G. Deksnys: Ar lietuvių kalba – paveldas ar tiktai įrankis? (video) (25)

Gintaras Deksnys | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Gintaras Deksnys | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Žurnalistas, TV laidų redaktorius ir vedėjas, filmų garsintojas, paskaitininkas Gintaras Deksnys nuoširdžiai susirūpinęs lietuvių kalbos likimu. Daugiametis  žurnalistinis darbas ir viešas kalbėjimas radijo ir TV eteryje leido betarpiškai pajusti lietuvių kalbos viešosios raiškos ypatybes šiuolaikinėje visuomenėje ir iškelti daug betarpiškų klausimų jos valstybiniams ir akademiniams prievaizdams ir puoselėtojams.

Kokia Valstybinės Lietuvių kalbos komisijos (VLKK) misija šiandien  – saugoti tradiciją ir konservuoti kalbą ar pamažu įforminti gatvės kalbą, ar tiesiog prilaikyti arklį? Kam skirti VLKK protokoliniai nutarimai? Kokio poveikio visuomenės kalbos vartosenai tikimasi iš šių nutarimų? Ar viešoji kalba turi skirtis nuo kasdienės? Kas geriausias kalbininkų draugas? – šiuos ir kitus klausimus kėlė G. Deksnys konferencijos-diskusijos „Lietuvių kalbos apsauga: mitai ir tikrovė“ dalyviams.  Šią konferencija 2018 balandžio 18 d. Kultūros ministerijos, Baltojoje salėje surengė Lietuvos Respublikos kultūros ministerija, Valstybinė kalbos inspekcija ir Valstybinė lietuvių kalbos komisija (VLKK). Konferencijoje buvo aptarti kalbos norminimo ir kalbos priežiūros institucijų veiklos klausimai, kalbos vartotojų baimės ir lūkesčiai. Nuo šio renginio praėjo bemaž du metai. Kas per tą laiką pakito?

srtrf-logo

Kategorijos: Alko radijas, Kalba, Kultūra, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , .

25 komentarai

  1. Žemyna:

    Puikus klausimas, puiki antraštė – PATI ESMĖ trumpai ir drūtai! Pagarba ir AČIŪ!

    Bet – oi, oi, oi – o ką į tai pasakys p. Vaicekauskienė 🙂

  2. Tvankstas:

    Išklausiau, labai patiko.
    Mano suvalkiečio ausiai labai nemalonus tvirtapradiškas kirčiavimas, vis dar priverčiantis krūpčioti : mergAitė, karalAitė, gEgužė,…, kai taip mielai ir švelniai : mergaItė, karalaItė (stirnaItė, vištaItė, giraItė,…), gegUžė ( raibUžė, mergUžė,…).
    Mokydamasis Vilniuje atkreipiau dėmesį, kad tai slavų kalbų – lenkų ir rusų – įtaka, prasidedanti nuo LKP bonzų, kuriems patinka mėgdžioti atvykusius ir keletą žodžių išmokusius partinius darbuotojus iš Maskvos su beveik tais pačiais kirčiais : mirgAiti, gIAgūžy,…
    Dabar per anglų kalbą ateinanti sąlieja, labai teisingai įvardinta G. Deksnio : islaptino ( ar įslaptino,ar išslaptino), o jau tas ‘usienio’ vietoj ‘užsienio’ tiesiog sukelia silpnumą girdint ištariantįjį, lyg iš proftechninės plataus profilio mechanizatorių ar melžimo operatorę sovietiniais laikais.
    Man labai nepatinka ausį rėžiantys kirčiai, kuriuos savo sandariose kamarilėse nustatinėja kalbininkai pagal savo disertacijų pramušimo kelius į gyvenimą, gražiai nusišaipė G. Deksnys.
    Išgirdęs ‘spEigas’ iki pabaigos negalėjau sulaikyti šypsenos.

    • Šiaip:

      Juokas ima. Šiaip tai gEgužė yra bjauri kalbos klaida.

    • Žemyna:

      O, bent vienas mano pusę palaiko, AČIŪ!
      Kai gal prieš 10 metų teko įgarsinti žodžius su -aite, tarp jų ir mergautines pavardes, mane jaunosios kartos lituanistė taisė, teko naujai perrašyti, tariant -Aitė! Pirmą kartą gyvenime iš jos taip kirčiuojant išgirdau (nuo vaikystės prisimenu savo suvalkietį tėvą, fanatišką kalbos saugotoją, tik mergEitė tariant)! Tiesą sakant, net žandikauliui nepatogu taip kirčiuotą šią priesagą ištarti.
      Taip sukirčiuota, man mergaitės pavardė NEGYVA tampa. Nei mokykloje niekas mums neliepė taip tarti (nors persekiodavo už tarties klaidas), nei mūsų priekabieji „dėstytuvai” Gailūnas, Pupkis taip neliepė(!!!), o čia staiga naujovė – „sumodernino”…

      • Žemyna:

        Va, čia šis tas apie juos –
        – slaptai.lt/is-musu-studiju-metu/
        Gal kada prireiks.

