Netikėtu šilumos gūsiu kvėptelėjęs pavasaris atnešė ne tik vilties ir atsinaujinimo pojūtį, bet ir skaudžią netektį. Iš gyvenimo pasitraukė garsus aktorius Vytautas Šapranauskas. Iškreipta gyvenimo grimasa: kuo žmogus žinomesnis, kuo jis daugiau žinomas publikai ir rodosi ant aukšto visuomenės pjedestalo, tuo jo netektis ar tragedija yra svarbesnė? Taip, tai klausimas mums, kurie nuolat lydime Anapilin savo artimuosius ir visai nežinomus žmones – nuo kaimo močiutės – vargo pelės, iki visos tautos švyturių.
Vytautas mus linksmino, juokino, vieni jį smerkė, kiti kvatojosi iš jo sąmojo, neretai nusileidžiančio žemiau bambos, bet jis buvo savas, ypač jaunimui, dievinančiam tokias žvaigždes ir pačiam norinčiam sužibėti kaip jos. Viena aišku: Vytautas išarė tokią vagą, kurią negreitai užpustys kasdienybės smiltys. Ir dabar vėlu narstyti jo baigties priežastis, jo nepaprastą likimą, jo vienišumo sudėtines dalis, kai aplinkui jį supo šimtai draugų. Aš net nepatarčiau paskubomis kurti „In memoriam“, aptarinėti jo biografiją ir sukurtus vaidmenis, jo moteris ir jo paklydimus. Įveskime tam moratoriumą – moralinį, dvasinį, pilietinį susilaikymą, kuris reikštų tikrą paskutinę pagarbą žmogui, palikusiam tuštumą tarp mūsų.
***
Galėjo akibrokštu atrodyti kunigo Ričardo Doveikos, aukojusio Mišias už mirusį aktorių, žodžiai: „Vytautas padarė didelę klaidą ir didžiulę nuodėmę, tačiau mes, būdami krikščionys, prašome jam Dievo gailestingumo”. Dvasininkas susirinkusiųjų klausė, ar veiksmas, kuris Vytauto gyvenime buvo ta ribinė atodanga yra sveikintinas? Ar taip elgiasi genijai, neradę vietos po saule, nesuprasti ir neišgirsti? Niekada jokiomis aplinkybėmis negali būti pateisinamas rankos pakėlimas prieš savo gyvybę…
„Mums šiandien didelė pamoka – ne tik žavimės Vytautu, bet ir turime pasakyti tiesą: nepataikei šį kartą, ne taip sprendžiamos problemos. Ir patys turime išmokti šią pamoką: gyvenimo tragedijos akivaizdoje eikime pas gerąjį advokatą, pas Jėzų, nes kartu su Juo viskas sprendžiasi”, – paskui drąsino dvasininkas. R.Doveika norėjo pasakyti, kad ne mes atsakingi už savo gyvybę ir ne mes ją galime atimti – nei sau, nei kitiems. Kita vertus, Vytauto pasirinkimas tebus gera pamoka šioj Žemėj liekantiems…
Ilgai mąsčiau prie šių kunigo žodžių. Ar visi juos supras teisingai? Ar visi numano, ką norėta pasakyti šv.Rašte? Ar kalbėti apie klaidas tinka prie karsto? Bet juk kiekvienas širdyje jaučiame, kad šalia gilios užuojautos ir gailesčio Išėjusiam viduje įsižiebia perspėjimas Esančiam: susilaikyk nuo lemiamo žingsnio, tu nesi savo gyvybės šeimininkas, tu dar reikalingas – oi, kaip reikalingas – čia, Žemėje… Juk kaip sakė vieno garsaus filmo pavadinimas „gyvenimas yra gražus“. Spontaniško aptemimo minutės tegul nenulemia šios nuostabaus būvio.
***
Parašęs šias eilutes ekspromtu, pajutau, kad neišguldyti savaitės įspūdžiai, gi jausmai mane nuvedė bala žino kur – į egzistencines pievas, o už jų, už jų, už jų…
Gražiai ir taikliai parašyta…