2026 m. spalio 25-oji tapo įsimintina lietuvių prigimtinio tikėjimo ir protėvių laidosenos tradicijų atgimimo diena. Švenčionių rajone, netoli Aidukų kaimo, pradėtas kurti naujas Romuvos pilkapynas, pavadintas Šventos pilkapynu 2.
Čia jau supilta didžioji pirmojo pilkapio dalis ir įrengta šventvietė su šventosios ugnies aukuru. Tai ne archeologinė senovės pilkapio rekonstrukcija ir ne simbolinis paminklas praeičiai. Tai gyvos protėvių tikėjimo tradicijos sugrįžimas į Lietuvos žemę.
Ten, kur protėviai pylė pilkapius
Naujasis pilkapynas kuriamas netoli senojo Šventos pilkapyno, kuriame IX–XII amžiais mūsų protėviai laidojo mirusiuosius. Iki šių dienų išlikę senoviniai pilkapiai liudija čia gyvenusių žmonių tikėjimą, pasaulėjautą ir mirusiųjų pagerbimo papročius.
Naujajam pilkapynui sąmoningai pasirinktas Šventos pilkapyno 2 vardas. Juo siekiama pabrėžti, kad senoji tradicija nėra vien archeologų tyrinėjama praeities liekana – ji turi gyvus tęsėjus. Netoli senųjų protėvių pilkapių vėl pradedami pilti nauji. Taip po daugelio šimtmečių pertraukos atnaujinama protėvių laidosenos tradicija, sujungianti praeitį su dabartimi ir ateitimi.
Įsigalėjus krikščionybei, senoji lietuvių laidosena ilgainiui nunyko. Tačiau protėvių tikėjimas neišnyko be pėdsako. Jis išliko papročiuose, tautosakoje, pagarboje ugniai, žemei, medžiams ir mirusiųjų atminimui. Šiandien šį tikėjimą puoselėjantys žmonės siekia atgaivinti ir savąją laidoseną.
Dvasia – į Dausas, kūno gyvastis – į žaliuojančią gamtą
Romuvos šventvietės – pilkapyno sumanymas kyla iš mūsų prigimtinio tikėjimo pasaulėjautos, pagal kurią mirtis nėra žmogiškosios būties pabaiga. T
ai virsmas – perėjimas iš vieno būties pavidalo į kitą. Romuviai tiki, kad žmogaus dvasia po mirties iškeliauja į Dausas – protėvių pasaulį, kuriame jos laukia ne amžinas miegas ar neveiklus poilsis, o aukštesnė būtis.
Iš žemiškojo kūno išsilaisvinusi dvasia tęsia savo kelią, gyvena ir veikia jau kitomis, žemiškojo gyvenimo nevaržomomis galiomis.
Tuo tarpu kūno gyvastis sugrįžta į Motinos Žemynos glėbį, iš kurios ir kilo, ir įsilieja į nenutrūkstamą gamtos gyvybės ratą.
Todėl sudeginto mirusiojo pelenus numatoma grąžinti žemei, po medžio šaknimis, be ilgalaikių dirbtinių palaikinių (urnų). Medinė palaikinė bus sudeginama Aukure. Taip žmogaus kūno likučiai susipins su Medžio gyvybe, įsilies į gamtą, kurios gyvastimi jis naudojosi visą savo žemiškąjį gyvenimą. Dvasia iškeliaus į Dausas, o kūno gyvastis lieks Žemėje – žaliuos medžiu, žydės žiedu, oš lapais, skleisis nauja gyvybe.
Šią pasaulėjautą įkūnija pats pilkapis. Jo žemės kauburys atitinka šventąjį Pasaulio kalną, o viršūnėje augantis ąžuolas – Pasaulio medį, jungiantį žemę ir dangų, regimąjį ir neregimąjį pasaulius.
Pilkapio žemėje glūdi mirusiųjų pelenai, į ją skverbiasi medžio šaknys, o kamienas stiebiasi aukštyn, šakomis siekdamas dangaus – Dausų, į kurias iškeliavo žmogaus dvasia. Taip pilkapis tampa mažuoju Pasaulio kalnu, o jame augantis ąžuolas – gyvuoju Pasaulio medžiu.
Abu drauge išreiškia žmogaus būties nenutrūkstamumą: kūno gyvasties sugrįžimą į žemę ir dvasios kelionę į aukštesnį būties lygmenį. Pilkapis – ne vien mirusiojo palaidojimo vieta, bet ir šventas gyvybės virsmo ženklas, kuriame susitinka Žemė ir Dangus, regimasis pasaulis ir Dausos, gyvieji ir išėjusieji protėviai.
Vietoj granito plokščių ir betono – gyva šventoji giraitė
Šventos pilkapynas 2 kuriamas siekiant atgaivinti kitokį santykį su mirtimi ir mirusiųjų atminimu.
Šiandien kapinėse vis daugiau vietos užima granitinės plokštės, betoniniai paminklai ir dirbtinės dangos. Žemė užklojama akmeniu, tarsi norint visiems laikams sustabdyti jos gyvybę. Tačiau ar mirusiųjų atminimas būtinai turi būti įamžintas negyvomis granito plokštėmis?
