Sekmadienis, 22 lapkričio, 2026
  • Saulės arkliukai
    • Diskusijos
    • Gyvoji tradicija
    • Etninės kultūros paveldas
    • Kultūros teorijų labirintai
    • Iš mokslo tyrimų
    • Ugdytojai ir ugdytiniai
    • Profesijos
    • Subkultūros
    • Kitos kultūros
    • Kūryba
    • Mes skaitome knygas
    • Margos pievos: renginiai
    • Keliauk lėtai: tėvynės pažinimas
    • Praktiniai patarimai
    • Iš mados istorijos
    • Mados tinklarastininkas
    • Fotogalerijos
    • Redakcija
  • Renginiai
  • Reklama
  • Turinys
  • Apie Alkas.lt
  • Paremkite Alką
Alkas.lt
  • Naujienos
    • Lietuvoje
    • Baltų žemėse
    • Užsienyje
  • Nuomonių ratas
    • Lietuvos kelias
    • Lietuvos kūrėjai
    • Sekmadienio sakmė
    • Akiračiai
    • Lietuvos repolonizacijai – ne!
    • Moksleivių mintys
  • Kultūra
    • Etninė kultūra
    • Mes baltai
    • Kalba
    • Religija
    • Istorija
    • Kultūros paveldas
    • Menas
    • Architektūra
    • Literatūra
    • Kultūros politika
    • Šventės
  • Visuomenė
    • Pilietinė visuomenė
    • Politika ir ekonomika
    • Švietimas
    • Žmonės
    • Užsienio lietuviai
    • Ukrainos balsas
    • Žiniasklaida
    • Laiškai Alkui
    • Pareiškimai
  • Gamta ir žmogus
    • Gamta ir ekologija
    • Šventvietės
    • Energetika
    • Sveikata
    • Psichologija
    • Kelionės
    • Kylam
    • Horoskopai
    • Įvairenybės
  • Mokslas
    • Mokslo naujienos
    • Technika ir technologijos
    • Astronomija ir kosmonautika
    • Mokslo darbai
  • Skaitiniai
    • Žinyčia
    • Lituanistikos klasika
    • Prieškario skaitiniai
    • Dienoraščiai, įspūdžiai, apžvalgos
    • Grožinė kūryba
  • Visi rašiniai
No Result
View All Result
  • Naujienos
    • Lietuvoje
    • Baltų žemėse
    • Užsienyje
  • Nuomonių ratas
    • Lietuvos kelias
    • Lietuvos kūrėjai
    • Sekmadienio sakmė
    • Akiračiai
    • Lietuvos repolonizacijai – ne!
    • Moksleivių mintys
  • Kultūra
    • Etninė kultūra
    • Mes baltai
    • Kalba
    • Religija
    • Istorija
    • Kultūros paveldas
    • Menas
    • Architektūra
    • Literatūra
    • Kultūros politika
    • Šventės
  • Visuomenė
    • Pilietinė visuomenė
    • Politika ir ekonomika
    • Švietimas
    • Žmonės
    • Užsienio lietuviai
    • Ukrainos balsas
    • Žiniasklaida
    • Laiškai Alkui
    • Pareiškimai
  • Gamta ir žmogus
    • Gamta ir ekologija
    • Šventvietės
    • Energetika
    • Sveikata
    • Psichologija
    • Kelionės
    • Kylam
    • Horoskopai
    • Įvairenybės
  • Mokslas
    • Mokslo naujienos
    • Technika ir technologijos
    • Astronomija ir kosmonautika
    • Mokslo darbai
  • Skaitiniai
    • Žinyčia
    • Lituanistikos klasika
    • Prieškario skaitiniai
    • Dienoraščiai, įspūdžiai, apžvalgos
    • Grožinė kūryba
  • Visi rašiniai
No Result
View All Result
Alkas.lt
No Result
View All Result
Pradžia Nuomonių ratas Lietuvos kelias

J. Vaiškūnas. Kur keliauja mūsų mirusiųjų dvasios?

Jonas Vaiškūnas, www.alkas.lt
2026-11-01 02:46:26
15.8k
PERŽIŪROS
43
Jonas Vaiškūnas senųjų baltų laidotuvių laužo ir mistinės raitelių kelionės Paukščių Taku fone

Jonas Vaiškūnas mitinio Dausų kelio fone | Alkas.lt, DI koliažas

Artėja Vėlinės. Visą Lietuvą vėl nušvies tūkstančiai žvakelių. Lankysime tėvų, senelių, prosenelių kapus, prisiminsime jų veidus, balsus, darbus, gyvenimus, žygdarbius… Nulenkę galvas pastovėsime prie jų atminimo ženklų.

Bet ar susimąstysime, kur iš tikrųjų nulydėjome savo mirusiųjų dvasias? Kokiu keliu jos iškeliavo, kas jas pasitiko anapus? Ar suprantame žodžius, kuriais jas išlydime?

Mūsų protėviai turėjo savąjį mirusiųjų pasaulį – Dausas, savąjį vėlių kelią ir išlydėjimo apeigas. Tačiau katalikiškose laidotuvių maldose iki šiol gyvas visai kitos religinės tradicijos vaizdinys – Abraomo glėbys. Kodėl savo mirusiuosius palydime į biblinio veikėjo prieglobstį, užuot palinkėję jiems keliauti į savųjų protėvių Dausas?

Dausos – mūsų protėvių dieviškasis pasaulis

Lietuvių kalboje išliko nepaprastai gražus žodis – Dausos. Šiandien juo vadiname tolimą, palaimingą kraštą, tačiau tyrinėtojai jame įžvelgia senojo tikėjimo pomirtiniu gyvenimu pėdsakus.

Kalbininkas Kazimieras Būga Dausas siejo su senovės lietuvių mirusiųjų buveine – šiltuoju kraštu, į kurį rudenį išskrenda paukščiai. Religijotyrininkas Gintaras Beresnevičius 1990 m. studijoje „Dausos. Pomirtinio gyvenimo samprata senojoje lietuvių pasaulėžiūroje“ atskleidė, koks įvairus buvo mūsų protėvių anapusybės supratimas.

Vėlės buvo siejamos su medžiais, paukščiais, gyvūnais, vandenimis, požemiu. Tačiau gyvavo ir dangiškojo pomirtinio pasaulio vaizdinys – palaiminga Dievo valdoma buveinė, siejama su šventuoju Kalnu, sodu, amžina vasara. Beresnevičiaus tyrinėjimai rodo, kad tokia samprata buvo reikšminga paskutiniaisiais šimtmečiais prieš Lietuvos krikštą.

Vadinasi, krikščionybė atėjo ne pas dvasinius našlaičius, nieko nežinojusius apie amžinybę. Mūsų protėviai jau turėjo savąjį atsakymą į klausimą, kas laukia žmogaus po mirties.

Ir šiandien, tęsdami senąją baltų dvasinę tradiciją, Dausas galime suvokti kaip viršdangiškąją praamžę Dieviškosios šviesos karalystę. Ne kaip vietą tarp žvaigždžių, o kaip šventąją anapusybę, kurioje žmogaus dvasia sugrįžta į amžinąją būtį, į Dieviškosios šviesos pilnatvės vandenyną.

Paukščių Takas ir vėlių varteliai

Rudens naktimis virš mūsų nusidriekia Paukščių Takas. Šiandien žinome, kad tai regimasis mūsų Galaktikos žvaigždžių ruožas. Tačiau senajame pasaulėvaizdyje jis buvo ir šventas kelias, kuriuo, kaip tikėta, į Dausas traukia paukščiai ir mirusiųjų vėlės.

Šį dangiškosios kelionės vaizdinį nagrinėjo ir Nijolė Laurinkienė straipsnyje apie Dausas ir Perkūno karalystę. Senosiose raudose mirusysis taip pat vadinamas keleiviu. Tačiau jis keliauja ne į tuštumą: anapus jo laukia savieji.

G. Beresnevičius „Dausose“ aptarė raudas, kuriose kreipiamasi į anksčiau mirusius tėvą, motiną ir gimines, prašant pasitikti naująjį keleivį. Vienoje jų sakoma: O atkelkite vėlių vartelius, o atidarykite vėlių dureles…

Prašoma priimti mirusįjį į savųjų būrį, pasodinti į vėlių suolelį, saugoti jį. Tai ne vien sielvarto išliejimas. Pasak G. Beresnevičiaus, raudos išsaugojo ir apeiginę paskirtį – jomis žmogus buvo palydimas į kitą pasaulį.

Štai kokia gili šio tikėjimo prasmė: mirusiojo laukia jo paties giminė, protėviai. Tie, kurie mylėjo jį žemėje, ir anapus lieka artimaisiais. Mirtis nenutraukia jų bendrystės – tik perkelia žmogų į kitą jos erdvę.

Mirusysis, skriejantis dangaus viduriu

Apie senąjį mirusiųjų išlydėjimą byloja ir 1249 m. Kristburgo sutartis tarp Vokiečių ordino ir dalies prūsų genčių. Joje minimi tulisonys ir lygašonys – vaidilos – laidotuvių apeigų atlikėjai.

Pakėlę akis į dangų, jie skelbdavę regintys mirusįjį, raitą ant žirgo skriejantį dangaus viduriu, pasipuošusį spindinčiais ginklais, su vanagu rankoje ir gausia palyda. Šiame regėjime mirtis nėra kelio pabaiga: velionis toliau joja su savo palyda.

G. Beresnevičius svarstė, kad sutartyje minimas dangaus vidurys galėjo būti siejamas su Paukščių Taku. 

Kitą mirusiojo kelio vaizdinį XV a. pradžioje užrašė keliautojas Žilberas de Lanua (Ghillebert de Lannoy). Jis aprašė kuršių paprotį spręsti apie mirusiojo sielos likimą iš laidotuvių laužo dūmų: tiesiai kylantys dūmai laikyti palankiu ženklu, pažemiu besidraikantys – nepalankiu.

Šie skirtingi liudijimai atskleidžia, kokia svarbi senosiose laidotuvėse buvo žmogaus kelionė iš žemiškojo į anapusinį pasaulį. Dangus ir ugnis tapdavo šios kelionės ženklais.

Kai senasis kelias į Dausas buvo uždraustas

Ta pati Kristburgo sutartis atskleidžia ir skaudžiąją istorijos pusę. Ja prūsai buvo įpareigoti atsisakyti tulisonių bei lygašonių. Jų regėjimai paskelbti melagingais, o senosios apeigos – netinkamomis naujajam tikėjimui.

Taip buvo siekiama pakeisti ne tik laidojimo papročius, bet ir patį mirusiojo palydėjimo būdą. Senųjų apeigų atlikėjų vietą ilgainiui užėmė krikščionių dvasininkai, raudų ir giesmių – bažnytinės maldos.

Baltų žemėse šios permainos vyko kryžiuočių užkariavimų ir prievartos sąlygomis. Senoji religija pamažu buvo išstumta iš viešojo gyvenimo. Keitėsi šventvietės, apeigos, maldos, o su jomis – ir žodžiai, kuriais gyvieji atsisveikindavo su mirusiaisiais.

Ypač iškalbingas senųjų šventųjų vardų likimas. Gintaras Beresnevičius, remdamasis Jono Balio surinkta tautosaka, aptarė maldeles į Mėnulį, kuriose po mirties linkėta patekti į Perkūno karalystę. Vėlesniuose variantuose šiuos žodžius kartais pakeisdavo „dangaus karalystė“.

