboje dėl balsavimo motyvų paneigęs visus projekto brukėjų skleidžiamus prasimanymus ir melus:

Vytautas Sinica: 

– Ke­le­tas da­ly­kų, ku­riuos rei­kė­tų pa­lies­ti, pir­miau­sia Kon­s­ti­tu­ci­nis Teis­mas ir jo dok­tri­na. Čia jau Tei­sės de­par­ta­men­to iš­va­do­se bu­vo pa­lies­ta, ma­žiau­siai tris kar­tus Kon­sti­tu­ci­nis Teis­mas 1999, 2009 ir 2014 me­tais sa­kė aiš­kiai, kad bet ko­kie įra­šai var­do, pa­var­dės pa­suo­se ne­vals­ty­bi­ne kal­ba prieš­ta­rau­tų Kon­sti­tu­ci­jos 14 straips­niui. Nuo to pas­ku­ti­nio 2014 me­tų nu­ta­ri­mo bu­vo pri­im­ta ga­li­my­bė, kad iš­im­tis ga­li nu­ma­ty­ti Vals­ty­bi­nė kal­bos ko­mi­si­ja, ku­rios iš­va­dos nė­ra tik ko­kia nors nuo­mo­nė, ji­nai vie­nin­te­lė su­teik­tų tei­sę pa­gal Kon­sti­tu­ci­nio Teis­mo dok­tri­ną ko­kias nors iš­im­tis tai­ky­ti. Ke­tu­ris kar­tus nuo to lai­ko Kal­bos ko­mi­si­ja tei­kė iš­va­das ir nė kar­to ne­pri­ta­rė ga­li­my­bei ra­šy­ti su diak­ri­ti­niais žen­klais. Ne tik kad ne­pa­sa­kė taip – nie­ka­da ne­su­da­rė to­kios ga­li­my­bės, va­di­na­si, pa­sa­kė ne.

– Kas da­bar yra siū­lo­ma? Tai vis dėl­to, ne­pai­sant vi­so ši­to, ne­pai­sant tie­sio­gi­nio prieš­ta­ra­vi­mo Kon­sti­tu­ci­jai, taip iš­plės­ti, nes yra žmo­nių, ku­rie gal­būt jau­čia­si ne­ger­bia­mi to, kad jų var­das, pa­var­dė pa­se ra­šo­mas vals­ty­bi­ne kal­ba, kaip ir vi­sų ki­tų pi­lie­čių. Eu­ro­pos Žmo­gaus Tei­sių Teis­mas ne vie­ną kar­tą yra iš­aiš­ki­nęs, kad tu­rė­tų bū­ti re­gu­liuo­ja­mi as­mens var­do, pa­var­dės ra­šy­mas pa­suo­se dau­ge­lio vi­suo­me­nės na­rių pa­to­gu­mui taip, kad ga­lė­tų cir­ku­liuo­ti var­dai ir pa­var­dės vi­suo­me­nės gy­ve­ni­me. 1994 me­tų Lie­tu­vos–Len­ki­jos su­tar­tis tik­rai ne­nu­ma­to to­kio ra­šy­mo, ko­kį čia da­bar ko­le­gos siū­lo. Nu­ma­to tik leis­ti var­to­ti sa­vo var­dus ir pa­var­des pa­gal tau­ti­nės ma­žu­mos kal­bos skam­be­sį ne­su­lie­tu­vi­nant, ne­pa­ver­čiant, tar­ki­me, To­ma­šev­skio To­ma­šaus­ku, ar kaip nors pa­na­šiai. Ne­tie­sa, kad tai bū­tų va­ka­rie­tiš­ka prak­ti­ka. Prie­šin­gai. Vi­si ga­li­te pa­si­tik­rin­ti su sa­vo pa­žįs­ta­mais, drau­gais JAV ar bet kur Va­ka­rų Eu­ro­po­je, – nė­ra ten lei­džia­ma ra­šy­ti ž, š ir ki­tų mū­sų diak­ri­ti­nių žen­klų.

– Ir ga­liau­siai sta­ti nuo­kal­nė. Iš pra­džių bu­vo įtei­sin­tos trys rai­dės, da­bar sie­kia­ma diak­ri­ti­kų, o kaip pa­ro­dė ką tik at­mes­tas pro­jek­tas – to­liau sek­tų ir ne­be lo­ty­niš­ko pa­grin­do raš­me­nys. Kvie­čiu ne­pri­tar­ti ši­tam ke­liui.

Vytautas Sinica argumentuotai paneigia visus LLRA-KŠS projektų siūlymus – žiūrėti nuo 2:34:30

Kova tęsiasi: budrumas būtinas

Nors LLRA-KŠS planas žlugo, R. Tamašunienės žodžiai apie „tolimesnes diskusijas“ rodo, kad bandymai tęsis ir toliau. Juoba, kad Seime eilės laukia dar keli įregistruoti  panašūs įstatymų projektai. 

Ilgalaikė valstybinės lietuvių kalbos galių silpnintojų ir Lietuvos repolonizatorių strategija reikalauja nuolatinio budrumo. Lietuvių kalba ir nacionalinė tapatybė yra tvirčiausi mūsų valstybingumo pamatai. Bet koks mėginimas juos silpninti prisidengiant „mažumų“ teisėmis turi būti vertinamas kaip ne mažesnė grėsmė nei Rusijos noras susigrąžinti prarastas žemes.

Šiuokart Seimas atsilaikė, tačiau kova dar nebaigta. Ypač dabar, kai visų dėmesys sukauptas į geopolitinius iššūkius iš rytų, turime būti budrūs, kad mūsų valstybės neapvogtų  tariami saviškiai, dėvintys vakarietiškus kostiumus ir besipuošiantys diakritiniais ženklais, kad mūsų valstybės politika netaptų svetimų darbotvarkių įkaite.