A.Lapinskas. Antilietuviškos lenkų propagandos teatras Vilniuje

Anatolijus Lapinskas, www.delfi.lt   

Po kiekvieno Valdemaro Tomaševskio akibrokšto Europos institucijose – turiu mintyje jo rengtus individualius ir grupinius pareiškimus, laiškus, peticijas – atrodė, kad minėtas europarlamentaras yra išmėginęs jau visas kovos su Lietuva formas. Pasirodo, ne.   

Pirmosiomis šio pavasario dienomis, į Vilnių sugužėjo įspūdingas Europos Parlamento desantas – apie 70 EP atstovų, tarp jų 30 europarlamentarų, jų patarėjų, ekspertų į „oficialų, ypatingą, išvažiuojamąjį“ EP Konservatorių ir reformuotojų frakcijos (jai priklauso ir V.Tomaševskis) posėdį. Gal kas nors nepaprasto atsitiko Lietuvoje, kad prisireikė tokio gausaus desanto?   

Ne, nieko neatsitiko, tik V.Tomaševskis ėmėsi bandyti dar vieną neišmėgintą ginklą: sukviesti į Lietuvą – „labiausiai lenkus persekiojančią Europos šalį“, visą savo frakciją ir su jos pajėgomis išlaisvinti Vilniaus krašto lenkus iš lietuvių priespaudos. Šio susiėjimo metu, be jokios abejonės, buvo siekta apkaltinti Lietuvą lenkų tautinės mažumos engimu (antrą dieną dar buvo svarstomi Bendrosios žemės ūkio politikos klausimai). Anot piktdžiugiškos Lietuvos lenkų spaudos, EP reformatoriai pripažino, kad „Lietuva akivaizdžiai atsilieka nuo Europos praktikos tautinių mažumų teisių apsaugos srityje“. Tuo galima būtų suabejoti, nes jokio dokumento šia tema nebuvo priimta, nepaisant pačio V.Tomaševskio ir dar kelių Lietuvos lenkų veikėjų ugningų kalbų. Ką jie prikalbėjo Vilniuje susirinkusiems europarlamentarams?    

Pagrindiniame V. Tomaševskio pranešime buvo tvirtinama, kad „Europoje tautinių mažumų problemos iš esmės neegzistuoja“, o štai Lietuvoje 2009 m. pabaigoje jų skaičius esą ne tik nesumažėjo, bet „įvyko neigiamas poslinkis tautinių mažumų teisių srityje, įgytų dar XX amžiuje“. Vienas svarbiausių V.Tomaševskio išsakytų to poslinkio argumentų: „lenkų švietimo situacija, kad teisės bus apribotos“, o jeigu bus priimtas Švietimo įstatymas, tai bus pažeista ir Europos Tarybos tautinių mažumų apsaugos konvencija.     

Anot prelegento, konvencijos principas yra „negalima bloginti“, o priėmus įstatymą, padėtis „bus pabloginta“. V.Tomaševskis taip pat pridūrė, kad prie „buvusios koalicijos“ (socdemų valdymo metu?) „problemų nebuvo“. O dėl savivaldos rinkimų, tai LLRA lyderis atskleidė ir jų paslaptį: tai yra nuopelnas jo europarlamentinių kolegų, nes šis EP frakcijos susitikimas Vilniuje „buvo plačiai reklamuojamas“…   

Žodžiu, iš V.Tomaševskio lūpų sklido jau ne kartą girdėta daina, kad geresnis lietuvių kalbos mokėjimas pablogins Lietuvos lenkų gyvenimą, nors minėta konvencija aiškiai sako: „Mokymasis mažumos kalbos arba dėstymas šia kalba turi nepažeisti oficialios kalbos mokymosi arba dėstymo šia kalba. Iš tikrųjų oficialios kalbos mokėjimas yra visuomenės sanglaudos ir integracijos veiksnys“. Dabartinė padėtis kaip tik ir pažeidžia konvenciją, kartu ir visuomenės sanglaudos nuostatas, nes Lietuvos lenkų mokyklose oficialios, t.y. valstybinės lietuvių kalbos mokymas nepasiekia bendro Lietuvos mokyklų lygio.    

