Lietuvos religijotyrininkai: Seimo sprendimas Romuvai nesuteikti valstybės pripažinimo statuso yra diskriminacinis (7)

Žolinių apeigos | Alkas.lt, V. Daraškevičiaus nuotr.

Žolinių apeigos | Alkas.lt, V. Daraškevičiaus nuotr.

Rugsėjo 27 d. Lietuvos religijotyrininkų draugija išplatino raštą, skirtą LR Prezidentui Gitanui Nausėdai, LR Seimo pirmininkui Viktorui Pranckiečiui, Lietuvos Respublikos Seimo nariams, LR Ministrui pirmininkui Sauliui Skverneliui, LR Teisingumo ministrui Elvinui Jankevičiui, kuriame išsakė savo poziciją dėl Seimo sprendimo nepripažinti senovės baltų religinės bendruomenės „Romuva“.

Jie mano, jog Seimo sprendimas nesuteikti „Romuvai“ valstybės pripažinimo statuso yra neobjektyvus ir diskriminacinis.

2019 m. birželio 25 d., antradienį, Seimas po svarstymo buvo nubalsavęs suteikti „Romuvai“ valstybės pripažinimą, tačiau balsavimo išvakarėse sulaukęs katalikų bažnyčios vadovybės spaudimo, Seimas persigalvojo.

Birželio 26 d. Lietuvos vyskupų konferencijos pirmininkas Arkivyskupas Gintaras Grušas Seimo nariams adresuotame laiške išdėstė argumentus, kodėl Seimas neturėtų suteikti valstybinio pripažinimo Senovės baltų religinei bendrijai „Romuva“. Tą pačią dieną visi vyskupo teiginiai Seimo nariams skirtame laiške buvo paneigti „Romuvos“ Krivės Inijos Trinkūnienės.

Anot Lietuvos religijotyrininkų draugijos, skirtingai nei teigiama Seimo narius pasiekusiame Lietuvos vyskupų konferencijos pirmininko arkivyskupo Gintaro Grušo elektroniniame laiške, „Romuva“ aiškiai įvykdo 25-erių egzistavimo metų terminą, nes bendruomenės steigėjai įregistruoti dar 1992 metais. Pasak religijotyrininkų, skirtingai nei teigia arkivyskupas, buvo visos galimybės nustatyti šios religinės bendrijos mokymo ir apeigų atitiktį įstatymams ir dorai, nes jie išdėstyti įstatuose bei ne vieną dešimtmetį praktikuojami viešai. „Čia greičiausiai matome atvejį, kai vienos religijos struktūra normatyvizuojama, ją bandoma primesti kaip matą kitoms religijoms vertinti“, – tvirtinama rašte.

„Apgailestaujame, kad tokie nepagrįsti argumentai buvo pateikti Seimo nariams tą pačią dieną, kai jie turėjo priimti sprendimą dėl „Romuvos“ pripažinimo, taip turbūt siekiant paveikti Katalikų bažnyčios autoritetu, išvengti galimybės, kad tie argumentai bus apsvarstyti ir įvertinti pagal turinį“, – teigia rašto autoriai.

Skelbiame pilną Lietuvos religijotyrininkų draugijos išplatintą raštą:

LRD valdybos pozicija dėl atsisakymo suteikti valstybės pripažintos religinės bendrijos statusą „Romuvai“

LR Prezidentui Gitanui Nausėdai
LR Seimo pirmininkui Viktorui Pranckiečiui
LR Seimo nariams
LR Ministrui pirmininkui Sauliui Skverneliui
LR Teisingumo ministrui Elvinui Jankevičiui

2019 m. rugsėjo 27 d.

2019 m. birželio 27 d. Lietuvos Respublikos Seimui nusprendus nesuteikti valstybės pripažintos religinės bendrijos statuso Senovės baltų religinei bendrijai „Romuva“ (toliau – „Romuva“), Lietuvos religijotyrininkų draugija išreiškia susirūpinimą dėl šio sprendimo atitikties teisinės valstybės bei demokratijos esminiams principams, žmogaus teisių užtikrinimui, o taip pat dėl valstybės bei religijos atskirumo principo įgyvendinimo.
2017 m. gruodžio 29 d. Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerija parengė išvadą, jog „Romuva“ atitinka Lietuvos Respublikos religinių bendruomenių ir bendrijų įstatyme (1995 m. spalio 4 d. Nr. I-1057 (galiojanti suvestinė redakcija nuo 2010-01-05) nustatytus reikalavimus, keliamus valstybės pripažinimo statuso siekiančioms religinėms bendrijoms. Teisingumo ministerijos pateikta išvada pagrįsta aktualių įstatymų reikalavimų analize, moksliniais „Romuvos“ ir šiuolaikinės pagonybės apskritai tyrimais, specialiai Ministerijos užsakymu atlikto reprezentatyvios visuomenės nuomonės apklausos rezultatais. Vis dėlto, ignoruojant religijos tyrėjų, šiam klausimui aktualių sričių mokslininkų ir kitų specialistų nuomones, Seime priimtas bendrijai nepalankus sprendimas.