Lietuvių prigimtinėje pasaulėjautoje žmogus yra neatsiejama gamtos dalis. Jo gimimas, gyvenimas, mirtis ir pomirtinis virsmas priklauso nenutrūkstamai būties tėkmei.
Naujajame pilkapyne žmogaus atminčiai žaliuos ir žydės žemės kauburiai, augs ąžuolai, liepos, klevai, pušys ir kiti medžiai. Ilgainiui pilkapynas virs šventąja giraite, kurioje kiekvienas medis liudys gyvybės tęstinumą, o visi drauge – nenutrūkstamą kartų ryšį.
Protėvių atminimą saugos gyva žemė ir joje augantys šventmedžiai.
Pirmasis pilkapis numatytas kaip bendras pilkapis tiems, kurie dėl kokių nors priežasčių patys negalės susipilti atskiro savo pilkapio, tačiau pageidaus, kad jų pelenai būtų patikėti protėvių tikėjimo šventvietės žemei. Kiti pilkapiai bus susipilami savo šeimai, giminei ar bendruomenei, pagal pageidavimą, išanksto.
Toks pilkapynas turėtų tapti ne tik mirusiųjų pagerbimo, bet ir gyvųjų susitikimo su protėviais vieta. Čia žmonės galės ateiti prisiminti išėjusiuosius, pabūti gamtoje, atlikti apeigas, pajusti nenutrūkstamą ryšį su savo gimine, tauta ir žeme.
Teisė būti savimi – nuo gimimo iki mirties
Lietuvių prigimtinio tikėjimo atgimimas negali apsiriboti vien kalendorinėmis šventėmis, dainomis ir apeigomis. Jis turi lydėti žmogų visą gyvenimą – nuo gimimo iki kelionės Anapilin.
Tikėjimo laisvė reiškia ne tik teisę tikėti ir atlikti savo apeigas, bet ir galimybę siekti būti išlydėtam iš žemiškojo gyvenimo pagal savo įsitikinimus. Šventos pilkapyno 2 kūrimas – pirmas žingsnis siekiant, kad tokia galimybė būtų įgyvendinama Lietuvoje.
Lietuvos miškuose ir laukuose išlikę šimtai pilkapynų liudija mūsų protėvių tikėjimo ir laidosenos būtovę. Jie primena, kad lietuvių tauta turi savą dvasinį paveldą, savą pasaulio ir žmogaus būties sampratą.
Šiandien mes, šių papročių tęsėjai, nebenorime apsiriboti vien jų prisiminimu ar tik proginiu senovinių apeigų atkūrimu. Mes siekiame, kad protėvių tikėjimas mums teiktų gyvą, visą žmogaus būtį apimančia pasaulėžiūrą, teiktų mums kūniškas ir dvasines galias, keltų ūpą ir norą gyventi bei kurti iki paskutinės buvimo šioje žemėje akimirkos, o nutrūkus žemiškos būties gijai įgalintų mūsų laisvą dvasią skrieti protėvių pramintu keliu į Dieviškąsias Dausas.
Šventos pilkapynas vėl gyvas
2026 m. spalio 25 d. netoli senojo Šventos pilkapyno jau iškilo pirmas žemės sampilas, skelbiantis protėvių laidosenos papročio atgimimą.
Nors pirmajam pilkapiui užbaigti dar prireiks šiek tiek žemių, tačiau svarbiausia jau įvyko – pradžia padaryta.
Kartu šalia pirmojo pilkapio jau įrengta ir šventvietė su aukuru, prie kurio bus kurstoma šventoji ugnis ir atliekamos protėvių tikėjimo apeigos.
Nuo šiol Šventos pilkapyno vardas jungs mūsų praeitį su mūsų dabartimi ir ateitimi. Šventos pilkapynas 2 skelbia: protėvių tikėjimas gyvas, o po šimtmečių pertraukos laidojimo pilkapiuose paprotys vėl tęsiamas.
Čia bus ateinama ne tik atsisveikinti su išėjusiaisiais. Čia bus švenčiamos Ilgės, pagerbiami protėviai, kūrenama šventoji ugnis, stiprinamas gyvųjų ryšys su savo žeme, gimine ir tauta.
Čia po Pasaulio medžių šakomis žemei bus patikėti išėjusiųjų pelenai, o jų kūno gyvastis sugrįš į amžinąją gamtos apytaką.
Ąžuolų šaknys skverbsis į pilkapių žemę, o šakos stiebsis į Dausų dangų, kuriame savo būtį tęs protėvių dvasios. Čia gyvieji galės pajusti, kad išėjusieji nėra išnykę – jie tebėra su mumis. Jų dvasios tęsia savo būtį Dausose, jų gyvastis skleidžiasi mus supančioje gamtoje, o jų darbai, išmintis ir atminimas gyvena mumyse.
Mūsų pilkapiai ir šventoji giraitė šaukia mus ne į mirtį, o į gyvenimą.
Daugiau žinių rasite čia.
Nepaprastai įspūdinga nuotrauka – berniuko ir Ugnies darna – iš širdies į šviesą ir iš šviesos į širdį.
Didžiausia pagarba. Štai ko reikėjo. Ačiū.