O kai Lietuva nori iš tikrųjų laikytis konvencijos nuostatų, t.y. mokyti valstybinę kalbą neadaptuojant jos savo tautinėms mažumoms, t.y. nesilpninant jos kurso tarsi atsilikėlių mokykloje, V.Tomaševskio iniciatyva Lietuva yra skundžiama Europos institucijoms. Atsakydamas kolegai Vengrijos europarlamentarui V.Tomaševskis išdavė ir savo slapčių slapčiausią troškimą, kad Lietuvos lenkai norėtų išlaikyti tai, „ką turėjo visada, išskyrus vokiečių ir rusų okupaciją“. Peržvelgus bent dviejų šimtų Lietuvos istoriją, nori nenori tektų manyti, kad tas „visada“ taikomas ne kokiam nors kitam, bet 1919 – 1939 metų laikotarpiui…   

Posėdyje kalbėjęs Vilniaus rajono vicemeras Janas Mincevičius įnirtingai užsipuolė Lietuvą dėl to, kad nėra privalomo lenkų kalbos abitūros egzamino, nors jam turėtų būti žinoma, kad Lietuvoje yra tik vienas privalomas valstybinės kalbos egzaminas, likusių egzaminų sąrašą tvirtina mokyklų tarybos (dėl to niekas nesiskundžia, išskyrus lenkus). Jis taip pat paminėjo „beprecedentį“ dalyką – planuojamą kai kurių dalykų dėstymą lietuviškai, nors tokį dvikalbį mokymą numato Europos konvencija ir Lietuvos-Lenkijos sutartis.    

Lietuvos lenkų sąjungos atstovas Tadeušas Andžejevskis lygino Lenkijos lietuvių ir Lietuvos lenkų padėtį ir pripaistė visiškai nebūtų dalykų, pvz., kad Lenkijoje, ten, kur lietuviai sudaro bent 20 proc., lietuvių kalba raštu vartojama viešojo administravimo įstaigose bei gatvių ir įstaigų pavadinimuose. Visiškas blefas yra ir šio veikėjo tvirtinimas, kad „šiuo metu vykdoma agresyvi politika Lietuvos lenkų tautinės mažumos atžvilgiu“. Kažin, kaip su ta Lietuvos agresija prieš lenkus susiję Lietuvoje veikiančios 100 lenkų mokyklų ir 50 vaikų darželių, lenkų universitetas, pagaliau negi lenkaitė, Lietuvai atstovaujanti Eurovizijoje, irgi atsirado iš neapykantos lenkams?   

Tačiau originaliausias V.Tomaševskio mintis išgirdome po posėdžio įvykusioje spaudos konferencijoje, kurioje jis pamėgino, anot laikraščio „Kurier Wilenski“, atmesti „akivaizdžiai antilenkiškai nusiteikusių ir tuo pačiu laužančių profesinę etiką lietuvių žurnalistų siūlymus pripažinti lenkų švietimo padėtį geriausia pasaulyje, o tai neigtų priekaištus, kad Lietuvoje tautinės mažumos gali jaustis diskriminuojamos“.   

Įdomu, kad tuo „antilenkišku nusiteikimu“ buvo įvardytas klausimas, kuriame nebuvo nė vieno įžeidžiamo žodžio lenkų atžvilgiu, nes žurnalistas pasiūlė V.Tomaševskiui tiesiog pakartoti dar 1995 metais pasaulio „Polonijos“ suvažiavime Lenkijos Pultusko mieste išsakytą tvirtinimą, kad Lietuvos lenkų švietimo padėtis yra geriausia pasaulyje (šis faktas buvo pateiktas ir to meto Lietuvos lenkų spaudoje). Tik tiek.   

Deja, europarlamentaras išsisuko nuo atsakymo, pareiškęs, kad jis nežinąs, kas ten ką pasakė, bet dabar „geriausia lenkų švietimo padėtis pasaulyje esą yra Čekijoje. Ten gyvena 50 tūkst. lenkų, jie turi apie 60 mokyklų, ką čia lygint. Visi dalykai mokomi lenkų kalba, aišku – užsienio kalbos ir čekų kalba. Neseniai buvau Čekų Tešine [Čekijos-Lenkijos pasienio miestas], tai ten gyvena 16 proc. lenkų, tai ten visi užrašai ir gatvių pavadinimai dvigubi“.    

Aišku, kad V.Tomaševskis nenorėjo prisiminti Pultusko „išdavystės“, kur apie Lietuvą buvo atsiliepta pačiais geriausiais žodžiais, bet ir apie Čekiją jo teikiami faktai nėra teisingi. Nėra ten 60 lenkų mokyklų, tik 21 pradinė ir viena vidurinė, bendras mokinių skaičius nesiekia nė 2000. Lietuvoje – 97 lenkų mokyklos, tarp jų 40 vidurinių, o moksleivių – 14 tūkstančių. Palyginkime: viena vidurinė Čekijoje ir 40 Lietuvoje, nors lenkų skaičius skiriasi tik 4 kartus.    

O dėl nuostabaus lenkų gyvenimo Čekijoje, tai pačių lenkų žodžiais jis toks nesąs: vietovių dvigubų pavadinimų lentelių lenkiški užrašai dažnai būna užteplioti arba iš viso dvikalbių lentelių nėra, nuolat vyksta lenkų mokyklų likvidacijos procesas, kaip lavina didėja čekų neapykanta lenkams, todėl vietos lenkai stengiasi neišsiskirti iš čekų aplinkos ir nevartoja gimtosios kalbos, pagaliau per pastaruosius 90 metų lenkų skaičius Čekijoje sumažėjo nuo 150 tūkst. iki 36 tūkst. (dar keliasdešimt tūkstančių prisipažįsta turintys tik „lenkiškas šaknis“).    

Apie Lietuvą V.Tomaševskis prisivertė pasakyti, kad „pas mus yra mokyklų, tai situacija nėra prasčiausia“. Kaip sakoma, ačiū ir už tai, tačiau tolimesnė variacija tuojau pat sugriovė blykstelėjusį optimizmą. Pasirodo, kad „yra bandymai šitą mūsų teisę apriboti ir šiandien yra blogesni standartai negu buvo sovietmečiu. Jūs suprantat, aš šios sistemos neginu, tam tikra prasme aš su ja kovojau… Faktai yra faktai: sovietmečiais švietimas tautinių mažumų turėjo geresnes sąlygas ir standartus – buvo visi vadovėliai, jie nebuvo brangesni, galima buvo įstoti į aukštą mokyklą savo kalba – laikyti egzaminus, buvo privalomas gimtosios kalbos egzaminas, nebuvo kažkokių apribojimų klasę įkurti, dabar nėra vaikų ir klasės nėra“.   

Kyla natūralus klausimas: kodėl V.Tomaševskiui tuomet reikėjo „tam tikra prasme“ kovoti su sovietine – tokia nuostabia lenkų švietimui santvarka, galbūt jis dėl to, kad kovojo, širdyje jau gailisi? Tai palikime jo ir jo draugų, liejančių ašaras dėl Lietuvos lenkų engimo sąžinei.   

O dėl Europos Parlamento frakcijos susiėjimo Vilniuje, tai jokio lietuvių engėjų pasmerkimo čia nebuvo pasiekta. Tuomet kyla klausimas, kam iš viso reikėjo rengti antilietuvišką spektaklį Europos Parlamento frakcijai Vilniuje su aiškiai jame girdimomis sovietmečio ir net tarpukario Lenkijos nostalgijos gaidomis? Atsakymas kaip visada: Lietuvos lenkų veikėjams reikia ne ramaus ir etninę tapatybę užtikrinančio gyvenimo (tą Lietuva garantuoja 100 proc.), bet tik kovos azarto, kurstant tarpnacionalinės neapykantos ugnį. Gaila, kad dėl jos yra tampomos dešimtys europarlamentarų, kurie greičiausiai net ir nesuprato, ko jie čia atvažiavo.