Žymos archyvas: svetimybės

G. Songaila: Mes dar turime išsaugotą kalbos audinį (video) (III) (3)

Gintaras Songaila | Alkas.lt nuotr.

Mūsų gimtosios kalbos išskirtinis senumas – kliuvinys o gal galimybė dabartiniame laikmetyje? Mūsų gimtoji kalba ir kitų tautų kalbų kilmės supratimas, slavai ir baltai – bendrystė ir iššūkiai…

Apie visą tai ir ne tik Alkas.lt vyr. redaktoriui Jonui Vaiškūnui toliau pasakoja visuomenininkas, Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys, lietuvių kalbos puoselėtojas Gintaras Songaila. Paskutinė pokalbio dalis. Skaityti toliau

G. Songaila: Mes dar turime išsaugotą kalbos audinį (video) (II) (6)

gintaras-songaila-alkas-lt-nuotr

Mūsų gimtosios kalbos išskirtinis senumas – kliuvinys o gal galimybė dabartiniame laikmetyje? Mūsų gimtoji kalba kaip kūrybos šaltinis, kalba ir kultūra, kalba ir švietimas, kalba ir istorinė atmintis, kalba ir susikalbėjimas, kalba ir bendrystė, šakninė kalba…

Apie visą tai ir ne tik Alkas.lt vyr. redaktoriui Jonui Vaiškūnui toliau pasakoja visuomenininkas, Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys, lietuvių kalbos puoselėtojas Gintaras Songaila. Skaityti toliau

G. Storpirštis: Gimtieji žodžiai eina per širdį (video) (7)

Gediminas Storpirštis | Asmeninė nuotr.

Apie neįkainuojamą mūsų protėvių palikimą – lietuvių kalbą, apie jos tyrą grožį ir slėpinigą skambesį, apie gimtųjų žodžių paveikumą ir svetimųjų negyvumą… Apie raktą į pasaulėžiūrą ir teisę į nepriklausomą valstybę.

Apie visą tai ir daugiau Alkas.lt vyr. redaktoriui Jonui Vaiškūnui pasakoja aktorius, dainininkas Gediminas Storpirštis.

Šunų lojimas, vėjo šuorai, variklių gaudesys ir už tvoros rypuojantys kaimynai taip pat įsijungia į pokalbį… Skaityti toliau

J. Vaiškūnas. Saugokime gimtąsias šaknis (111)

Jonas Vaiškūnas | Alkas.lt nuotr.

Įveikėme hunus, totorius, mongolus, Europos barbarų rinktines pajėgas – kryžiuočius. Išlikome nesudoroti maskolių, apsigynėme nuo lenkų, išsmukome iš sovietinės imperijos…  Per ilgus mūsų tautos istorijos šimtmečius nukraujavome, nusilpome kovoje su įvairiais prievartautojais ir pavergėjais.

Prievartos jėgos nepalaužė titnaginių tautos raumenų. Kuo didesnė prievarta – tuo didesnis pasipriešinimas, tuo didesnė galia ir pergalės siekis sukildavo. Priešai, kurie naudojo jėgą – sulaukė atkirčio. Buvo mėginimų sugniuždyti mūsų kietasprandę tautą sunaikinant jos esmę, jos galių aruodą – gimtąją kalbą – tą pagrindinį Skaityti toliau

Norėtumėt, kad Lietuvoje būtų kaip Prancūzijoje? (5)

Humanitarinių mokslų daktaras Audrius Valotka | S. Žumbio nuotr.

Dar tik keli mėnesiai, kai humanitarinių mokslų daktaras Audrius Valotka vadovauja Valstybinei kalbos inspekcijai. Nedramatizuodamas svetimybėmis teršiamos lietuvių kalbos bei vis didėjančio neraštingumo, pranašauja, kad greitai Lietuvoje bus kaip Prancūzijoje: politikas, išsižiojęs apie antrą valstybinę kalbą, savo politinei karjerai pasirašys nuosprendį. Pats ne tik inspektuoja, bet ir praktiškai rūpinasi lietuvių kalbos grožiu: Vilniaus universitete studentams skaito stilistikos, Skaityti toliau

J. Vaiškūnas. Lietuvių kalba svetimžodžių gniaužtuose (I) (118)

Jonas Vaiškūnas | penki.lt nuotr.

Nors beveik visų mintys prikaustytos prie karo su koronavirusu, bet  vis tik noriu atkreipti dėmesį ir į virusą ėdantį mūsų gimtąją kalbą bei dvasią. Abiejų užkratų šaknys regis tos pačios – „pažangusis“ globalizmas. Tik kūno mirtis atrodo  grėsmingesnė ir išreklamuota labiau nei kalbos.

Mūsų gimtoji kalba, nepridengta jokiais šarvais ir apsauginėmis kaukėmis, jau seniai varstoma viso pasaulio garsų ir raidžių virusų. Negausios mokslininkų pajėgos ir valstybiniai kalbos saugotojai – bejėgiai prieš juos. Skaityti toliau

J. Maratas. Abejingumas vertybėms, arba kaip perrašoma naujausia Lietuvos istorija (17)

Alkas.lt koliažas

Pasklido įvairių atgarsių į Lino Vildžiūno kalbą, pasakytą Leonido Donskio premijos įteikimo proga. Tikrai ji nedaro garbės nei pačiam žinomam kino kitikui ir žurnalistui Linui Vildžiūnui, nei jo leidiniui, nei velionio L. Donskio atminimui. Bet įdomiau kas kita. Iš pat pradžių jis pacituoja labai svarbią Baumano-Donskio mintį, kad moderniojoje visuomenėje „individo bejėgiškumas ir apleistumas, sąlygojamas neoliberalizmo ir valstybinio biurokratizmo, valstybei neigiant atsakomybę už švietimą ir kultūrą, vartotoju virtęs pilietis tampa neutralus vertybėms ir atsitraukia“, o toliau pats ima ginti tą pačią neoliberalizmo, atsakomybės neigimo, neutralumo vertybėms ir atsitraukimo poziciją. Skaityti toliau

R. Miliūnaitė: Atėjo metas keisti kalbos politikos ir švietimo kryptį (5)

Lietuvos spauda | E. Jankausko nuotr.

Gegužės 7-ąją minime Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną. Šios tautai reikšmingos dienos išvakarėse Lietuvių kalbos instituto Bendrinės kalbos tyrimų centro vyriausiosios mokslo darbuotojos dr. Ritos Miliūnaitės klausėme, su kokiais iššūkiais šiandien susiduria lietuvių kalba, spausdintas žodis ir kam labiausiai trūksta kalbinės savigarbos.

– Minime Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną. Ar šiandien turime ką atgauti? Gal yra dalykų, kuriuos lietuvių kalba jau prarado? Skaityti toliau

D. Apalianskienė. Lietuvių kalbos naikinimai ir kitos kasdienybės (17)

Dijana Apalianskienė | asmeninė nuotr.

Rašytojos Audronės Urbonaitės veidaknygės  sienoje  vyksta karšta diskusija – kalbame apie dabartines lietuvių autorių kūrybas, apie kalbos švarinimą, kol  koks  išsišokėlis nepareiškia, kad visokiems  išvažiavėliams  ir  turintiems jau  nevietines (suprask – nelietuviškas) pavardes šiukštu apie lietuvybę ir  kalbėti. Atseit –  tie jau nelietuviai.  Va toks tai griežtas teritorinis susiskirstymas. Už Lietuvos rubežiaus tu jau nelietuvis.

Lyg ir prieštvaninis požiūris į žmogų, į visuomenę, į pasaulį.  Bet ir nesitiki, kad toks neatsakingas teiginys atspindėtų daugumos nuomonę, norisi tikėti, kad  tai tik atskirų žmonių  atitrūkusios nuo tikrovės ambicijos. Skaityti toliau

Visuomenininkai reikalauja taisyti ydingą VLKK nutarimą (6)

Mitingas už valstybinę kalbą 2014-05-06 d. | R.Garuolio nuotr.

Balandžio 18 d., Lietuvos Respublikos Seimui ir Valstybinei lietuvių kalbos komisijai (VLKK) buvo įteiktas visuomeninių organizacijų atstovų Viešas kreipimasis į Lietuvos Respublikos Seimą, Valstybinę lietuvių kalbos komisiją, spaudos ir knygų leidėjus nelietuviškų tikrinių vardų viešosios vartosenos klausimu.

Kreipimasis įteiktas su bendru keturių visuomeninių organizacijų – Lietuvos kultūros kongreso tarybos, Lietuvos mokslininkų sąjungos, Sambūrio „Patirtis“ ir Lietuvos nacionalinės vartotojų federacijos lydraščiu. Visuomenininkai reikalauja taisyti ydingą VLKK nutarimą Nr. 60, bei prašo spaudos ir knygų leidėjų gerbti lietuvių kalbą ir skaitytoją. Skaityti toliau

A. Piročkinas. Papildomų raidžių nereikia! (36)

Alkas.lt nuoitr.

Doc. dr. Antano Smetonos rašinys „Dėl lietuvių kalbos raidyno“ autoriui būdinga maniera, neslepiančia paniekos kitaip manantiems kalbininkams, toliau tęsia kampaniją, kad į lietuvių kalbos raidyną būtų įtrauktos raidės Q, W ir X.

Savo rašinį gerbiamasis docentas pradeda pompastišku teiginiu: „Raidžių karuose iki šiol didžiausia šventenybė buvo lietuvių raidynas“. Niekas nedrįsęs jo liesti: visus kausčiusi „kalbos gynėjų“ primetama nuostata, kad toms trims raidėms – „šėtono išmislui“ – lietuviškame pase ne vieta, o „gramatikų rašytojai – kalbos tvirkintojai“. Tačiau A. Smetona, pasidairęs, kaip kitos tautos tvarkosi „su šia bėda“, atsikratė baimės ir ryžosi net padrąsinti skaitytojus. Skaityti toliau

J. Marcinkevičius. Didžiausia išdavystė lietuvių kalbos istorijoje (17)

Marcinkevicius20101123-j-vaiskuno-nuotr.2

Liepos 12 d., sekmadienį, amžinybėn išėjus iškiliam Vilniaus universiteto Baltistikos katedros profesoriui, baltų kalbų etimologijos ir žodžių darybos tyrėjui, lietuvių kalbos gynėjui, profesoriui, habilituotam daktarui Vincui Urbučiui (1929-2015), skelbiame Justino Marcinkevičiaus pasakytą prakalba skirtą prof. V. Urbučio knygai „Lietuvių kalbos išdavystė“ pasakytą 2007-11-05 Rašytojų klube vykusioje diskusijoje „Atsisakymas lietuviškai rašyti kitų tautų vardažodžius – europėjimas ar lietuvių kalbos išdavystė?“.

Lietuvių kalba politikų prievartaujama savo namuose, mūsų akivaizdoje.
Justinas Marcinkevičius, 2007-11-05. Skaityti toliau

D. Razauskas. Pirmiausia nubusti, ir tebūnie darna! (25)

Dainius Razauskas | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Pastabos Andriaus Konickio knygos Pirmiausia nubusti… Filosofiniai etiudai (Vilnius: Naujoji Romuva, 2006, 336 p.) paraštėse

Prieš aštuonis metus išėjusią, atėjusią pas mane, laukusią manęs, nusivylusią ir pasimetusią, paskui vėl atsiradusią knygą – pagaliau perskaičiau. Prašau negalvoti, neva tai reiškia mano nepagarbų santykį su ja ar net apskritai su knygomis. Anaiptol. Tiesiog aš esu atsidūręs apgultyje – joms visoms kažkodėl manęs labai reikia. Na, su tam tikromis išimtimis, žinoma, kurios savo ruožtu jau vien dėl to mane ima dominti… Tokiomis sąlygomis galima manyti, kad šiai knygai netgi pasisekė Skaityti toliau

L. Petkevičiūtė. V. Musteikis. Žodyną pavarčius (I) (45)

lkz

Pavartymas pirmas

Mes, lietuviai, nuo seno engiami savųjų „didžiūnų“ ir užkariautojų taip įgudome jaustis menkesni ir prastesni, kad savęs menkinimas ir netgi niekinimas ilgainiui tapo ne tik blogu įpročiu, bet ir tautinio savitumo dalimi. To bruožo akinami nevertinam nei savo kalbos, nei papročių, nei viso kito protėvių paveldo tol, kol jo nepagiria kas nors iš svetimtaučių. Mums vis už jūrų marių veršiai midų geria.

Baigus leisti Didįjį lietuvių kalbos žodyną (20 dalių) ir sukaupus kalnus medžiagos jo papildymams, paaiškėjo, jog mūsų kalba – bene žodingiausia iš šiandien gyvuojančių, o mūsų žodynas – didžiausias pasaulyje: jam panaudota daugiau kaip penki milijonai žodinių vienetų! Skaityti toliau

A.Stepukonis. Kompiuteris, suprask, kamščiatraukis (2)

Aivaras Stepukonis

Pirma atidarau desktopą, po to atidarau folderį, o tada dar atidarau failą. „Tikras atidarytuvas – tas kompiuteris“, – garsiai pagalvoju. Čia prieina kalbininkas ir mane pataiso: „Ne atidarytuvas, o kamščiatraukis!“ Štai jums ir linksmai netašytas šio rašinio pavadinimas. Juokai juokais, o iš tikrųjų?

Apie dramblį

Kartą budistų vienuolis stebėjo, kaip indų mokslinčiai tarpusavyje kivirčijosi, protarpiais net apsikuldami, dėl to, ar pasaulis yra amžinas, ar ne; ar begalinis, ar vis dėlto baigtinis; Skaityti toliau

A. Paulauskienė. Mintys tarmių metus pasitinkant (II) (7)

Tarmių žemėlapis | wikipedia.org nuotr.

Sunku versti filosofinius ir eseistinius tekstus, nes jų autoriai dažnai darosi žodžius nebuvėlius arba esamam žodžiui suteikia individualią reikšmę (pvz., yra monografija Niekio filosofija, kur žodžiui niekis suteikta iki tol neturėta reikšmė). Ir taip daro ne tik lietuviai. Tokią kūrybą iš tiesų sunku versti, nes negalima pasinaudoti žodynais. Pasirinkusi grupelę neįprastai pavartotų ir padarytų žodžių iš filosofijos teksto (būtis, buvimas, esatis, esimas, esinys) paprašiau filosofijos profesoriaus, kad apibrėžtų šių žodžių reikšmę. Neįstengė: du pirmieji žodžiai normalūs, tik pavartoti neįprastai, o esatis, esimas ir esinys – kalbos balastas: nėra reikšmės skirtumo tarp būtis ir esatis, esimas ir buvimas, o esinys pagal darybos tipą turėtų reikšti konkretų veiksmo rezultatą (plg. siuvinys, rašinys, krovinys). Skaityti toliau

A.Paulauskienė. Mintys tarmių metus pasitinkant (I) (23)

2013-ieji - tarmių metai | Wikipedia.org nuotr.

Išgirdusi, kad 2013-ji skelbiami tarmių metais, pagalvojau, koks šio projekto tikslas, kas bus daroma ir kokių rezultatų tikimasi, kiek tai kainuos? Galėčiau nesunkiai sužinoti. Bet nevaržoma žinojimo noriu pamąstyti ne tik apie tarmes. Didesnį rūpestį šiandien turėtų kelti ne tarmės, o valstybinė bendrinė kalba ir apskritai mūsų kultūra. Tarmės, nustumtos bendrinės kalbos, nyko natūraliai. Jų verte mokslui neabejota. Tad sukaupta daug tekstų, ištirtos ir aprašytos visos Lietuvos tarmės, išleistas atlasas, parašyta nemažai tarminių žodynų, yra ir didysis 20 tomų „Lietuvių kalbos žodynas“, kurį Justinas Marcinkevičius vaizdingai pavadino žvaigždynu virš galvos. Skaityti toliau

KOKIA GALVA – TOKIA IR KALBA: Paisyk, ką šneki – nenusišnekėsi (1) (4)

Pastaruoju metu kaip koks blogas užkratas plinta įprotis reik nereik kamšyti kalbą tarptautiniais žodžiais. Ar dėl to, kad naiviai ausiai jie įmantriau skamba, ar dėl įsišaknijusio vergiško mąstymo (kas sava – niekai, mat per daug aišku ir paprasta, kas svetima – tai jau lygis, mat neaišku, painu ir miglota). O gal, kad jais lengviau slėpti kalbos tuštumą ir minties seklumą?

Nors ir kaip ten būtų, save gerbiantis, ypač nuo pakylos į kitus bylantis, žmogus privalo kalbėti gražiai, sklandžiai ir kiek įmanoma labiau vengti svetimžodžių – daugelis jų kaip kaži ką nereikalingi, nes turime puikių lietuviškų žodžių norimai minčiai ar sąvokai išreikšti. Be to, dažniausiai Skaityti toliau