Prieš 40 dienų netekus iškilaus Lietuvos filosofo Arvydo Šliogerio, sunku buvo patikėti – į skutus krikščionybę draskęs mąstytojas – katalikiškai palydėtas pas Abromą (אַבְרָהָם).
Niekada negali būti tikras, kad į paskutinę kelionę nebūsi išleistas be litanijų, kryžių ir kunigų, kad artimieji dėl šventos ramybės neatiduos tavęs sielų „gelbėtojams“. Juk būsi jau miręs. Tad tau jau tas pats. O gyviesiems toliau reiks gyventi tarp dorų katalikų, tad jiems – ne tas pats. Be to ir gyvenime nebuvai švelniavilnis. Betrūksta dar, kad ir po mirties keltum nepatogumus.
Tad, net jei netiki Dievu ir Velniu, privalai imtis priemonių kol gyvas – viską surašyti į testamentą. Nes kuo sunkiau sielą įsisavinama įsikūnijusi, tuo maloniau suvirškinama atsilaisvinusi. Kuo didesnis laisvamanis ar aršesnis ateistas – tuo smagiau progai pasitaikius išrašyti jam lengvatinį bilietą pas Abraomą. Net ir testamentas gali nepadėti, jeigu jame neįkalsi: „jei šie priesakai nebus vykdomi – tai vaidensiuosi jums nejuokais“. Nesvarbu, kad vaiduokliais tu netiki. Užtat tiki jais – jie.
Juk pats seniai visus įspėjai – su kokiais kūno ir sielos prievartautojais turime reikalą (Arvydas Šliogeris, Virginijus Gustas. Pokalbiai apie esmes. Vilnius: Tyto Alba, 2013):
Krikščionybė yra pirmoji sąmoninga totalitarinė religija, ir tai ji pademonstruoja keliais būdais. Pirmiausia – totalinė sielos kontrolė per tikėjimą, toliau totalinė kūno kontrolė per askezę, celibatą, įvairiausius gimnastikos pratimus, savo kūno prievartavimą […]. Totali visuomenės kontrolė kuriant mašininio tipo imperiją su popiežiumi viršuje. (p. 315).
… [Krikščionybė] spjauna į visus tautinius ypatumus, prisirišimą prie žemės, prie konkrečios vietos, prie individualizuotų juslumo masių. Krikščionybė yra bevietė, kaip ir mašina. Mašina tėvynės neturi, todėl ir krikščionybė nekenčia tėvynės, nekenčia prisirišimo prie konkrečios vietos, todėl jos pagrindinis priešas yra pagonis, žmogus, kuris anaiptol nėra kontroliuojamas kalbos. Pagonis yra žemės žmogus, intuityviai nujaučiantis nežmogiškumo svarbą ir siekiantis bekalbių galybių globos. (p. 315).
…krikščionybė įsitvirtina kaip maištas ar šėtoniškas įsiūtis prieš vadinamąją pagonybę. (p. 122).
Dievas krikščionybėje yra vyriausias despotas, bet svarbiausia, kad jis ne tik despotas: jis yra totalitarinis despotas. Kuria prasme? Krikščionybėje aiškiai pasakyta: be Dievo valios nė plaukas nenukris nuo galvos. Tai reiškia, kad Dievas totaliai kontroliuoja visą esiniją… (p. 313).
Krikščionių teologija pasirodė tokia efektyvi, kad jos vadovaujami Vakarų banditai užkariavo visą Žemes rutulį. Globalizacija yra krikščionybės padarinys. Tai argi paneigsi tokį efektyvumą? (p.161).
Krikščionybė giriasi, kad panaikino auką. Tai melas. Jeigu suskaičiuočiau, kiek per du tūkstančius metų paskersta vien žmonių (eretikų, kitatikių), paskutiniai plaukai man nukristų nuo galvos. Sunaikintos ištisos kultūros. Jos buvo apšmeižtos: esą tai laukiniai, pagonys, šėtono išperos, todėl juos reikia arba atversti, arba paskersti kaip kiaules. Actekai tiek žmonių nepaaukojo, kiek jų nužudė (paaukojo) krikščionys. (p. 110).
…o puikus netiesioginės aukos pavyzdys – fanatizmas: krikščionių konkistadorai ir misionieriai, žiauriausia prievarta ir kruvinu smurtu atverčiantys į tikrąjį tikėjimą pagonis ir kitokią „neteisingą“ fauną. (p.187).
Pirmą kartą šitoks žmogaus sadisto orientyras buvo įtvirtintas Biblijoje: girdi, žmogus yra Dievo paveikslas, todėl jam viskas galima. Vadinasi, žmogus gali viską naikinti negraužiamas sąžinės ir be jokių sentimentų. (p. 113).
…taigi būtent krikščionių teologai įtvirtina agresyvų hominido santykį su gamta, su gyvybe, […] – tai radikali nihilistinė pozicija, ir šiuo požiūriu visa krikščionybė ne tik pati yra nihilistinė, bet ir parengia kelią dar agresyvesniam technologiniam nihilizmui. Skirtumas tarp šių dviejų hoministinio nihilizmo pavidalų yra tik toks, kad pavyzdinė gamybinio – nihilistinio santykio su pasauliu priemonė krikščioniui yra Biblija, o „moderniajam“ technologui – giljotina, buldozeris arba atominė bomba. (p. 39).
Dabar kai Tavęs nebėra, mes vėl prisimename Tavo žodžius, jog nuo pat vaikystės buvai ir iki mirties pažadėjai būti „saulės, debesų, žemės, ugnies, vandens ir medžių garbintojas“ ir, kad tai buvo vienintelės Tavo dievybės, o visos Tavo knygos tebuvo tik malda joms. Visa kita, sakei, Tau bebuvo „kalbos šmėklos ir pelenai“. Tu atvirai išpažinai savo „pagonybę“ ir nenorėjai būti kitoks!
Širdį glosto Tavo ištartis, kad dalyvavimas „Romuvos“ veikloje buvo Tau tartum atgimimas, prisiminimas to, „ką siela buvo lyg ir visai užmiršusi“.
Aš taip pat veikiamas galingos Jono Trinkūno asmenybės praregėjau ir sugrįžau „į savo tikrąją prigimtį – ištikimybę Žemei, regimajam pasauliui, gyvajai gamtai“. Jis ir „mane sugrąžino į vaikystės kraštovaizdį, atgaivino pamatinius mano vaikystės įspūdžius, o jie yra patys svarbiausi.“ (p. 36).
Dabar išsibaigus žemiškam gyvenimui jau nebe mintimis, ne žodžiais ir ne jausmais – visu savimi panirai į savo gamtinę Tėviškę – sugrįžai bekalbių galybių globon – kur viskas tikra, neprigalvota, neprimeluota.
Mes taip pat grįšime ten.
Nu neįtikina Tavo pagoniški svarstymai, kad Šliogeris neteisingai palaidotas. Ar reikėjo ant laužo sudeginti ar akmenį parišus sietuvoj nuskandinti? Gal nebe reikalo Jūsų neregistravo…
Suprantama, kad neįtikina ir neįtikins. Esate jau įtikėję.
Gal perskaitykite rašinį pirma, o tada rašykite komentarą. Juk rašinys skirtas Velionio Šliogerio mintims ir pažiūroms priminti o ne įtikinėjimams. Pateikiamos ne mano o prof. Šliogerio mintys.
nagi vėlgi, gerb. Jonai ne laiku ir ne vietoje (t.y. ne taip ir ne Tam …rašyt);
juk gerb Jurgis nuostabiausias ir nepamainomas kovotojas už lietuvybę, už Valstybę, ir visas tūkstantmečių vertybes (tokių vienetai, juk neseniai ir P.Cidziką laidojom…), tačiau… Jurgio sužalojimai tokie gilūs, tiek “įkryžinti”, kad dviejų-trijų gyvenimo palikuonių kartų nepakaks, kol Jurgis, jo dvasia, ir atmintis
– lietuviškoji Tąsa Jo neatsigaus… Užjauskit ir palaikykit, kenčia-plėšosi.
Skanu!
Ir Jono straipsnis LAIKU
Geros mintys ir apie laidojimą, ir A. Šliogerio apie krikščionybę. Suprantama, kad ne visiems patinka – aštru. Bet gi teisingos…
Visas straipsnis sukuria distanciją nuo įprastų šablonų ir dogmų. Palieka laisvės pojūtį. Man tai priminė neseniai žiūrėtą video “саматхи” (rus.) 1 ir 2 dalys per jutubę.
Šiaip, yra gerai, kad Arvydas palaidotas, atsižvelgiant į dangiškąją kelio pas Kūrėją, Kūroną (žr. žemaičių mitologiją) pusę. Be dangiškosios pusės, baltai dar turi žemiškas sielų palydas Anapilin apeigas su viltimi, kad per proproanūkius Arvydas Šliogeris grįš atgal tęsti pradėtus darbus. Mat, brandus ir visavertis yra senas baltų tikėjimas (prof. dr. R. Balsys), todėl visai įmanoma, kad ant Arvydo Šliogerio kapo iškals Romuva ir sugrįžimo atgal iš Dausų savąjį kryžių.
Miręs žmogus jau yra bejėgis ir beteisis pasipriešinti – tai likusiųjų gyvųjų sprendimas ir jų atsakomybė. Jei Profesoriaus žmona ar kiti artimieji žinojo Jo įsitikinimus ir norus kaip turėtų būti palaidotas – jie turėjo vykdyti mirusiojo valią ir palaidoti taip, kaip Profesorius norėjo. Nebent prieš mirtį Jo sprendimas pasikeitė. Sako būna ir taip, kad netikintis, nereligingas žmogus, bet mirties akivaizdoje paprašo jį palaidoti su kunigu.
Dėl tokių Profesoriaus A. Šliogerio laidotuvių buvau gerokai nustebinta, nes Jo aštrias mintis apie krikščionybę esu skaičiusi. Tikiu, kad Jis rašė iš savo vidinių apmąstymų ir iš įsitikinimų.
Gražų A.Šliogerio minčių rinkinėlį paskelbė J. Vaiškūnas, dėkui.
Gilios mintys. Iš vaikystės kraštovaizdžio. Iš senojo tikėjimo. Išminčiaus žodžiai. Teošia Tau Arvydai, senoliai ąžuolai, teskrajoja lengvi debesėliai virš Tavo minčių, žodžių, kurie dar ilgai skambės. Kol bus Tave menančių, kol bus Tave skaitančių.
Ačiū Jonui.
Ačiū straipsnio autoriui.
Dėl katalikybės propaguojamo melo, dėl draugystės su “ciesoriumi”, siekio valdyti žmones ir atsirado protestantizmas…
Įdomu įsivaizduoti : štai įeina Jėzus katedron per iškilmingas mišias… Kaip gi Jam atrodytų pirmose eilėse sėdintis “patriarchas” su svita, patricijų togomis apsirengę, sočiais veidais, susirekšminę, bažnyčios tarnai, skleidžiantys daugiau ne tikėjimą, o bažnyčios ideologiją…
Evangelijose rašoma, kaip šventykloje Jėzus išvartė prekijų stalus dėl kankinamų gyvūnų…
Taigi, kaip gi pasielgtų Tiesa katedroje mūsų dienomis?
Manau, kad Arvydas jau nusiplovė Dauguvoje (didžiojoje mūsų Tėvynės upėje) visas globalistines apnašas ir Paukčių taku skrieja susitikti su Protėviais. Iš ten Jis ne tik žvelgs į mus, bet ir patars bei gelbės, kai paprašysime.
Manau, kad neverta laužyti ietis dėl tolių dalykų. Esu perskaitęs didžiąją dalį A. Šliogerio kūrybos, yra jo minčių ir šiek tiek kitokių, ne tokių radikalių, pvz., apie meno, filosofijos ir tikėjimo santykį. Patiko jo mintis, kad filosofija i religija kartais itin suartėja. Pagaliau, dabar didžioji dauguma religijotyrininkų ir mitologų pripažįsta, kad mūsų protėviai garbino vieną Dievą, Aukščiausiąjį, Aukštėją Visagistį. O A. Šliogerio santykis su krikščionybe, reikia pripažinti, buvo itin sudėtingas. Man asmeniškai labai patiko jo metaforiškas pasakymas, kad mano Dievas gyvena Grūdos upelio dubury…
Taigi, ne apie Aukštėją o apie Abraomą čia rašyta.