      • AAA:

        Jeigu atkreipėte dėmesį, tai labai kabinamasi prie žodžių kirčiavimo, tarp kitko, labai nenatūralaus, ir visiškai pritariama, netgi skatinamas, lietuviškų įprastinių terminų keitimas į angliškus, ypač visuomenės moksluose, medicinoje, kitur. Kaip jums patinka akinama šviesa, gundoma šypsena, triuškinama pergalė ir t.t.? Nebeliko straipsnių, yra publikacijos, neregistruojame, bet fiksuojame … gal jau netęsiu:)
        Ta “mūsų?” naujakalbė visaip stumiama pirmiausiai per TV kanalus.

  3. Kęstutis:

    Patiko ir man, jaučiasi, jog Deksnys krimto tiksliuosius mokslus… Prisipažinsiu, kad man kirčiuotė buvo sunkiausias dalykas. Pats mokiausi, vaiką mokiau, bet taip ir neišmokau…

    • Žemyna:

      Reikalas tas, kad bendruomenėse žmonės vienas kitą mėgdžioja. O tie, kas duoda toną, ne visada taisyklingą pavyzdį bendruomenei užduoda.
      Mūsų „inteligentuomenės” kalbai labai kenkia bendravimas su PL – pabendrauja, ir jau „civilizuotesni” patampa 🙁 , o nuo tada taip ir kalba. (Kaip, beje, ir Betoveną iš ten nusipapūgino!).
      Pradžią prastam tarpt. žodžių kirčiavimui paskleidė, deja, senoji „Kultūros savaitės” komanda. Jiems net rašiau – kodėl perėjote prie lenkiško tarptautinių žodžių kirčiavimo. O eteris, kaip žinia, pats paveikiausias (kenksmingiausias?) blogų kalbos pavyzdžių platintojas. Šiandien būtent NACIONALINIS į eterį leidžia ne tik slaviškai kirčiuotus s-žodžius bei tarpt. žodžius, bet ir gimtosios kalbos žodžių prasmę iškraipo. Vien šiandien –
      – padėtis pakankamai tragiška; korupcija pakankamai išplitusi; nusikalstamumas pakankamai didelio masto. (o iš kur žinote, kad pakankamas? Ar kas nors nurodė dydžius, kokius reikia pasiekti?)
      Paimtum tą šnekutį ir pradėtum nuo pirmos klasės mokyti. Kaip galima leisti į eterį panašius absurdo skleidėjus, dezinformatorius?!
      Dėl kirčiavimo. Juk, kai mūsų žodyno bei kalbos sisteminimo pradininkai ėjo į žmones jų kalbos pavyzdžių rinkti, kad ją perprastų, eiliniams kaimų žmonėms nereikėjo specialiai mokytis kirčiuoti. Jie SAVAIME taip kirčiavo, nes savo aplinkoje kitaip kalbant negirdėjo, nebuvo, kas iš kelio į takelius nuveda. Nesusidūrė su jiems įgimtų kalbos normų laužytojais, „civilizatoriais”.
      Būtent toks, ir ne kitoks kirčiavimas turėjo savo pagrindą, kurį jie tiesiog JAUTĖ (lygiai, kaip jaučiame, kur tinka sakyti „greitai”, o kur „sparčiai”). Tačiau maišymasis su kitais, o juolab su šių laikų snobais „influenceriais” paverčia kalbą invalidu, be savo prigimties, be jos ypatumų.
      Bėda ta, kad nei lituanistai, nei kiti kalbai jausmą išsaugoję žmonės neranda tobulos formulės, kad įmestų mums į galvas, ir visos bėdos baigtųsi. Ji turi užkabinti kažką tavyje. Tik ką? Esamas mokymo (= kalimo) būdas, deja, neužkabina. O aplinkui girdi chaosą, „greitų algių” išsidirbinėjimus. Nepajunti, kaip ir pats ištari taip, kaip kiti aplink tave bukais feisais tvitina, instagraminasi, tauškia …
      Dėl taisyklės ĮAIŠKINIMO: pamenu, niekaip negalėjau algebros „įkirsti”. Buvusi pirmūnė su dvejetu namo grįžo. Nuo tada, kai prasidėjo algebros mokymas, į mokyklą kojas vilkdama ir ašaromis apsipylusi sliūkindavau. Bet vieną dieną mokytoja, jau šimtąjį kartą tą pačią taisyklę kartodama, stipriau pabrėžė vieną to šimtą kartų girdėto sakinio žodį – ir viskas! Staiga ta taisyklė įgavo gyvybę ir prasmę. Tik tiek tereikėjo, ir klasėje būtų mažiau ašaromis paplūdusių!
      Tai kas atras tą sakinį, su akcentu reikiamoje vietoje kirčiuotės taisyklėms? Paaiškinimas, jog šį žodį reikia kirčiuoti, kaip kirčiuojami 1, 2, 2a ar 3b kirčiuotės žodžiai, deja, NEVEIKIA tų, kas ne lituanistas, kas miesto košėje maišosi. (Žinoma, kenkia ir taisyklių kaitaliojimas. Teko per gyvenimą su tuo porą kartų susidurti – kai mokytojai staiga liepė kirčiuoti kitaip, negu ligi to; vėliau jau po VU buvo paskelbtos kitos taisyklės, dabar vėl girdžiu „keičiant arklius”… Kad ir su Tvanksto minėtu spEigu. Taip kirčiuojant pirmą kartą per visą savo gyvenimą gal pr. metais išgirdau. Pagalvojau, jog savo tarme sukirčiavo. Ogi ne, pasirodo.

      • Tvankstas:

        Noriu paaiškinti dėl Ludwig van Beethoven, įdomiausia, kad tai teko įrodyti (lyg 2010 metais) ir Belgijos flamandui, kuris nustebo ir kaip klasikinės muzikos gerbėjas, nežinantis savo tėvynainio, laikęs jį vokiečiu.
        Vokiškas vardas skambėtų Liudvigas, toliau eina nyderlandiškas van (nuo, iš), tarti fan, dabar dėmesio – išeinant iš Flandrijos pavardė buvo tariama Bėthofen, pagal dab. nyderlandų kalbą (Briuselio – Den Boso / Nyderlandai tarmę) tariama Bėtofen (prancūziškai – H netariama), dab. pvz. : Eindhoven – Eintofen, Bilthoven – Biltofen, tai sudėjus viską, lietuviškai turime ištarti : Liudvigas fan Bėtofenas, kur ‘o’ turi būti ilga.

        • Žemyna:

          O, užmiršau, taui vejuosi:
          Atrodo, supainiojome, KAS APIE KATRĄ Liudviką kalbame – apie FLAMANDŲ SOLISTĄ L. v. B., ar apie jo ANŪKĄ, VOKIETIJOS kompozitorių. Nenustebčiau, jei senelio asmenvardžiai skambėjo kiek kitaip, negu anūko – juk skambėjo pagal skirtingų bendrinių kalbų taisykles.
          Anūko pavardė skambėjo ir skamba taip:
          Ludwig van Beethoven (wymowa niemiecka):
          – luːtvɪç fan ˈbeːthoːfn
          VOKIEČIO įgarsinta čia:
          – upload.wikimedia.org/wikipedia/commons/a/ae/De-Ludwig_van_Beethoven.ogg
          (puiki, profesionali dikcija, skamba labai aiškiai – Bėt-ho–fn)
          Čia anglas prisidėjo:
          – en.wikipedia.org/wiki/File:En-LudwigVanBeethoven.ogg
          Žodžio gale G skamba, kaip ir dera, tarp minkšto CH bei J ; van = van.
          Pagrindinis pavardės kirtis ant Ė.
          Išgirsti, kaip kt. pasaulio tautos taria šiuos asmenvardžius (nesismulkindami, ar tai senelio, ar anūko) galima čia:
          – forvo.com/search/Ludwig%20van%20Beethoven/de/

          Patys flamandai tik senelį laiko flamandu, o anūko savu nebelaiko: Ludwig van Beethoven (Bonn, 16 december[1] 1770 – Wenen, 26 maart 1827) was een Duitse componist, musicus, virtuoos en dirigent.

          Dėl PERRAŠOS:
          Ligi šiol laikytasi principo, jog nuo seno vartojami svetimvardžiai rašomi pagal tradiciją, taip, kaip jau spėjo įeiti į įv. paskirties literatūrą, dokumentus. Todėl pagal tradiciją rašome Bethovenas. Tačiau fonetinę klausą išsimankštinę germanistai lietuviškai rašytų jo pavardę taip: Bėthofenas. Taip būtų išlaikytas principas, jog rašome pagal skambesį.
          Dabar mus gausiai užplūdę kalbos „remontininkai” nori įeiti į istoriją kaip tie, kurių pareiga sunaikinti viską, kad gimę čia rado?
          Dėl H garso. Kiekviena tauta, jei turi garsą H, taria jį savaip – vienų jis stiprus, kitų grubus, šitų „h kaip h”, o anų girdimas tik švelnus iškvėpimas, todėl tos kalbos fonetikos nemokyti net neišgirs jo.
          Kadangi ANŪKAS buvo Vokietijos kompozitorius (priešingai solistui jo seneliui), jo pavardė skambėjo vokiškai. Taip tarti mus „dresavo“ mūsų reiklioji germanistė (ji buvo švedė), taip girdėjome iš vokiečių diktorių įrašų (lenkiuosi p. Kentrai, parūpinusiam studentams fonetikos laboratoriją ir gausybę įrašų), taip tariama ligi šiol.
          Kažkas rašė, jog dėl „Betoveno“ nustebusiam žmogui buvo atšauta, jog jie turį germanistę. Kyla įtarimas, jog ji negavo profesionalaus fonetikos kurso, arba irgi neišsiaiškino, apie katrą Liudviką šneka. Nebent tai buvo tiesiog kursai, kokių prieš 30 m. lyg iš gausybės rago pasipylė Lietuvoje. Ir ligi šiol visų sričių „eGZpertai“ randa ko mokyti.…
          Einu Bethoveno ir ko nors iš jo kūrinių sapnuoti.

    • AAA:

      Kęstuti, ne kirčiuotė – svarbiausia. Svarbiausia kalbėti lietuviškai, vartoti lietuviškus žodžius, terminus. Lietuvoje yra ne viena tartis; kiekviena tekalba savąja.

  4. Vidinis Balsas:

    Kaip žinia, Lietuvių kalba esti Arėjų ir visos Europos prokalbė. Kažkokių keistu būdų, Arėjų kalba tapo labai logaritminė – matematinė, o Lietuvių , taip ir išliko nepaprastai literatūriška, filosofine, pažintine. Jei ir toliau Žmogiškumas nyks ir Lietuvių kalba mirs. Išliks tik mutantinės mišrūnės.

    • Tvankstas:

      Dar įdomiau, kad visus pasaulio veiksmažodžius išlaikė, turi virš 220 mln. žodžių – tai reiškia tik vieną : kiekvienas lietuvis, net ir paverstas baudžiauninku, ar buvęs valstiečiu, buvo dvasios aristokratas.

      • Šiaip:

        Ligoniai jūs! Normalus vidutinis kalbėtojas moka iki 20 tūkstančių žodžių, o iš viso Lietuvių kalbos žodyna yra užfiksuota 330 tūkstančių žodžių. Melejonai, jūs melejonai….

        • Ėjau pro šalį:

          Tikslumo dėlei lietuvių kalbos žodyne yra virš keturių milijonų žodžių, o kartu su straipsniais – virš vienuolikos milijonų. Bet tai dar nereiškia, kad visi žodyne esantys žodžiai vartojami gyvai.

          Kasdieninėje kalboje daugeliui turbūt pakanka kelių tūkstančių.

          • Tvankstas:

            Kam tie keli tūkstančiai ? Nesuprantu, kam ?
            Štai Joločka Ščiukina versdavosi virš 30 žodžių, o papūga su 50 žodžių laisvai susišneka su šeimininku.
            Gal nusileiskime į papūgos lygį ‘o pas mus Taityje’.
            Mano dobermanė supranta apie 100 žodžių, bando gražiai jausmingai kalbėti garsais ir to užtenka mudviem pasišnekėti apie gyvenimą.

      • Tvankstas:

        20 tomų Lietuvių Kalbos Žodynas duoda kiek žodžių ?
        Daiktavardžiai turi virš 220 priesagų, kur dar, žinoma mažiau, su būdvardžiais, dar mažiau su veiksmažodžiais.
        Kalbotyra skaičiuoja vis naujais žodžiais.
        Toks ‘batas’ gali būti ir ‘batelytaitukas’, ir ‘batelytaitulis’, ir ‘batelytaitiūkštis’,…, nekalbant jau apie ‘batelis’, ‘batytis’, ‘batukas’, ‘batutis’, … , su įvairiais priesagų junginiais gal gausime ir 6 ! (faktorialas), kuris lygus 720.
        Taip nesunkiai gaunama 220 mln. lietuvių kalbos žodžių.
        Duokite prašau anglų ‘shoes’ įvairovę.
        Bet kurios pasaulio kalbos priešdėlį ar priesagą tikrai galima rasti lietuvių kalboje.
        Mano močiutė, baigusi 4 skyrius žiemomis, naudojo bent 100.000 žodžių, tekdavo girdėti vokiškų, lenkiškų ar rusiškų aplietuvintų : abrūsas, kamizelka, vatupkė,…
        Ji niekada nėra pasakiusi, kad ‘dėtis’ batus, kojines, kelnes, megztinį, kepurę, skrybėlę, atsiprašau, vienintelę skrybėlę ji leido ‘dėtis’.
        Tam buvo ‘autis’, apsiauti’, ‘mautis’, ‘rengtis’, ‘maukšlintis’, …, vis su įvairiais priešdėliais.
        Mokėjo šimtus lietuvių liaudies dainų, gal ir tūkstantį.
        Mano močiutės suvalkietės vyriausia sesuo buvo profesorė, kai susirinkdavo seserys ir broliai, tai visi buvo lygūs savo vidine ir išorine kultūra.
        Jei laikyčiausi to elgesio, kurio mane mokė, tai būčiau grafo elgsenos (jau ir taip mano elgsena buvo nepakeliama proletarinės kultūros apimtiems bendramoksliams, amžinos patyčios, todėl tekdavo apsiriboti), svarbiausia jos pamoka : elgesys prie stalo prasideda nukritus po stalu šakutei ar šaukštui. Tą patį vėliau perskaičiau A. Čechovo viename apsakyme.
        Kai močiutė išgirdo per radiją tariant ‘mergAitė’, tai atsiduso giliai ir tarė : ‘baisu, visai surusėjo ir visus rusina’.
        Ne universiteto diplomų turėjimas stalčiuose sukuria kalbos turtingumą, kalbos pajautą.
        Man labai gaila dėl Jūsų skurdžios kalbinės vaikystės ir dabarties.

      • Žemyna:

        Iš širdies pasakė!
        Romualdas Granauskas: „Žmogau, kodėl tu neužguli krūtine Didžiojo Lietuvių Kalbos Žodyno? Kodėl nekiši ten nosies, kodėl nesi jo perskaitęs bent trejetą kartų, o ruošies rašyti? Kokia kalba, kokia savo puskalbe? Gal bent suprastum, kad lietuvių tauta nieko vertingesnio ir prakilnesnio nėra sukūrusi? Pati išnyks, o JIS liks dunksoti. Neturi tu tos tarmės – ir neturėk, iš kur dabar bepaimsi, bet nors rašyti stenkis taip, kad kitiems nebūtų už tave gėda“.
        (Romualdas Granauskas. Baltas liūdesio balandis. Esė, pokalbiai, pokštai. Vilnius, 2005).

        • Kęstutis:

          Labai gražus ir prasmingas pasisakymas. Jūs Žemyna jį vis priminkite, kai tik pasirodys koks “žiogas” kuriam susikalbėti Lietuvių kalba pakanka kelių šimtų žodžių pamaišius juos su tarptautiniais – karoče, ok ir pyp, pyp, pyp…

          • Žemyna:

            Būt gerai, kad „Alkas” vertingas mintis į savo brangakmenių skrynią ateičiai pasidėtų ir vis ištrauktų, primintų…
            Išėjo Granauskas ir bendraminčiai, išeis tie, kas jį skaitė, ir ateinančiai kartai liks tik pažangą nešančios ponios L. Vai vai vai… raštų apie tai, kokia bevertė ta lietuvių kalba, rinkinys…

  5. Gerbiamieji, LIETUVIŲ KALBA YRA DAUGELIO PASAULIO KALBŲ MOTINA!!! MAHATMA GANDIS, ANTANUI POŠKAI, yra pasakęs – “LIETUVIŲ KALBA – SENESNĖ UŽ SANSKRITĄ”!!
    Lietuvių kalbos dėka pasisekė įminti (atrakinti) per 4000 seniausiųjų kultūrų šaltinių!
    Jų dėka buvo ATRASTI TREČIASIS IR KETVIRTASIS ŽEMĖS AŠIES FIZINIAI JUDĖJIMAI!!!
    LIETUVIŲ KALBAI TURI BŪTI SUTEIKTAS NEMATERIALAUS PAVELDO STATUSAS!!!

  6. Apkaltai dar netraukia?:

    „Sklandesniam vilniečių aptarnavimui savivaldybėje – atsakymai raštu užsienio kalbomis”
    – diena.lt/naujienos/vilnius/miesto-pulsas/sklandesniam-vilnieciu-aptarnavimui-savivaldybeje-atsakymai-rastu-uzsienio-kalbomis-965267
    Kuo toliau, tuo įžūliau LR Konstituciją trempiame? Ir jokios atsakomybės? Nei apkaltos?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: