Seimo Pirmininkės Irenos Degutienės kalba, pasakyta Seime surengtoje konferencijoje „Lietuvos valstybės atkūrimo darbai“

Gerbiamieji konferencijos rengėjai, dalyviai ir svečiai, nuoširdžiai gerbiamas pirmasis atkurtos Lietuvos valstybės vadove Vytautai Landsbergi, ponia Gražina, ištikimoji jo bendražyge, ponios ir ponai!

Manau, kad ši konferencija vyksta ir mes susitinkame labai tinkamu laiku. Lietuva šiandien gyvena rinkimų nuotaikomis, netrūksta emocingų žodinių kovų, ir kartais susidaro įspūdis, kad pamirštame esmę. Pamirštame vertybes, kurios mus kuria, saugo ir stiprina kaip tautą ir valstybę. Pamirštame, kad rinkimai, kaip ir Seimo nario kadencija, prasideda ir baigiasi, o tautos ir šalies istorija turi tęstis. Pamirštame paklausti, koks mūsų vaidmuo, kokia reikšmė tenka mūsų darbams ir žodžiams, jei matuojame juos ne rinkimų kampanijos, o šalies istorijos matu.

Toji istorija, atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės istorija, skaičiuoja dvidešimt trečiuosius metus. Daugiau, nei Dievo ir lemties buvo atseikėta prieškario Lietuvai. Daugiau metų, daugiau vilčių, daugiau galimybių. Ir daugiau priekaištų, kad per mažai istorinių galimybių išnaudojome, kad galėjome gyventi geriau, demokratiškiau, šviesiau.

Galbūt istorija parodys, kas teisus. Tačiau jau šiandien aišku, kad Lietuva išnaudojo pačią didžiausią savo galimybę – galimybę išsiveržti iš sovietų imperijos. Matydami dabartinių Rusijos vadovų požiūrį į demokratiją, į minties ir žodžio laisvę, matydami strategines nuostatas jei ne ginklu, tai bent energetine priklausomybe susigrąžinti įtaką buvusiose imperijos provincijose, turėtume geriau suprasti, ką mums davė Aukščiausioji Taryba – Atkuriamasis Seimas.

Taip, žinoma, pirmiausia – Kovo 11-oji. Tai visos mūsų tautos atgimimo karūna, mūsų didžioji teisinė, politinė ir diplomatinė pergalė. Bet pirmiausia – mūsų, lietuvių ir visų Lietuvoje gyvenančių tautų, kiekvieno geranoriško žmogaus moralinė pergalė. Mes dažnai girdime, kad politika – tai kompromisų menas. Sutinku, tačiau su viena išlyga: kompromisai gali būti daromi su politiniu oponentu, su jėga, kuri kitaip įsivaizduoja galimybę siekti tų pačių tikslų. Tačiau kategoriškai atmetu prasmę ir galimybę ieškoti kompromiso su žudiku ir priešu, su bet kurios tautos genocido vykdytoju. Kaip ir atmetu galimybę ieškoti kompromiso su sąžine, tiesa ir laisve.

Daug metų dirbdama politikoje, žinau – būna situacijų, kai reikia eiti į kompromisą, siekti sutarimo, dėl ko nors nusileisti, kai ko atsisakyti. Bet būna situacijų, kai privaloma pasakyti, kad balta yra balta, o juoda yra juoda. Kai vertybių ir principų išdavystė ne tik tampa moralinio silpnumo įrodymu, bet ir veda į pačios demokratijos silpninimą, iš esmės tai silpnina pačią šalį, pamina vertybes, menkina valstybingumą. 1990-1992-ųjų Lietuva, ypač laikotarpiu nuo Nepriklausomybės atkūrimo paskelbimo iki rugpjūčio pučo Maskvoje žlugimo, ne kartą buvo spaudžiama atsisakyti kai kurių nuostatų, trumpam grįžti į status quo, kuris buvo iki Kovo 11-osios, atsisakyti šiek tiek savo laisvės. Dabar baisu pagalvoti: o jeigu Lietuvos politikoje tada būtų nusvėręs požiūris, esą iš tikrųjų verta padaryti vieną kitą kompromisą ir atsisakyti savo laisvės – gal ne visos, gal tik kuriam laikui – kiek tos laisvės mums būtų likę tada ir kiek jos turėtume dabar? Ar kovotoja už laisvę Lietuva nebūtų virtusi savo pačios politine karikatūra? Ar šiandien turėtume ką minėti?

