A. Veilentienė. Vyksta karas prieš valstybės simbolius

Pasitikdami Lietuvos valstybingumo atkūrimo šimtmetį stebime gerai organizuotą karą prieš Lietuvos didvyrius ir valstybės simbolius. Ir tai daroma mūsų piliečių rankomis. Sostinėje siekiama panaikinti Kazio Škirpos gatvės pavadinimą, reikalaujama nuimti Jono Noreikos – Generolo Vėtros atminimo lentą,  Rūta Vanagaitė nebaudžiama gali šmeižti partizanų vadą Adolfą Ramanauską-Vanagą, jau 27 metai kliudoma pastatyti paminklą žuvusiems už laisvę Lukiškių aikštėje. Karas prieš valstybės simbolius pasiekė ir Kauną – prisidengiant Kauno bienale, jau 3 mėnesius į dėžę uždaryta J. Zikaro Laisvės statula, reikalaujama iš Laisvės alėjos iškelti Vytauto paminklą. Kaip atsiranda tokios akcijos ir kas jas vykdo? Ko jomis siekiama ir kaip jos mus veikia?

2017 m. rugpjūčio 28 d. Kauno miesto savivaldybės administracija „11-ajai Kauno bienalei“ dviprasmišku pavadinimu „YRA IR NĖRA: paminklo (ne)galimybės klausimas“ išdavė leidimą vadinamai instaliacijai panaudoti ir valstybės simbolį – Laisvės statulą. Rugsėjo pradžioje, kai aplink paminklą buvo pradėtos statyti metalinės konstrukcijos, dauguma kauniečių manė, kad  paminklas bus remontuojamas. Tačiau, apsilankę ir pamatę, kad J. Zikaro „Laisvė“ stovi ant languota klijuote uždengto virtuvinio stalo, vyresnio amžiaus kauniečiai buvo šokiruoti ir japonų menininko instaliaciją suprato kaip pasityčiojimą iš Lietuvos valstybės ir jos laisvės. Tuo metu smalsumo vedamas jaunimas ėjo „pažiūrėti Laisvei į akisׅ“ (taip jiems siūlė bienalės kuratoriai), ir darė asmenukes su nuo oksidacijos pažaliavusia skulptūra.

Japonų kilmės menininkas Nišino Tacu (西野達) uždarė J. Zikaro „Laisvę“ į dėžę, kurioje įrengta sovietinių laikų virtuvė, taip duodamas suprasti, kad sovietų okupacijos laikais apie laisvę galima buvo kalbėti tik virtuvėje. Aišku, japonas ne pats tai sugalvojo, jam tokį primityvų istorijos pasakojimą pateikė lietuviai. Įdomu, ką apie tokią „virtuvinę“ laisvę pasakytų žuvę partizanai?

Pasigilinkime į šio japonų kilmės menininko biografiją. Pasirodo, mokslus baigęs jis Vokietijoje, kas keleri metai keičia savo vardą ir svajoja Sadamo Huseino skulptūrą, esančią Bagdade, Irake, sukeisti su Linkolno skulptūra Vašingtone, Jungtinėse Amerikos Valstijose… Beje, tai ne jaunuolio svaičiojimai, nes šis menininkas gimęs 1960-aisiais. Ar Jums tai panašu į menų mainus, kaip jis tai vadina? Mano nuomone, tai būtų akivaizdi provokacija, kiršinanti tautas ir valstybes. Japonija, kurioje gimė menininkas, ir Vokietija, kurioje jis mokėsi, yra šalys, sukėlusios II pasaulinį karą ir jį pralaimėjusios. Gali būti, kad menininkas yra paveiktas pralaimėjusios pusės psichologinių kompleksų, todėl nesupranta šalies, kuri ne kartą turėjo kovoti už savo laisvę ir atkurti valstybę, istorinės atminties ir tautinių jausmų. Tačiau valdininkai, duodantys leidimus daryti tokias instaliacijas, turi suprasti, ką kauniečiams reiškia Laisvės paminklas. Deja, pasirodo, nesupranta.

2017 m. spalio 30 d. Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos Kauno skyrius, Kauno Sąjūdis ir Lietuvos šaulių sąjungos V. Putvinskio-Pūtvio šaulių klubas parašė raštą Kauno miesto merui, kuriame reikalaujama liautis tyčiotis iš Laisvės statulos ir iki kariuomenės dienos (lapkričio 23 d.) nuardyti instaliaciją. Kultūros skyriaus vedėjas A. Vilčinskas atsakė, kad Kauno m. savivaldybė ir Kauno bienalė gerbia „tiek laisvės kovotojus, tiek J. Zikaro skulptūrą „Laisvė“, tačiau pranešė, kad instaliacija bus nuardyta tik gruodžio 15 d. ir pakvietė karius savanorius padėti gėles „prie trapią Laisvę simbolizuojančių moters kojų“ ant sovietinio klijuote užtiesto virtuvinio stalo. Ar tai ne pasityčiojimas iš savanorių, gynusių Lietuvos laisvę 1941 m. birželio sukilimo ir partizaninio karo metu bei 1991-ųjų sausio 13-ąją? 

Patriotiškai nusiteikusių kauniečių nuomone, leidimas daryti tokią instaliaciją-provokaciją buvusioje laikinojoje sostinėje, sovietų okupacijos metais garsėjusioje ypatingu gyventojų patriotizmu ir pasipriešinimu okupacijai, demonstruoja Kauno miesto savivaldybės valdininkų dvasinį menkumą, tautinės savigarbos ir istorinės atminties neturėjimą bei nepagarbą aukoms, sudėtoms dėl Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės.

Štai keletas gerbiamų kauniečių komentarų:

Gytis Padegimas – teatro režisierius:

„Ėjau į šį 11-osios Kauno bienalės objektą Karo muziejaus sodelyje tikėdamasis pamatyti jo link plūstančias minias, nes nemažai tikrų Lietuvos patriotų, buvusių bendražygių „Sąjūdyje“ piktinosi šia akcija-atrakcija, o jaunimas, priešingai, džiaugėsi, kad ,,prikolna“ ir skubėjo „Facebooke“ dalintis familiariomis nuotraukomis, kur jie „nusitraukę“ su šia J. Zikaro skulptūra lyg su ,,sava biče“. Buvau virtuvėje su ant stalo užkelta „Laisve“ vienui vienas. Pritrenkė jos pažaliavęs veidas ir drabužis. Ir kaip gi čia nepažaliuosi iš pykčio, jei per visus nepriklausomybės metus mūsų laisvę dosniai „šmotais“ dalinę Skandinavijos bankams ir tarptautinėms monopolijoms bei koncernams, „Gazpromui“ ir „Rosatomui“, ir savęs bei savųjų, aišku, nepamiršę, išguję didžiulę dalį tautos nugaros lenkti į svetimus kraštus buvę kompartijos ir komjaunimo skyrių vedėjai, instruktoriai, jų „šlovingosios“ istorijos tyrinėtojos, žodžiu, visa šita „grupė draugų“, kiaulės akis įsidėję, kaip sakydavo mano tėtis dzūkas, net partiniu vėzdu varomi, nesitraukia nuo valdžios lovio? Kaip čia nepažaliuosi, jei net ant aukštoko postamento stovėdama, kasdien girdi bent apie kelias valdžią turinčių, turėjusių ar turėsiančių aferas, korupcijos skandalus, atvirą piktnaudžiavimą valdžia ir visišką nebaudžiamumą?.. Galų gale, kaip čia nepažaliuosi, kai per virtuvės langelį matyti duobė vietoj Vienybės aikštės ir dar tokio gylio, lyg čia ką tik būtų nukritęs Tunguskos meteoritas, o po tą duobę dar giliau rausiasi, matyt, iš didžiųjų amžiaus statybų Sibire parsigabenta technika? Kam rūpi, kad čia – miesto širdis, kad beatodairiškai naikinamas šimtmečiais kaupęsis kultūrinis sluoksnis, kad po tokio sunkiosios technikos pasišvaistymo išnyks didžiausias miesto turtas ir puošmena – šimtamečiai ąžuolai? Užtat vieninga, nedaloma, išmanioji per amžių amžius Kauno valdžia, susitelkusi apie vienintelį, nepakartojamąjį Merą iš didžiosios raidės, padovanos mums dar vieną negyvą akmeninę dykrą, pritrauks į miesto centrą nevaldomus transporto srautus, o mus, kuriems neva tai ir daroma, išguis iš taršoje ir triukšme paskendusio miesto centro.

Bet apie ką aš čia? Tiesa, buvau paprašytas pakomentuoti mums visiems svarbaus simbolio J. Zikaro „Laisvės“ įkurdinimą sovietinėje virtuvėje. Manau, kad jeigu „Laisvė“ atlaikė įkalinimą sovietiniuose rūsiuose ir užmaršties kalėjimuose, tai į šį „virtuvinį“ įkalinimą jai tik nusispjaut. Nors, tiesą sakant, neįsivaizduoju jos vyresniosios sesers niujorkiškės „Liberty“, aplipdytos kokiais nors buitiniais priedais. Neįsivaizduoju ir kurios nors Tekančios saulės šalies senosios sostinės Kioto šventyklos ar jos dalies, talentingosios lietuvių menininkės P.K.Pukytės vadovaujamų lietuvių menininkų desanto įtupdomos į kokią nors tupyklą.“

Vidmantas Povilionis – pasipriešinimo sovietų okupacijai dalyvis, 1990 m. kovo 11-osios Nepriklausomybės akto signataras:

„Toks įspūdis, kad augome, mokėmės, bendravome su skirtingais žmonėmis, brendome kitu laiku ir tebegyvename kitose erdvėse. Mano aplinka nesišnibždėjo apie laisvę virtuvėse (apskritai, tai maskvietiško disidentizmo įsivaizdavimo štampelis). Mano aplinkoje buvo žmonės iš Pasipriešinimo, kalbos buvo atviros ir atmintis gyva. Tautinės šventės, sukaktys buvo visada minimos. J. Zikaro Laisvės paminklo likimas buvo žinomas, o jos sugrįžimas į aikštę buvo mūsų tikėjimo Lietuva patvirtinimas. Šioje situacijoje užsieniečio menininko kaltė mažiausia: vietoje to, kad suaugęs žmogus paaiškintų jam mūsų simbolio reikšmę, jo naikinimo istoriją ir atgimimą, jis susidūrė su nebrendylomis, kurie, sumąstę kvailą akciją, patys iki šiol nesupranta, ką padarę. Tai rodo Kultūros skyriaus atsakymas. O reikėjo tik atsiprašyti ir imtis skubių priemonių tai būdai pašalinti. “

Liutauras Trumpulis – Lietuvos šaulių sąjungos kūrėjas, Parlamento gynėjas, apdovanotas Sausio 13-osios atminimo medaliu:

„Kaune vyksta bienalė. Tik ar pasityčiojimas iš mūsų tautos simbolių šiame renginyje galimas? Pasirodo galimas. Gal tie organizatoriai nesupranta kas mums vyresniems žmonėms yra Laisvės paminklas. Tai ne draugelis išgerti. Sąjūdžo, jei toks egzistuoja, vadovai, tikriausiai, rūpinasi savo foto įvairiuose renginiuose. Miesto valdžiai tas pats. Ji tvarkosi. Gerai, kad tvarkosi, bet tyčiotis iš simbolių nevalia. Juk Laisvės statula – mūsų tautos simbolis. Šiandien kažkoks menininkas ją prichvatizavo. Ir visi tyli. O gal ta statula jau Kaunui atsibodo?“

Audronė Vaitkutė – žurnalistė, apdovanota 1991 m. sausio 13-osios atminimo medaliu:

„Kai rugsėjo 15-ąją pamačiau, kas Kauno Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje padaryta su Juozo Zikaro monumentu „Laisvė“, neatsimenu, kaip, dusinama nevilties, parėjau į namus, teko kreiptis medikų pagalbos. Paulina Pukytė, pasikvietusi japoną Tatzu Nishi, kuriam ne vienoje Europos valstybėje panašių pokštų, kaip Kaune, nebuvo leista krėsti, „Laisvės“ monumentą apstatė metaliniais vamzdžiais, kopėčiomis, skulptūrą „įkalino“ kartono dėžėje, kurios vidus – sovietinės okupacijos laikų virtuvė. Kauno miesto meras Visvaldas Matjošaitis su sėbrais fotografuojasi, džiūgauja. Kuo džiaugiasi?! Kad Lietuvos laisvės širdimi vadintame Kaune laisvei – „šakės“?

Mano senelis, Lietuvos kariuomenės majoras Vladas Vaitkus už atsisakymą vykdyti sovietinių okupantų įsakymus 1941 m. birželio 23 d. nušautas Pažeimenės karo stovykloje, palaidotas su kitais aštuoniais tarnybos bičiuliais Pabradės senosiose Bajorėlių kapinėse bendrame kape. Jo žmona, mano močiutė Kazė Ingelevičiūtė-Vaitkienė buvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštienės Birutės karininkų šeimų moterų draugijos Kėdainių skyriaus pirmininkė, liko našlė su dviem paaugliais berniukais. Tėtis Rimgaudas Vaitkus, Kauno universiteto absolventas, Kauno politechnikos instituto, Kauno politechnikumo, Lietuvos Žemės ūkio akademijos tiksliųjų mokslų dėstytojas, 1954-ųjų metų rugsėjo mėnesį su studentais varu išvarytas į talką Pasvalio kolūkiečiams, vakare prie kultūrnamio už kalbas apie tai, kad Lietuva anksčiau ar vėliau vėl atgaus nepriklausomybę beveik negyvai užspardytas ir sovietinių okupantų pakalikų paverstas absoliučiu invalidu kai buvau vos penkerių metų vaikas.

Jei jie visi trys prisikeltų iš kapo duobės, pamatę, kas padaryta su „Laisve“, vėl kristų negyvi. Kas išdrįs teigti, kad aš nežinau, kas tai yra Tėvynės laisvė?! Todėl manau turinti teisę sakyti – šalin rankas nuo to, kas man ir daugybei kitų Lietuvos inteligentų yra šventa, neliečiama! Skaudžiausia ne tik tai, kad iš švenčiausių dalykų tyčiojasi kažkoks japonas. Skaudžiausia, kad internetiniuose komentaruose tiek daug neblogai pažįstamų pavardžių, kurių savininkai džiūgauja, grožisi tokiu „menu“, gina „Laisvės“ niekintojus.“

Atsiranda ir daugiau panašių iniciatyvų. Kitas, jau Kauno menininkas, Vytenis Jakas pareiškė, kad Vinco Grybo sukurtam  ir „Aukuro“ klubo iniciatyva Sąjūdžio laikais atstatytam Vytauto paminklui Kauno Laisvės alėjoje ne vieta, nes jame „yra žeminamos ne tik keturios tautos – rusai, lenkai, vokiečiai ir totoriai, bet ir apskritai, žmogaus orumas bei krikščioniškosios vertybės? Menininkas kelia klausimą, „ar tokios prieštaringos ideologijos paminklas gali būti eksponuojamas vienoje iš svarbiausių Kauno viešųjų erdvių – Laisvės alėjoje“, vadina jį nesantaiką kurstančiu propagandos įrankiu ir pateikė prašymą daryti instaliaciją prie Vytauto paminklo.

Tokių akcijų sumanytojai siekia parodyti, kad nemažai valstybės simbolių yra nevykę, o didvyriai – visai ne didvyriai, bet nusikaltėliai. Tuo siekiama ne tik sumenkinti valstybės simbolius ir didvyrius, bet ir pakirsti piliečių pasitikėjimą valstybe. Kodėl visuomenė neatspari tokioms provokacijoms?

Akivaizdu, kad Lietuvos piliečiai nežino valstybės istorijos ir nesupranta valstybingumo simbolių reikšmės. Šiuo metu įvairioms institucijoms vadovauja 30–40 metų amžiaus valdininkai, kurie baigė mokyklas, kai tik buvo rašomi nauji istorijos vadovėliai, tačiau ir nepriklausomoje Lietuvoje mokyklas baigę jaunuoliai taip pat nežino istorijos ir ja nesidomi.

Vertinant istorinius įvykius vis dar gajus sovietinis istorijos traktavimas, kurį stipriai palaiko Rusijos propaganda, tačiau netrūksta tokių balsų ir Lietuvoje. Kadangi Lietuvos komunistų partija dar iki Nepriklausomybės paskelbimo atsiskyrė nuo Sovietų Sąjungos komunistų partijos ir atsiribojo nuo jos įvykdytų nusikaltimų, Lietuvoje nebuvo įvykdyta desovietizacija ir tik iš dalies įvykdyta liustracija. Tačiau nusikaltimus juk vykdė ir Lietuvos komunistų partijos nariai, kurių vaikai ir vaikaičiai gyvena nepriklausomoje Lietuvoje, todėl jų palikuonys nori sumenkinti savo artimųjų nusikaltimus ir nuplauti kraujo dėmes nuo giminės munduro. Tam užtenka nukreipti dėmesį į priešingą pusę ir palaikyti kaltinimus, metamus ideologiniams priešams – kovotojams už Lietuvos laisvę. Iki šiol Seime nepriimtas Istorinės atminties įstatymas leidžia šmeižikams išlikti nenubaustiems.

Nė viena save gerbianti valstybė negriauna savo paminklų, jei jie buvo pastatyti ne okupantų. Paminklai pasakoja valstybės istoriją pirmiausia jos piliečiams ir ši istorija nebūtinai turi patikti kitoms valstybėms. Mes statome paminklus sau, o ne kitoms valstybėms, todėl Lietuvos valstybingumo simboliai nebūtinai turi patikti mūsų kaimyninėms valstybėms, su kuriomis ne visada buvo geri santykiai. Tai yra mūsų istorija ir mes ją turime pasakoti iš savo, o ne kitų tautų valstybingumo pozicijų.

Jeigu mes negerbsime savo didvyrių ir valstybingumo simbolių, neįamžinsime jų ir nestatysime paminklų, savo istorinę atmintį Lietuvoje įamžins kitos valstybės, kurių didvyriai griovė Lietuvos valstybę.

Kviečiu visus Lietuvos patriotus netylėti ir reikšti protestus prieš tokias akcijas, o panašių akcijų vykdytojams noriu patarti – mokykitės istorijos ir nebūkite valstybei priešiškų jėgų įrankiais.