B. Puzinavičius. Vandalizmas Lukiškių aikštėje (3)

Sudaužyta Lietuvos vėliava apjuosto žirgelio skulptūrėlė Lukiškių aikštės Šimtmečio žiede – Lietuvos istorinės atminties įamžinimo politikos atspindys | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Nejaugi Lietuvos Laisvės kovų ir kovotojų už Lietuvos Nepriklausomybę relikvijoms mūsų valstybėje nepriklauso jokia apsauga ir pagarba?

Tikriausiai, jau nusibodo mano vardas ir rašiniai ne tik leidinių redaktoriams, bet ir skaitytojams. Bet ir vėl negaliu tylėti, nes prabilti privertė ką tik pasibaigusios vadinamosios Vilniaus Tautų mugės rengėjų ir dalyvių akibrokštas Lukiškių aikštėje. Šeštadienį, rugsėjo 15 d. centrinėje šios aikštės dalyje stovėjusi scena buvo pastatyta ne tik kad nesilaikant pagarbaus atstumo nuo aikštėje įrengto Šimtmečio žiedo su Laisvės kovų relikvijomis, bet netgi uždengė dalį šio žiedo užimamo ploto, o pati žiedo aikštelė su relikvijų dangčiu joje faktiškai buvo paversta renginio dalyvių pasirengimo koncertams ir trumpo poilsio po pasirodymo scenoje vieta. Jeigu dar prie viso to pridėtume čia rengtų koncertų turinį ir jų keliamą triukšmą, tai gautume kompleksinį pašventintos vietos išniekinimą… Jeigu jau scenų ar kitų mugei reikalingų statinių montuotojai ir koncertų rengėjai bei  dalyviai nesupranta, kad būtina laikytis pagarbaus atstumo nuo aikštėje esančių memorialinių vietų ir pagarbiai elgtis jų artumoje, tai šitą dalyką jiems turėtų priminti ir paaiškinti už renginio rengimą atsakingi Vilniaus savivaldybės pareigūnai bei tvarką renginyje palaikantys asmenys. Bet vargu, ar šito gali tikėtis iš Vilniaus savivaldybės pareigūnų, kurie, man regis, pastaruoju metu itin aktyviai forsuoja pastangas patys rengdami, ar išduodami leidimus Lukiškių aikštėje rengti įvairius labai triukšmingus balaganinio tipo renginius, kurių metu nepaisoma aikštėje esančių memorialinių akcentų ir nepagarbiai elgiamasi jų artumoje.

Yra istorijos, architektūros, kultūros ir dvasinio paveldo, vertingų meno kūrinių, archyvinių dokumentų apsaugos įstatymai, gyvūnų apsaugą reglamentuojantys normatyviniai aktai, upių, ežerų ir kitų saugomų gamtos objektų apsaugos juostos ir zonos. Tai nejaugi Lietuvos Laisvės kovų ir rezistencijos kovotojų relikvijoms ir jų saugojimo vietoms mūsų valstybėje nepriklauso jokia apsauga ir pagarba? Šis klausimas, manau, ne tik Vilniuje vykusios Tautų mugės ir kitų panašių renginių rengėjams, bet ir įstatymų bei poįstatyminių aktų leidėjams, teisėtvarkos pareigūnams, taip pat Lietuvos Respublikos Seimui, kuris taip ir nesiryžta priimti Lukiškių aikštės statusą ir funkcijas apibrėžiančio įstatymo.

Norom, ar nenorom ir vėl prisimeni kitus nederamo elgesio ir atviro vandalizmo atvejus Lukiškių aikštėje. Turbūt daugelis  prisimena praėjusią žiemą regėtą apgailėtiną, net sukrečiantį vaizdelį – Lietuvos Trispalve apjuostas ir Lietuvos valstybės herbą primenantis, bet sudaužytas, nulaužtomis kojomis žirgelis, bejėgiškai gulintis Lukiškių aikštės Šimtmečio žiede prie čia pat patalpintų Lietuvos laisvės kovų relikvijų, kurias dengia plokštė su užrašu: „Atmintis ir pagarba per amžius kovojusiems ir žuvusiems už Lietuvos laisvę“. Šis sudaužytas žirgelis laisvės kovų dalyvių lūpomis tarsi klausė mūsų ir mums priekaištavo – ar to tikėjomės iš savo ainių, ar tokio dėkingumo už mūsų kovas, aukas, pralietą kraują ir pastangas norėjome sulaukti? Nors graudu tai pripažinti, bet tas sudaužyto žirgelio vaizdas, man regis, neblogai iliustruoja vadinamojo Lietuvos politinio elito vykdomą Lietuvos Laisvės ir Nepriklausomybės kovų istorinės atminties įamžinimo politiką…

2018 m. birželio 25 naktį šimtmečio žiede patalpintos relikvijos buvo išniekintos ir išblaškytos | wikipedia.org nuotr.

Praėjus keliems mėnesiams po žirgelio sudaužymo, šių metų birželio 25-sios naktį vandalai Lukiškių aikštėje vėl „pasidarbavo“ – Šimtmečio žiede buvusias relikvijas išmėtė ir išniekino, kai kurias pavogė. O liepos mėnesio pabaigoje šioje aikštėje nutiko dar vienas nemalonus incidentas – dingo prie relikvijų paklotos granito plokštės su relikvijų sąrašu. Vėliau paaiškėjo, kad jos buvo pašalintos Vilniaus savivaldybės nurodymu. Kyla, manau, pagrįstas klausimas, ar paminėti vandalizmo aktai, o taip pat ir Savivaldybės veiksmai – tik atsitiktiniai faktai, nesusiję vieni su kitais? O gal tai tikslinga priešiškų veiksmų grandinė, siekiant palaužti patriotinių jėgų užsiangažavimą dėl Lukiškių aikštės?

Kaip ten bebūtų, manau, tokius priešiškus veiksmus ir vandalizmo proveržius provokuoja ir skatina ne tik tas faktas, kad Šimtmečio žiedas su jame patalpintomis relikvijomis kol kas dar nėra užbaigtas, deramai įrengtas ir apsaugotas, jo niekas nesaugo nuo vandalų ir nepagarbiai prie jo besielgiančių asmenų, bet ir tai, kad nemaža dalis Lietuvos, o ypač sostinės Vilniaus politinio bei kultūrinio elito nesibodi atvirai demonstruoti savo negatyvaus nusistatymo bet kokių, taip pat ir patriotinio turinio, valstybės Nepriklausomybę reprezentuojančių paminklų, monumentų ir kitų istorinės atminties ženklų atžvilgiu, aktyviai nepalaiko patriotinių organizacijų pastangų siekiant įamžinti Laisvės kovotojų atminimą Lukiškių aikštėje.

Žinoma, tai jokiu būdu nepateisina nepagarbaus relikvijų traktavimo ir vandalizmo aktų, bet ir nepadeda paspartinti architektų Kęstučio Akelaičio, Gintaro Čaikausko, Lino Naujokaičio ir kitų autorių sumanyto projekto, kurio sudėtinė dalis – ir mūsų jau ne kartą minėtas Šimtmečio žiedas. Judėti į priekį su šiuo projekto įgyvendinimu trukdo daugelis veiksnių – Vilniaus savivaldybės priešinimasis, jos parama Andriaus Labašausko projektui, Seimo ir Vyriausybės  neapibrėžta pozicija, Vilniaus apygardos teisme nepasibaigęs teismo procesas, kuriame ginčijami Lukiškių aikštės memorialo konkurso rezultatai.

Vyriausybės kancleris Algirdas Stončaitis yra pareiškęs, kad Vyriausybė spręs lėšų skyrimo klausimą Lukiškių memorialo projektui tik sulaukusi teismo sprendimo. Gal ir Seimo bei jo Kultūros komiteto vadovybė taip pat laukia teismo sprendimo, gal dėl Vyriausybės neapibrėžtos pozicijos, ar kitų priežasčių delsia, nesiima tęsti dar 2017 m. gruodžio mėnesį po pateikimo priimto „Lukiškių aikštės Vilniuje įstatymo projekto XIIIP-1475“ priėmimo. Seimo nariai Audronis Ažubalis ir Laurynas Kasčiūnas ragina Seimo Pirmininką Viktorą Pranckietį ir Kultūros komiteto pirmininką Ramūną Karbauskį nedelsti, parodyti politinę valią ir kuo skubiau imtis veiksmų svarstant minėtąjį Lukiškių aikštės Vilniuje įstatymo projektą. Raginama atsižvelgti į patriotinių organizacijų – Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos (LPKTS), Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių bendrijos (LPKTB), Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos (LLKS),  Nevyriausybinių organizacijų koordinacinės tarybos (NOKT), Asociacijos „Talka kalbai ir tautai“, Nepriklausomybės gynėjų sąjungos  (NGS), Sausio 13 brolijos, Lietuvos Sąjūdžio – nuomonę ir teisėtus reikalavimus. Kaip žinia, minėtų organizacijų atstovai, minėdami Lietuvos valstybės atkūrimo Šimtmetį,  2018 metų sausio 12 ir vasario 16 dienomis Lukiškių aikštės Šimtmečio žiede, t. y.  būsimojo monumento vietoje, patalpino šimtus lietuvių tautos laisvės kovas ir priespaudos kančias įprasminančių relikvijų. Tačiau, nepaisant šių raginimų, minėtasis Lukiškių aikštės įstatymo projektas kol kas guli „įšaldytas“ Seimo stalčiuose.

Granito plokštės su Šimtmečio žiede patalpintų Lietuvos laisvės kovų relikvijų sąrašu buvo išluptos š. m. liepos mėnesį | wikipedia.org nuotr.

Taigi padėtis gana sudėtinga, sunkumų ir neaiškumų kol kas daug. Bet dėl to neturėtume  palūžti, nuleisti rankų, o dar labiau susitelkti ir dėti visas pastangas, kad Lukiškių aikštėje pagaliau būtų sukurtas ir pastatytas toks monumentas, kurio neužgožtų ir neužgriozdintų jokios scenos ir kiti mugėms reikalingi „griozdai“, netryptų praeiviai, mugių lankytojai, grojantys ir dainuojantys muzikantai ir šokėjai, imtų jį gerbti negi ir jo priešininkai bei nesugebėtų sudaužyti jokie lazdomis, kirviais, kūjais ar akmenimis apsiginklavę vandalai.