Šią ištikimybę moraliniams principams, kad ir kas vyktų, kad ir kokį spaudimą tektų patirti, vertinu kaip vieną svarbiausių, o gal ir pačią svarbiausią Atkuriamojo Seimo pamoką Lietuvai mūsų kelyje į demokratiją. Deja, demokratija turi ir savo išvirkščiąją pusę: ji vienodai gina visus piliečius – ir istorijos kūrėjus, ir jos niekintojus, ir laisvės gynėjus, ir jų atminimą dergiančius. Tačiau kiekvienas žmogus, turintis sąžinės, privalo prisiminti dvi datas – 1990-ųjų Kovo 11-ąją ir 1991-ųjų Sausio 13-ąją, ir tai, kokia kaina už jas sumokėta. Turime pripažinti, kad tai buvo išbandymas ir Lietuvos valdžiai, ir visai tautai, ir kiekvienam iš mūsų.

Dabarties Lietuva turi už ką padėkoti deputatams, dirbusiems prieš dvidešimt metų. Viskas, ką šiandien turime iš tikrųjų vertingo ir reikšmingo, viskas, už ką naujoji Lietuva gerbiama Europoje ir pasaulyje, ateina iš Nepriklausomybės atkūrimo ir įtvirtinimo, iš tikrosios laisvės dvasios, iš tų dienų politikų, parlamentarų žodžių ir darbų. Su nuoširdžia pagarba dėkoju kiekvienam pirmojo iš tikrųjų laisvo Lietuvos parlamento nariui, tą dvasią supratusiam ir skleidusiam. Dėkoju pirmajam atkurtos Lietuvos vadovui, Atkuriamojo Seimo Pirmininkui profesoriui Vytautui Landsbergiui, kurio drąsa telkė tautą ir glumino Nepriklausomybės priešininkus. Tai, kad Lietuva atsilaikė, kad Atkuriamasis Seimas į istoriją įėjo būtent tokiu pavadinimu – neabejotinas pirmojo atkurtos valstybės vadovo nuopelnas. Ačiū, Jums, Profesoriau! Ir atsiprašau už tuos, kurie Jūsų neatsiprašys. Už tuos, kurie niekino, menkino, melavo ir šmeižė – tiek Jūsų asmenybę, tiek ir Lietuvos istoriją. Už tuos, kurie ir šiandien tai daro ciniškai, viešai ir drąsiai.

Nieko nepadarysi, yra ir tokia Lietuva. Ir būtent todėl Atkuriamojo Seimo pamokos šiandien lieka egzistenciškai svarbios, ir ne tik kaip pamatas to statinio, kuriame šiandien visi gyvename. Jeigu matome, kad yra tikrai daug tokių, kuriems laisvė nėra vertybė ir kurie į kompromisą gali leistis dėl bet ko, vadinasi, laisvę ir tiesą, prigimtinę tautos teisę ir žmogaus orumą saugoti reikės mums. Dėl to, kad kitaip negalime. Ir, kaip kažkada sakė Profesorius Vytautas Landsbergis, tiesiog tam, kad Lietuva būtų. Būkite ir Jūs, Profesoriau, Lietuvoje, su Lietuva ir Lietuvai – ilgai, prasmingai ir šviesiai, taip, kaip buvote ir esate iki šiol. Sveikinu Jus su gražiu ir garbingu Jubiliejumi!