Pripažįstant teisėtą įvairių pasaulėžiūrų piliečių interesą dalyvauti valstybės gyvenime ir priimant jį grindžiančius sprendimus, įvykiai prieš ir per šio valstybės pripažinimo statuso suteikimo klausimo svarstymą akivaizdžiai atskleidė Lietuvos teisinius principus ir pagarbą žmogaus teisėms prieštaraujantį Seimo narių sprendimą. Paradoksalu, kad teigiamam sprendimui dėl valstybės pripažintos religinės bendrijos statuso suteikimo „Romuvai“ labiausiai priešinosi buvusio ir esamo LR Seimo žmogaus teisių komiteto nariai. Tuo metu, kai Jungtinėse Tautose kalbama apie kompleksiškos žmogaus teisių sampratos taikymą, Lietuvoje grįžtama prie supratimo, kad teisė į religijos laisvę priklauso tik kai kuriems išrinktiesiems. Pagrįstai tikėtina, kad „Romuvą“ kaip religinę bendriją ir jos narius diskriminuojantį LR Seimo sprendimą nemaža dalimi nulėmė įvairių socialinių grupių pateikti šališki argumentai, grindžiami neva moksline ir teisine terminologija.

Ypatingą vaidmenį priimant „Romuvą“ diskriminuojantį sprendimą turėjo 2019 m. birželio 27 d. Lietuvos Vyskupų Konferencijos pirmininko arkivyskupo G. Grušo Seimo nariams išsiųstas elektroninis laiškas, kuriame pateikti neva moksliniai ir teisiniai argumentai, turintys pagrįsti atsisakymą priimti „Romuvai“ nepalankų sprendimą. Susipažinę su šiuo raštu, kaip religijų tyrinėtojai pažymime, kad (žemiau pateikiami komentarai pagal arkivyskupo rašto punktus):

  1. Pavadinimo pasirinkimas yra religinės bendrijos apsisprendimo reikalas. Pavadinimas įvardija nebūtinai vien tik faktus, lygiai taip pat jis gali įvardinti ir siekinius. „Romuva“ siekia iš naujo išgyventi protėvių (plačiąja prasme – baltų) tikėjimą, ir šiuo požiūriu jų pavadinimas yra aiškus ir neklaidinantis ne tik teisine, bet ir bendrąja prasme. Kartu pažymėtina, kad valstybės pripažintos religinės bendrijos statuso suteikimo aspektu „Romuvos“ deklaruojamas siekis atkurti senovės baltų tikėjimą neturi jokios reikšmės; pagal LR religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymą valstybė pripažįsta ne istorines, o atramą visuomenėje turinčias religijas, kurių mokymas ir apeigos neprieštarauja įstatymui ir dorai.
  2. Arkivyskupo laiške teigiama, kad „Romuvos“ religinė bendrija egzistuoja Lietuvoje mažiau nei įstatymo reikalaujami 25 metai. Šis argumentas neturi rimto pagrindo, nes iki įstatymo priėmimo 1995 m. Lietuvoje apskritai nebuvo teisinės religinės bendrijos sąvokos, tačiau įstatymas nustatė, kad valstybė gali pripažinti religines bendrijas, kurios teisėtai veikė po 1918 m. Taip pat pažymėtina, kad 1992 m. įregistruota Vilniaus „Romuvos“ bendruomenė buvo viena iš Senovės baltų religinės bendrijos „Romuva“ steigėjų bei šiandien yra šios bendrijos dalis, todėl įstatymo nustatytas 25 metų reikalavimas buvo visiškai aiškiai įvykdytas.
  3. Arkivyskupas G. Grušas nepagrįstai teigia, kad „Romuvos“ tikėjimas nėra pakankamai susiformavęs doktriniškai, ir tariamai dėl to nėra galimybės įvertinti, ar bendrijos mokymas ir apeigos neprieštarauja įstatymams ir dorai. Esminiai „Romuvos“ tikėjimo principai yra išdėstyti šios religinės bendrijos įstatuose, pats tikėjimas buvo viešai praktikuojamas ne vieną dešimtmetį, tad valstybei tikrai turėjo užtekti laiko nustatyti, koks šio tikėjimo mokymo ir apeigų santykis su įstatymu ir visuotinai priimtomis moralės normomis, visiškai nepriklausomai nuo to, kad „Romuva“ iki šiol neišplėtojo išsamios teologijos. Čia greičiausiai matome atvejį, kai vienos religijos struktūra normatyvizuojama, ją bandoma primesti kaip matą kitoms religijoms vertinti.
  4. Nėra aišku, kaip arkivyskupas G. Grušas norėtų matuoti visuomenės palaikymą atskiroms religinėms bendrijoms – kas yra jo neįvardinti „platesni tyrimai“? Tradicinės Lietuvoje žydų ir musulmonų bendruomenės visuomenės nuomonės apklausose yra akivaizdžiai prasčiau vertinamos nei „Romuva“, šios religinės bendruomenės (šiuo atžvilgiu galima pridėti ir karaimus) yra taip pat skaitiniu požiūriu mažesnės. Jei visuomenės palaikymo (vis dėlto, geriau vartokime konstitucinę „atramos visuomenėje“ sąvoką) „Romuva“ neturi, kyla retorinis klausimas, kuri iš valstybės pripažintų religinių bendrijų tą atramą turi?

Apgailestaujame, kad tokie nepagrįsti argumentai buvo pateikti LR Seimo nariams tą pačią dieną, kai jie turėjo priimti sprendimą dėl „Romuvos“ pripažinimo, taip turbūt siekiant paveikti Katalikų bažnyčios autoritetu, išvengti galimybės, kad tie argumentai bus apsvarstyti ir įvertinti pagal turinį.

Panašūs argumentai dėstyti ir 2019 m. birželio 28 d. Lietuvos Vyskupų Konferencijos Generalinio sekretoriaus kun. Kęstučio Smilgevičiaus pasirašytame laiške LR Teisingumo ministerijai, kuriame kaip nemokslinės, neobjektyvios ir šališkos kvestionuotos ir Ministerijos pateiktos išvados. Lietuvos religijotyrininkų draugijos narių, tarp kurių yra ir šiuolaikinio religingumo apskritai, ir šiuolaikinės pagonybės bei „Romuvos“ konkrečiai tyrimus atliekančių mokslininkų, nuomone dėl teksto pobūdžio ir apimties išvadoje neaptarta daugelis klausimų, susijusių su sąvokomis ir jų interpretacija, bet išdėstyti duomenys ir argumentai atitinka dabartinį mokslinį religinės bendruomenės supratimą. Be to, išvados tikrai negalima apibūdinti kaip šališkos ar apologetinės: pavyzdžiui, priešingai nei tiki daugelis „Romuvos“ narių, joje ji apibūdinama kaip moderniuoju laikotarpiu susiformavęs naujasis religinis judėjimas.

Lietuvos religijotyrininkus stebina minimo laiško tonas, apeliuojantis į neva mokslinį objektyvumą, kuriuo prisidengus viena religinė grupė iš galios pozicijų siekia „moksliškai įvertinti“ LR Teisingumo ministerijos ekspertų parengtas išvadas. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog Lietuvos Vyskupų Konferencija nesikreipė nei į vieną Lietuvos religijotyrininkų draugijos mokslininką konsultacijoms dėl „Romuvos“ religinio statuso įvertinimo, tai yra pačios Katalikų bažnyčios narių rengtas tekstas. Buvo ignoruojamos akademinėje bendruomenėje vyraujančios religingumo sampratos, mokslinių tyrimų bei išvadų interpretacija pagrįsti argumentai, o vietoje to pasiremta išskirtinai krikščioniškuoju požiūriu grindžiamomis sąvokomis ir sampratomis, tokiu būdu neteisingai pritaikant įstatymuose nustatytus teisinius principus, užkertant kelią naudotis įstatymuose numatytomis ir teisėtai priklausančiomis teisėmis, skleidžiant sąmokslo teorijas ir kurstant netoleranciją bei įtampą visuomenėje. Tai kelia Lietuvos religijotyrininkų draugijos, vienijančios įvairių sričių šalies ir užsienio mokslininkus, deramą susirūpinimą.

Valstybės pripažinimo statuso nesuteikimas Senovės baltų religinei bendrijai „Romuva“ svarbus ne tik kaip atskiros religinės bendrijos narių žmogaus teisių pažeidimo atvejis, bet ir kaip pagrindas, sudarantis prielaidas piliečių nepasitikėjimo valstybės teisiniais principais augimui ir minėtais principais grindžiamų teisėtų lūkesčių įgyvendinimui bei žmogaus teisių įtvirtinimui. Todėl rekomenduojame:

  1. vertinant religijas, vadovautis objektyvumo, nešališkumo principais paremta moksline, o ne konfesine perspektyva;
  2. priimant su religinėmis bendrijomis ir bendruomenėmis susijusius sprendimus, vadovautis teisinės valstybės bei demokratijos, pagarbos žmogaus teisėms ir valstybės bei religijos atskirumo principais ir ekspertų pateiktomis išvadomis;
  3. įsivertinti ar iš tiesų šiuo metu valstybės pripažintos religinės bendrijos statuso gavimo siekiančiai bendrijai pagal Lietuvos Respublikos religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymą taikomas 25 metų laikotarpis yra optimalus nustatyti ar jos mokymas ir apeigos neprieštarauja įstatymams ir dorai. Žvelgiant iš mokslinės perspektyvos, tai yra įmanoma padaryti per trumpesnį laikotarpį.

Lietuvos religijotyrininkų draugijos valdybos nariai:
doc. dr. Rasa Pranskevičiūtė-Amoson
dr. Eglė Aleknaitė
prof. dr. Milda Ališauskienė
prof. habil. dr. (hp) Audrius Beinorius
doc. dr. Aušrelė Pažėraitė

Kategorijos: Kultūra, Lietuvoje, Naujienos, Politika ir ekonomika, Religija, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: