S. Tumėnas. Kai iš didelio rašto išeinama iš krašto

Komentaro antraštė ne mano sugalvota. Posakis „Iš didelio rašto išėjo iš krašto“ yra užfiksuotas lietuvių tautosakos lobynuose. Šią tautos išmintį prisiminiau matydamas, skaitydamas, fiksuodamas, kas vyksta mūsų gyvenimuose, kaip bendraujama viešojoje erdvėje, pagaliau, kaip mes laikomės įstatymų.

Kai skaitai Lietuvoje įsikūrusių įmonių, komandų, bankų, varžybų, viešbučių pavadinimus, dažnai  nebesupranti, kur gyveni, kur vyksta veiksmas: „Suncity Hotel“, „Uniqa SPA“, „Runway Run“, „Sun City Battles“ (pavadinimai Šiauliuose). Į valias  jų yra ir kitur: „K. Design“ (drabužių taisymas ir siuvimas), „KB design“(stiliaus ir mados studija), „LITTLEOne“(vaikiški drabužiai), „KODI Chiptuning“ (mašinų puošyba), „Dogs in style“, „Pica and grill“ ir begalė kitų.

Tokių pavadinimų savininkai teigia, kad nelietuviškus pavadinimus jie neva  registravo kaip prekės ženklą, o tada, girdi, jie įstatymų nepažeidžia. Taip atsiranda prielaidos ginčytis, įrodinėti savo tiesas.

Regėdamas tokių nelietuviškų  pavadinimų gausą, imu abejoti, ar dar  gyvenu laisvoje Lietuvoje, o gal tiesiog esame panerti į negrįžtamą globalizacijos liūną.

Kita vertus, atrodo, kad Lietuvoje nebegalioja konstitucinis Valstybinės lietuvių kalbos įstatymas,  kad išvaikyta Valstybinė lietuvių kalbos komisija, Valstybinė  kalbos inspekcija ir kalbos priežiūra privalantys rūpintis kalbos tvarkytojai  savivaldybėse.

Kovo pabaigoje baigėsi puikiai  Šiauliuose  surengti Lietuvių kalbos dienų sostinės renginiai, pirmą kartą ta proga sukurta vėliava perduota Vilniui. Bet ar viskas gerai? Ar nežaidžiama dvejopų žaidimų – įstatymai, lietuvių kalbos priežiūros tarnybos, Lietuvių kalbos draugijos miestuose ir rajonuose važiuoja vienais bėgiais, o gyvenimas  –  kitais? 

Kodėl nebėgau išgirtajame „Runway Run 2025“?   

Todėl, kad viena kalbame, kita darome. Ką tik Šiauliuose nuskambėjo minėtos Lietuvių kalbos dienų sostinės renginiai – bibliotekos, mokyklos, savivaldybė rengė kalbos viktorinas, kūrėme, skaitėme, dainavome, rašėme lietuviškai, o originalusis Šiaulių meras Artūras Visockas paskelbė iniciatyvą keiktis sava  kalba.

Pasitelkęs net krepšininkus, miesto galva mokė visus šiauliečius ir Lietuvą keiktis lietuviškai: „Po velnių! “; „Po galais!“; „Eik į peklą autų skalbti!“ – vaizdingiau ir tautiškiau negu vartoti rusiškus, angliškus ar Čingischano laikus menančius keiksmažodžius.

Puiku, pagirtina, bet čia ir reikia sustoti, nes kuo toliau, tuo blogiau, kita ranka ir veiksmais lietuvių kalbą stumiame į paribius viešuosiuose renginiuose, miesto šventėse, ten, kur to nederėtų daryti.

Kovo 29 dieną Lietuvos kariuomenės Karinių oro pajėgų Aviacijos bazėje Šiauliuose vykusio renginio pavadinime su žiburiu nerasi nė vieno lietuviško žodžio – „Runway Run‘ 2025“.

Renginio rengėjai skelbė, kad tai vienintelis bėgimas Lietuvoje, vykstantis aktyviai naudojamame  kariniame aerodrome, kur įprastai kyla ir leidžiasi kariniai orlaiviai, „tad dalyviai gali patirti aviacijos pasaulį iš arti“. Pataikaujama užsienio šalių ambasadoriams, NATO kariams, svečiams?

Bet juk tie patys ambasadoriai, kariai, atvykstantys į Lietuvą, susipažįsta, kokia unikali, sena yra lietuvių kalba, stengiasi  jos pramokti, bent jau pasisveikinti, padėkoti lietuviškai.

Tokiu šiauliečių pataikavimu mes rodome nepagarbą VALSTYBINEI LIETUVIŲ KALBAI. Kodėl JAV lietuviai nebijo, nevengia  Čikagoje, Niujorke, Klivlande savo meno kolektyvus, draugijas, stovyklas, smukles vadinti lietuviškais pavadinimais: „Dainava“, „Švyturys“, „Kunigaikščių užeiga“, „Seklyčia“?

Taip jie tik sudomina kitakalbius, atsiranda intriga pasidomėti kitos šalies kalba. O mes lendame į globalizmo glėbį  kaip plaštakės, susiname savo gimtąjį žodį, stumiame jį į žaidimo aikštelių  užkaborius (pvz., Lietuvių kalbos dienų sostinės renginiai). Nelinkęs ilgai moralizuoti, internautai, veidaknygininkai bei savivaldybių  klerkai to nemėgsta, bet sustokime. Puikiai suprantu, kad meninėje kalboje svetimus žodžius galime vartoti kaip veikėjų individualizavimo, pašiepimo, grotesko priemonę. Bet nekabinkime makaronų ten, kur to nereikia. Paaiškinsiu primiršto makaronizmo termino reikšmę: „Makaronybė (1), makaronizmas (2) –  kitos kalbos žodis ar posakis, vartojamas nepakeista forma, mechaniškai“ (DLKŽ.  2012).

Regis, nesutirštinu spalvų. Jei eisime tokiais sparčiais žingsniais į anglėjimą, globalizmą, nenustebsiu, jei greitai Šiaulių koncertų salė „Saulė“  taps „The Sun“. Ir tai nėra humoras. Kyla klausimas, ar šiauliečiai tokie nekūrybingi, negerbiantys savo kalbos, kad tesugeba savo komandų, bėgimų, viešbučių, bankų pavadinimus kurti  tik mėgdžiodami pagal  kitų kalbų pavyzdžius: „Suncity Hotel“ (suprask – „Saulės miesto viešbutis“?), „Šiauliai-Casino Admiral“ (krepšinio komanda), „Runway Run“ (renginio-bėgimo pavadinimas)? 

Kovo viduryje Šiauliuose (suprask – Sun City?) įvyko  tarptautinis atviras breiko čempionatas „Sun City Battles’25“. Kodėl viskas angliškai? Kodėl organizatoriai gebėjo „beveik“ lietuviškai parašyti, kad  tai „dar viena kvapą gniaužianti breiko fiestos diena! Čia susitiks stipriausi Lietuvos ir užsienio breiko šokėjai, kurie kausis dėl čempiono titulo atvirame breiko čempionate“.

Bet  kuo toliau, tuo (ne)gražiau – „bus siekiami Lietuvos rekordai Back spin, Head spin ir Windmills kategorijose!“

Ar tikrai perrašysime istoriją (kaip žadėjo rengėjai), jei rašysime varžybų ir rungčių pavadinimus angliškai? Ar nukentės varžybų lygis, autoritetas, jei kalbėsime apie Saulės miesto (Šiaulių) kovas, pergalės malūnus ar atgalinį sukimąsi? Negalvoju.

Ar liaudies etimologijos priartins banko klientus?

„Šiaulių banko“ akcininkai paskelbė, kad nuo gegužės pradžios keičiamas banko pavadinimas, kad naujasis pavadinimas bus „Artea“ (toks ir prekės ženklas). Kodėl reikėjo keisti Šiaulių banko, bene lietuviškiausio banko valstybėje, pavadinimą?

Šiauliai per mažas miestas, reikia globalesnio ar (ne)aiškesnio, sudėtingesnio? Banko vadovai paskelbė ir savo „geležinį“ argumentą: „Tai – istorinė akimirka ir vienas didžiausių bei reikšmingiausių pokyčių mūsų banko istorijoje (…). „Artea“ – daugiau nei naujas vardas.Tai strateginis banko pokytis“, – sakoma pranešime.

Banko valdybai pasirinktą pavadinimą pasiūlė solidūs verslų vystytojai bei investuotojai. Bet ar banko vadovai, akcininkai tarėsi su kalbininkais, kurie būtų pasakę, kad bankininkų argumentai, jog žodyje „Artea“ atsispindi modernumas bei lietuviškumas – panašumas į žodį „artėja“, labai jau nesolidūs, kvepiantys liaudies etimologijomis, gal savo nuomonės sakymu, o ne mokslo argumentais.

Kyla klausimas, kas čia prie ko artėja? Kalbininkai, ko gero, pasakytų, kad čia arčiausiai priartėta prie vadinamosios liaudies etimologijos (tiksliau – pseudoetimologijos), kai samprotaujant apie žodžių kilmę, paprastai remiamasi žodžių išoriniu panašumu. „Artea“  tapatinti su veiksmažodžiu „artėti“ tolygu  žmonėms juokaujant aiškintis,  kaip atsirado Kuršėnų pavadinimas. Priminsiu, kad liaudies etimologijoje aiškinama, kad kadaise pievos buvo užlietos vandeniu, kurios nuplovė šieną, o tai pamatę vietos žmonės šaukė: „Kur šienas?! Kur šienas?!“. Nuo to laiko miestas vadinasi Kuršėnais.

Kalbėti apie „artėjimą“  tolygu aiškinti, kad Anykščių vardas kildinamas iš pasakymo: „Ai, nykštys!“, o Ignalinos  – nuo Igno ir Linos meilės, Kauno –  nuo žodžio „kaunas(i), kovoja“. Beje, vienas kolega pajuokavo,  kad banko pavadinimo keitimo atveju gal reikėtų ieškoti sąsajų su „menu ir arbata“ (Art – menas; tea  – arbata)?  Juokai juokais, bet, regis, to traukinio jau nesustabdysi. 

Belieka lietuviškai nusikeikti: „Po šimts kalakutų! “;  „Ir pabučiuok zuikiui į krežulį! “, „Kad tu skradžiai žemę prasmegtum!“ Su visais svetimžodžiais. O gal nuvažiuokite, ponai,  į Prancūziją ir pasidairykite, kaip ten gerbiama ir saugoma prancūzų kalba. Net didelėms valstybėms tai svarbu, tai rūpi. O mums?

Autorius yra kalbininkas, dėstytojas, leidėjas, žurnalistas, politikas, humanitarinių mokslų daktaras, buvęs Seimo narys