D. Apalianskienė. Lietuvių kalbos naikinimai ir kitos kasdienybės

Rašytojos Audronės Urbonaitės veidaknygės  sienoje  vyksta karšta diskusija – kalbame apie dabartines lietuvių autorių kūrybas, apie kalbos švarinimą, kol  koks  išsišokėlis nepareiškia, kad visokiems  išvažiavėliams  ir  turintiems jau  nevietines (suprask – nelietuviškas) pavardes šiukštu apie lietuvybę ir  kalbėti. Atseit –  tie jau nelietuviai.  Va toks tai griežtas teritorinis susiskirstymas. Už Lietuvos rubežiaus tu jau nelietuvis.

Lyg ir prieštvaninis požiūris į žmogų, į visuomenę, į pasaulį.  Bet ir nesitiki, kad toks neatsakingas teiginys atspindėtų daugumos nuomonę, norisi tikėti, kad  tai tik atskirų žmonių  atitrūkusios nuo tikrovės ambicijos. O vėliau dar stebimės, kodėl taip gausiai išmūsų pasviečio lekiama. Bet juk ne visi  išvažiavėliai  yra  „ekonominiai“ emigrantai, nemažai ir tokių, kurie palieka šalį dėl jiems nepalankaus socialinio klimato, dėl tų dar iš sovietijos užsilikusių  vienas kito neigimų, žeminimų ir pan. Grubumai vyrauja ne tik žmonių bendravime – grubumai vyksta ir aukštesniuose sociumuose ar net, ir viešoje spaudoje.

Užtenka kokiam laikraštuke išvysti atvirus Andriaus Užkalnio (atleiskite) spjūvius visuomenei ar kokiai žmonių grupei ir tuo pačiu stebėti kitų tokio elgesio ignoravimą, nutylėjimus – atseit, viskas gerai, viskas tvarkoje, kad pradėtum  suvokti – tikrai  mūsuose  ne viskas gerai. Nes kitur tokių vulgarumų, žmogaus viešoje erdvėje  žeminimų – su žiburiu nesurastume.

Kaip jau  minėjau,  diskusija  lietuvių literatūros ir  kalbos gryninimo klausimais vyko vienos lietuvių  rašytojos  veidaknygės sienoje,  o ten, suprantama, renkasi daug tos autorės  plunksnos brolių – žymių ir nelabai  žymių rašytojų, rašytojėlių, ateina ten ir tie kritikuotini  už lietuvų kalbos savo kūriniuose  darkymus.

Vien ką reiškia  ten neseniai Rašytojų Sąjungos apdovanojimus gavusios poetės Giedrės Kazlauskaitės orus pasirodymas, nors jos knyga – „Singerstraum“,  jei jau tą knygą  matėte,  skaitėte – tai kūrinys visiškai atitrūkęs nuo TIKROSIOS poezijos  ar ir  nuo  lietuviško rašto.

„Singerstraum“? Kas gi norėtų lietuvišką poeziją skaityti pasitelkus užsienio kalbų žodynėlius? Ir ar  jau tikrai ta lietuvių kalba tokia nyki, skurdi,  kad būtinai reikėtų  ieškoti kokių tai svetimų pakaitalų jai pavaduoti?

Tai tik vienas iš daugelio pavyzdžių, kai šiuolaikiniai lietuvių autoriai, bet kokiais būdais  savo kūrinius stengiasi  „išpuošti“ užsienietiškais žodeliais. Tai gal tokiais mandrumais tik bandoma pridengti nepilną savo poetinį brandumą ar kūrybinį neišbaigtumą? Ne koks pavyzdys jaunesniems, kurie būtent į tokius autorius lygiuojasi. Manau, bet koks rašantysis turėtų kažkaip bandyti pritraukti skaitytoją, o ne atvirkščiai – jį stumti nuo savęs.

Džiugu, kad dar turime gerai rašančių ir neužteršta lietuvių kalba. Pavyzdžiui, toks yra jaunesniosios kartos poetas Vainius Bakas, kurio eilės labai lietuviškos ir ten nerasi jokių  svetimybių. Daug ir kitų dar branginančių mūsų kalbą,  tik visų čia nesuminėsi.

Po teisybei – tos knygos „Singerstraum“ keistumus prilyginčiau Vilniaus Neries  „Vamzdžio“ nesusipratimams. Du kūriniai visiškai atitrūkę nuo žmogaus, o  ir greičiausiai suprantami tiktai patiems jų kūrėjams, na, gal dar keletui jų prietelių. O visokie aukšti  tokių keistų knygų  apdovanojimai ar tik nerodo, kad šiuolaikinė  literatūra gyvena tik dėl literatūros, kad  autoriai rašo knygas tik dėl kitų autorių ir svarbiausia – grožinės literatūros kūrėjai visai užmiršo patį skaitytoją.

Ir  argi  neturėtų būti kokių oficialių reikalavimų lietuviškus kūrinius rašyti tik taisyklinga  lietuvių kalba? Ir jeigu jau taip norime rašyti angliškai, tai ir  rašykime angliškai, bet  jei jau rašome lietuvišką  kūrinį, tai gal ir rašykime jį tik lietuviškai?

O tiems skubantiems sakyti, kad lietuvių kalba  „nestovi“ vietoje, bet vystosi, dėl to joje ir  atsiranda  visokiausių  svetimybių, norėčiau iš karto atsakyti – natūralu naujadarai ar atitinkami skoliniai, bet ne žargonizmai, svetimybės ar angliškų žodžių mandrybės.

O grįžtant prie tos diskusijos A. Urbonaitės veidaknygės  sienoje – reikia tik pridurti,  kad  rašytoja Urbonaitė pamačiusi, kad  pokalbis  vyksta ne visai jos pageidaujama  linkme ir, kad jos plunksnos broliai tikrai gaus pylos už lietuvių kalbos savo kūriniuose akivaizdžius darkymus – tuoj pat  savo  veidaknygės „salonėlį“  uždaro,  o tuos per daug  įsismarkavusius, ir  su savo kritikomis bekimbančius  žymiems  poetams  į barzdas – čia pat  užblokuoja.  Atseit, mano daržas, mano pupos, o jūs su tais savo kalbos gryninimais ir savo lietuviškumais lįskite kur į Gudijos bruzgynus. Tai tiek tos  lietuvybės aną vakarą pas tą rašto moterį.

Taigi, svarstau – ar tik dabar nevyksta tai, kas vyko senais lietuvių lenkinimo laikais? Kai lietuvių kalba buvo laikoma prasčiokų kalba, o šiek tiek pramokę rašto, jau stengėsi rašyti tik lenkiškai. Tuomet  čia jau būtų kaip ir antroji, o gal net, ir trečioji – po visokių rusifikacijų – lietuvių kalbos naikinimo banga.

Nedaug kas šia tema išdrįsta ir kalbėti, galbūt jau žmonės susitaikė su ta mintimi – lietuvių kalba dabartinės Lietuvos kultūroje ar, ir moksle yra kaip, ir antrarūšės vietoje, jos vietoje dabar karaliauja anglų, ar vokiečių  kalbos. Apie šias problemas  žurnale „Metai“ rašė ir žymus lietuvių filosofas Naglis Kardelis („Metai“, 2017, nr. 1, p. 129).

Liūdnai ir tuo pačiu juokingai  atrodo kalbininko Antano Smetonos visokie kalbiniai pamokslavimai  LRT ( „Šventvagystė? Antanas Smetona užsimojo nukabinti nosinę nuo „ąžuolo“, 2017 -02-09), kuriuose jis teigia, kad  pamažėle turėtume atsisakyti nosinių rašybos  mūsų raštuose ar, ir tie jo niekam nepriimtini raginimai – keisti nusistovėjusias mūsų kalbos gramatines taisykles. Ar tik šis Smetona nepasijuto esąs, koks lietuvių kalbos „prezidentas“, kad taip nepamatuotai ir be jokio rimto pagrindo,  ragina visus keisti jau įsivyravusią taisyklingą ir teisėtą lietuvių kalbos gramatiką. Liūdna, kad kai kurie kalbininkai neprisideda prie gražios kalbos palaikymo, o skatina jos tolesnį degradavimą.

Tiesiog stebėtina, kad šis kalbininkas siūlo naikinti mūsų kalbos išskirtinumą. Turėtume garsiai priešintis tokių nesusipratėlių sumanymams. Juk tauta gyva tol, kol gyva jos kalba. Mylėkime ir saugokime ją. Tikrai nenorime, kad mus ištiktų airių tautos likimas.

Kalba žalojama, bet kas įdomiausia, kad tie patys rašantieji  nepagalvoja – išnykus mūsų kalbai, išnyks ir  jų raštai: geri, prasti, lietuviški ar, ir tie dabartiniai  „mišrūnai“, tie jau beveik nelietuviški.

Dieve padėk  tiems plunksnos broliams ar ir nesusipratėliams kalbininkams. Gal kada susivoksime. Tikiuosi dar nebus šaukštai po pietų. O tuo tarpu – tokia tai nūdienos spaudos ir literatūros pasiūla: jau kaip ir nelietuviški žurnalai, laikraščiai ir mandrų poetų dar mandresnės „užsienietiškos“ eilės.

Bet kas gi „reguliuoja“ tą paklausą? Viliuosi – visgi kada nors išdrįsime tarti „ne“, visokiems mūsų kalbos darkytojams. Viskas juk tik nuo mūsų pačių priklauso! Tik gal nesuvėluokime?

Autorė yra žurnalistė, istorikė