D. Vaitkevičienė. Žemių sauja, arba į ką įsikūnija mirusieji (žuvusiems Sausio 13-ąją atminti) (7)

Darius Gerbutavičius | lrs.lt nuotr.

1991 metų sausis. Septyniolikmetis Darius Gerbutavičius, žuvęs prie Televizijos bokšto nuo sovietinių desantininkų šūvių, pašarvojamas šv. Teresės bažnyčioje. Vienoje pusėje karsto prie sūnaus palinkęs tėvas, kitoje – motina. Gedulas. Sunkią akimirką tėvai ištaria žodžius: „Viena paguoda – kad gulės savoj žemėj, ne afganistanuose“.

Šie žodžiai reiškia, kad žūti už Tėvynę yra visai kas kita, nei žūti už Sovietų Sąjungą kariaujant Afganistane. Bet reiškia ir dar kai ką daugiau: baisi yra ne pati mirtis, bet palaidojimas svetimoje žemėje.

Tai keista mintis, kurios paaiškinimas slypi kultūrinės sąmonės gelmėse. Prieš pusantro šimto metų Simonas Daukantas rašė:Šiandien dar žemaitės ar kalnėnės, išgirdusios svečioj žemėj savo sūnų mirusį, pirmieji žodžiai širdgilo yra: „Vaikeli brangusis, − sako, − svetima žemė tavo kaulus uždengė“. Ir taip nesigaili, kad sūnus mirė, bet to, kad jis svetimoj žemėj paliko palaidotas, nesgi, pagal jų nuomonę, svetimoj žemėj mirti ir tenai palaidotu būti žmogui rodėsi jiems didžiausia nelaime.

Žinome lietuviškus priežodžius: „Neduok, Dieve, svetimai žemei mano kaulus aprausti“ , „Neduok, Dieve, svetur kaulus padėti“. Kokis turinys glūdi tokiuose pasakymuose?

Paaiškina Daukantas:

Pagal jų nuomonę tas tiktai galėjo į dangų eiti, kas buvo savo žemėj palaidotu, kitaip klaidžiojo jo dūšia po medžius, namus ir tyrus, viso pikto kentėdama ir pati daug pikto darydama savo gentims ir žmonėms, jog jos nepalaidojo.

Mirusiuosius turi priimti ir apglėbti gimtoji žemė. Mūsų kultūroje ji ­– ir gimdytoja, ir maitintoja, ir pomirtinė globėja. Naujagimį kadaise trumpam padėdavo ant žemės, kad jis prisipildytų žemės jėgos ir būtų stiprus. Taip pat ir mirštantįjį guldydavo ant aslos, kad žemė jį priimtų ir palengvintų kančias.

Ten, kur gimstama, ateinama į šį pasaulį, ten yra ir vartai išeiti. Štai kodėl 1989–1991 metais tūkstančiai lietuvių keliavo į Sibirą parsivežti savo artimųjų, mirusių tremtyje ar Gulago lageriuose. Kad palaidotų juos Lietuvoje, šeimos kapavietėse. 1990 m. Eugenijus Ignatavičius rašė:

Pasaulio tautų istorijoj neįprasti dalykai, kad vienos genties atstovai vyktų į kitą žemės pakraštį ieškoti saviškių kapų, iškastus palaikus lėktuvais gabentų ilsėtis Tėvynėn. Lyg ten ne ta pati Viešpaties Dievo globojama žemė. Juk iškeliaudami ieškoti mes patys žinojome, kad niekur ir niekada jų nerasime, jie pasklidę erdvėse ir amžinai išnykę.

Tai ne tiesa. Mes juos radome. Jie prisikėlė mumyse. (E. Ignatavičius. „Stovi Šiaurėje vienišas kryžius. Iš rašytojo bloknoto“).

O kas nerado kapų, parsivežė žemės saują – iš Rešiotų, iš Altajaus, nuo Laptevų jūros, nuo Baikalo ir iš šimtų kitų vietų. Vežė žemės ir iš Lietuvos, pylė ant tremtinių ir politinių kalinių kapaviečių – kad Tėvynės žemė apglėbtų Sibiro žemę.

Tikėjimas, kad protėviai atgimsta ainiuose, be galo senas. Jis ateina iš supratimo, kad sielos keliauja ratu, o išėjusieji sugrįžta pas mus per vaikaičius ir provaikaičius. Kai protėvių kaulai ilsisi Tėvynėje, jų sielos pergimsta į savąją gentį.

 Dariaus Gerbutavičiaus tėvai suprato, kad jų sūnaus žūtis vardan Lietuvos nepriklausomybės yra daugiau nei paprastas mirtis. Dariaus ir kitų žuvusiųjų Sausio 13-ąją Lietuvos vaikų kaulai, užberti gimtosios žemės saujomis, leidžia jų drąsiai ir laisvai dvasiai įsikūnyti mūsų širdyse, mintyse ir darbuose.

Karstai su mirusiųjų tremtinių palaikais iš Lenos deltos parengti keliauti į Tėvynę Tit-Ary, 1989. | Nuotrauka iš Irenos Špakauskienės albumo.