Vieną tokią maldelę pateikusi moteris, sužinojusi, kad jos žodžiai įrašomi, išsigando ir pakartodama jau ištarė „dangaus karalystė“. Tik paprašyta ji grįžo prie pirmųjų žodžių…

Vardai išliko tautosakoje, bet traukėsi iš gyvosios maldos. Panašiai nutiko ir Dausoms: jas dar pažįstame iš kalbos bei knygų, bet retai išgirstame per laidotuves.

Kas tas Abraomas ir kodėl lietuvius palydime į jo glėbį?

Senojoje Romos katalikų laidotuvių apeigoje iki šiol tariama: Tepriima tave Kristus, kuris tave pašaukė, o angelai tenuveda į Abraomo glėbį,- arba tiesiog – keliauk pas Abraomą…

Šie žodžiai priklauso katalikiškajai liturgijos tradicijai. Bet ar daugelis žmonių, juos girdinčių, galėtų paaiškinti, kas tas Abraomas ir kodėl minimas būtent jis?

Abraomas – biblinis veikėjas, svarbus judaizmui, krikščionybei ir islamui. Senojo Testamento Pradžios knygoje pasakojama, kaip jis iškeliavo iš Mesopotamijos, sudarė sandorą su Dievu, o vėliau buvo pasirengęs, paklusdamas Dievo valiai, paaukoti sūnų Izaoką. 

Abraomo glėbio vaizdinys kilo iš Luko evangelijos pasakojimo apie turtuolį ir vargšą Lozorių (Lk 16, 19–31). Po mirties angelai nuneša Lozorių į Abraomo prieglobstį. Krikščionybėje jis esą reiškia palaimingą artumą Dievui, o ne pažodinę kelionę į tūlo Abraomo namus.

Gal būt krikščioniui toks palinkėjimas gali būti savas ir brangus? Tačiau Abraomas senosios baltų religijos pasauliui yra svetimas. Jis nebuvo mūsų protėvių vėlių globėjas ar Dausų valdovas.

Tad kodėl mūsų – lietuvių pomirtinės palaimos vaizdinį iki šiol nusako jo vardas, o savieji vėlių varteliai liko senųjų raudų žodžiuose?

Ar tai nėra kultūrinis dvasinis vampyrizmas?

Pasakykime tiesiai šviesiai. Kai kunigas, atlikdamas savo Bažnyčios apeigą, prašo angelų nunešti mūsų mirusįjį į Abraomo glėbį, jis kalba svetimos biblinės tradicijos žodžiais. Mūsų protėvių Dausos toje maldoje net nepaminimos.

Kai taip iš kartos į kartą nutylimas savasis mirusiųjų pasaulis, silpnėja ir gyvųjų ryšys su protėvių dvasine tradicija. Apeiga nėra tuščias garsų kartojimas. Jos žodžiai nusako, kas mums šventa, ir perduoda šį supratimą vaikams.

Jeigu vienus šventuosius vardus nuolat kartojame, o kitus užmirštame, pastarieji ilgainiui lieka tik mokslinėse knygose ir tautosakos rinkiniuose. Argi tai nėra savotiškas kultūrinis dvasinis vampyrizmas?

Šį palyginimą vartoju sąmoningai. Kalbu apie vyksmą, kai vienos dvasinės tradicijos gyvybingumas palaikomas kitos tradicijos užmaršties sąskaita. 

Kalbu apie mūsų dvasinės atminties nykimą. Apie protėvių vėlių galybę, kuri gyvuoja ne vien anapus, bet ir mūsų atmintyje, giesmėse, apeigose, gebėjime jausti save ilgos protėvių ir palikuonių grandinės dalimi.

Jeigu ši grandinė trūkinėja, silpnėja ir tauta.

Tauta išsivaikšto. Kas ją dar sieja?

Lietuviai pasklidę po pasaulį. Tuštėja gimtosios sodybos, ne viena šeima gyvena toli nuo tėvų ir senelių kapų. Užsienyje augantys vaikai kartais jau nebepažįsta savo protėvių žemės, o kai kurie – ir jų  gimtosios kalbos.

Kas tuomet palaiko tautos bendrystę? Ar vien valstybės sienos, pasas ir pavardė? Mus jungia ir bendra atmintis, artimųjų kapai, šventosios vietos, atsakomybė už gyvenusiųjų prieš mus kartų palikimą.

Prieš daugelį metų rašydamas apie Vėlinių dvasią priminiau, kad mirtis vis dar turi galią suburti išsiskyrusius žmones. Laidotuvėse susitinka seniai nesimatę giminės – mirusysis paskutinį kartą juos sukviečia.

Tačiau ar prie kapo susitinkame tik atsisveikinti? Mūsų protėviams mirusieji likdavo giminės dalimi. Tokią bendrystę prisiminti ypač svarbu dabar, kai jau gyvuosius skiria vis didesni atstumai.

Jeigu jau baigiame išsisklaidyti žemėje, tai gal susitikti galėtume savo bendrose Dausose?

Sugrąžinkime savąjį kelią

Dabar kiekvienas yra laisvas rinktis krikščionybę ir kelionę pas Abraomą. Tačiau tokią pat teisę turi ir tas, kuris nori būti išlydėtas pagal senuosius baltų papročius į Dausas.

Sugrąžinti Dausų vardą nereiškia pažodžiui atkurti visas senovines apeigas. Daugelio jų nebežinome. Bet galime uždegti šventąją ugnį, giedoti savąsias giesmes, prisiminti išėjusius artimuosius ir palydėti mirusįjį žodžiais, kurie kyla iš mūsų pačių pasaulėjautos:

Keliauk į Dausas, į Amžinąją Dieviškosios šviesos karalystę. Tepasitinka Tave mūsų protėviai, teatsiveria Tau vėlių varteliai, tebūna šviesus Tavo kelias į amžinybę.

Tai šiandienos palinkėjimas, įkvėptas senosios tradicijos. Gyvieji papročiai nėra tik kartojimas: jie tęsiasi tada, kai žmogus geba išgyventi jų prasmę ir perduoti ją savo vaikams.

Šiemet sukako dvidešimt metų nuo Gintaro Beresnevičiaus mirties. Prisimindamas jį rašiau: Gintaras Beresnevičius – dvidešimt metų Dausose. Kaip suprantamai ir lietuviškai skamba šie žodžiai! Kodėl taip lengvai ištariame juos prisimindami anapus išėjusius mūsų kultūros žmones, bet taip retai – išlydėdami savo artimuosius?

Per šias Vėlines, uždegę žvakeles prie kapų, pakelkime akis į rudeninį dangų. Ten tebešvyti Paukščių Takas, seniau vadintas ir Vėlių keliu. Jį regėjo mūsų tėvai, seneliai ir tolimiausi protėviai. Jo neužgesino nei karai, nei užkariavimai, nei šimtmečius trukusios priespaudos.

Dausų vardas taip pat tebėra gyvas mūsų kalboje. Neleiskime jam tapti tik užmiršto tikėjimo žodžiu. Sugrąžinkime savųjų protėvių vardus į mirusiųjų išlydėjimo apeigas, kad žmogus, išeidamas iš šio pasaulio, neprarastų savo dvasinės tėvynės.

Juk tauta – tai ne tik mes – šiandien gyvenantys. Tai ir visi, kurie gyveno prieš mus, ir tie, kurie užgims po mūsų. Išsaugokime šią gyvųjų, mirusiųjų ir dar negimusiųjų bendrystę.

Spausdinti 🖨

Susiję straipsniai:

  1. J. Vaiškūnas. Vėlinės – mirusiųjų ir gyvųjų akistata
  2. Nuvilnijo pavasario žalumos ir baltiškos dvasios atgimimo banga: 29-oji Jorė Kulionyse
  3. J. Vaiškūnas. Gintaras Beresnevičius – baltų religinių vaizdinių atkūrėjas (I)
  4. J. Vaiškūnas: Užgavėnės – esmingiausia senosios lietuvių religijos šventė (nuotraukos)
  5. J. Vaiškūnas. Gintaras Beresnevičius – dvidešimt metų Dausose
  6. J. Vaiškūnas. Ar Bažnyčia gali ištirti pati save?
  7. D. Vaiškūnienė, J. Vaiškūnas. Po šimtmečių pertraukos Lietuvoje vėl pilami pilkapiai – gimsta Šventos pilkapynas 2
  8. Jorė – pavasarinė malda mūsų dievams
  9. J. Vaiškūnas. Gintaras Beresnevičius – baltų religinių vaizdinių atkūrėjas (II)
  10. J. Vaiškūnas. Vėl Vėlinės
  11. J. Vaiškūnas. Atsakymas prieš pagonis kariaujančiam Pavilioniui (video)
  12. J. Vaiškūnas. Rasos šventės Šviesa
  13. J. Vaiškūnas. Kieno istoriją mes sau pasakojame? (II)
  14. J. Vaiškūnas. Šis Seimas „nusiplovė rankas“ – Romuvos pripažinimo klausimo svarstyme
  15. J. Vaiškūnas. Mindaugo krikštas ir Lietuvos likimas

ALKO TURINYS

Pastabos 43

  1. Kęstutis K.Urba says:
    prieš 3 savaitės

    Prūsai traukėsi ir į Dzūkiją, tad Dusios ežeras gal buvo jų kelio į Dausas pradžia, juolab prie šio ežero yra pršsiškų vietovardžių

    Atsakyti
  2. Rimvydas says:
    prieš 3 savaitės

    Gerai parašyta… ir galvoju, o kaip surengti laidotuves pagal mūsų senasias apeigas? Nuo iki. Kaip pašarvoti, kas apraudos, kas bus tie pslydintys vaidilos, kur palaidoti pelenus kapavietėje, įrengtoje, kokios buvo protėvių, o ne dabartinėse kapinėse?
    Mirusiųjų palydėjimas yra itin reikšmingas dalykas. Ir, mano giliu supratimu, tai ne tiek atskirų papročių reikalas, o objektyvaus teisingo, atitinkančio visatos dėsnius ir neteisingo veiksmo dalykas. Pvz. – sudeginimas teisingas veiksmas, nedeginto kūno užkasimas – neteisingas.
    Tik svarstau, ar pelenus reikia užkasti į žemę, ar išpilti į upę, tekančią vakaruosna? O gal dalį taip, dalį taip?

    Atsakyti
    • Jonas Vaiškūnas says:
      prieš 3 savaitės

      Laidokimės pilkapiuose: https://alkas.lt/2026/10/26/po-simtmeciu-pertraukos-lietuvoje-vel-kyla-pilkapiai-sventos-pilkapynas-2/

      Atsakyti
    • Onamona says:
      prieš 3 savaitės

      jezau nusikalba žmogelis?tikrai nieks nežino kas büna kai numiršti?baisu aš nesuprantu to?geriau negimt!gailiuo kad du vaikus išleidau žiauriam gyv
      ir nežinomyben?ir aš nesuptantu?tiksliau niekas nieko než.@?

      Atsakyti
      • Jonas Vaiškūnas says:
        prieš 3 savaitės

        Onamona, aš kalbu ne apie tai kas būna, o apie tai, kad reikia laikytis ne arabų ne žydų – o savo papročių ir kalbos.

        Atsakyti
  3. Bartas says:
    prieš 3 savaitės

    Niekaip nesuvokiu . Siela ir dvasia. Kas jas skiria ? Ar tai tas pat?

    Atsakyti
    • Rimvydas says:
      prieš 3 savaitės

      Gal tai, kad dvasia (nuo duasia) yra įkūnyta siela, t.y. ji poroje su kūnu, jų du (senasis tarimas dua). Tai gyvo žmogaus siela, gyvam esant vadinama dvasia (duosia).
      O siela – tai su kūnu neturinti sąsajos.
      Vėlė – tai mirusio žmogaus siela, pamažu išsivaduojanti nuo kūniškojo prado. Ji dar nėra visiškai atsisaisčiusi nuo kūno, žemiškosios būties. Jos kelias iki sielos būsenos.

      Atsakyti
    • Jonas Vaiškūnas says:
      prieš 3 savaitės

      Siela – kūne. Vėlė – iš kūno. Dvasia – į Dausas

      Atsakyti
      • Rimvydas says:
        prieš 3 savaitės

        Bet argi žodis dvasia ne nuo dua/du, t.y. tai, kas poroje? Dvasia – tai įkūnyta siela, siela, poroje su kūnu, todėl ir duasia/dvasia.
        Aš taip suprasčiau tai.

        Atsakyti
  4. Vincas Kalava says:
    prieš 3 savaitės

    Po laidotuvių man prisisapnavo mamos vėlė, paklausiau jos, kaip ten jai sekasi. Ji man taip atsakė: “Sūnau, čia beveik viskas taip pat, kaip pas jus, tik čia truputį geriau, ir teisybės daugiau… čia nėra nei televizorių ir kompiuterių, užtat čia labai nuostabi gamta, vien nuo jos gražumo siela džiaugiasi”… Va, ir pasakykit man, kaip tai turėčiau vertinti? Be to, mama pasakė, jog mano mirties valandą ateis manęs pasiimti, kad nebijočiau pereiti anapus.

    Atsakyti
    • Jonas Vaiškūnas says:
      prieš 3 savaitės

      Gražu.

      Atsakyti
    • Ona says:
      prieš 3 savaitės

      iş ten niekas nekalba!?než.?ir niekas nesako kaip ten?tiesiog gal nieko ir nėra?

      Atsakyti
      • Jonas Vaiškūnas says:
        prieš 3 savaitės

        Kalbu apie mūsų kalbą ir papročius. Būk savimi o ne Abraomu helovinščiku.

        Atsakyti
  5. Bartas says:
    prieš 3 savaitės

    Ir jei sakyčiau , kad dvasia kilo nuo žodžio bendraties – dvėsti , būčiau tamsuolis?

    Atsakyti
    • Kampinukas says:
      prieš 3 savaitės

      Peržiūrėjau Riko Derksono (Rick Derksen) Baltų etimologijos žodyną ir tamstos teiginys teisingas. Dvėsti arba latviškai dvest, numanoma proto baltiška šaknis yra *d’ues-/*d’ués-, o dausos tai *d’ues-/*d’uos-.
      Argumentuojama taip, nes senojoje bažnytinėje slovėnų kalboje siela vadinta duša (доуша) ir panašiai kitose slavų kalbose, antai lenkų dusza, gudų dušá (душа́).

      Atsakyti
  6. Ką gi says:
    prieš 3 savaitės

    Gal rytojui, nes Vėlinės,- rytoj.
    O šiandien,- Visų Šventųjų diena.

    Atsakyti
    • Rimvydas says:
      prieš 3 savaitės

      Vėlinės trunka ne vieną dieną. Čia jas į vieną fieną suspaudė abraomininkai.

      Atsakyti
  7. Leonidas Briežnevas (a.a.) says:
    prieš 3 savaitės

    Aš matai, kad čia ne ne Margaret Tetčer, bet parašyta – Margaret Tetčer.

    Atsakyti
  8. Stanislovas says:
    prieš 3 savaitės

    Gerb. Vaiškūnas čiupinėja virvę ir mano, kad žino kaip atrodo dramblys. Puiki vaizduotė

    Atsakyti
    • Jonas Vaiškūnas says:
      prieš 3 savaitės

      Nebuvau Afrikoje.

      Atsakyti
  9. Pagarba J.Vaiškūnui says:
    prieš 3 savaitės

    Visus Šventus mums ,,įskiepijo” kardu ir kalaviju, nors pats Jėzus niekada savęs nevadino krikščioniu ar kataliku – jis gimė, gyveno ir mirė kaip žydas (judėjas).. Jis ir jo sekėjai krikščionimis tapo tik po Jėzaus nukryžiavimo ir nukeliavimo į dangų (maždaug nuo 30–40 m. po Kr.), o katalikų pavadinimas atsirado dar vėliau – maždaug II a. pradžioje. Marija ir Juozapas griežtai laikėsi žydų religinių įstatymų. Praėjus 8 dienoms po gimimo, Jėzus buvo apipjaustytas pagal žydų paprotį. Jėzaus šeima kasmet keliaudavo į Jeruzalę švęsti Pesacho (žydų Velykų) ir kitų didžiųjų judaizmo švenčių… Kadangi jie užaugino Jėzų – kurį krikščionys laiko Dievo Sūnumi ir Mesiju – krikščionių Bažnyčia juos pagerbė ir paskelbė pačiais didžiausiais savo šventaisiais.ir t.t… Vardai, kuriais juos vadiname šiandien (Jėzus, Marija, Juozapas), mus pasiekė per graikų ir lotynų kalbų vertimus. Autentiški, tikrieji vardai, kuriais jie šaukė vienas kitą kasdienybėje: Ješua (arba pilna hebrajiška forma – Yehoshua), Mirjam (arba Mariam), Josef (arba Yosep)..

    Atsakyti
    • Benius Lukšys says:
      prieš 3 savaitės

      Komentaras tik atikrikščioniška isterija ,nurašyta nuo sovietinių ,,mokslinio ateizmo ,, instrukcijų . Vaiškunas , bandė pagal savo žinias kalbėti apie senąją baltų pasaujėjautą , o čia … Grūto parkas . Kai sovietmečiu po A Patacko , A Žarskaus pogrindžio paskaitų , po diskusijų su A Kurtinaičiu Ilgių ir panašiomis temomis mes tapdavome KGB taikiniais tai tokie komentatoriai kūrė visuomenė be prietarų.

      Atsakyti
  10. Vida says:
    prieš 3 savaitės

    kaip yra iš tikro tiksliai nežino niekas, o destanciu yra begalės, juk žinios netikros, panašios į tautosaką. .Matomai kaip kas sugalvoja, juk nėra žinoma nei kur konkrečiai keliauja, nei kas ten iš tikro vyksta.

    Atsakyti
    • Jonas Vaiškūnas says:
      prieš 3 savaitės

      Čia kalbame apie savo papročius – o ne apie tai kas Ten žinoma ir nežinoma.

      Atsakyti
    • Ona says:
      prieš 3 savaitės

      pritariu nieks než. kas kaip?žiauru aišku bet nieks neatėjo nepasakė kad yra kažkas man tai žiauru nesuprantama?

      Atsakyti
      • Vincas Kalava says:
        prieš 3 savaitės

        Užjaučiu, kad su jumis iš tenai niekas nesikalba. O su manimi dažnai pasikalba… Ir ten iš viso nėra nieko panašaus, apie ką mums pasakoja mitų kūrėjai. Tad turėkite kantrybės, ateis laikas ir viską smulkiai sužinosite.

        Atsakyti
  11. Ką gi says:
    prieš 3 savaitės

    Betgi Abraomas yra ne tik biblijinis.

    Atsakyti
    • Jonas Vaiškūnas says:
      prieš 3 savaitės

      Ne tik, bet nelietuviškas.

      Atsakyti
  12. Ką gi says:
    prieš 3 savaitės

    Betgi Abraomas yra ne tik biblijinis.

    Atsakyti
  13. Kęstutis says:
    prieš 3 savaitės

    Geras Šventinis straipsnis, pasigilinta, bet perskaičius iki galo man liko vienas nepaliestas klausimas, liko neišbaigtumo jausmas, kuris svarbus pristatant Senąjį Tikėjimą ieškantiems savo tapatybės, svarstantiems kuriuo keliu žengti toliau? Turim laiko iki sekančių, gal ir dar sekančių vėlinių pasvarstymams ir apibendrinimams… Kalbu apie Persikūnijimą (reinkarnaciją “per’kūną”) Neskaičiau Beresnevičiaus, nežinau ar pas jį tas klausimas nagrinėtas, bet tautosakoje, dainose, giesmėse dažnai paminimas įsikūnijimas į paukštelį, medelį, kitus gyvūnus, tokiu būdų grįžimas pas savus, pas artimus. Tiksliai nežinome kaip į tai buvo tikima iki krikščioniškais laikais, bet tokie paminėjimai tautosakoje ne šiaip sau, nežinome koks supratimas buvo dvasininkijos luome, bet jei tautosakoje tas yra, tikėtina ir aukštesniame šventikų luome tai buvo ir aukštesniame lygyje. Nepadarykime klaidos kurią padarė krikščionys 4 amžiuje atsisakę reinkarnacijos ir taip nuskurdinę krikščionybę. Persikūnijimo faktų ne šimtai, tūkstančiai, Kanadoje vaikų psichologas pasigilino į vaikų “sutrikimus” kurie ankstyvojoje vaikystėje pradėdavo pasakoti kaip jie gyveno iki šio gyvenimo, tikrino, lygino pasakojimus su faktinę išlikusią medžiagą ir pastebėjo, kad tokių vaikų pasakojimai labai aukštu procentu atitinkantys tikrovę…
    Tai tik mano asmeninis pastebėjimas, ne aš spręsiu kokiu keliu žengs Romuva, Senasis Baltų Tikėjimas…

    Atsakyti
  14. Rimvydas says:
    prieš 3 savaitės

    Perkūnas ir yra nuo “perkūnijimo”, kai siela perkūnijama naujam gyvenimui naujame kūne.

    Atsakyti
    • Kęstutis says:
      prieš 3 savaitės

      … iš kūno į kūną, per kūną, per kūnus… ir tas “po per’kūnais” jau įgauną kitokią prasmę – per mirtis ir gyvenimus…

      Atsakyti
  15. Kęstutis K.Urba says:
    prieš 3 savaitės

    GINTARAS BERESNEVIČIUS:
    VĖLINĖMS ŽODŽIAI
    „Vėlinės ir Helovynas yra šventės, skirtingai atsakančios į klausimą – kaip elgtis prieš mirties iššūkį? Tai skirtingų civilizacijų atsakas.
    Baltiška civilizacija atsako rimtimi, anglosaksiška-keltiška – baimės šurmuliu. Baltiškoji tradicija kviečiasi dvasias, anglosaksiškoji siekia jas nubaidyti.
    Mes labai rimta publika, ir man lietuviškas atsakas patinka labiau. Per Vėlines mes einame pas mirusiuosius, plūste užplūsdami kapines… Mes patys kreipiamės į protėvius. Keltai tą dieną ir juolab naktį išvis vengdavo iškelti koją už namų slenksčio – nes tada atsiveria pragarų vartai, mirusieji, raganos, dvasios siautėja čia pat, už lango. Lietuviai irgi žino, kad per Vėlines dvasios keliauja, juda, spiečiasi kapinėse. Na ir mūsų atsakas – jei dvasios ateina, reikia jas pasitikti.
    Mes savo tradicijos jėgą labai dažnai pražiūrime. Šiuo atveju tai dermė, sandora su protėviais, bendrystė. Tai suvokimas, kad protėviai ir mes, gyvieji ir mirusieji, esame viena. Vėlinių susitikimas tą dar kartą patvirtina. Jame visiškai nėra baimės. Tarkime, anglosaksiškas mentalitetas, arba šiais laikais jam tapati masinė kultūra, mirtį eliminuoja iš apyvartos. Galima sakyti iš baimės.
    Kodėl tokios skirtingos mirties sampratos? Priežasčių, čia, suprantama, ne viena. Bet pirmiausia į akis kristų toks požymis: mūsų mirties samprata visų pirma jungia. Moderniosios Vakarų kultūros požiūriu, mirtis yra baisus, nesugrąžinamas, nepereinamas atskyrimas, gyvybės pražūtis.
    Įsisamoninus mirtį, beprasmiškas pasirodytų visas masinės kultūros kompleksas, visa vartojimo aistra netektų prasmės. Vartotojas yra nemirtingas, tą mintį jam brukte bruka reklama. Ir miršta jis nustebęs ir įsižeidęs. Turbūt. Juk apie tai masinė kultūra nieko nesakė…
    Lietuvių tradicijai mirtis tiltas per bedugnę, moderniajai vakarietiškajai – bedugnė pati. Žinoma, yra metafizinė tradicija; daug archajiškų tautų nuo aborigenų Australijoje iki Vakarų Afrikos genčių, nuo Kinijos iki Amerikos indėnų išlaikė ypatingą, ramų, pasitikėjimo kupiną santykį su mirusiaisiais. Lietuviai čia irgi įsiterpia, tai ne „religinis išsišokimas“. Religinis skandalas atsiranda kaip tik tą akimirką, kai nuo mirusiųjų ima skirti praraja, stovėjimas akis į akį su mirusiaisiais, su protėviais yra natūrali religinė būklė.
    Romėnai tą puikiai jautė, viduramžių Europa to neprarado. Bet – viduramžių, bet – romėnai. Mes tą išlaikėme, gal dėl ypatingo metafizinio jautrumo. Gal dėl izoliacijos, uždarumo. Šiaip ar taip, ne gėda išlaikyti tą bendrumą su protėviais, kurį pažino Roma ar Kinija, ar tebepažįsta japonai, ar paskutinė Žemės rutulio mįslė – aborigenai.
    Gėdinga yra protėvių baimė, gebėjimas stoti veidas į veidą prieš juos – stipriųjų prerogatyva.”
    (G. Beresnevičius. Eseistikos rinkinys „Vilkų saulutė“. Esė „Vėlinėms žodžiai“)

    Atsakyti
    • Kęstutis says:
      prieš 3 savaitės

      Tas pats jausmas kaip perskaičius Jono Vaiškūno straipsnį – o kur persikūnijimas? Ir tai tik Beresnevičiaus eseistika, klausimas lieka atviras, bent jau man…

      Atsakyti
    • Ką gi says:
      prieš 3 savaitės

      Oi, kam apie tą heluovyną? Tai mums svetima!
      Jau prigyventa iki to, kad vaikai, lydimi tėvų!!! vaikščioja po kaimynus ubagaudami, – visaip išsipaišę.
      O paklausus, ar ateina per Užgavėnes,- ne.
      Štai ką pridirbo tie helouvyno skleidėjai. Beje, radijo stotis ,,Lietus” tai irgi propagavo!

      Atsakyti
      • +++ says:
        prieš 3 savaitės

        Mes gi norėjom ,,eiti į Europą”. Parėjom.

        Atsakyti
        • Ką gi says:
          prieš 3 savaitės

          Betgi mes ir esame Europa. Beje, ši tradicija yra iš Amerikos.

          Atsakyti
          • +++ says:
            prieš 3 savaitės

            Esam Europa, bet mūsų propagandintai kažkodėl vis kartojom, kad ,,einam į Europą”. Sodomijos ,,tradicija” juk irgi ne iš Europos, bet taip pat tapo ,,ėjimo į Europą” privaloma dalis.

  16. Vilius Butkus says:
    prieš 3 savaitės

    Mano nuomone:
    Visata yra viskas ir Dievas Tėvas ir jo sūnus Jėzus! O kas atsitiks mirus,tai tik spelionės! Tikiuosi kad mūsų dvasios suvoks kur mes iškeliausime po mirties!

    Atsakyti
    • Jonas Vaiškūnas says:
      prieš 3 savaitės

      Rašinys ne apie tai, kas atsitiks mirus. Iš kur man žinoti. Rašinys apie tai, kad savo būtovę ir supratimus turime pasakoti, išgyventi ir liudyti lietuviškai – ne jezusiškai ir ne abhraomiškai.

      Atsakyti
  17. klaustukas says:
    prieš 3 savaitės

    O gal jos niekur neiškeliauja ? Toliau gyvena mūsų genuose, pasąmonėje ir kraujyje ?

    Atsakyti
  18. RIMAS says:
    prieš 3 savaitės

    Aš esu pagonis ir jezu kristum netikiu.Aš turiu savo dievus

    Atsakyti
    • Ką gi says:
      prieš 3 savaitės

      O kas prašo, kad tikėtum Jėzumi Kristumi?

      Atsakyti

Parašykite komentarą Atšaukti atsakymą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Naujienos iš interneto:

SKAITYTOJŲ PASTABOS

  • +++ apie Prieš 106 metus apgynėme Lietuvą: šeštadienį – savanorių atminimo kelias ir konferencija Kernavėje
  • +++ apie Prezidentas dalyvavo „Norinčiųjų koalicijos“ susitikime dėl Ukrainos
  • Kęstutis K.Urba apie Prieš 106 metus apgynėme Lietuvą: šeštadienį – savanorių atminimo kelias ir konferencija Kernavėje
  • Naivus klausimas apie Prezidentas dalyvavo „Norinčiųjų koalicijos“ susitikime dėl Ukrainos

NAUJAUSI STRAIPSNIAI

  • Kai svetainės neįmanoma perskaityti: skaitmeninis prieinamumas liečia kiekvieną iš mūsų
  • Kai termometrai leidžiasi prie nulio: kuo pakeisti įprastą arbatą ir kavą?
  • Striukės – ir už 100, ir už 1000: žinovė paaiškino pagrindinius skirtumus
  • Lapkričio 22-osios horoskopas: nuo judraus ryto iki jaukios popietės

Kiti Straipsniai

Žiemos pirčių miestelis Pirmosios Melnragės paplūdimyje, prie Baltijos jūros

Klaipėdos pajūryje vėl įsikurs pirčių miestelis: keturios dienos karšto garo ir Baltijos bangų

2026 11 22
Amatininko rankos ir lietuviškų raštų ornamentai „Aukso verpstės 2026“ renginio plakato fragmente

„Aukso verpstė“ – naujas apdovanojimas Lietuvos tradicinių amatų puoselėtojams

2026 11 22
Vytautas Kubilius

Vytautui Kubiliui – 100: literatūros kritikas, nepaklusęs laikui

2026 11 22
Istorinis koliažas: šiandienos Nepriklausomybės kovų minėjimo dalyviai, 1920 metų Lietuvos kariai ir Kernavės piliakalniai

Prieš 106 metus apgynėme Lietuvą: šeštadienį – savanorių atminimo kelias ir konferencija Kernavėje

2026 11 20
Pensininkas ir pensininkė susikabine rankomis eina į tolį o dešinėje nuo jų vaizduojami smulkūs pinigai

Pensijų nepriemokos: kam gali būti grąžinti tūkstančiai eurų?

2026 11 20
Raubonių vandens malūno pastatas, žolėje besiganantys gyvuliai ir du žmonės prie seno medinio rato

Raubonių malūnas atgijo: senieji mechanizmai vėl sukasi, bet viena svajonė dar neišsipildė

2026 11 20
Lietuvių kalbos mokytoja kalbasi su dviem mokiniais prie knygų.

Ar lietuvių kalba jaunimui tampa per sunki? Atsakymų ieškos mokslininkai ir mokytojai

2026 11 20
Senosios knygos, istoriniai raštai ir Lietuvos žemėlapis Vilniaus panoramos fone

Seimas nusprendė, kokias istorines sukaktis Lietuva minės 2028 metais

2026 11 20
„Norinčiųjų koalicijos“ susitikimas

Prezidentas dalyvavo „Norinčiųjų koalicijos“ susitikime dėl Ukrainos

2026 11 19
Ignas Vėgėlė Seime

I. Vėgėlė pristatys „Piliečių Lietuvos“ programą: 11 įsipareigojimų Lietuvai

2026 11 19

Skaitytojų nuomonės:

  • +++ apie Prieš 106 metus apgynėme Lietuvą: šeštadienį – savanorių atminimo kelias ir konferencija Kernavėje
  • +++ apie Prezidentas dalyvavo „Norinčiųjų koalicijos“ susitikime dėl Ukrainos
  • Kęstutis K.Urba apie Prieš 106 metus apgynėme Lietuvą: šeštadienį – savanorių atminimo kelias ir konferencija Kernavėje
  • Naivus klausimas apie Prezidentas dalyvavo „Norinčiųjų koalicijos“ susitikime dėl Ukrainos
  • Naivus klausimas apie Prieš 106 metus apgynėme Lietuvą: šeštadienį – savanorių atminimo kelias ir konferencija Kernavėje
Kitas straipsnis
pixabay.com nuotr.

Regionuose daugėja verslų: tyrimas parodė dešimtis aukštesnės pridėtinės vertės nišų

Sekite mus Feisbuke

Naujienos | Nuomonių ratas | Kultūra
Visuomenė | Gamta ir žmogus | Mokslas
Skaitiniai | VideoAlkas | Visi rašiniai | Paremkite Alką
 Pradžia

Alkas.lt su Jūsų parama – už lietuvišką Lietuvą!

ket testai | fs25 mods | Refinansavimas | iPhone 16 Pro Max | gta 5 mods | DARBO SKELBIMAI | termogaminiai.lt

© 2011 Alkas.lt - Visos teisės saugomos. | Svetainę kūrė - Studija 4D

  • Saulės arkliukai
  • Renginiai
  • Reklama
  • Turinys
  • Apie Alkas.lt
  • Paremkite Alką
No Result
View All Result
  • Naujienos
    • Lietuvoje
    • Baltų žemėse
    • Užsienyje
  • Nuomonių ratas
    • Lietuvos kelias
    • Lietuvos kūrėjai
    • Sekmadienio sakmė
    • Akiračiai
    • Lietuvos repolonizacijai – ne!
    • Moksleivių mintys
  • Kultūra
    • Etninė kultūra
    • Mes baltai
    • Kalba
    • Religija
    • Istorija
    • Kultūros paveldas
    • Menas
    • Architektūra
    • Literatūra
    • Kultūros politika
    • Šventės
  • Visuomenė
    • Pilietinė visuomenė
    • Politika ir ekonomika
    • Švietimas
    • Žmonės
    • Užsienio lietuviai
    • Ukrainos balsas
    • Žiniasklaida
    • Laiškai Alkui
    • Pareiškimai
  • Gamta ir žmogus
    • Gamta ir ekologija
    • Šventvietės
    • Energetika
    • Sveikata
    • Psichologija
    • Kelionės
    • Kylam
    • Horoskopai
    • Įvairenybės
  • Mokslas
    • Mokslo naujienos
    • Technika ir technologijos
    • Astronomija ir kosmonautika
    • Mokslo darbai
  • Skaitiniai
    • Žinyčia
    • Lituanistikos klasika
    • Prieškario skaitiniai
    • Dienoraščiai, įspūdžiai, apžvalgos
    • Grožinė kūryba
  • Visi rašiniai